Baltaragio malūnas. Rašinys.

Kazio Borutos kūrybos viršūnė yra "Baltaragio malūnas", parašytas vokiečių okupacijos metais (1945). Tai sakmę primenantis prozos kūrinys, kuriame susipina epiškumas ir lyrizmas, realistinis pasakojimas ir fantastika. "Baltaragio malūnas" - tai kūrinys apie liaudies dvasinį grožį ir išdidumą, parašytas pasinaudojant pasakų motyvais, tačiau kartu išlaikant ir realų, tikrovišką pagrindą, veikėjus piešiant sodriai realistiškai psichologinėje - buitinėje plotmėje, juos ryškiai individualizuojant. Būdingiausias kūrinio bruožas - lyrizmas, liaudiškas humoras.

"...Anuomet ant Udruvės ežero kranto stovėjo malūnas. Gyveno jame vienišas Baltaragis. Pastebėjęs, kad į plaukus jau spėjo įsimesti pirmoji šarma, susirūpino jis pačia. Jau seniai į akį buvo kritusi Marcelė. Bet nedavė malūnininkui ramybės mintis, kad atstums jį gražuolė, todėl vis ir nesiryždavo pas jąją su piršliu važiuoti. Taip buvo iki tol, kol savo pagalbos jam nepasiūlė artimiausias kaimynas Paudruvės pelkių velnias Pinčiukas. Pasirašė kaimynai sutartį, kuri skambėjo maždaug taip:"

Baltaragio malūnas. Išsamiai aprašytas Girvainio personažas.

Kazio Borutos kūrybos "Baltaragio malūnas" analizė. Tik apie velnią. „Baltaragio malūno“ folkloriškumas