Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Kristijonas Donelaitis » Darbo peržiūra

Kristijonas Donelaitis


Kristijonas Donelaitis – lietuvių grožinės literatūros klasikas

Kristijonas Donelaitis kūrė XVIII a. viduryje Mažojoje Lietuvoje. Jo kūryba yra visos lietuvių grožinės literatūros pamatas. Skaitydami poeto darbus, išvystame tuometinį sunkų Lietuvos būrų gyvenimą, išgirstame jų šneką, kuria tuo metu buvo kalbama Mažojoje Lietuvoje. Tačiau vis labiau plito vokiečių kalba. Ponai lietuviškai beveik nekalbėjo, nes šią kalbą skaitė prasčiokų kalba. Būtent todėl šie kūriniai turėjo ypatingą reikšmę tautos kalbos išsaugojimui ir propagavimui .


Kristijonas Donelaitis gimė 1714m. sausio 1d. Lazdynėlių kaime netoli Gumbinės. Poeto gyvenimu imta domėtis tik XIX a. pradžioje. Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza (1776-1840) pradėjo kaupti žinias apie Donelaičio gyvenimą. Būtent jis ir parengė pirmuosius “Metų” ir pasakėčių leidimus.


Būsimojo poeto tėvų gyvenimas nebuvo lengvas, nes augo didelė šeima. Didelės permainos prasidėjo po ankstyvos tėvo mirties bene 1720m. Motina liko viena su septyniais ar aštuoniais vaikais.


Vidurinį išsilavinimą Donelaitis gavo Karaliaučiaus Kneiphofo, arba Katedrinėje mokykloje (kolegijoje). Neaišku, kur jis pradėjo lankyti mokyklą: ar kaime, ar jau atvežtas į Karaliaučių. Į minėtą kolegiją įstojo 1731m. Pagrindiniai dalykai buvo lotynų kalba ir tikyba. Taip pat mokėsi retorikos, susipažino su antikine literatūra. Ten Donelaitis gerai išmoko lotyniškai ir galėjo skaityti romėnų autorius. Gyvendamas vokiškame mieste, labai greitai išmoko ir vokiečių kalbą. Universitete jaunuolis dar mokėsi lotynų, hebrajų ir prancūzų kalbų. Teologijos fakultete privalomas dalykas – muzika, studijuojama ir teoriškai, ir praktiškai. Donelaitis pasižymėjo gabumais muzikai: vėliau klebonaudamas Tolminkiemyje, sugebėjo pats pasidaryti fortepijoną, mėgo dainuoti, komponavo muzikos kūrinius. Donelaičio mokslo metais Karaliaučiuje veikė ir lietuviška bažnyčia. Ten jis galėdavo pasiklausyti lietuviškų pamoslų.


1736m. Kristijonas kolegiją baigė ir įstojo į Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą. Į studentų sąrašus buvo įrašytasDoneleičio pavarde, tačiau baigęs universitetą , ėmė visur save rašyti lotyniškai – Donalitius. XX a. 4-ajame dešimtmetyje nuspręsta, kad “Metų” autoriaus pavardė lietuviškai skambėjo Donelaitis, nors tokia forma niekur nebuvo paliudyta dokumentiškai. Tačiau A. Jovaišui pagaliau pavyko rasti dokumentą, kuris patvirtino šios išvados teisingumą. Pasirodo naujasis studentas dar buvo įtrauktas į atskirus Teologijos fakulteto sąrašus. Ten jo pavardė parašyta lietuviškai. Donelaitis mokėsi labai rimtai, mokydamasis gyveno studentų bendrabutyje, į kurį patekdavo gabiausi, geriausiai lotynų kalbą mokantys studentai. Karaliaučiaus universitete Teologijos fakultete nuo 1723m. veikė lietuvių kalbos seminaras-pratybos. Jį lankė ir Donelaitis, nes buvo kilęs iš lietuviško krašto, mokėjo lietuvių kalbą ir be abejo, tikėjosi po studijų grįžti pas tautiečius. Seminare studentai susipažino su senomis ir naujonis lietuviškomis knygomis. Visa tai skatino Donelaitį dirbti savo tautos labui. Gavęs universitetinį vokiškos orientacijos išsilavinimą , vis dėlto jis netapo vokiečių poetu. Pasirinkti lietuvybę jį paskatino suaktyvėjusi Mažosios Lietuvos parapijų kunigų veikla. Jie labai rūpinosi lietuvių kalbos ir raštijos ugdymu. Donelaitis baigęs mokslus buvo nusiteikęs kurti lietuviškas eiles. Jaunuolis iš Karaliaučiaus išvyko gavęs aukštąjį išsilavinimą ir nepraradęs kultūrinio bei dvasinio ryšio su savąja tauta.


Stalupėnuose jis tapo pirmuoju mokytoju, kuris buvo vadinamas rektoriumi , arba vedėju. Jis vedė buvusio rektoriaus našlę Oną Reginą. 1743m. Donelaitis buvo paskirtas į Tolminkiemį. Ten gavo valdyti klebono ūkį. Naujasis klebonas bažnyčioje apeigas atlikinėjo ir pamokslus skaitė dviem kalbomis: vokiečių ir lietuvių. Vizitatorius S. Mileris, lankęsis Tolminkiemyje 1744m., pažymėjo, kad Donelaitis “pamokslus sako vokiškai ir lietuviškai, pastaruosius su labai dideliu meistrišumu”. Klebonas į savo lietuviškus pamokslus įtraukdavo hegzametrus iš savo kūrinių.


Gyvendamas Tolminkiemyje, Donelaitis parodė ir organizacinių sugebėjimų. Jam rūpinantis ir dalyvaujant, čia buvo pastatyta senosios vietoje nauja mūrinė bažnyčia (1756m.), kapitališkai perstatyta klebonija (1764m.), sudegus mokyklai, nedelsiant patatė naują (1760m.). Su žmona, iš savo santaupų pastatydino klebonų našlių prieglaudos namą. Tame name ir įsikūrė vėliau O.R. Donelaitienė, pergyvenusi savo vyrą 15 metų.


Tolminkiemyje Donelaitis dirbo daugiau kaip 36-erius metus. Mirė 1780m. vasario 18d., eidamas 67-uosius, palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje. Poetas buvo jautrus, ieškantis teisybės žmogus. Tai atsispindi ir jo kūryboje. Buvo aukštos moralės, garbingas žmogus. Iš daugelio Mažosios Lietuvos kunigų jis išsiskyrė ne tik savo literatūriniais ir kultūriniais interesais, kūrybiškumu, bet ir tuo, kad mėgo meistrauti, eksperimentuoti. Teorinių darbų nerašė. Iš prigimties buvo labai ausylas, emocingas, bet ne teoretikas, abstraskcijomis, atrodo, nesižavėjo. Tai menininko prigimtis. Tačiau žavėjosi praktine mechanika, optika ir fizika.


Ryškus Donelaičio asmenybės bruožas – lietuviškumas. Šis jo nusistatymas yra labai demokratiškas. Ponai tada kalbėjo daugiausia vokiškai, o lietuvių kalbą vartojo valstiečiai. Vokiškumas plito. Donelaitis tai matė ir suprato, jis tapo autoritetingu lietuvių kalbos užtarėju, ėmė garsėti, kaip žymus poetas, rašantis lietuvių kalba. Jam atrodė, kad jau pats kalbėjimas lietuviškai liudija žmogaus aukštą dorovę. Rūpinosi, kad lietuvių kalbą geriau mokėtų vietiniai. Nepalankiomis Mažojoje Lietuvoje lietuvių kultūrai sąlygomis Donelaitis svarbiausia lietuvių kalbos saugotoja galėjo laikyti tik bažnyčią. Kunigai tuomet buvo kone vieninteliai lietuvių inteligentai.


Poeto šlovę Donelaičiui atnešė lietuviškieji kūriniai, kuriuos jis rašė hegzametru – antikinės eilėdaros metru, sudarytų iš šešiapėdžių nerimuotų eilučių. Svarbiausias kūrinys, be abejo, epinio užmojo poema ”Metai”. Prieš tai parašytos šešios pasakėčios, pasakojimas “ Pričkaus pasakojimas apie lietuvišką svodbą” ir vadinamasis “Tęsinys”. “Pričkaus pasaka” ir “Tęsinys” didžia dalimi panaudoti “Metuose”, savarankiškai neegzistuoja, todėl laikomi ankstyvaisiais kūrybiniais bandymais.


Visam kūriniui bendrą pavadinimą “Metai” sugalvojo pirmasis jo leidėjas L.Rėza. jis iš rankraščių, sutrumpinęs, poemą išleido 1818m. Karaliaučiuje. Tai pavadinimas, atitinkąs autoriaus sumanymą pavaizduoti būrų gyvenimą kalendorinių metų laikotarpiu. Pats Donelaitis buvo davęs pavadinimus tik atskiroms dalims: “Pavasario linksmybės”, “Vasasros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”.


Kitą Donelaičio rašytinį palikimą, jau nebepriklaisantį grožinei literatūrai, sudaro:


1. Vadinamoji “Brošiūra apie separacijos naudą”. Vertimas iš vokiečių kalbos, išspausdintas Karaliaučiuje 1769m. Šį darbą Donelaitis atliko valdžios užsakymu.
2. Du laiškai J.G.Jordanui, vienas lietuviškas, kitas vokiškas. Pirmasis parašytas apytikriai1776 – 1777 metų vasarą, antrasis – 1777m. rugpjūčio 16d.
3. Autobiografinio pobūdžio “Žinios”, rašytos vokiečių kalba 1773 –1779m. Jos adresuojamos būsimajam Tolminkiemio klebonui. Donelaitis nežinojo, kas užims šią vietą.
4. Bylos su T.Ruigiu dėl žemių separacijos dokumentai vokiečių kalba (1775 – 1778m.).
5. Pastabos krikšto metrikų 1743 – 1779 metų knygose, padarytos peržiūrint šias knygas 1773 – 1774 metais (vok. k.).


Jau Antikos laikais atsirado išmintingas posakis ”Knygos turi savo likimą”. Neišvengė didelių pavojų ir Donelaičio kūrinių rankraščiai.  Poetui mirus, Ona Regina jo lietuviškuosius kūrinius, gaidas, laiškus perdavė saugoti J.G.Jordanui. jie tapo žinomi ir kitiems Lietuvos šviesuoliams. “Metų” rankraščiais pasinaudojo Pilkalnio mokytojas K.G.Milkus, rašydamas lietuvių kalbos gramatiką ir lietuvių-vokiečių kalbų gramatiką. Savo kūrybinį kelią Donelaitis pradėjo pasakėčiomis apie 1750m. Jo pasakėčių moralai nėra trumpi. Svarbiausios alegorinės figūros yra būdingos lietuviškai aplinkai: lapė, gandras, šuo, avelė, juodvabalis, vilkas, ožkaitė, ąžuolas, nendrė. Jo pasakėčios savo siužetiniais motyvais nėra labai originalios, ir vis dėlto jos labai savitos. Čia svarbiausia ne tiek siužetų kilmė, kiek stilius. Nepakartojamą įspūdį palieka lietuviškas kalbėjimo būdas, detalės ir ypač pasakėčių emocingumas. Jos nėra racionalistinės. Tai ne tiek proto, kiek širdies balsas.Niekinamų baudžiauninkų gynimas, krikščioniškos dorovės mokymas lėmė šių pasakėčių problematiką.



< Atgal