Nemoku.lt » Etika » Kalbos etiketas » Darbo peržiūra

KALBOS ETIKETAS

Kalbos etiketas susijęs su bendrąja elgesio kultūra. Žodis “etiketas” yra kilęs iš prancūzų kalbos (etiquette) ir nuo seno reiškė formalią ceremonijų tvarką, o etiketų darbuose apibrėžiamas kaip “visuomenės išorinė kultūros suderinamoji dalis”. Tačiau toks etiketo supratimas jį paverčia tik tam tikrų ritualų dalimi, priartina prie drabužių ar šukuosenų mados. Jei etiketas – tik elgesio išorės dalykas, jis supanašėja su žaidimo taisyklėmis – tam tikrais susitarimais ir jų paisymu. Tačiau intuityviai jaučiame, kad etiketas apima ne vien išorinį elgesį. Todėl tikslesnė atrodo formuluotė, kad “etiketas – ne dirbtinis natūralaus žmogaus antsluoksnis, o jo dvasinės kultūros atributas”. Kai etiketas traktuojamas kaip ritualinis žmonių bendravimo aspektas, išryškinamas jo istoriškumas, ryšiai su papročiais bei tradicijomis ir leidžiama atskleisti būdingas skirtingų kultūrų etiketo formas. Kaip teigė F.de Sosiūras, “tautos papročiai atsispindi kalboje kalboje, o kitą vertus – kalba formuoja tautą.
Kalbos etiketas – kalbinė mandagumo išraiška. Žinoma, daugelį etiketo savitumų parodo ne kalbiniai bendravimo dalykai, ypač – mimika, gestai, laikysena. Jie tarsi papildo tai, kas išreiškiama frazėmis, todėl ir juos reikia pažinti bei suvokti. Skiriasi ir kikvienos tautos kalbos etiketas. Kad pamatytume kiekvienos kalbos etiketo skirtumus, galime palyginti pasisveikinimo žodžius, kurie neretai atspindi magiškųjų ritualinių žodžių formuluotes. Kalbinės raiškos skirtumai ypač pastebimi mokantis svetimųjų kalbų arba mokant kitakalbius lietuvių kalbos. Daugelio tautų žmonėms sunku išmokti tinkamai kreiptis lietuviškai, nes tik lietuviai ir latviai turi šiam tikslui specialią formą – šauksmininką, kitose kalbose kreipiamasi vardininku. Amerikiečiai sunkiai suvokia tu – jūs opoziciją, būdingą daugeliui Europos tautų.
Taigi kiekviena kalba turi savitą kalbos etiketo turinį ir savitą jo raišką. Tik tada, kai jų abiejų paisome, gerbiame ir pašnekovą, ir gimtąją kalbą.
Kalba reiškiasi dviem būdais: sakytiniu ir rašytiniu. Abu jie turi savas vartojimo sferas, savus raiškos būdus, norminimo tradicijas.
Suprantama, kad pirminis reiškinys – sakytinė kalba: žmogus pirmiausia išmoko kalbėti, o tik daug vėliau – savo kalbą atspindėti rašto ženklais. Kaip teigė F.de Sosiūras, raštas yra kalbėjimo atspindys. Sakytinė kalba – tai minčių dėstymas laike, rašytinė – minčių dėstymas erdvėje (popieriuje). Rašytinė kalba daug lengviau norminama: nesunku sutarti dėl rašybos, skyrybos, tam tikrų žodžių ar jų formų, sintaksės tinkamumo bendrinei kalbai, nors ir čia nemažai diskutuojama. Sakytinė kalba dažniausiai yra spontaniška.



< Atgal