Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Jauno žmogaus pasaulis » Darbo peržiūra


Jauno žmogaus meilės problemos

 

Kiekvienas gyvenimo srovėje išgyveno ir išgyvena apleidimo, vienatvės, apmaudo ir skausmo skonį, kurį neša kaip savąjį kryžių. Tik geras draugas, kuris prieina visiems kitiems nusisukus, gali padėti, kai jaunas žmogus nuolat girdi priekaištus esąs negabus, nereikalingas ir yra priverstas slėptis po kauke. Argi neslegia sielos nesugebėjimas į meilę atsakyti meile, o ne vien naudos siekiančiais sandoriais? Ar visada, kai kankinamai slegia vienatvė, yra žmogus, kuris gali nušluostyti skausmo, bejėgiškumo, gailesčio ašaras? Argi nenuplėšia orumo drabužio iš lūpų išsprūstantys šmeižtai, užgauliojimai, melas, keiksmažodžiai? Mano širdžiai išties kažko stigo – jaučiau šitai nuo pat vaikystės. Jai stigo mokėjimo nuolankiai susitaikyti, romumo ir kuklumo. Ji turėjo per daug tuščiagarbystės, noro pajusti savo galią ir nerimo. Mano širdis tikrai buvo ydinga, nors su tokia buvo galima gyventi ilgai ilgai, tegu ir ne itin laimingai. Tik nereikėjo persitempti.

Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai: Keturiolikos laiškų romanas

Meilė - tai jausmas iš didžiosios raidės, kurį mes visi suvokiame, pajuntame tik skirtingai. Kai ateina toji lauktoji Meilė – tada mes suklūstame, pasikeičiame.
Vieniems Meilė yra viskas, kitiems visai nesuprantamas dalykas. Vieni be jos gyventi negali, kitiems ji visai nebūtina... Nors kai kurie nepripažįsta, jog Meilė jų gyvenime užima labai svarbią vietą, bet su jais pabendravus pastebi, jog tai ne tiesa! Jaunystė pats nuostabiausias laikotarpis, nes tuo metu yra nuostabiausi dalykai: meilė ,draugai,linksmybės. Žinoma tuo metu jauni žmonės yra labai jautrūs ,bet įdomūs nuotykiai priverčia juos jaustis stipresniais.

 

Meilė ir jausmai reikalingi kiekvienam žmogui

 

Mums visiems yra reikalinga Meilė. Mes kiekvienas norime jaustis reikalingi ir mylimi. Mums malonu, kai mumis rūpinasi, kai būna sunku paguodžia, palaiko, išklauso. Tai tikrai labai šaunu, tada jautiesi reikalingas kažkam kitam ir ieškai tokio žmogaus su kuriuo norėtum nugyventi visą savo gyvenimą.
Ar gali jausmai išblėsti dėl to, kad mes kažko nepadarome dėl savo mylimo žmogaus? Žmogus keičiasi, nuotaika taip pat, bet jausmai tiesiog eina iš paskos. Jie neblėsta, o tik atspindi besikeičiantį pasaulį. Meilę galima ir reikia puoselėti. Kiekvienas mes turėtume pasiaukoti dėl jos ir išmokti daugiau duoti negu imti. Tikra draugystė pagrįsta meile ir atvirumu.

 

Susižavėjimas ir tikroji Meilė

 

Kartais jauno žmogaus Meilė pasiklysta susižavėjime. Susižavėjimas trunka labai trumpai, o Meilė gali trukti - amžinai. Kai kurie sako, jog Meilė trunka tik trejus metus. Manau, kad jei nebūtų jos, nebūtų ir viso pasaulio. Juk pasaulis negali egzistuoti be Meilės. Juk Meilė yra virš visko. Net ir mažas kūdikėlis pradedamas su meile. Tos tėvų Meilės jis laukia, ilgisi visą gyvenimą.
Kiekvienas žmogus norėtų patirti tikrąją Meilę. Net nesvarbu, laimingą ar ne. Net gi sakyčiau, jog kiekvieno žmogaus tikslas turėtų būti pažint tikrą Meilę, būti mylimam. Kas gi šito nenorėtų?

 

Meilė, koks tai jausmas?

 

Meilė- tai toks jausmas kurį jauti artimiems žmonėms. Mylėti mes galime daug, juk mylime ir kačiuką, ir šuniuką, ir Tėvynę, ir gamtą, ir tėvus, bet kuri iš jų tikra? Kaip įsitikinti, kad tikrai galime mylėti? Atsakymo nėra, turbūt reikia tai pajusti. Ar galima mylėjus, Meilę pamiršti? Kai kurie savo pirmosios meilės niekada taip ir nepamiršta. Ji ir lieka pirmoji nekalta, tyra, nuoširdi Meilė.


Meilė taip pat kartais labai įskaudina. Žmogus galvoja, kad daugiau niekad negalės pamilti. Bet meilės žaizdos nors ne iki galo, bet užgija. Meilė- tai nuostabus dalykas. Kai pamilsti žmogų, jautiesi toks pakylėtas, nori būti geresnis ir stengtis tik dėl to žmogaus. Eini, ir atrodo, kad skraidai. Kiekvieną minutę galvoji tik apie tą žmogų. Nori jį kuo dažniau matyti, kuo dažniau šnekėtis, kuo ilgiau būti drauge. Nori dovanoti jam visą pasaulį, aukotis dėl jo. Kiekvieną rytą stovėti prie veidrodžio ir stengtis tik dėl savo žmogaus, kurį myli, kad tik jam gražiau atrodytum, kad tik jam patiktum. Kai kalbi su žmogumi, kurį myli, jauti keistus virpuliukus, kurie bėgioja po tavo kūną, jauti begalinį džiaugsmą, kad jūs drauge ir kad atvirai kalbatės. O kokia begalinė laimė užplūsta, kai sulauki atsako. Šis jausmas nepakartojamas. Kiekvieną akimirką nori bėgt ir atsidurt to žmogaus glėbyje.


Patarimas: jeigu myli - kovok, įrodyk, kad esi vertas meilės, įrodyk net tada, kai nebus jokios vilties, kai mylimasis ar mylimoji atrodys nepasiekiamas(a)...

Jauno žmogaus savižudybės problemos


Ką žmogaus gyvenime reiškia mirtis? Dauguma atrėžia, kad tai eilinis gyvenimo aspektas, juk visiems būna laikas ateiti, o po to išeiti. O ką reiškia artimo žmogaus mirtis, gero draugo ar šiaip asmens, kuris tiesiog buvo matomas tavo kasdienybėje? Štai čia jau subtilesnis klausimas.


Kai mirtis alsuoja netoliese, kiekvienas pasijaučia nejaukiai. Žmoguje gimsta tokie jausmai kaip užuojauta, liūdesys... Žmogus vėl pradeda mąstyti apie gyvenimo žiaurumą, jo neišvengiamus dėsnius. O gal tai tiesiog trumpalaikė apgaulė, kelių dienų kaukė?Visus mus šiurpina jauno žmogaus savižudybė. Pripažinkime vieną tiesą. Jei žmogaus amžius būtų vyresnis, į tai mes pažiūrėtume pro pirštus, o dabar visgi susimąstome kodėl jaunas žmogus panoro išeiti iš gyvųjų pasaulio. Susimąstome... O daugiau?


Ir kodėl gi dažniausiai žudosi jaunimas iš pilkosios minios? Galimų variantų yra begalė.
Jaunimas – pati žiauriausia žmonių bendruomenės grupė (čia labiau omenyje turėčiau amžiaus cenzą). Tai grupė, kurioje kiekvieną dieną vyksta kova už išlikimą. Gyvensi arba mirsi. Arba dar blogiau: būsi pažemintas, sutryptas, apspjaudytas ir pasmerktas egzistencijai nuošaliame, tamsiame kampe.
Jaunystėje formuojasi žmogaus asmenybė, todėl jam svarbus kiekvienas gyvenimiškas faktorius rutinoje. Draugai, tėvai, mokykla, meilė... Visi šie dalykai be galo svarbūs jauno žmogaus pasaulyje. Jis ieško juose idealumo, bet... Dažnai jis tikisi per daug ir tada tuo nusivilia, o galiausiai kenčia analizuodamas: „Kodėl viskas yra taip, o ne kitaip?“.


Visi įmanomi santykiai su žemiškais dalykais yra labai jautrūs paauglio atžvilgiu. Liaudiškai pasakius, jis viską „ima giliai į dūšią“. Tad su juo reikia elgtis labai atsargiai ir rūpestingai. Paauglys – tai žmogus, kuris vis dar turi galimybes formuotis į dorą žmogų, o to atimti iš jo niekas neturi teisės.
Kartais gyvenimas yra per žiaurus ir vis dar besiformuojanti pati protingiausia būtybė žemėje palūžta dėl menkiausio dalyko. Taip jau yra. Ir smulkmenos gali daug. Netgi atimti gyvybę...


Ar verta tokiose situacijose ieškoti kaltų? Na tai gali būti visi aplinkiniai, aplinkybės, o gal tiesiog gyvenimas primetęs per sudėtingas žaidimo taisykles silpnam žmogui. Nieko kaltinti nereikia, nes juk mirusių žmonių tai nesugrąžins. Dabar viskas ką galime padaryti, tai užkirsti kelią tokioms tragedijoms, kad tai nebepasikartotų.


Pabūsiu visiškai nešališka. Žinau, kad kartais ir šalia manęs vyksta tokios 21 am. dramos, kai bendraamžiai engia, pašiepia silpnesnį, o tada tie patys jaunuoliai visų šventųjų klausinėja kodėl taip nutiko, gaili, gedi... Tragiškai juokinga. Tai kas po galais atgimsta širdyse? Nuoširdus apgailestavimas ar tik trumpalaikis sukrėtimas, kuris po kelių dienų baigsis ir vėl prasidės „lipimas ant silpnesniojo galvos“. Tokia realybė. Dažnai žmogus nepasimoko kol nelaimė jo nepaliečia iš labai arti.

Toliau kalbant apie priemones, kurių reiktų griebtis, kad sumažėtų jaunų savižudžių skaičius... Kam gi mokykloje reikalingas psichologas? Ar jis naudingas? Ar mokytojai iš tikrųjų akli ir nepastebi problemų klasės draugų santykiuose? Ką galime padaryti mes, bendraamžiai, kurie mato kas dedasi aplinkui ir supranta negeroves? Ką gali tėvai? Visi kiti?

Nebūsiu visiška pesimistė ir neteigsiu, kad nieko negalime pakeisti. Permainos visada įmanomos, bet tam reikalingos labai didelės pastangos ir kitoks požiūris į visą visuomenės susiklosčiusią sanklodą.


Kada bus ta riba, kai susivoksime, jog reikia į viską pažvelgti kitomis akimis? Pagyvensime – pamatysime.
Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.


Kai paaugliai nusižudo, visi paveikiami: šeimos nariai, draugai, kaimynai. Dauguma jaučia sielvartą, kaltę, nes galvoja, kad galėjo tai sustabdyti. Dažniausiai paaugliai, kurie nusižudo ar bando nusižudyti, būna kompleksuoti, nepatenkinti gyvenimu.
Savižudybių rizika labai padidėja, kai paaugliai turi priėjimą prie namuose laikomų šaunamųjų ginklų. Beveik 60% visų savižudybių Jungtinėse Amerikos Valstijose yra padaromos su šaunamuoju ginklu. Todėl svarbu, kad namuose esantis šaunamasis ginklas būtų neužtaisytas ir paslėptas nuo paauglių. Amunicija turėtų būti paslėpta ir užrakinta atskirai nuo ginklo.
Vaikinų ir merginų savižudybės skiriasi. Merginos galvoja apie savižudybes ir mėgina nusižudyti dvigubai daugiau kartų už vaikinus. Merginos dažniausiai mėgina nusižudyti pjaustydamos save arba perdezavavus narkotikais. Vaikinų nusižudo daugiau, nes jų metodai mirtini: šaunamojo ginklo panaudojimas, pasikorimas arba nušokimas nuo aukštos vietos

Veiksniai padidinantys savižudybės riziką:
-Buvimas psichologinėje netvarkoje, depresijoje, apsvaigusiems nuo alkoholio arba narkotikų.
-Sielvarto jautimas, irzlumas.

- Beviltiškumo ir menkavertiškumas jausmas. (Kurie patiria dažną nesėkmę mokykloje, smurtą namuose arba kurie yra atsiskyrę nuo draugų, šeimos.)

-Patiriantys psichologinį arba fizinį smurtą

-Turintys palaikymo trūkumą, mažą bendravimą su tėvais ir draugais.
Dažnai paaugliai nusižudo dėl įtemptų gyvenimo įvykių. Pavyzdžiui: nesėkmė mokykloje, išsis kyrimas su draugu, konfliktas su šeima, todėl reikia su jais pasikalbėti, paguosti juos.
Paaugliai galvojantys apie savižudybę gali...:
-dažnai kalbėti apie mirtį

-kalbėti apie išėjimą iš namų

-kalbėti apie beviltiškumo ir kaltės jausmo jautimą

-atsiskirti nuo draugų ir šeimos

-prarasti norą daryti mėgimus dalykus

-pradėti dažnai gerti alkoholį, vartoti narkotikus
Prieš savižudybę paprastai siunčiami tam tikri signalai, daromos užuominos. Laiku juos pastebėjus galima imtis veiksmų savižudybei išvengti.
Išvados


Pasak B. Shaw - „Didžiausia nuodėmė mūsų artimųjų atžvilgiu yra ne neapykanta, o abejingumas jiems“. Paauglys būtent ir yra tas žmogus, kuriam dažniausiai reikia artimų ir aplinkinių žmonių supratingumo ir palaikymo. Nei vieno jauno žmogaus negalima smerkti jo nesupratus ir neišklausius. Kiekvienas yra vertas nors truputėlio supratingumo ir pasitikėjimo. Kiekvienas yra vertas dar nors vienos galimybės pasitaisyti...
Mes, būdami jauni, kurdami ateitį, norime turėti tokį pasaulį, kuriame vyrautų supratingumas, atjauta, pasitikėjimas ir pagalba vienas kitam. Būdami savo likimo kalviais turime turėti tikslą, kurio siekti negalėtų sutrukdyti niekas. Turime stengtis savo ir kitų pagalba pasiekti to, kuo galėtume didžiuotis. Sukurti tai, ką galėtume prisiminti kasdieną ir visada stengtis pasiekti dar daugiau... Žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, bet ne visi palieka pėdsakus...
Kiekvienas gyvena savo gyvenimą, tvarko jį kaip išmano.. kiekvienas klystame, kol galų gale atrandame save, savo vertybes.. be klaidos nebus tiesos, nebus isminties ir beribes kelio kloties.



< Atgal
]