Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Baltaragio malūno trumpas turinys » Darbo peržiūra

Baltaragio malūnas. Trumpas turinys


...Anuomet ant Udruvės ežero kranto stovėjo malūnas. Gyveno jame vienišas Baltaragis. Pastebėjęs, kad į plaukus jau spėjo įsimesti pirmoji šarma, susirūpino jis pačia. Jau seniai į akį buvo kritusi Marcelė. Bet nedavė malūnininkui ramybės mintis, kad atstums jį gražuolė, todėl vis ir nesiryždavo pas jąją su piršliu važiuoti. Taip buvo iki tol, kol savo pagalbos jam nepasiūlė artimiausias kaimynas Paudruvės pelkių velnias Pinčiukas. Pasirašė kaimynai sutartį, kuri skambėjo maždaug taip:
„Aš Tau padedu gauti Marcelę,
o tu man turi duoti tai,
ko dabar neturi,
bet po dvylikos metų turėsi“

Deja, nepagalvojo Baltrus apie ką kalba eina, mat jo mintyse skambėjo tik vienas žodis- Marcelė!Tačiau nelemta jam buvo laimingai gyventi net ir susituokus su išsvajotąja. Po metų jiems gimė dukrytė- Jurga. Bet šiai atėjus į pasaulį, išėjo jos mama. Begalinis skausmas, liūdesys ir naujas rūpestis užgulė jau ir taip sulinkusius Baltaragio pečius, kuriuos dar slėgė ir ta kvaila sutartis su velniu.
...
Prabėgo dvylika metų. Ir tik tada malūnininkas suprato, ką tuomet pažadėjęs Pinčiukui. Bet kaip ir dera tikram tėvui, net negalvojo Baltrus savo vienturtės velniui taip lengvai, ar bent jau be pasipriešinimo atiduoti. Sumanė velnią apgauti-išleisti už jo ne Jurgą, o seną davatką Uršulę. Tačiau nebuvo kvailas ir Pinčiukas, suprato mylinčio tėvo gudrybę, dar bandė susitarti gražiuoju, bet nepavykus tarė:
„Jei Jurga nebus mano-
Nebus ir kito“

Kaip tarė taip ir padarė. Daugybė piršlių vis vykdavo i gražuolės namus, tačiau nei vienos jų taip ir nepasiekdavo. Tai buvo velnio burtai, kurie ir suvedė išrankųjį Girdvainį su nepasiekiamąja Jurga. Šiam pažadėjus, kad žūt būt pasipirš Jurgai ,taip ir padaro. Jis įveikia visus velnio paslėptus spąstus, ir pasiekia Baltaragio malūną. Bet nebūtų Pinčiukas, jei neparodytų savo velniškos prigimties. Jis susimoko su arkliavagiu Raupiu ir pavagia vienintelį jaunikio pasididžiavimą-obuolmušius žirgus. Lyg to dar būtų negana, Pinčiukas pats ima žvengti lygiai taip kaip žirgai, taip klaidindamas ir po visą margą svietą tampydamas sumišusį Girdvainį.
 



< Atgal