Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Kūrinių ištraukų analizės » Darbo peržiūra

Kūrinių ištraukų analizės


Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje

Ištrauka
Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis. Jo pirmagalis varo upės paviršiu gilią vagą; bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėm, kurios atšokdamos pavirsta į nesuskaitomą daugybę nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šalis, lekia viena paskui kitą, skubindamos prie tolimųjų upės krantų, ir kaip puikiausiais raštais audeklas blizga ir tviska ant saulės įvairiausiom spalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus darbo…
Nuo ilgos kelionės nuvargęs, nuo nemiegojimo apsiblausęs, stoviu ant garlaivio ir žiūriu aplinkui. Tiesiai mano kakton pučia vasaros rytys vėjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią mano dvasią. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja prie miego, bet platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis bei širdį. Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti… Ta upė, kuri, vingiuodama be galo, ant kiekvieno žingsnio maino savo pavidalą; tie jos aukšti, žaliuojantys miškai ir pievomis krantai, - tai ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai už aną gražesnė.

Analizė

Svarbiausias J.Biliūno kūrybos tikslas – gilinimasis į vidinį žmogaus pasaulį. Rašytojo žmogus dvasingas. Vienas iš tų dvasingumo bruožų – santykis su gamta, gebėjimas pastebėti smulkiausias gamtos grožio detales. Šitie novelių žmogaus ypatumai atsispindi ir nagrinėjamoje ištraukoje iš apsakymo “Nemune”.
Ištrauką galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji – upės vagos, plaukiant garlaiviui, aprašymas, antrojoje dalyje – pasakotojo būsena ir nuotaika gamtoje.
Kūrinys pavadintas “Nemune”. Tad santykis su pavadinimu išryškėja jau pirmose ištraukos pastraipose. Pasakotojas romantiškai žvelgia į didžiausią Lietuvos upę. Vartoja epitetus: “platus”, “galingas”, vaizdingai nusako jo vandenų kryptį, tėkmę: “ramiai”, “iškilmingai”. Jis stebi kiekvieną smulkmeną: kaip laivo pirmagalis varo upės paviršiumi gilią vagą, kaip užpakalyje tos vagos vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėm… Peizažo detalė labai dinamiška, nes autorius vartoja daug vaizdingų veiksmažodžių: “susiverčia”, “susidaužia”, “pavirsta”, “juda”, “plečiasi”… Dinamiškumą taip pat teikia ir epitetai: “krutančios bangos”, palyginimas “kaip gyvos”, personifikacija: bangos lekia, skubinasi, susidaužia, susiverčia. Pasakotojas, kurdamas tokį vaizdą, geba išryškinti regimąjį grožį: “blizga ir tviska saulėje įvairiausiomis savo spalvomis”. Iš palyginimo – “kaip puikiausiais raštais” – išryškėja lietuvių tautai būdingas požiūris į gamtą.
Autorius vartoja kontrastą. Pradėdamas sakiniu “Vienodai ir nuobodžiai čiukšėdamas…” tai monotonijai prieš pastato vandens judrumą. Tas kontrastas tarsi verčia skaitytoją ieškoti gilesnių prasmių: vienodumas ir nuobodumas asocijuojasi su gyvenimo kasdienybe, kuri savotiškai pilka, be didesnių pakitimų. Bet taip gali atrodyti iš šalies, nes kasdienybė pilna įvairiausių nuotykingų smulkmenų.
Pirmąją dalį autorius pradeda nuo minčių apie vienodumą. Toliau piešia judrų, dinamišką Nemuno vandenų vaizdą ir vėl mintimis apie ramybė šią pastraipą užbaigia taip: “O platus galingas Nemunas ramiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus rankų darbo…”.
Pasakotojas, stebintis plaukiantį garlaivį, labai pastabus, jautriai reaguojantis į kiekvieną pakilimą gamtoje, lakios vaizduotės. Ilgi sakiniai rodo, kad tas suvokiamas vaizdas yra savitai apmąstomas, tačiau mintys neišsakomos iki galo. Tai liudija pirmosios dalies pabaigoje esantis daugtaškis.
Antroji pastraipa konkrečiau nusako patį pasakotoją, t.y. keleivį. Jis prisipažįsta esąs nuvargęs , nuo nemiegojimo apsiblausęs. Paaiškėja, kad keleivis ir dvasiškai pailsęs. Galbūt kitas ir snūduriuotų kelionėje, bet šios novelės pasakotojas moka džiaugtis ta gyvenimo kasdienybe. Maloniai jį nuteikia vasaros rytų vėjas, kuris draiko galvos plaukus, gaivina pailsusią dvasią. Dvasių pusiausvyrą padeda atgauti stebimi peizažo vaizdai. Jautrus pasakotojas sugeba įprastoje aplinkoje pastebėti grožį: “… platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis ir širdį”. Jis ne tik pastebi tą grožį, bet ir išgyvena jį. Taip mąstyti leidžia užuomina apie širdį. Pasakotojas – keleivis – atviras savo džiaugsmui, neslepia savo žavesio gamta. “Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti…”. Susižavėjimas neišsakytas iki galo, nes sakinys baigiamas daugtaškiu. Pasakotoją žavi paprastučiai, elementarūs dalykai: plati upė, kuri vingiuoja kiekviename žingsnyje, aukšti, žaliuojantys miškai bei pievos. Išryškėja meilė ne tik gamtai, bet ir pačiai Tėvynei: būtent natūrali gamta kur kas gražiau už meistriškų rankų sukonstruotą kaleidoskopą.
J. Biliūno ištraukoje ne įvykis, ne išorinis konfliktas, o veikėjo mintys ir išgyvenimai. Išgyvenimų tėkmė – siužeto pamatas. Pasakojama pirmuoju asmeniu ir tai sustiprina tikroviškumo įspūdį. Autorius tiesiogiai ir emociškai vertina vaizduojamus dalykus. Visas dėmesys sukoncentruotas į veikėjo vidinį pasaulį. J.Biliūno kūryboje maža peizažo detalių, tačiau šiuo atveju – atvirkščiai. Ištraukoje gausu meninių priemonių, daug epitetų, kurie vartojami prieš pažymimąjį žodį.

 

V.Krėvė “Perkūnas,Vaiva ir Straublys”


Ko šiandien nebėra?

V.Krėvė – XIXa. Pabaigos ir XX a. pradžios rašytojas, mylėjęs gimtąją Dzūkiją, jos gamtą, o ypač miškus. Vienas ryškiausių V.Krėvės bruožų – vaizduoti personažus epochų sandūroje ar gyvenimo kryžkelėje. Ši tendencija atsispindi pasakoje “Perkūnas, Vaiva ir Straublys” iš rinkinio “Šiaudinėj pastogėj”.
Skerdžiaus svarstymo objektas – žmogus ir gamta, seniau ir dabar, seno gyvenimo išminties sukaupusio asmens vieta visuomenėje. Kūrinyje atsiskleidžia viena svarbiausių nacionalinių lietuvių charakterių bruožų. Tai glaudus žmogaus ir gamtos ryšys. Pakylėtai, romantiškai žvelgiama į mišką – į svarbiausią ir dzūkui brangiausią gamtos dalelę. Išsamaus miško aprašymo nėra. Iš atskirų užuominų susidaro vaizdas, jog senovėje miškai buvę didingi: “…tokios (girios) siūbuodavo, jog vidudienį ten būdavo tamsu kaip vakarą”. Kita senųjų laikų gamtos detalė – tai pasakotojo prisiminimas, jog “girios kuždėdavo žvėrių, paukščių”. Svetinga, didinga gamta formavo savitą žmogaus charakterį. Todėl praeities žmogus labiau jautė gamtos grožį, spalvas, įvertino miškų turtingumą. Jausmu suvokė girių didybę: “Įeini žmogus tankumynan, klonin, ir kūnas tik eina pagaugais, tik eina”. Iš šių pastebėjimų sąmonėje formavosi įvairūs vaizdiniais: monai,laumės, undinės, piktos dvasios. Tie vaizduotėje gimę paveikslai, “kur tik balelė, ten jau kelios laumės apsigyvenusios, kur upelė ar ežerėlis, ten, žiūrėk, pakraščiais undinės vakarais maudosi; kur tik šlaitelis, ten jau monas švirkštauja”, su laiku virto pasakomis, padavimais, sakmėmis. Tai pirminis mūsų tautosakos šaltinis. Iš pasakotojo pamąstymų suvokiame, jog gamta buvo pagrindinis šaltinis, įkvepiantis žmogų kūrybai. Atsiskleidžia ne tik dvasinis ryšys su gamta, bet ir filosofinis, nes kiekvienas suvokia esąs gamtos dalis. Šie seno skerdžiaus pastebėjimai, romantiškas požiūris, senovės vežėjų idealizavimas pateikti skaitytojui labai įtikinamai.
Dabarties vaizdas – kontrastiškas seniems laikams. Pasakotoją labiausiai erzina žmogaus sumaterialėjimas. Jis nebesaugo gamtos. Iškirtus miškus, nuskursta gamta. Išnaikinus girias, lieka tik žemė, pustoma smėlynų. Keičiantis epochoms, pakinta ir žmogus: kiti jo interesai ir psichologija. Jis rūpindamasis “kad tik skatiką uždirbtų”, nebeturi laiko pakelti akių į siūbuojančias, linguojančias medžių viršūnes, pažvelgti į dangaus žydrynę. Tad “nyksta miškai, girios, skursta žemė, pievos”. Upės – ir tos jau padžiūvo, o ežerai maurais užėjo, užako. Nebemato grožio, nebėra ir meilės. Fantazuoti taip pat nebėra nei laiko, nei noro. Todėl ir juokiamasi iš senų žmonių pasakų. Vadinasi, užako ne tik ežerai, bet ir žmogaus siela, kartu su žeme nuskurdo ir jo dvasia. Pasakotojas skerdžius ne tik sielojasi, kad gamta nebebranginama, nebematoma jos grožio, didybės, galybės, jam nerimą kelia ir jaunosios kartos požiūris: “Šaiposi, net kvatojasi išgirdę tėvų padavimus”. Jis ne tik protu, kiek nuojauta suvokia, jog tokios pažiūros veda žmones prie tautinio išsigimimo. Galbūt ateityje jie nebebrangins savo gimtinės, kalbos, nesidžiaugs esą lietuviai. Todėl piktindamasis senasis skerdžius vadina savo žmones beuodegiais: “jie dabar taip nebegirdi ir nebemato, kaip girdėdavo ir matydavo senovėje”. Pasakotojas, smerkdamas moralinį,dvasinį naujos kartos pasikeitimą, jos neniekina, objektyviai pripažįsta, jog naujų laikų žmonės yra labai “pramanūs”.
Pasakotojas ilgisi praeities: “Seni buvo laikai”. Laikai nusakyti labai nekonkrečiai, panašiai į pasakas, todėl ir atitinka kūrinio pavadinimą. Kitur skerdžius giliai atsidūsta : “Kiti dabar laikai, kiti dabar ir žmonės”. Ne sykį kūrinyje pabrėžiamas kontrastas tarp praeities ir dabarties: “Tada ir žmonės ne tokie buvo kaip dabar, ir gyveno kitaip”. Vadinasi, kontrastas – viena iš teksto komponavimo priemonių.
Prisiminimai slegia skerdžiaus širdį. Juk seniau buvo vertinama senų žmonių patirtis, gyvenimiškoji išmintis, gebėjimas įtaigiai pasakoti įvairiausias istorijas. O šiandien “pasakyk jiems ką, kas buvo seniau – “pasaka”, - kalba ir tik juokiasi, jei jiems tvirtini, kad ne pasaka tai, tik tikriausiai tiesa; tokis atsitikimas, kurį seni žmonės yra matę”. Maži vaikai juokiasi iš seno žmogaus pasaulėjautos, nejaučia jam pagarbos. Vaikams, jauniems svetimas požiūris, kad reikia saugoti gamtą, su saiku naudoti miško gėrybes.
Šiame kūrinyje V.Krėvė poetizuoja liaudies žmogaus praktinę išmintį, sveiką moralę, kurios pagrindinis principas – mylėk ir saugok gamtą. Tas principas atskleidžiamas kontrastu tarp aiškiai nenusakytos praeities ir pasakotojo gyvenamojo meto dabarties. Vadinasi, epochų sankryžoje keičiasi ir aplinka, ir pats žmogus.



< Atgal