Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Tremtis - Žurnalistinis Tyrimas » Darbo peržiūra

Tremtis - Žurnalistinis tyrimas

Edita nuo vaikystės mėgo knygas ir viską, kas su jomis susiję. Nebuvo tokio vakaro, kad mama jai neskaitytų pasakos prieš miegą. Vėliau, kai pati išmoko skaityti, nuolatos buvo barama, kad neina miegoti, o iki išnaktų rymo prie knygos. Knygų pasaulį ji tiesiog dievino. Bėgant metams, mergina ėmė rašyti. Tai buvo sveikinimai ant atvirukų, keletas apsakymų ir netgi poema. Tad nenuostabu, kad mokykloje jai geriausiai sekėsi lietuvių kalba, o ypač-rašinių rašymas: žodžiai plaukte plaukė iš jos širdies.

Vieną vakarą, pasiėmusi į rankas žaliosios arbatos puodelį, mergaitė sklaidė laikraščius. Jos akį patraukė dešiniajame apatiniame kamputyje didesnėmis raidėmis išraityta antraštė. Ji skelbė, kad prasideda mokinių rašinių konkursas. Konkreti tema nebuvo nurodyta, tiesiog parašyta, kad darbai turi būti apie tremtį. Editos nuomone, tai nebuvo pati įdomiausia tema, tačiau ją viliojo patrauklus prizas trims nugalėtojams-septynių dienų atostogos kalnuose.

Keletą dienų Edita mąstė, nuo ko galėtų pradėti, tačiau niekaip negalėjo sugalvoti. Mintys buvo padrikos. Dienos bėgo, o iki konkurso pabaigos liko vis mažiau laiko. Editos senelė buvo tremtinė, todėl ji nutarė iš jos paimti interviu. Vakarop mergina, pasiėmusi rašiklį bei popieriaus, įlipo į aštuoniolikto maršruto autobusą ir po gero pusvalandžio jau atsidūrė kitame miesto gale esančiame močiutės bute. Gėrė šiltą pieną su šviežiomis bandelėmis ir buvo pasiruošusi užduoti buvusiai tremtinei keletą klausimų. Močiutė Ona taip pat pasiėmė stiklinę pieno ir patogiai įsitaisė fotelyje.

-Na, močiut, gal pradėkim?
-Be abejo, klausk ko nori,-gana linksmai atsakė senelė.
-Tai tuomet papasakok apie pirmąją dieną toli nuo gimtinės.

Senelė valandėlę pamąstė ir pamažėl pradėjo:
-Igarkoje iš laivo išlaipino birželio 22 dieną. Iš prieplaukos arkliais nugabeno į barakus Sovietsko gatvėje, kur rusės pasitiko mus šiais žodžiais:bednyje vy, bednyje (vargšai jūs, vargšai). Apsigyvenome kambaryje ir virtuvėlėje penkiolika žmonių. Mums, septynių asmenų šeimai, teko trys gultai, keturių asmenų Survilų šeimai – du gultai ir po vieną gultą kitiems žmonėms.

Barakas buvo iš lentų, tarp kurių sukritusios pjuvenos. Viena barako siena pastatyta nuokalnėje ant aukštų pamatų. Grindys medinės, šaltos, žiemą, papylus vandens, iškart apledėdavo. Mums atvažiavus, buvo poliarinė diena. Nežinojome nei kokia savaitės diena, nei koks paros metas. Negalėdavome užmigti, neuždangstę langų. O juos uždengus paklodėmis, siena pasidarydavo raudonai juoda, judanti: blakės, tarakonai, utėlės ir dar, dievai žino, kas lipo vieni per kitus. Tikras košmaras.

Edita norėjo nutraukti įsijautusią močiutę, tačiau veltui. Ši pasakojo toliau, nesustodama.
-Pirmą dieną mano trys broliai, tavo dėdės, išėjo į darbą. Mama sirgo, man ėjo penkiolikti metai. Kaimynė Jankūnienė, labai gerai ją pamenu, atvežta su penkiais mažais vaikais, išprotėjo. Mūsų šeimoje visi išlikome gyvi, viską iškentėjome, nepalūžome. Gal todėl, kad jau vaikystėje rankos buvo užgrūdintos nuo darbų, o kojos – nuo ražienų. Gerai, kad turėjome šiek tiek maisto produktų atsivežę iš Lietuvos. Baigdama močiutė atsiduso ir gurkštelėjo jau seniai atvėsusio pieno. O vargšelė Edita vos spėjo viską konspektuoti, nes jos senelė greitakalbė.
 

- Kitas klausimas –lyg kulka šovė močiutė.
Tačiau Editai viso to jau buvo pakankamai, kad susidarytų aiškų vaizdą, kokius kryžiaus kelius turėjo pereiti žmonės, išvežti į Sibirą prieš gerą pusšimtį metų. Močiutė tai suprato ir nieko daugiau neklausinėjo.
Buvo jau tamsu, todėl močiutė Editai pasiūlė pernakvoti pas ją. Ši nedvejodama sutiko, tik paskambino į namus pranešti, kad namiškiai dėl jos nesijaudintų. Septyniolikmetės merginos ir septintą dešimtį perkopusios senolės santykiai buvo gana šilti. Ona buvo jaunatviška ir supratinga, todėl Edita į ją kreidavosi dėl įvairiausių problemų. Štai ir dabar mergina pasiguodė savo senelei, kad niekaip negali suprasti trigonometrinių funkcijų ir sakė nežinanti, kaip išlaikys egzaminą. Dar pasiguodė, kad judviejų su Vaidu (Editos vaikinu) santykiai nėra jau tokie geri, kaip gali pasirodyti iš šalies. Gavusi keletą patarimų iš patirties turinčios močiutės, paauglė aprimo ir nejučiomis užmigo.

Rytą Editą pažadino kepamų vaflinių blynų kvapas. Močiutė mėgo palepinti savo anūkėlę, todėl jai nebuvo sunku anksti atsikelti ir iškepti taip mėgstamų Editos blynelių. Besišnekučiuojant per pusryčius, močiutė paklausė savo vienturtės anūkės, ar rašinys jau bus baigtas. Ši atsakė, kad dar reikėtų daugiau informacijos. Išmintinga moteris pasiūlė paauglei nueiti pas jos drauges ir šių paklausinėti apie gyvenimą toli nuo Lietuvos. Tai buvo geniali mintis! Rašydama rašinį, Edita įsivaizduos, kad ji žurnalistė ir rengia straipsnį – “Gyvenimas tremtyje”. Paėmusi iš močiutės rankų kortelę su jos draugių adresais ir padėkojusi už puikią idėją bei dieviškus pusryčius, ji išdūmė pro duris.
Vandos namai buvo pakeliui: ji nusprendė pas ją užsukti ir šiek tiek paklausinėti apie tremtį. Moteris mielai priėmė Editą, nes jos senelė buvo jau telefonu pranešusi apie anūkės vizitą. Vanda jaunai merginai pasiūlė ko nors atsigerti, bet ši atsisakė, nes norėjo, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Po pietų jos laukė rimtas pokalbis su Vaidu, todėl Edita norėjo gerai viską apmąstyti.

Artėjo didžiosios metų šventės – kūčios, Kalėdos, todėl septyniolikmetė uždavė klausimą apie šias bei kitas šventes, kurias šventė tremtiniai. Vanda, kiek pagalvojusi atsakė:

- Pirmosios Kalėdos, kiek pamenu, buvo labai liūdnos. O gal antros...? Buvau visai mažutė, todėl gerai nepamenu. Visa Kūčių vakarienė – tai avižinių kruopų košė, o vietoj kūčiukų gavome gabalėliais supjaustytos duonos, užpiltos saldintu vandeniu. Tėvai grįžo namo išdirbę 12 valandų, todėl buvo leisgyviai. Tiesa, poterius visgi sukalbėjome. Gal būt kaip kiek šviesesnę šventę pamenu Velykas. Visam gyvenimui mums, vaikams išliko atmintyje ši šventė:- mama vietoj kiaušinio kiekvienam padavė po... virtą bulvę. Kaip šiandien pamenu, buvome tokie laimingi! Iki šiol nesuprantu, iš kur mūsų mamutė galėjo gauti tų bulvių ir suruošti mums tokią įspūdingą šventę.

Išklausiusi Vandos istoriją apie šventes šaltojoje Rusijos taigoje, Edita išskubėjo namo. Susitikimą su kita močiutės drauge Anele numatė sekmadienio popietę ir iki to laiko apie rašinį negalvojo. Savaitė praskriejo itin greitai: buvo nemažai kontrolinių darbų. Apie susitikimą su Anele prisiminė tik sekmadienio rytą, kai per radiją išgirdo kalbant apie kažkokį konkursą. Pasiėmusi užsirašytą močiutės pasakojimą ir šyptelėjusi sau prieš veidrodį, išskuodė pro duris.

Anelė Editai pasirodė ne tokia miela ir draugiška, kaip Vanda ar jos močiutė. Tai buvo skvarbaus žvilgsnio moteris, išvarginta gyvenimo. Ji rankos mostu pakvietė merginą vidun. Anelei buvo labai skaudu kalbėti apie liūdną savo praeitį, todėl Edita, tai supratusi, neketino užduoti itin asmeniškų klausimų. Tiesiog pasiteiravo , ką ši galėtų prisiminti apie Igarką. Anelė buvusi geografijos mokytoja, todėl pateikė krūvą geografinių faktų:
-Igarka yra jau už poliarinio rato. Aplinkui plyti vien bekraščiai tundros laukai. Čia skurdi augalija: karkliniai berželiai, karklai, mažos gėlytės, šiurkščios žolės, samanos. Dar toliau plyti garsieji taigos miškai. Klimatas labai atšiaurus – arktinis. Vidutinė žiemos mėnesių temperatūra apie 40 laipsnių šalčio. Dažnai temperatūra nukrenta iki 50 ir netgi iki 60laipsnių žemiau nulio. Sniego maždaug du metrai. Igarka yra poliarinių dienų ir naktų kraštas. Būna toks metas, kai dieną naktį šviečia saulė arba ištisa naktis. Čia ištisą žiemą siaučia sniego pūgos.

Anelė paprašė kiek luktelėti, kol ji suras ypatingą, savo sudarytą Igarkos gamtos kalendorių. Po minutės moteris rankose laikė seną pageltusį popieriaus lapą. Perskaičiusi jį, Edita sužinojo, koks oras tiksliai kiekvieną mėnesį. Štai ką kalendoriuje perskaitė apie gruodžio mėnesį: “Gruodis-šalčiausias ir tamsiausias poliarinių naktų mėnuo. Prisninga daug, o pripusto dar daugiau. Tai pūgų metas. Galima labai greitai pasiklysti, nes už kelių žingsnių nieko nematyti”.

Antradienį atletikos treniruotė baigėsi kaip niekada anksti, tad Edita užsuko į trečios močiutės draugės namus. Deja, Viktorija buvo išvažiavusi pas savo seserį, tačiau namuose buvo likęs jos vyras. Ona ir šiai šeimai iš anksto buvo pranešusi, kad apsilankys josios anūkė, tad jos vyras, kuris pats buvęs tremtinys, pasisiūlė papasakoti savo istoriją:

-Manęs į vaikų namus nepriėmė, todėl, kad kaimynas nusivedė į arklides. Mokėjau arklį pakinkyti, tai gavau vežioti vandenį statinėse. Jei nebūdavo vandens kolonėlėje, tai reikėdavo su kaušu prisisemti iš eketės upėje ir išvežioti. Mano apranga buvo menka, nors kažkas net veltinius davė, tačiau benešiodamas vandenį apsipildavau, jie būdavo apledėję. Kartą, spustelėjus šalčiui, važiuodamas užsnūdau; taip gera, malonu pasidarė, lyg savo namuose prie krosnies sėdėčiau... Laimei, arklys sustojo prie barako durų. Eidami į darbą, vyrai rado prišalusį prie statinės. Trynė sniegu. Susirgau. Peršalti teko ne kartą, o nuo dažnų sušalimų sąnarius susuko taip, kad nei kojų, nei rankų pirštų negalėdavau pajudinti. Susirgau sąnarių uždegimu. Daugiau vandens nevežiojau.

Vyrai surado man darbą lentpjūvėje sutepėju. Vaikščiojau nuo galvos iki kojų tepaluotas, užtai šilumoje ir atlyginimo duonai užtekdavo.
Senolio pasakojimas Editai pasirodė įdomus. Mergina padėkojo už sugaištą laiką, pasivaišino skaniais sausainiais ir išdūmė namo, nes buvo pasiruošusi baigti savo rašinį. Viską apibendrinusi, ji parašė:”Nors pradžioje ši užduotis nekėlė didelio susidomėjimo, tačiau šis, beveik žurnalistinis tyrimas, padėjo dar labiau branginti tokį gyvenimą, kokį gyvenu dabar. Aš supratau, kokia esu laiminga.”
Edita rami ir patenkinta savimi nuėjo miegoti, nes įvykdė visus suplanuotus darbus, o tai, patikėkit, pasitaiko... labai retai.