Nemoku.lt » Biologija » Žinduoliai » Darbo peržiūra

Prie Lietuvos žinduolių priskiriama per 70 rūšių gyvūnų. Jų daugėja ne taip sparčiai kaip paukščių. Rūšių kiekį gausina ne tik užklydę ar dirbtinai įkurdinti gyvūnai. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje rasti, matyt, čia visada gyvenę, bet neapibūdinti 2 rūšių graužikai: pelėnas dvynys ir mažoji miškinė pelė.
Per paskutinį šimtmetį daugelis žinduolių rūšių patyrė ypatingus išbandymus – jų tai gausėjo, tai vėl mažėjo, kai kurie atsidūrė ties išnykimo riba, ne kartą teko imtis priemonių netgi gausioms populiacijoms apsaugoti. Daug žalos vietinėms gyvūnų rū šims padarė pokariu bandyta diegti svetimžemių laukinių gyvūnų perkėlimo idėja. Lietuvoje nepavyko aklimatizuoti kurmėnų, sibirinių stirnų, sibirinių voverių. Tačiau prie mūsų klimato prisitaikė ir gana greitai išplito kanadinės audinės, ondatros, mangutai. Buvo atkurta Lietuvoje beišnykstanti bebrų ir tauriųjų elnių populiacija. Atvežti ir medžioklės tikslais įkurdinti danieliai, muflonai, dėmėtieji elniai. 1969 atvežti pirmieji 2 stumbrai , vėliau jų dar papildyta. Šiuo metu stumbrai gyvena aptvaruose Panevėžio rajone ir laisvėje Vidurio Lietuvoje.

KANADINĖ AUDINĖ

Kanadinė audinė kilusi iš Šiaurės Amerikos – Kanados ir šiaurinių JAV valstijų. XIX a. ji atvežta į Europą kaip fermose veisiama kailinių žvėrelių rūšis. Pabėgusios ar išleistos į laisvę kanadinės audinės greitai išstūmė vietinę rūšį – europinę audinę – ir greitai paplito po visą Europą.
Lietuvoje kanadinės audinės pradėtos auginti 1930 prof. Tado Ivanausko iniciatyva įkurtoje Obelynės zoofermoje. 1950 šioje fermoje išaugintos 37 audinės išleistos įvairiose šalies vietose; dar kelios šių žvėrelių partijos atvežtos iš Totorijos. Anksčiau kanadinės audinės buvo pradėjusios plisti Nemuno žemupyje, kur atklydo iš Karaliaučiaus krašto fermų, sugriautų per karą. Nelaisvėje veisiamos įvairių spalvų kanadinės audinės. Laisvėje gyvenančios yra juosvai arba šviesiai rudos. Apatinė kūno dalis šviesesnė. Balta tik apatinė lūpa ir smakras (europinės audinės, Lietuvoje laikomos jau išnykusia, balta ir viršutinė lūpa), baltos dėmės gali būti ant kaklo, krūtinės, apatinėje kūno dalyje.
Kanadinių audinių patinėliai sveria apie 1 kg, patelės – apie 0,7 kg. Gyvena prie upių, ežerų, tvenkinių su žoline augalija, medžiais ir krūmais apaugusiais krantais, žuvininkystės tvenkiniuose. Būtina sąlyga joms gyventi – visą žiemą neužšąlantis vanduo. Įsikuria po medžių šaknimis, stačiuose krantuose, taip pat senose bebrų ar ondatrų trobelėse. Minta graužikais (net ondatromis), paukščiais (taip pat jų kiaušiniais, jaunikliais), varlėmis, žuvimis. Atveda 5–8, kartais – iki 10 jauniklių. Daro žalą ant žemės perintiems paukščiams, todėl šių audinių populiacija reguliuojama.

BEBRAS

Bebras – didžiausias Lietuvos graužikas, sveriantis 15–25 kg. Jo kūnas aptakus, galva perei na į liemenį, kaklo beveik nėra. Kailis tankus, sudarytas iš kietų akuotplaukių, tarpinių ir vilnaplaukių, nuo rausvai pilkos iki juodos spalvos. Kojos turi po penkis pirštus, užpakalinių kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Išorėje matyti visiems graužikams būdingi kandžiai . Už kandžių susiglaudžiančios lūpos uždaro burnos ertmę ir leidžia bebrui graužti po vandeniu. Nardančio žvėrelio šnervės ir ausų angos užsidaro. Bebro uodega horizontaliai plokščia, padengta raginėmis, žvynus primenančiomis plokštelėmis.
Viduramžiais bebrai Lietuvoje buvo įprasti, juos itin saugojo visi to meto dokumentai. Iki XX a. pradžios jie buvo beveik išnaikinti. Pavieniai bebrai užklysdavo tik iš Nemuno aukštupio. 1947 prof. Tado Ivanausko iniciatyva pirmieji bebrai atvežti iš Voronežo (Rusijos) ir paleisti Žuvinto ežere. 1948 ir 1959 jie atvežti iš Gomelio (Baltarusijos) ir paleisti daugelyje Lietuvos vietų. Šiuo metu Lietuvoje gyvena iki 40 tūkst. bebrų.
Daugiausia Lietuvos bebrų gyvena upėse ir upeliuose, kiti – prie ežerų, tvenkinių. Upelius užtvenkia bebrų pastatytos užtvankos. Jeigu nėra stačių krantų, kuriuose bebrai galėtų rausti urvus, iš medžių rąstelių, šakų ir dumblo jie statosi trobeles. Bebrai gyvena šeimomis (nuo 5 iki 10–12), kuriose be suaugusių būna šiųmečių bei pernykščių jauniklių. Jaunikliai (nuo 1 iki 5) gimsta gerai išsivystę, apie pusantro mėnesio jie minta patelės pienu. Vėliau graužia žolinius augalus, o nuo rudens – žievę. Vasarą visas bebrų maistas – žoliniai augalai, rudenį ir žiemą – medžių ir krūmų žievė bei vandens augalija. Rudenį bebrai kaupia maisto atsargas žiemai. Bebrai – medžiojami žvėrys. Kai kur jie užtvindo pasėlius, mišką, tad jų populiacija reguliuojama.

MANGUTAS

Mangutas – vidutinio dydžio trumpakojis žvėrelis. Jo kailis ilgas, ypač žiemą. Manguto ausys paslėptos plaukuose, skruostų plaukai sudaro žandenas. Jauniklių kailiukas beveik juodas, suaugusių žvėrių – rusvai juosvas. Kadangi mangutai žiemą mažiau juda arba įminga jautriu miegu, rudenį sukaupia didesnes riebalų atsargas ir gali sverti 12–15 kg (vasarą sveria apie 5–7 kg).

Laisvėje mangutai gyvena Rusijoje, Tolimuosiuose Rytuose. XX a. buvo perkelti į daugelį Rusijos regionų, Baltarusiją kaip potencialūs kailiniai žvėreliai. Į Lietuvą apie 1950 pradėjo plisti iš Baltarusijos ir per 10 metų paplito visoje šalyje. Pastebėjus labai greitą jų populiaciją ir gamtai daromą didelę žalą, nuo 1970 mangutus leidžiama medžioti visus metus.
Mangutai – visaėdžiai, tačiau daugiausia minta gyvuliniu maistu, smulkiais žinduoliais, varlėmis, vabzdžiais, moliuskais, dvėseliena. Sunaikina daug paukščių lizdų ir jauniklių, nemažai kiškių, stirnų jauniklių. Ėda vaisius, todėl rudenį dažnai lankosi soduose. Gegužės mėnesį patelė po 60–64 d. nėštumo atveda 4–13 jauniklių.
Mangutai gali platinti pasiutligę, niežus. Buvo aktyviai medžiojamas dėl šilto kailio, tačiau sumažėjus jų kailių paklausai, verslo tikslu medžiojamas retai.

STUMBRAS

Stumbras – stambiausias Lietuvoje gyvenantis dykaragių šeimos žvėris. Visi stum brai, ypač patinai, išsiskiria per gogą pakilusia ir nuožulniai besileidžiančia nugara, į užpakalį laibėjančiu liemeniu. Galva masyvi, su plačia kakta ir juodais lygiais ragais. Plaukai tarp ragų ilgesni. Galva, kaklas ir liemens priekinė dalis taip pat apaugusi ilgesniais plaukais. Vasarą kailis trumpesnis, šviesesnis, žiemą tamsiai rudas, kojos beveik juodos. Pirmamečiai jaunikliai pilkai rudi, garbanotu kailiu. Tai jautrus, pastabus žvėris. Ypač jautri jo uoslė ir klausa.
Lietuvos teritorijoje stumbrai gyveno viduramžiais. Jų kaulų, ragų, kaukolių iki šiol aptinkama įvairiose šalies vietose, ypač piliakalniuose, buvusiose senose gyvenvietėse. Išlikę nemažai vietovardžių, turinčių stumbro vardo šaknį. LDK teritorijoje stumbrai aktyviai medžioti, tačiau čia išliko daug ilgiau nei visoje Europoje. Dabartinės Lietuvos ribose stumbrai išnaikinti XVIII a., Lenkijoje paskutinis laisvėje gyvenęs stumbras nušautas 1921 Belovežo girioje. 1923 Paryžiuje sušauktame tarptautiniame gamtos apsaugos kongrese inicijuotas Stumbrų išsaugojimo tarptautinės draugijos įsteigimas. 1927 Europoje nelaisvėje buvo laikomi 48 stumbrai. 1929 jie pradėti veisti Beloveže, 1943 išleisti į laisvę. 1945 Belovežo girioje buvo 17 stumbrų. 1948 stumbrų veislynas įsteigtas prie Maskvos, 1962–1965 stumbrai įveisti laisvėje daugelyje Ukrainos, Rusijos, Kirgizijos, Lenkijos vietų. 1969 pirmieji 2 stumbrai atvežti į Lietuvą Pašilių miške (Panevėžio r.) esančius aptvarus, vėliau – dar 10. 1971 aptvare gimė pirmieji 3 stumbriukai. Nuo 1973 jaunikliai, vėliau – ir suaugę stumbrai buvo paleidžiami į laisvę. Dalis suaugusių stumbrų atsiskyrė nuo bandos ir klajojo po Lietuvą. 1980 gimė 2 stumbro ir naminės karvės hibridai. Dabar stumbryno aptvaruose laikoma 15–18 stumbrų ir 25–30 gyvena laisvėje. Ši banda klajoja, dažnai maitinasi javais ir kitomis kultūromis žemdirbiams pridarydama nemažai žalos.