Darbo peržiūra

Žemėtvarka. Terminai.

Žemėtvarkos terminų žodynas

Alodas – Vakarų Europos ankstyvojo feodalizmo laikotarpio individuali šeimos žemės nuosavybė.
Akras – tai ploto matas kai kuriose šalyse turinčius anglišką matų sistemą, jis lygus 0,4047 ha.
Apidėmė – bendras sklypas tarp dviejų sodybų, panamė, išvara.
Beneficija – ankstyvaisiais vidur.– žemės valda be paveldėjimo teisės, feodalo suteikta dažniausiai už karinę tarnybą, daugiausia su teise imti prievoles iš valstiečių; išsivysčius feodaliniams santykiams beneficijos pasidarė paveldimos ir virto lenais arba
feodais.
Cenzyva – Prancūzijoje feodalizmo laikais – paveldima valstiečių žemė.
Činčas – žemės renta , mokama pinigais arba natūra. Vidurio ir Centrinėje Europoje viduramžiais – valstiečių duoklė, mokama senjorui už naudojimąsi žeme.
Dėkla – LDK XV-XVI a. javų saikas, lygus 4 arba 1 su puse prekybinėms statinėms, kuriuo valstiečiai duodavo javų duoklę.
Dykra – žemė, kurioje nėra gyventojų.
Domenas –: 1)viduramžių Vakarų Europoje – stambaus feodalo žemės valda, kuri buvo įdirbama lažinių valstiečių ir jos savininkui teikė daugiausia pajamų; 2) buržuazinėse šalyse valstybei priklausantis turtas (žemė, miškai, kasyklos).
Duoklininkas – valstietis, neinantis lažo, bet duodantis nustatytą kiekį produktų, kailių, medaus ir kt.
Dūmas – kiemas (sodyba) su žmonėmis ir žeme; mokestinis vienetas, iš kurio imamas tam tikras valstybinis mokestis.
Dvarionys, dvarionai– Lietuvos didžiojo kunigaikčio tarnai, kurie turėjo menkas valstybės valdymo pareigas; dvarininkai.
Feodas – žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš savo senjoro ta sąlyga, kad turėjo atlikti karinę tarnybą, dalyvauti teisme, atlikti kitas prievoles, paveldimas.
Gvoltas – LDK valstiečių feodalinė prievolė dvarui, atliekama darbo dienomis per darbymetį.
Hiberna – LDK mokestis valstybės kariuomenei išlaikyti; sidabrinė.
Homstedas - JAV – laisvos žemės sklypas, kuris buvo duodamas naujakuriams.
Hufa – viduramžių Vokietijoje valstiečių sklypo pavadinimas, 30 akrų.
Jurisdika – miesto žemių arba paties miesto dalis, priklausanti ne magistratui, o kuriam nors savininkui, dažniausiai bažnyčiai. Kaimuose (vadino Jurzdikai – tai skurdžiausia beturčių, kampininkų kaimo dalis.
Kaimynai (kiemionys) – bajoro kaime (kieme) gyvenantys ir savo namų ūkį turintys (naudojosi dvaro skirta žeme, savos neturėjo) valstiečiai per prievartą patekę į baudžiavą; prievoles bajorui atlikinėjo ne nuo kiekvieno šeimos nario, bet nuo ūkio, todėl šeimos nariai pavieniui nebuvo perkami ar parduodami.
Kamarninkai – valstiečiai, neturėję savo žemės, dvare ėję lažą, trobelninkai.
Kamarninkas – matininkas; anstolis; kunigaikčio dvaro prievaizdas; dešimtininkas.
Kapčius – kieno nors valdomų žemių ribos ženklas, t.y. sukastas žemių kauburys.
Kaštelionas – pilininkas, aukštosios valdžios pareigūnas.
Keliuočiai – XV-XVII a. LDK feodalų tarnai; lydėdami šeimininką į karą sudarė nekilmingąjį karių sluoksnį, gabendavo feodalų laiškus, dvarui atlikinėdavo talkas; turėjo asmens laisvę (išeivystės teisę).
Kepurę statyti (dėti) – reiškė padėti ją ant teisėjo stalo ir pasakyti, už ką ji statoma, t.y. ką kviečia liudyti.
Kuopa – apylinkės gyventojų susirinkimas, rinkdavosi ūkių gyventojai (šeimų galvos), spręsdavo tos apylinkės reikalus.
Fideikomisas – feodalinėje teisėje nekilnojamasis turtas, kurio savininko teisės apibrėžtos: jis negali to turto padalyti įpėdiniams, padovanoti ne įpėdiniams, parduoti.
Friholdas – Anglijoje viduriniais amžiais – paveldimas ir karaliaus teismo ginamas laisvųjų žmonių žemės sklypas; tokio sklypo valdymo forma.
Latifundija – didelė privati žemės valda.
Lenas – 1) feodalizmo epochoje žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro ta sąlyga, kad turėjo atlikti (karinę) tarnybą, dalyvauti teisme, atlikti pinigines ar kitas prievoles. Skirtingai nuo beneficijos lenas buvo paveldėtinis ir galėjo būti atimtas iš vasalo tik perų teismo sprendimu; vasalo ir senjoro santykius nustatydavo lenų teisė; 2) mokestis, kuris būdavo renkamas iš leno pagrindais valdomo dvaro.
Lendlordas –D. Britanijos stambus žemvaldys, nuomojantis žemę fermeriams.
Liustracija – peržiūrėjimas, revizija, dvarų žemės ir inventoriaus išsamus aprašymas.
Majoratas – 1) nuosavybės paveldėjimo sistema, pagal kurią visas turtas tenka vyriausiajam sūnui arba vyriausiajam giminės asmeniui; 2) dvaras, paveldėjimo keliu atitenkantis vyriausiajam giminės asmeniui.
Manoras – Anglijoje viduriniais amžiais – feodalinė tėvonija.
Pakamaris – XVI-XVIII a. LDK apskrities pareigūnas, kurį iki gyvos galvos skyrė didysis kunigaikštis, prižiūrėjo žemės dalybas tarp įpėdinių, sprendė žemės bylas.
Palivarkas – didesnio dvaro dalis su atskira sodyba; XVI-XVIII a. LDK ir XIX a. vid. Lietuvos
nedidelis dvaras.
Parcelė – mažas žemės sklypas, atsiradęs, skirstant didelį žemės sklypą.
Parceliacija – žemės skirstymas parcelėmis.
Pavietas – LDK teritorinis administracinis vienetas (apskritis).
Posesija – nuomojamoji žemės valda; valda, turtas.
Privilegija – valdovo teikiama išimtinė teisė, lengvata.
Riboženklis – ženklas medyje, akmenyje; kapčius, žymintis žemės ribą.
Seniūnas – LDK bajoras, iš didžiojo kunigaikščio gavęs valdyti tam tikrą žemės plotą; valdytojas; smulkus valstybės pareigūnas.
Sidabrinė – LDK valstiečių mokestis pinigais valstybei karo reikalams.
Slabada – gyvenvietė, kurios žmonės laikinai atleisti nuo tam tikrų prievolių ar mokesčių.
Skvoteris – 1) JAV, Kanadoje, Australijoje, N. Zelandijoje – kolonistas; 2) smulkus nuomininkas.
Statinė – senovinis biralų tūrio vienetas, XIV-XVIII a. vartotas LDK. Lietuviškoji (Vilniaus) statinė buvo lygi 407 litrams.
Šeimynykštis – žemvaldžiui priklausantis nelaisvas žmogus.
Tarnyba - LDK valstiečių XIV-XVI a. prievolinis ir mokestinis vienetas, t.y. vieno valstiečio (ar valstiečių grupės) ūkis, atliekantis feodalines prievoles.
Tėvonija – LDK žemės valda, paveldima iš tėvų ir be suvaržymų perleidžiama.
Urėdas – LDK valstybinės administracijos arba teismo pareigūnas; tarnyba, vieta, pareigos; priedermė, reikalavimas, įsakymas.
Užusienis – sodyba ar žemė už gatvinio kaimo ribų (sienos); smulkaus bajoro dvarelis; galulaukė.
Vaivadija – LDK teritorinis administracinis vienetas, valdomas vaivados.
Veldamai – bajorų iš didžiojo kunigaikščio paveldėtų valstiečių sluoksnis.
Vilanas - vidurinių amžių Vakarų Europoje nuo feodalo priklausomas valstietis; D. Britanijoje – baudžiauninkas, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje – asmeniškai laisvas valstietis, gavęs žemės sklypą ir atliekantis feodalui prievoles.
Žemė – senovinis rytų slavų, baltų, estų teritorinis vienetas.
Žemininkas – bajoras, kuris turėjo žemės ir ėjo karo tarnybą; činčininkas, kuris saugojo dvaro rūmus; žiūrėjo viešosios tvarkos; Žemaitijoje – Žemės savininkas.

LIETUVOS ŽEMĖS SANTYKIŲ IR ŽEMDIRBYSTĖS VYSTYMASIS.

Seniausi žmonių pėdsakai Lietuvos teritorijoje – tai stovyklavietės ir titnagų įrankiais. Jie dotuojami 10-9 tukst.pr.kr. 8-4 tūkst.pr.kr. susidarė gamtinės sąlygos žmogui gyventi ir randama daugiau stovyklaviečių prie Nemuno, Neries, Merkio upių. Pirmykštės visuomenės epocha prasideda nuo 4a. pr.kr., kuomet pagausėjo žmonių ir darbo įrankių. Neolito pab 3 tūkst.pr.kr. pab.-2 pradž. į Lietuvos teritoriją iš vidurio Europos pietų ir pietvakarių atsikėlė indų europiečiai. Šie ateiviai mokėjo dirbti žemę, auginti javus, turėjo prisijaukinę gyvulių. Tą patyrimą jie perdavė vietos gyventojams. Ilgainiui indų europiečiai susiliejo su vietos gyventojais, atsirado prabaltai. Dabartinėmis lietuvių ir latvių kalbomis kalbančias tautas bei išnykusias jotvingių, prūsų, kuršių, sėlių gentis irgi turėjusias savo kalbas vadiname BALTAIS. Šį vardą kaip mokslinį terminą pirmasis pavartojo vokiečių kalbininkas NESELMANAS iki 1845m. prie rytinių Baltijos krantų gyvenusioms gentims buvo vartojamas AISČIŲ terminas, kurį pirmas pavartojo ISTIKAS. Visuomenės pagrindą sudarė didelė šeima. Kelios tokios šeimos sudarė GIMINĘ, o kelios giminės sudarė –GENTĮ. Vienai giminei bendruomenei reikėjo nemažų miško ar vandens plotų, todėl viena gyveno atokiau nuo kitos. Jų stovyklos virto gyvenvietėmis. Gyvenvietės nebuvo didelės – nuo 500 – 700 metrų. Neolito pab. pagausėjus gyventojų besiverčiančių žemdirbyste žemę imta laikyti bendruomenės nuosavybe. Bendruomenės siekė užvaldyti vertingesnes ganyklas ir dirbamas žemes, turėti daugiau gyvulių. Turto ir žmonių apsaugai buvo pradėta sustiprinti piliakalniuose. I tūkstantmetyje gyventojai gyveno apie 30 žmonių. Miškingame Lietuvos krašte Ia. po kr. vyravo lydyminė žemdirbystė. Kai miškas buvo iškertamas, sudeginamas. Lydimą purena geležiniais kapliais. Ne anksčiau kaip 11-12a. baltai ėmė naudoti ŽAGRĘ. Ją traukę 2 jaučiai, ji vertė žemę į vieną pusę. Žagre buvo suariama dvigubai daugiau negu arklu. I tūkst. po kr. žemdirbystės sistema keitėsi nuo lydiminio, nuo miško dirvono iki primityvio dvilaukio ar trilaukio. IX-XIIa. ėmus vartoti arklą su geležiniu ragu žemės dirbimas pakito. Ariamoji žemė buvo išmėtyta tarp miškų nedideliais plotais ir padalinta. Vidutinės žemės valdos plotas buvo toks, kurį ūkis pajėgė apdirbti viena žagre. Visa kita žemė (ganyklos, miškai, vandenys) buvo bendruomenės nuosavybė. XV-XVIa. Lietuvoje paplito poros jaučių traukiama žagrė. Kai kuriuose sklypuose po rugių buvo pradėta sėti vasargus.

PAVELDIMOS ŽEMĖS NAUDOJIMO FORMAVIMAS.

Nedideli genčių junginiai gyvenantys toje pačioje teritorijoje, siejami giminystės ryšiu, bendrų tradicijų buvo gana pastovūs. Kūrėsi nedideli baltų genčių teritoriniai vienetai, kuriuos imta ilgainiui vadinti ŽEMĖMIS. Ilgainiui genčių ir žemių ribos pradėjo nesutapti. Prieš susidarant vieningai Lietuvos valstybei ėmė vyrauti susiskirstymas žemėmis, o ne gentimis. Žemės buvo įvairaus dydžio. Vienai žemei priklausė 10 – 20 piliakalnių, 30 – 50 gyvenviečių, o 9 – 13 kai kurios apėmė iki 500 km2 plotą. Žemės skyrė DYKROS. Tvirčiausiai gyventa aplink didžiuosius piliakalnius. Pvz.: vakarų Lietuvoje didelis Medininkų žemės centras buvo Medvėgalio. Tokie piliakalniai ankstyvaisiais viduramžiais tapo Lietuvos politiniais administraciniais centrais. Laisvieji žemdirbiai turėjo savo ūkius. Jie sudarydavo bendruomenę. O tos bendruomenės buvo vadinamos lauku, vėliau laukai buvo vadinti VALSČIAIS, o laukininkai – VALSTIEČIAIS.II tūkst. Pradžioje Lietuvoje išryškėjo turtinė nelygybė. Apie IV – V a. atsirado turtingų genčių diduomenės, ir karų vadų. Turtingiausia baltų gentimi buvo PRŪSIJA. V – VII a. žmonės pradėjo kurtis arčiau dirbamų laukų pirmykštė bendruomeninė santvarka galutinai suiro X – XII a. Tuo laikotarpiu įvyko didelių poslinkių žemdirbystėje. Padidėjo dirbamų laukų plotai. Buvo pagamintos rankomis sukamos girnos, puodų žiedžiamasis ratas, imta statyti svirnus. Dėl esminių pakitimų gamyboje formavosi nauji žmonių santykiai. Susidarė ariamos žemės šeimyninė nuosavybė. Šeimos praturtėjusios ir sukaupusios greta būtino prasimaitinimo būtiną produktą. Praturtėjusios šeimos ėmė naudotis neturtingesniųjų šeimų ir įgytų belaisvių darbu. Šeimos gyvenimo pagrindu tapo gamybos priemonių nuosavybė, nes ūkininkauti galėjo tik šeimos, turėjusios gyvulių. Todėl jos galėjo išplėsti ariamosios žemės plotus ir dar labiau turtėti. Ariamoji žemė tapo paveldima jų nuosavybė. Nuosavybės santykiai sudarė neturtingųjų išnaudojimo ir ekonominio pavergimo sąlygas. Turtinė nelygybė peraugo į socialinę nelygybę. Kai 1 laisvas žemdirbys ekonomiškai sustiprėdavo tiek, kad pasisavindavo įrankius, žemes ir pradėdavo gauti pridedamą produktą, pradėjo gauti tokią transformaciją. Jis virsdavo būsimu feodalu, o jo naudai dirbę žmonės priklausomais valstiečiais. Tokiu būdu formavosi laisva diduomenė ir priklausomi valstiečiai. Valstiečiai dar išsaugoję nedodą užėmė tarpinę padėtį. Taip formavosi feodalinės nuosavybės požymis, besikuriančios feodalų klasės žemės monopoliją.

FEODALINIO ŽEMĖS VALDYMO FORMAVIMAS. 11–12 a.

Lietuvos teritorijoje formavosi klasinė feodalinė visuomenė. Jos viršūnėje buvo gentinės visuomenės vadai, kunigaikščiai, taip pat kiti žemvaldžiai feodalai. Palaipsniui iš turtingesnių šeimų susiformavo Lietuvos bajorija. Statėsi pilis, atskiras sodybas, kaimuose. Čia gyveno bajorai, kaimo savininkui priklausantys žmonės – ŠEIMYNA. Šeimynykščiams priskiriami vergai, visiškai šeimininko išlaikomi, neturintys gamybos priemonių, dirbantys šeimininkui su jo inventoriumi. Kaimo žemėje gyveno KAIMYNAI. Jie dirbo bajoro naudai, tačiau turėjo gamybos priemones ir maitinosi iš savo ūkio. Jie ne vergai, bet ir nelaisvi žmonės. Nuskurdę ar išsiskolinę jie gaudavo bajoro kaime žemės, bet prarasdavo laisvę. Didžiąją visuomenės dalį sudarė laisvieji žemdirbiai LAUKININKAI. Jie gyveno 1 namo sodyboje arba kupetiniuose kaimuose. Jų bendruomenė turėjo aiškias naudojamas žemės ribas. Dirbama žemė buvo laikoma kiekvieno kiemo nuosavybe, o pievos, ganyklos, miškai ir vandenys buvo naudojami bendrai. Laukininkai teikė feodalams duoklę produktais, o vėliau 14 a. reguliarią dešimtinę, o nuo 14 a. pabaigos – DĖKLĄ (tai pastovi duoklė grūdais ir šienu). Nuo 13 – 14 a. mokesčiai buvo imami ir nuo ŽAGRĖS (tai žemės ploto vieneto atitinkančio 1 valstiečio kiemo žemę). Bajoro kaimas su žeme buvo jo paveldima nuosavybė – TĖVONIJA. Susidarius feodalų tėvonijoms ir didėjant prieštaravimams bendruome-nių viduje kūrėsi vietoj genčių sąjungų teritoriniai junginiai. Jų ribos ne visada sutapdavo su genčių žemių ribomis. Didžiausia ir svarbiausia buvo Lietuvos žemė Nemuno ir Neries tarpupyje. Iš rytų į vakarus tęsėsi Nalšia, Deltuva, Upytė, nedidelė Neries žemė, dešiniųjų Nemuno žemių intakų upyne plytėjo Žemaitija. 13 a. šaltiniai mini Karšuvą, Kuituvą, Medininkų, Raseinių, Ariogalos, Laukuvos žemes, Šiaulių žemę. Šios žemės dar nebuvo tikri valstybiniai junginiai, tačiau jų atsiradimas rodė, kad bręsta Lietuvos vienijimasis. Žemių ribos nebuvo aiškios, nes tarp žemių tebeegzistavo negyvenamos teritorijos. Spėjama, kad Lietuvių genčių žemėse (arti 80000 km2 ) valstybei kuriantis galėjo gyventi per 300.000 gyventojų, jų tankumas buvo 4 – 5 žmonės 1 km2 . Lietuvos valstybės susidarymo pradžia laikoma 13 a. 3 dešimtmetis, kai vyriausias kunigaikštis Mindaugas išplėtė kunigaikštystę. Žemdirbių kraštuose valstybė atsiranda, kai susiskirsto amatai, profesijos. Apie 1240 m. Mindaugas jau buvo suvienytos Lietuvos valdovas. Išnykus Lietuvoje žemių kunigaikščiams keitėsi krašto valdymas. Laukų bendruomenės imamos vadinti VALSČIAIS, o gyventojai VALSTIEČIAIS. Į valsčius buvo skiriami TIJŪNAI, o į žemių pilis didžiojo kunigaikščio sūnus arba karvedžiai, kurie buvo vadinami VAIVADOMIS arba kašpelionais. Centralizavus valdžią žuvusių arba išvykusių kunigaikščių tėvonijos ir laukininkų valdos atiteko didžiajam kunigaikščiui. Taigi didysis kunigaikštis tapo visos žemės savininku. Visos nukariautos žemės priklausė jam.

ŽEMĖS NUOSAVYBĖS PRIVILEGIJOS.

Lietuvoje iki įvedant krikščionybę nebuvo jokių rašytų įstatymų. Viskas priklausydavo nuo valdovo valios. Kitose Europos valstybėse nebuvo visuotinių įstatymų. Bet kiekviena valstybės sritis, luomas ir atskiros šeimos turėjo dokumentų, kuriuose buvo surašytos jų teisės. Tai buvo vadinamosios privilegijos. Lietuvoje įvedus krikščionybę Jogaila taip pat paskelbė raštu 3 privilegijas: 1) Steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui; 2) Vilniaus miestiečiams; 3) Lietuvos bajorams katalikams. Šioms privilegijoms buvo išreikšta LDK visuomenės naujos raidos programa. Krikščionybės įvedimu vadiname lietuvių krikštą. Aukštaičių 1387m, Žemaičių 1413m Krikštyti pagonis tuomet reiškė steigti bažnytinę žemėvaldą su vyskupystėmis ir parapijomis. 1251m Mindaugas krikštijosi.

BAŽNYTINĖ ŽEMĖVALDA.

Krikštas turėjo tarptautinę reikšmę. Popiežiaus ir imperatoriaus vardu LDK buvo pripažįstama krikščioniška ir teisėta valstybe. Priimant katalikų tikėjimą buvo būtina įkurti bažnyčios institucijas. To nebuvo galima padaryti nekuriant bažnytinės žemėvaldos. Jau 1387m. buvo įsteigta Vilniaus vyskupystė, o 1421m. Žemaitijos Medininkų. Vilniaus vyskupas iš didžiojo kunigaikščio gavo dalį Vilniaus miesto, Tauragnų pilį su valsčiumi, Labanorų ir Molėtų dvarus, Verkių valsčius. Šias valdas sudarė 50-60 kaimų. Taip iš didžiojo kunigaikščio žemių buvo sukurta pirmoji stambi valda-

LATIFUNDIJA.

Kurios dydis pranoko bet kurio didžiausio to meto žemvaldžio valdas. Žemės valdomis, bei kitaip materialiai buvo aprūpintos ir steigiamos bažnyčios. Parapijos buvo steigiamos vieno ar kelių valsčių ribose. Kiekvienai bažnyčiai buvo įkuriama po 2 žagres (30ha) žemės. Bažnyčioms vieta buvo parenkama arčiau pilių ar sausumos ir vandens kelių sankryžoje. Bažnytinių žemių dvarai ir valsčiai buvo atiduodami valdyti vyskupams ir klebonams iki jų mirties, be teisės kam nors perduoti ar dovanoti. Jos buvo paveldimos ne pagal giminystę, o pagal pareigas. Bažnytinės žemės buvo laisvos nuo karo ar kitokios valstybinės prievolės. Bažnyčia feodalinėje Lietuvoje buvo stambus žemvaldys.

ŽEMĖS NUOSAVYBĖS PRIVILEGIJOS BAJORAMS.

Bažnyčios nuosavybės įforminimas natūraliai kėlė bajorų nuosavybės teisinio įforminimo poreikį. Ką ir atliko 1387m Jogailos privilegija. Tai buvo pirmas ir svarbiausias žingsnis suteikiant socialiniam Lietuvos elitui Europinę feodalinės nuosavybės formą. XIIIa Lietuvoje buvo 3 rūšių žemės nuosavybė: tai didž. kunigaikščio valdos, didikų tėvonijos ir laisvųjų valstiečių žemė. Dėl turtinės nelygybės susidarė feodalų luomų grupės. Gausiausia buvo smulkių tarybinių bajorų grupė. Ją papildydavo didž. kunigaikščio pakelti turtingesni, laisvi valstiečiai. Pačioje viršūnėje buvo didž. kunigaikščio dinastijos grupė. Bajorai naudodamiesi valstybės aparatu laikė savo rankose žemės nuosavybę ir politinę valdžią. Kunigaikščių kariuomenę ir administraciją sudarė bajorai. Jie privalėjo nuo savo dvarų atlikti kunigaikščiui karo tarnybą ir kitas prievoles, tai statyti, bei taisyti pilis. Bajorų žmonės turėjo duoti didžiajam kunigaikščiui duokles. Lenkijos feodalai po 1385m Krėvos Unijos baiminosi, kad Lietuvos D.kunigaikštis, tapęs Lenkijos Karaliumi nepaverstų jų savo tarnais. Jie nutarė suteikti Lietuvos bajorams tokias pačias privilegijas, kokias turėjo Lenkijos bajorai. Tai buvo padaryta suteikiant Lietuvos bajorams teises, kurios išdėstytos 1387m Jogailos privilegijoje. 1413m Jogailos ir Vytauto, 1432m Jogailos privilegijoje. Tų privilegijų buvo labai daug. Nuo 1413m iki 1588m. buvo išduota 14 privilegijų. 1387m privilegijoje sakoma, kad bajorai katalikai savo paveldėtus dvarus ir pilis gali valdyti ir tvarkyti tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lenkijos bajorai. Šia privilegija bajoro turtas , žemė ir ją dirbantys žmonės pripažįstama tėvonija privačia nuosavybe, kuria galima disponuoti. Bajoro prievolė paliekama ta pati – dalyvauti karo žygiuose. Jie atleidžiami nuo bet kokių darbų, išskyrus naujų pilių statybas. Karo tarnybą bajorai turėjo atlikti savo lėšomis. 1492 m. Aleksandras davė privilegiją bajorams. Šioje privilegijoje buvo praplėsta paveldėjimo teisė moterims. Buvo sudaryta ponų taryba. Nuo šios privilegijos paskelbimo didysis kunigaikštis buvo įpareigotas neskelbti karo, neleisti naujų įstatymų, nenaudoti valstybės lėšų be ponų tarybos patarimo. Tai sumažino didžiojo Lietuvos kunigaikščio teises didikų naudai. Visos privilegijomis įsigytos bajorų teisės buvo įtrauktos į 1529m Lietuvos Statutą. Taip pat ir vėliau bajorų privilegijos buvo plečiamos.

VELDAMAI (valstiečių atidavinė-jimas bajorams).

Feodalinės žemės nuosavybės įtvirtinimas keitė ir santykius feodalo klasėje. Lietuvos padėtis po krikšto žymiai pasikeitė. Ji liko suskaldyta, o kai kurių Rusios žemių įėjusių į LDK sudėtį, atsisakė paklusti Jogailai kai kurie kunigaikščiai, kaip Lenkijos karalienė. Prieš juos reikėjo panaudoti jėgą. Jogaila ir jo brolis Skirgaila ėmė dovanoti bajorams valstiečius kaip atpildą už karinę tarnybą. Dovanojimais ypač pasinaudojo Vytautas. Iš didžiojo kunigaikščio dovanotų žemių išauga bajorų LATIFUNDIJOS. Šitaip jau XV a. atsirado Trakų Vaivadų, Goštautų, Žemaičių, Seniūnų Slusgailų, Vilniaus ir Žemaičių Vyskupų, kitų feodalų stambios valdos. VELDAMAS – tai ne atskiras asmuo, o valstiečio ūkis, t.y. valstiečio šeima, jo naudojama žemė, darbiniai gyvuliai ir kitas turtas. Veldamo atidavimas visų pirma reiškė valstiečio valdymo pakeitimą, t.y. perdavimą iš tijūno bajorui. Gaudamas veldamą, bajoras perimdavo pajamas, kurias gaudavo valsčiaus tijūnas iš dūmos ir teisę veldamą valdyti. Tačiau bajoras negalėjo be didžiojo kunigaikščio sutikimo veldamą kitam perleisti. Negalėjo iš jo atimti žemės, gyvulių ir paversti jį patį ar jo šeimos narius šeimynykščiais, nes buvo vedama veldamų apskaita. Tarp veldamo ir kaimyno tebuvo toks skirtumas, kad veldamas ne naudojosi savo žeme, o kaimynui buvo duodama naudotis dvaro žeme laikinai. Be to kaimyno žmona, vaikai buvo priklausomi nuo žemvaldžio, o veldamo dukterys – laisvos. Veldamo turtas pasilikdavo veldamo nuosavybe ir bajorui tegalėdavo atlikti tik veldamo šeimai išmirus ar pabėgus. Valstiečiai savo naudojamą žemę laikė paveldima nuosavybe, tačiau juos kartu su ūkiu didysis kunigaikštis galėjo dovanoti. Steigiant bažnytines valdas, veldamai buvo dovanojami ir katalikų dvasininkams. Juos mainyti, pirkti ir parduoti, tačiau bajorai veldamų žemę prijungti prie savo galėjo tik paleidus juos į laisvę. Norėdami padidinti ariamosios žemės plotus, bajorai parduodavo toliau nuo savo dvaro gyvenančius ir pirkdavo arčiau gyvenančius. Žemės perleidimo aktus anksčiau tvirtino didysis kunigaikštis, o vėliau, kai tokių aktų pagausėjo – VAIVADOS arba SENIŪNAI. Didysis kunigaikštis tokias žemes, iš kurių pajamų pats negaudavo, lengvai atiduodavo bajorams, nes iš turtingesnio bajoro buvo reikalaujama didesnės karo tarnybos. Valstiečio, paversto veldamu, padėtis pasunkėjo. Didysis kunigaikštis ir toliau iš jo ėmė duoklę ir sidabrinę. Bajorui atitekdavo tik smulkesnės prievolės, kurias jis stengėsi padidinti. Tik 1434m Žygimantas Kęstutaitis išleistoje privilegijoje pakeitė veldamų padėtį. Veldamai buvo atleisti nuo dėklos valstybei, bajorų naudai. Be to veldamai buvo atleisti nuo viešųjų darbų, o bajorai jų darbą galėjo panaudoti savo ūkyje. Žemvaldžiams buvo perleistas valstiečių teismas. Buvo panaikinta veldamų išeivystės teisė. Veldamų buvimas stabdė visišką bajorų įsigalėjimą Lietuvos valstybės valdyme ir visišką bajorų žemės nuosavybės užtikrinimą.

ŽEMĖS SANTYKIAI VALAKŲ REFORMOS IŠVAKARĖSE.

Valstiečių šeimos ūkio pajungimas žemvaldžių valdžiai, pavertė pridedamojo produkto nusavinimo pradmenis reguliaria feodaline renta. Valstiečių pritvirtinimas prie žemės leido plėsti jų talkas pilių ūkiui tvarkyti. Talkoms peraugant į nuolatinį lažą, pilių ir kiemų ūkis įgijo pastovius ariamosios žemės plotus. Aplink pilis kūrėsi dvarai. XV a. stambią bajoro valdą sudarė tėvoninės (paveldėtos), dovanotos ir pirktos žemės. Stambius žemvaldžius Lenkų pavyzdžiu imta vadinti PONAIS. Pamažu rusiškai lietuvišką terminą BAJORAS ima išstumti lenkiškas terminas ŠLĖKTA. Nuolatinė lažo darbo jėga aprūpintose dvarų žemėse susidarė didesni žemės plotai (ariamosios), kuriuose buvo taikoma taisyklingas trilaukis. Didėjo dvarų galvijų bandos, atsirado galimybė tręšti nemažą dalį žemės (ariamosios). Nuo XVI a. pradžios imta dvarus inventorizuoti. Dvarams reikėjo pateikti derliaus gavimo ir panaudojimo ataskaitas. Turėjo būti žinomas valstiečių (traukiamų žagrių) ir dvaro žemės santykis. Jeigu būdavo žagrių perteklius, tie ūkiai užuot ėję lažą privalėjo mokėti pinigais. Daugėjant gyventojų netik buvo sausinamos pelkės ir kertami miškai krašto viduje, bet buvo naujai įsavinamos žemės. 1514 ir 1529m kunigaikštis Žygimantas Senasis išleido instrukcijas (nuostatus), kuriuose nurodė, kaip skirstyti rentą, prižiūrėti arimus ir bandas. XVI a pr daug kur valstybinių dvarų buvo įkeičiamų (užstatomi) ir juos pirkdavo dvarininkai. Pradėta įsavinti miško žemes. Arimui tinkami plotai buvo atribojami ir juose leidžiamas kurtis valstiečiams. Ribos nebuvo matuojamos – “įsavinant mišką, riba buvo nustatoma ten, kur susitiks kirviai”. Žemės apskaita pradėta XVI a. pr surašant valstiečių ūkius ir iš jų gaunamas pajamas. Žemės matu buvo ne plotas, o iš jos gaunamas derlius. Lietuviška grudų statinė – 407 l. grūdų. Prievolės vienetu buvo ARKAS arba ŽAGRĖ. Įvedus žagrės mokestį susidarė naujas didžiojo kunigaikščio santykis su jo žemėse gyvenusių laukininkų žeme. Jo įvedimas parengė valakų reformą. Nes buvo nustatyti mokesčiai nuo tam tikro apmokestinamo ploto. Dovanojant žemę, sodyba buvo nurodoma kaip centras, o valdų ribos tiksliai nebuvo apibrėžiamos. Susitarimai tarp žemės savininkų buvo vykdomi surašant aktus dalyvaujant liudininkams. Nesutarimai ir ginčai dėl žemės buvo sprendžiami teisme. Nedirbama žemė kaip ir anksčiau buvo naudojama bendrai ir nepriklausė asmeninei nuosavybei. Valakų reformos išvakarėse tam tikrą žemės valdos vienetą sudarė – TARNYBOS. Jos atsirado Lietuvoje XVI a pr kai didžiojo kunigaikščio įsakymu valstiečio kiemas (dūmas) buvo paverstas prievolių vienetu. Iš jos buvo reikalaujama nustatyto kiemo grūdų, pinigų ir darbo. Valstiečių sodybos ir ūkiai buvo nevienodo didumo. Tarnyba buvo einama dažnai vienos valstiečių šeimos, nors pasitaikydavo ir susidedančių iš kelių dūmų. Valstiečių šeimos paprastai dalijasi į įvairių kategorijų tarnybas, t.y. netik paprastų ūkininkų, bet ir įvairių specialistų. Dauguma valstiečių buvo įpareigoti ūkio darbams. XVI a. tarnybą sudarė dažniausiai keleto dūmų kiemas, turėjęs kelias kupetiniame kaimelyje išsidėsčiusias sodybas ir apie 40 – 160 ha žemės. Atsiradus keliems vedusiems sūnums, ar suaugusiems broliams galėjo būt sudaromos naujos tarnybos, kai ponas duodavo naują žemės plotą. Nuo besikeičiančių prievolių valstiečiai gynėsi vengdami skaidyti ūkius. Ūkiai ne tiek smulkėjo, kiek didėjo juose esančių žmonių skaičius. 1547m pilių ir dvarų urėdams buvo uždrausta leisti valstiečiams pirkti ir parduoti žemę, kad pristabdytų turtinę valstiečių diferenciaciją. Pradėjus vesti dvarų inventorius, į apskaitą pateko kiekvienas šeimos narys, todėl imta kontroliuoti kiekvieno nario pasišalinimą. T.y. pritvirtinimas prie žemės darėsi visuotinas. Išėjimas buvo leistinas tik amatininkams.

ŽEMĖS SANTYKIAI VALAKŲ REFORMOS METU.

Valakų reforma vyko XVI a. pab. Šis amžius buvo Lietuvoj vadinamas AUKSO amžiumi. XVI a. pab. ir visoje Europoje smarkiai keitėsi kultūrinis, ekonominis gyvenimas. Valakinė žemės reforma apėmė visas Europos tautas, nors vyko skirtingu metu. Vakarų Europoje ši reforma įvyko daug anksčiau. Lietuvos kunigaikščiai taip pat mėgino ją įvykdyti. Galutinai šią žemės santvarką Lietuvoje įvedė Žygimantas Augustas II XVII a. pusėje. Valakų reformos idėjos kilo iš gretimos Lenkijos, kur vokiečių pavyzdžiu kaimai jau buvo pradėti XII a. pradžioje.
Valakų reformos tikslas ir uždaviniai Lietuvoje. Valakų reformos svarbiausias tikslas buvo padidinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto iždo pajamas, taip pat tolygiai paskirstyti valstiečiams feodalines prievoles. Jau žagrės mokesčio įvedimas artino prievolių reikalavimą prie ploto vieneto, nes apytikriai buvo žinoma kiek 1 žagre galima per metus įdirbti žemės. Tačiau tai neribojo dirbamos žemės ploto, nes valstietis galėjo arti ne viena, o keliomis žagrėmis. Reforma ne tik nustatė prievoles nuo dirbamos žemės ploto, bet ir valstiečių žemę pavertė skirtiniu nustatyto dydžio žemės sklypu, be teisės jį perleisti kitom. Valakų reforma Lietuvoje turėjo išspręsti tokius uždavinius:
1) apmatuoti valstybinių (d.kunigaikščio) žemių plotus, atskirti juos nuo bajorų žemių ir nustatyti bei ištaisyti jų ribas; 2) valstiečius įkurdinti Vakarų ir Europos pavyzdžiu kaimais, suteikiant kiekvienai šeimai dirbamos žemės (po valaką); 3) suregistruoti išmatuotas žemes, jas įvertinti ir nustatyti prievoles bei mokesčius nuo valako kaip nustatyto dydžio žemės ploto; 4) taikyti tobulesnę trilaukę žemdirbystės sistemą, kai žemė padalijama į 3 laukus, kurių 2 dirbami, 1 pūdymas; 5) įkurti palivarkus (atskiras ūkio dalis su reikalingais ūkio trobesiais, kuriuos tvarkytų urėdai); 6) apgyvendinti laisvus žemės plotus; 7) sutvarkyti valstybinėse žemėse esančius miškus ir tuose plotuose sureguliuoti servitutinius santykius (teise pasinaudoti kito žeme). Vykdant reformą visa valstiečių žemė buvo išmatuota ir po to jiems paskirta nepriklausomai nuo turėtos žemės kiekio, pagal normatyvinį plotą – VALAKĄ. Vidutiniškai senasis lenkiškas valakas sudarė 17,96 ha, lietuviškas – 21,37 ha. Valakas buvo naudojamas iki 1861m baudžiavos panaikinimo.
Valakų reformos vykdymas. Įžanginis Valaku reformos aktas buvo 1547m nuostatai pilių ir dvarų urėdams. Juridinį pagrindą reformai suteikė Žygimanto Augusto išleistas 1557m įstatymas. Tais pačiais metais buvo paskelbti nuostatai dėl miestų ir miestiečių žemės sutvarkymo. 1567m buvo išleista instrukcija girininkams apie valstybiniu miškų tvarkymą. Visi šie įstatymai sudarė pagrindą D.Kunigaikščio ūkio pertvarkymui. Nuo D.Kunigaikscio žemių buvo atskirtos bajorų, dvasininkų, miestų žemės. Valaku žemė buvo rusiuojama i gerą, vidutinę, blogą ir labai blogą. Ūkinių pajėgumų išlyginimui prastesnėse žemėse valakų plotas buvo padidinamas maždaug tokiu santykiu, lyginant su geros rūšies žemės valakų, vidutinės žemės iki 1,5karto, o menkos iki 3kartų. Valakų įstatymas draudė atlikti giriose lydymus. Žemdirbystės sutvarkymas davė poveiki ir kitom naudmenom. 1559m buvo surašytos D.Kunigaikščio girios, sudaryti planai ir sureguliuotas valdymas. Girios buvo suskirstytos eiguvomis ir paskirti eiguliai. D.Kunig. žemėse reforma vyko 20m.Intensyviausi darbai vyko 1550-1567m Trakų ir Vilniaus vaivadijose, bei Žemaičių seniūnijose. D.Kunig. žemėse buvo išmatuota ir suskirstyta valakais apie 1,5mil. ha. (67,5tukst. valakų). Bajorų žemėse t.p. miestuose, bei miesteliuose žemės reforma buvo vykdoma baigus matuoti D.Kunig. valsčius.
Kaimo teritorijos sutvarkymas. Valakų reforma numatė, kad kiekvieno valstiečio šeima turi turėti tiek žemės, kad galėtų išsimaitinti ir kartu mokėti valstybei nustatytus mokesčius. MARGAS- valako dydis, priklausomai nuo žemės kokybės, sudarė 30-36 margus,o kartais apie 44 margus (lietuviškas margas 0,7ha, lenkiškas 0,6ha). Mažos šeimos gaudavo po pusę valako, dvaro darbininkai po 3 margus daržams, jie sudarė daržininkų arčiau dvaro. Bažnyčios, kurios neturėjo žemės, gavo po 2val.Taip pat po 2val gavo valstiečiai, vykdę specialias tarnybas. Matininkai už savo darbą gaudavo po 3val, laisvus nuo mokesčių ir prievolių. Revizoriams buvo atlyginama žeme, privilegijomis ir paaukštinimais tarnybose. 1,5-2val galėjo gauti ir stipresnės valstiečių šeimos. Paėmę valakus valstiečiai buvo įrašomi i dvarų inventorius, ir turėjo mokėti činšo mokesti, eiti lažą ir vykdyti kitas prievoles, mokėti mokestį už žvejojimą ežeruose ir upėse. Valakų reforma pertvarkė ne tik žemės reformą, bet ir kaimo apgyvendinimo sistemą. Valakų reformos žemėtvarkos vykdymas: iš anksto suplanuojami kaimai, suformuojami laukai ir jų ribos, numatomi keliai, kuriami palivarkai. Numatę vietą kaimui, valstiečių laukuose įrengti, matininkai atmatuodavo kuo taisyklingesnį keturkampį, padalindavo i lygias tris dalis taip, kad kaimas būtų viduriniame. Daugumą kaimų sudarė 15-20 kiemų, o kai kur 40-50 kiemų. Reformos esmė: visa ariamoji žemė buvo sutelkiama i vieną masyvą ir iš jo kiekvienam valstiečiui skiria 3 žemės rėžiai (pūdymui, žieminių ir vasarinių javų laukams). Kiekvieno rėžio plotis apie 10 margų. Sklypai buvo gana taisyklingų formų. Matuojama geležinėmis grandinėmis, kanapinėmis virvėmis, karninėmis juostomis. Pagrindinis ilgio vienetas uolektis- t.y. mastas, 7.5 uolekčių sudarė prentą (rykštė, kartis, 10 prentų sudarė šniūrą). Matininkai naudojo 5 prentu ilgio pusšniūrį. 300 kvadr. karčių sudarė margą, 30 margų-valaką. Žemės ploto vienetas- margas, kurį apskaičiuodavo pagal sklypų ilgio ir pločio sandaugos lenteles. Kiekvienas kaimas savo žemėje turėjo priverstinai įgyvendinti trilaukę sėjomainą ir visus darbus atlikti vienu metu, nes nuėmus derlių ražienose buvo ganomi gyvuliai. Valstiečiai gaudavo valakus paveldėtinai.
Valakų reforma miestų ir miestelių žemėse. 16a Lietuvoje miestelių ir miestų buvo apie 200. Nuo kaimų jie skyrėsi turgumi. Miesteliuose buvo karčiamų, bažnyčios, amatininkai. Didžiuosiuose miestuose tuo metu gyveno apie 1000 žmonių (Raseiniai, Ukmergė, Merkinė, Vilnius...). Agrarinė reforma buvo pravedama miestuose, neturinčių Magdeburgo teisių. Miestų gyventojai turėjo dirbamos žemės, pievų, laikė gyvulius ir šalia amato ir prekybos vertėsi ir ž.ūkiu. Miestelėnai, kaip ir valstiečiai neturėjo žemės nuosavybės teisių, todėl jų žemė buvo matuojama valakais, paverčiama skirtiniai sklypais ir už jų naudojimą nustatoma renta. Miestelis nuo kaimo skyrėsi sodybvietės išplanavimu. Kaimo sodybiniai sklypai buvo neatskirti nuo valakų. Visos valstiečių prievolės nuo jų išskaičiuojamos. Miesteliuose valakai atskiriami nuo sodybinės žemės, ji matuojama rykštėmis (1 kvadr. rykštė-2.5 aro). Už kiemų ir daržų sklypus buvo nustatomas nevienodas činšas. Už sklypus prie turgaus aikštės buvo imamas didesnis, o prie gatvių mažesnis činšas. Už daržus činšo reikalaujama vienodai. Amatininkas galėjo turėti tik kiemo sklypą ir neturėti valako, net daržo, tuo tarpu valstietis negalėjo turėti sodybinio sklypo be valako arba jo dalies. Skeliant valaką buvo skeliamas ir sodybinis sklypas. Miestelėnai, turintys valkinės žemės kaip ir valstiečiai mokėjo činšą dvarui ir buvo jo valdžioje. Miestelėnas be valakinės žemės buvo laikomas laisvu, bet neprivilegijuotu žmogumi. Jis galėjo išsikelti, parduoti pastatus, tačiau negalėjo nei pirkti, nei parduoti žemės sklypo; net to, kuriame buvo jo kiemas. Kiemo ir daržo sklypu jis tik naudojosi.

< Atgal