Nemoku.lt » Muzika » XXa. muzika » Darbo peržiūra

XX a. muzika

Visi žinome, kas yra muzika iki tol, kol nemėginame išreikšti žodžiais. Pamėginę suprantame jog vieningos nuomonės nėra. Nes tai, kas vienam- muzika, kitam yra tik garsų kratinys. Muzika, tai menas, kuris perteikia formos grožį bei išreiškia mintis ar jausmus garsų junginiais. Tačiau čia apibrėžimas nepilnas, nes atskiro garso nelaiko muzika. Daugeliui žmonių tiek Vakaruose tiek Rytuose iš muzikos tikisi daugiau. Jiems neužtenka kontempliuoti, klausantis tik vieno garso, nors ir labai gražius jausmus jis žadintų.
Kad ir kokia būtų muzika, žmonės ją kuria ir jos klausosi. Taip kaip gyvenimas keičiasi, tobulėja, taip ir muzika vystosi, gražėja. Nuo elementariausių vaikiškų dainelių iki sudėtingiausių simfonijų, operų, oratorijų. Šiuolaikinėje muzikoje atsispindi ir mūsų epochos žmonių gyvenimas jų džiaugsmai ir vargai. Muzikos išraiškos taip pat nevienodos. Vieni kompozitoriai tęsia klasikų, ir romantikų tradicijas. O kiti ieško naujovių, eksperimentuoja, bando naujausią elektroninę ir kompiuterinę techniką, ieško naujų muzikos komponavimo būdų. Šiuolaikinė melodija nebe tokia jausminga, melodinga kaip romantizmo laikais. Labiau komplikuotesni ritmai. Atgimė polifonija tik ji dabar sudėtingesnė, daugiasluoksnė, daugiaplanė. Gausi disonansų harmonija. Ištobulėjo muzikos instrumentai, atsirado daug naujų, įvairių elektroninių sintezatorių. Įvairesnė pasidarė kūrinių sandara, jų forma klasikinė dviejų trijų dalių rondo, variacijų, sonatos ir kitos formos dabar traktuojamos laisvai ir įvairiai. Muzikos atlikimo praktikoje prigijo naujųjų išraiškos būdų. Netikėtai kūrinyje išgirsi kalbant ar šnibždant, juokiantis ar švilpaujant. Dažni ir natūralių gamtos garsų epizodai: Į magnetofoną juostą įrašytas vandens čiurlenimas, vėjo švilpesys, mašinų gausmas ir panašiai.
Populiariosios muzikos šaknys- liaudies dainos ir šokiai. Liaudies dainų muzika turi gana daug savitų dermių ir metrinės ritminės struktūros bruožų, mažai melodinių šuolių. Jose vyrauja paprasti, o kartais sudėtiniai ir asimetriniai metrai. Reikia pažymėti vienbalses dzūkų dainas, pasižyminčias labai turtinga melodika ’’Tai gražiai gieda lakštingalėlė’’. Būdingiausios Šiaurės rytų aukštaičių liaudies dainos yra sutartinės. Daugiabalsumas būdingas ir žemaičių liaudies dainoms. Kilusias iš liaudies dainas, šokius atlikdavo muzikantai, šokėjai. Kad žmonės geriau matytų, koncertams buvo statomos specialios pakylos- estrados. Vėliau estrada imta vadinti ir patį estradoje atliekamą meną. Tad iš čia kilę pavadinimai: estradinė muzika, estradinė daina. Pastaroji tai savitas popmuzikos žanras. Tai nesunkiai įsimenama melodija ir paryškintas metrinės pulsacijos akompanimentas.
Estradinių dainų dėmesio centre- solistas,nemažiau svarbus ir orkestro vaidmuo, kuris papildo melodiją savais ritmais, tembrais, melodiniais instrumentais. Lietuvių estradinė daina ėmė formuotis šio šimtmečio pradžioje, kai Lietuva atkovojo nepriklausomybę. Jos pradininku laikomas įžymus dainininkas Antanas Šabaniauskas. Pokario metais visur laukiamas ir populiarus R. Matijošius. Dabartinė lengvoji muzika įgauna vis daugiau roko muzikai būdingų
bruožų. Rokas- kaip atskiras popmuzikos žanras ėmė formuotis penktame dešimtmetyje iš Amerikos negrų ritmiškai atliekamų bliuzų. Intensyviausiai rokas vystėsi 7-8 dešimtmetyje. Susiformavo įvairios srovės bei atlikimo stiliai. Tai džiazrokas, fankrokas, pankrokas. Dar viena roko srovė andergraundas. Šios krypties muzikantai grojo muzikaliau ir mėgo bliuzą.7-o dešimtmečio vidury atsiranda psichodelinio roko srovė. Tai svaiginanti muzika, kai garsų srautais, tekstais, apranga mėgiama klausytojui perteikti tokius pojučius, kuriuos sukelia narkotikai. Sekanti kryptis- sunkusis rokas. Muzikoje dominuoja ‘’kalantis’’ ritmas, ekspresyvus, forsuojantis valsas, palydimas aštraus karkiančio gitarų gausmo, maištingas dainų turinys.
Pasiekus garso jėgos viršūnių, išsekus ekspresyviems jausmams, balso formavimo fantazijai sunkusis metalas pamažu atslūgo. Atsiranda švelnesnės ir melodingesnės roko atmainos.
Nereikia pamiršti ir šokių muzikos, kuri plėtojasi labai intensyviai. Amžiaus pradžioje paplinta argentinietiškas tango, amerikiečių fokstrotas, anglų lėtas valsas. Vėliau Amerikoje gimsta rokenrolas, šeikas, džaivas. Iš Suomijos atkeliauja letkis. O Pietų Amerikoje sukuriamas šokis lanbada. Šokių muzikai būdinga dviejų ar trijų dalių forma. Dauguma šokių turi tik jam būdingas intonacijas, ypač ritmą. Pagal akompanimento ritminį piešinį nesunku atpažinti valsą, polką, tango ir kitokius šokius.
Pereinant prie grojimo manieros išpopuliarėjo nauja- svingavimas. Tik džiazo muzikai būdingas sinkopavimo būdas. Talentingiausiu svingo kompozitoriumi laikomas amerikietis D. Elingtonas.
Šalia tradicinės, melodingos muzikos atsiranda įvairių jos krypčių. Naujais ieškojimais ir atradimais pagrįsta akademinė muzika dažniausiai vadinama avangardine.
Melodijos turi savo dermę, tonika yra tarsi centras apie kurį grupuojasi kiti garsai. Tad ši muzika yra tonali. Šio šimtmečio pradžioje imta kurti atonaliąją muziką, kuri neturi nei tonacijos, nei tonikos, nei tarpusavio garsų traukos. Vienoje atonalios muzikos apraiškų- dodekafoninėje muzikoje- visi dvylika oktavos garsų yra lygiaverčiai, vienas nuo kito nepriklausomi.
Ši muzika tinka kosminiams vaizdams kurti, taip pat niūrioms, nevilties, karo siaubo nuotaikoms perteikti. Žymiausias jos kūrėjas ir pradininkas yra austrų kompozitorius Arnoldas Šėnbergas 1912m. sukūrė ’’Mėnulio Pjero’’. Juo A. Šėnbergas oficialiąsias muzikos normas supurtė ne prasčiau kaip I. Stravinskis 1913m. Sukūręs ‘’Šventąjį pavasarį’’. Kažką panašaus bandė kurti ir lietuvių kompozitorius E. Balsys, sukūręs oratoriją ‘’ Nelieskite mėlyno gaublio’’. Kompozitoriai eksperimentuodavo ne tik pačiais garsais, bet ir jų išgavimo būdais. Apie 1930m. Pasirodė pirmieji elektriniai muzikos instrumentai: termenvoksas, Marteno bangos ir trantoniumas.
Konkrečios muzikos pradininku laikomas prancūzų kompozitorius P. Šeferas. Labiausiai išgarsėjęs jo kūrinys ‘’Geležinkelio etiudas’’
Lenkų kompozitorius K. Pendereckis sonoristiniu metodu sukūrė ‘’Raudą Hirosimos aukoms atminti’’, kuri patį autorių išgarsino visame pasaulyje. Sonoristinė muzika tai tembrų muzika. Lot. Sonorus- skambus. Daug gražių sonoristinės, aleatorinės, konkrečiosios muzikos kūrinių yra sukūrę ir lietuvių kompozitoriai. Tai V. Laurušo vokalinė poema ‘’Nakties balsai’’, A. Rekašiaus Penktoji simfonija ‘’Segmentai’’, B. Kutavičiaus kūrinys styginių kvartetui ir gitarai ‘’Smėlio laikrodis’’.
A. Vėbernas išgarsėjo kaip puantilistinės ir struktūralistinės muzikos pradininkas. Improvizavimo laikų pradininkas buvo amerikietis Dž. Keidžas. Jo originaliausias ir ekscentriškiausias kūrinys pasirodė 1952m. Tai visiškai begarsė pjesė fortepijonui pavadinta ‘’4’33’’. Pianistas lygiai tiek laiko sėdi prie klaviatūros ir imituoja grojimą. Tris kartus ilgokai stabteli, jog atrodytų, kad pjesė yra iš trijų dalių. Keidžas turėjo tikslą: Priversti žmones pagalvoti, ko jie sėdi koncerte, o svarbiausia- pamąstyti apie tylą, kuri yra garsinės muzikos priešybė.
Didžioji dalis šiandien transliuojamos muzikos skirta ne atidžiam klausymuisi, o tam, kad nustelbtų išorinį triukšmą. Kanados kompozitorius M. Šaferis net sukūrė žodį ‘’Sounscape’’ (garso vaizdas), norėdamas apibūdinti ‘’didžiulę muzikinę kompoziciją, be paliovos banguojančią apie mus’’. Viduramžiais triukšmą kėlė bažnyčių varpai, o šiuolaikiniame mieste foną kuria mašinų ūžesys.
Daug metų buvo sakoma, kad muzika- universaliausia kalba, ir iš dalies tai tiesa. Tačiau tikrai universali muzika visad susiduria su kliūtimis. Dar visai neseniai Rytų muzika buvo bemaž užversta knyga, o populiarioji ir rimtoji muzikos eina katra sau. Per artimiausius kelerius metus įvairios muzikos srovės turėtų iš naujo susilieti, panaudojant tradicinius instrumentus, kompiuterius ir sintezatorius, intuityvų ir griežtai reglamentuotą komponavimą, įprastą vakarietišką dvylikos garsų gamą ir kur kas siauresnius rytietiškos muzikos intervalus. ‘’Pasaulio harmonija’’ per amžių amžius buvo muzikantų svajonė. Galbūt tolimoje ateityje ji taps realybe.

Naudota literatūra
Keith Spence ‘’Muzika’’
j. Gaudrimas
K. Jasinskis
A. Tauragis ‘’Muzika’’
E. Balčytis ‘’Muzika’’