1.Vytautas Mačernis- tragiškas ir sudėtingas XXa. lietuvių poetas žemininkas. Visame jo likime, poezijoje- tragiška pasaulėjauta. Jo kūryboje viltis grumiasi su liūdesiu. Svarbiausias jo kūrinys- eilėraščių ciklas „Vizijos”. Mano analizuojama įžanga yra paimta iš Vizijų.
2.Jau pats eilėraščio pavadinimas skaitytojui nurodo, apie ką bus kalbama- apie vizijas.3.Vizijos šiame eilėraštyje yra labai šiltos, meilios.Jos yra kaip labai geri prisiminimai apie žmones einančius iš kartos į kartą, apie gegužės mėnesio naktis, apie laukus ir kalvas. Jis su pagarba kalba apie visą tai. Jam yra brangi jo žemė, namai. Jis vertina tai, ką sukūrė kiti žmonės. Jis žino, kad jiems buvo sunku, kad jie kentėjo, kad jiems teko daug išgyventi.
4.Pagrindinis šio eilėraščio veikėjas- lyrinis aš. Jis yra šių eilučių kūrėjas, tai pats prozos pasakotojas- Vytautas Mačernis. Jis veikia vienas su savo prisiminimais ir tų prisiminimų veikėjais. Jie yra žmonės, kurie gyveno ir gyvena.
5.Pirmoje ir antroje strofoje erdvė- troba. Ji yra jaukumo, šilumos simbolis. Ji padeda jam apsisaugoti nuo pikto vakaro ir klajoklio vėjo. Norima įsibrauti ir į lauko erdvę, bet troba apsaugo nuo viso to. Trečioje ir ketvirtoje strofoje yra transcendentinė erdvė. Žmogaus apmąstymai vyksta jo galvoja, jo mintyse. Erdvė yra labai plati ir neakyvaizdi. Tai jis kalba vienoj eilutėj apie žemę ir kalvas, kitoj apie namus. Jo mintys yra labai perpildytos. Jam yra svarbus kiekvienas prisiminimas ir jis nori viską išsakyti. Penktoje strofoje vėl grįštama į trobą.
6. Elėraštyje nevisur yra tiksliai nusakytas laikas.Mes galime tik spelioti. Pirmoje ir antroje strofoje galima butu pasakyti, kad tai ruduo, žiema ar pavasaris. Pirmoje strofoje mes sudarome tokį vaizdą: už lango vakaras neramus, vėjas beldžias į duris. Tai iš to mes galime spręsti, kad lauke yra šalta, vėjuota. Antroje strofoje yra nusakytas paros laikas- vakaras. Trečioje strofoje yra visi laikai, bet jie nėra tiksliai nusakomi. Rašoma: ir žmones einančius iš kartos į kartą. Tai čia tų žmonių ėjimas turi ir visus paros laikus ir metų laikus. Ketvirtoje strofoje du metų laikai: gegužė, tai pavasario paskutinis mėnuo ir vasara. Penktoje strofoje yra nusakytas paros laikas- vakaras.
7.Nuotaika yra nei liūdna, nei linksma. Jis yra rimtas ir susikaupęs. Jis kalba su džiūgesių apie savo namus, apie žmones jaunus ir pranašius. Su liūdesiu jis kalba apie žmonių kančias, jų sunkius darbus. 8.Eilėraštis yra tamsus, nes yra vakaras. Bet jį pašviesina geri prisiminimai, geri ir meilūs žodžiai, gražios kalbos.
9. Šis pasakotojas, kartu ir pagrindinis veikėjas labai vertina darbštumą, pagarbą, gėrį, grožį, meilę, išmintį. Jis atsižvelgią į kiekvieną, į jo atsidavymą. Jis pats yra lyg nemokantis ar negalintis pasakyti nieko blogo apie kitus. Jam yra svarbi jo troba, kalvos, žemė. Jis vertina kiekvieno žmogaus darbštumą., jo pranašumą, išmintingumą.Šis žmogus yra vienišas, bet jo mintyse yra labai daug gero.
10.Man šis eilėraštis patiko todėl, kad jis yra gan paprastas, lengvai suprantamas. Jame yra labai gražūs prisiminimai. Tie prisiminimai yra labai gražiai atpasakojami, apibūdinami. Pats autorius yra vadinamas žemininku. Tai parodo ir šis jo eilėraštis. Jis tikrai yra labai žemiškas ir kazdieniškas. Jame nėra sudėtingos ir žmonėms nesuprantamos kalbos.