Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Viljamas Šekspyras "Hamletas" analizė » Darbo peržiūra

VILJAMAS ŠEKSPYRAS
„HAMLETAS“
ANALIZĖ


Viljamas Šekspyras- vėlyvojo Renesanso anglų rašytojas ir poetas, sonetų kūrėjas, vienas žymiausių dramaturgų pasaulyje, naujųjų laikų dramaturgijos pradininkas. Jo kūryba įvairių žanrų, apima ilgą laikotarpį. Autorius remiasi istoriniais siužetai, kelia aktualias problemas. Šekspyro tragedijoms būdingi bruožai- tragiškas gyvenimo supratimas, dažnai apmąstomas gyvenimo prasmės klausimas, tragiška baigtis. Jos taip pat pasižymi veikėjų paveikslų išraiškingumu, filosofiniu požiūriu į pasaulį..


Didysis jo veikalas - penkių veiksmų tragedija „Hamletas“. „Hamletas“ – poetinė Renesanso drama. Čia mąstoma ir kalbama poetiniais vaizdais ir sąvokomis.


Tragedija komponuojama taip, kad visų įvykių centre atsiduria danų princas Hamletas. Tačiau ir kiti kūrinio veikėjai išgyvena savo tragedijas (Klaudijus, Gertrūda, Apolonijus, Ofelija). Skaitytoją sukausto nuolat auganti įtampa, įvykis, keičiantis kitą įvykį. Čia atskleidžiamas slaptas rūmų gyvenimas, santykiai tarp įvairių luomų atstovų, valdžios ir keršto troškimas. Pagrindinis tragedijos veikėjas - princas Hamletas ( Hamletas - iš anglų kalbos išvertus reiškia mėgstantis būti namie, namų žmogus, siekiantis tikslo) - nepaprasta asmenybė, apdovanota įžvalgiu protu. Vienas svarbiausių Hamleto bruožų - dvasinė kaita. Jis niekada neskuba atlikti veiksmų, o pirmiausia siekia ir bando susivokti situacijoje, suprasti reiškinių priežastis ir esmę. Savo monologuose jis filosofiškai kalba apie pasaulį, gyvybę ir mirtį, žmogaus būties prasmę. Garsusis jo monologas „Būti ar nebūti“ yra visos dramos pagrindas, jos kulminacija, kur šiam veikėjui iškyla esminis klausimas, didysis pasirinkimas, lemsiantis daugelio žmonių ateitį...O priežastis, verčianti rinktis-pasivaidenusi buvusio karaliaus šmėkla ir motinos poelgis...

III veiksmas IV dalis
Hamletas pas motiną nueina kaip tik tuo metu, kai pas ją yra užėjęs Polonijus. Kuris, vos išgirdęs ateinant Hamletą, pasislepia už užuolaidos .Remiantis dialogu, Polonijus- suokalbio dalyvis.bet taip pat galima įtarti, kad gal tai naujasis karalienės meilužis?..


Hamletas priekaištauja motinai :“Jūs mano tėvą įžeidėte, motin!“. Nors jis ir pyksta, bet iš pradžių priekaištauja pagarbiai . Dialoge jaučiama įtampa motinos- karalienės baimė, kad sūnus jos nesiklauso. Gindamasi, nuo Hamleto priekaištų, bando pagrasinti, iššaukdama sūnaus susierzinimą ir norą toj pat viską išsiaiškinti . O gal Hamletas ką nors pamatė? Išgąsdinta karalienė ima šauktis pagalbos, tai išgąsdina Polonijų, kuris taip pat išsigandęs šūkteli ir yra nužudomas. Hamletas nusivilia, kad čia būta ne karaliaus ir toliau priekaištauja motinai dėl neištikimybės. Karalienė nieko nenorėjusi išgirsti prieš Polonijaus mirtį, dabar klausosi ir maldauja sūnų nutilti. Hamletas vis dar abejoja kaip turėtų elgtis, kokį sprendimą priimti, dėl šios priežasties dar viską stengiasi „ pataisyti“ priekaištais, o gal norėdamas laimėti laiko, nes dar nėra įsitikinęs, kad tikrai regėjo nužudytojo tėvo šmėklą...Dialogo įtampa berods slūgsta, kaip tik tada Dvasia vėl aplanko. Deja ją mato ir gali susikalbėti tik Hamletas. O tai vėl sustiprina įtampą, karalienė mano, kad sūnus išprotėjo. Taip, Hamleto beprotystė didina, draminę įtampą, bet taip gal ir geriau, nes jis gali paslėpti vidinį nerimą... Nors ištraukos pabaigoje jis teigia:“ aš pamišėlį tik vaidinu.“, ir gan blaiviai vertina situaciją...


Tragedija vaizduoja valstybės gyvenimą, rodo tėvų ir vaikų, brolio ir sesers, mylimųjų santykius. Tai kūrinys apie žmogaus vietą pasaulyje, priešinimąsi blogiui, humanistinių idealų žlugimą. Negebėjimą perprasi gyvenimo tikrovės.
 



< Atgal