Nemoku.lt » Istorija » Viduramžiu miestai » Darbo peržiūra
Viduramžiu miestai
Viduramžiu Europos miestuose gyveno labai mažai gyventoju. Dauguma amoniu gyveno kaimuose ir dirbo žemę. Miestus maistu aprūpindavo aplinkiniai valstiečiu ūkiai.
Ūkininkauta labai primityviai. Žemė buvo ariama jaučiais. O sėkla beriama rankomis, kasmet dalis žemės paliekama pūdymui, kad atgautų derlingumą.
Gyventoju skaičius viduramžiais didėjo labai tolygiai, atsižvelgiant i turimas maisto atsargas. Tačiau XIII a. pabaigoje pasikeitė klimatas. Pasidarė drėgna ir šalta. Prasidėjo nederliaus metai. Be to nuo 1316 iki 1325 m. nuo snukio ir nagu ligos nugaišo daug galviju ir aviu. Pasitaikydavo metu, kai dėl saulėtu dienu trukumo žmonės negalėdavo išgarinti juros vandens ir pasidaryti druskos, reikalingos mėsai ilgiau išlaikyti, kad nesugestu.
Nors maisto davinį žmonės galėjo papildyti triušiais, laukiniais paukščiais ir uogomis, nuo 1272 m. Europos gyventojai 25 metus kentė badą. daugelis žmonių neturėjo ko valgyti. Pasak vieno kroniko, 1315 m. Isbadeje zmones valgė šunis, kates, balandžiu mėšlą ir, net savo vaikus.
Padaugėjo vagysčių ir apiplėšimų. Sumažėjo išmaldų. Nuolat neprivalgę zmones, ypač seni ir vaikai, neteko atsparumo tokioms ligoms kaip vidurių šiltinė , dizerterija, gripas. Juodoji Mirtis nebuvo vienintele XVI a. nelaime, Tai daugelio negandos metų kulminacija.
Miestai viduramžiais atsirado dėl keliu priežasčių. Vienur jie išaugo prie garsių vienuolynu ar pilių, kur žmonės rasdavo prieglobsti nuo karo atpuolių. Kitur miestais virto didesni kaimai, kur žemdirbiai suveždavo parduoti savo gėrybes. Dažnai miestas išaugdavo iš prekybos centro – prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Susidūrę su pernelyg didele priespauda kaime ir nebepakeldami ūkio darbu naštos, bėgdavo i miestus valstiečiai. Metus išgyvenę mieste ir nesučiupti, jie tapdavo laisvais žmonėmis.
Kadangi miestai įsikurdavo žemėse, valdomose vietinio žemvaldžio, miestiečiai turėdavo mokėti jam feodaline duoklę ir eiti lažą, kaip ir aplinkiniu kaimu valstiečiai. Todėl miestui buvo labai svarbu gauti karaliaus ar žemvaldžio privilegija, suteikiančia savivalda. Privilegija suteikdavo jiems teise verstis prekyba , rinkti merą ir miesto taryba, leisti savo įstatimus ir vykdyti teisingumą.
Turtingieji biurgeriai gyveno mūriniuose namuose, kad galėtų apsisaugoti nuo gaisru. Mažiau pasiturintys pirkliai statėsi medinius namus, jų tarpuose įdėdavo mėšlo ir dumblo. Kadangi žemė statyboms buvo labai brangi, namai kilo i viršų. Žemės sklypai būdavo ilgi ir siauri, tad daugelis gyventoju, kad patektu i sandėlius bei arklides, vienoje namo pusėje palikdavo skersgatvį.
Viduramžiu miestus supdavo tvirtos sienos, kurios miestus saugodavo nuo karo antpuoliu. Miesto centre yra turgaus aikštė, bažnyčia ir rotušė. Daugelis didikų miestuose turi namus ir dažnai juose lankosi, i miestą jie patenka pro tvirtai suręstus vartus. Vargšai gyvena lūšnose prie miesto sienų ir skalbiasi upėje.
Žmones viduramžiu Europoje buvo labai religingi. Jie krikštydavo vaikus, o mirusiuosius laidodavo šventoriuose. Melsdavosi įvairiems šventiesiems: Šv. Antanui, Šv. Mykolui, kad globotu vaikus.
Žmones nuolat bijodavo užrūstinti dievą šiame gyvenime, o dar labiau po mirties patekti i pragarą. Didikai ir turtingieji pirkliai testamentais palikdavo pinigu kunigams, kad šie po mirties atlaikytu už juos mišias. Žmones tikėjo, kad po mirties, net ir išvengus pragaro, jų dar laukia tūkstančiai metu skaistykloje, kur reiks apsivalyti nuo nuodėmių. Kai popiežius Bonifacas XIII paskelbė 1300 metus jubiliejiniais, du milijonai piligrimu patraukė i Roma, vildamiesi sutrumpinti buvimo skaistykloje laika.