Nemoku.lt » Muzika » Vargonai » Darbo peržiūra
VARGONAI
Vargonai – Tai pučiamas klavišinis muzikos instrumentas. Jie būna įvairių tipų, dažnai sudėtingos sandaros: labai didelių, turinčių apie 30 000 vamzdžių, ir nedidelių kilnojamųjų vamzdelių.
Vargonai atsirado iš skudučių tipo instrumentų dar antikoje oro pūtimui pritaikius dumples. Popiežiaus Vitalijono nurodymu, vargonai buvo pradėti naudoti bažnyčiose. Po kiek laiko imta naudoti ir kojinę klaviatūrą- pedalus.
Vargonų dalys:
1.Vamzdžiai;
2.Oro pūtimo sistema, dar kitaip vadinama pūtykla;
3.Griežykla.
Vamzdžiai skirstomi į švilpiamuosius ir liežuvėlinius. Švilpiamieji gaminami iš metalo ir medžio. Jie yra pagrindiniai. Garsų tembras priklauso nuo vamzdžių konstrukcijos, dalių proporcijos ir medžiagos, iš kurios jie pagaminti. Liežuvėliniai vamzdžiai naudojami daugiausia solo grojimui arba skambesio sodrumui padidinti. Visi vargonų vamzdžiai yra suskirstyti į registrus arba paprasčiau sakant balsus. Registrai skiriasi garso aukščiu. Garso aukštį lemia vamzdžio ilgis. Griežykloje sumontuotos ir registrų valdymo rankenos. Oro pūtimo sistemą sudaro dumplės, oro takai ir oro paskirstymo dėžės. Šių laikų vargonų konstrukcija yra labai įdomi. Vargonai turi ir manualinę, ir pedalinę klaviatūras. Labai dažnai didesniuose instrumentuose yra trys ar daugiau manualinių klaviatūrų. Norint, kad atsirastų garsas, reikia ištraukti norimo registro traukę, kuri savo ruožtu viršuje esančioje oro dėžėje atidaro sklendę, leidžiančią orui patekti į to registro vamzdžių eilę. Bet tada vargonai dar neskamba. Vargonininkui paspaudus klavišą, mechaninėmis svirtelėmis ar elektriniais laidais atdaromas oro dėžėje po vamzdžiu esantis klapanas, kuris leidžia orui pakliūti į vamzdį. Taip atsiranda garsas, kuris tęsiasi tol, kol klavišas atleidžiamas. Viena vamzdžių eilė, iš kurios kiekvienas vamzdis tenka kiekvienam klavišui, yra vadinama registru. Dideliuose vargonuose gali būti 100 ar daugiau registrų. Turint omenyje, kad vienam registrui gali tekti ir kelios vamzdžių eilės, skambančios tuo pačiu metu, vamzdžių skaičius gali siekti net kelis tūkstančius. Mažiausias vamzdis gali būti vos kelių centimetrų, o didžiausias - net apie 20 metrų aukščio.
Pirmosios žinios apie vargonus Lietuvoje mus pasiekė iš XV a. pirmosios pusės, kai kunigaikštienė Ona gavo dovanų nedidelius nešiojamus vargonėlius.
Iki XVIII a. vidurio Lietuvoje vargonus statė keliaujantys vargonų meistrai iš Vokietijos, Prūsijos, Kuršo, meistrai iš Vilniaus bei savamoksliai amatininkai. Ypač vargonų statybos menas Lietuvoje suklestėjo XVIII a. antroje pusėje. Deja, tarp minimo laikotarpio vargonų išliko palyginti nedaug tokių, kurie išlaikė originalų pavidalą bei tipiškus bruožus, būdingus Baroko instrumentams. Iš jų minėtini šie labai vertingi instrumentai: Vilniaus Dominikonų bažnyčioje (1776), Kretingos liuteronų bažnyčioje (1785), Tytuvėnų bažnyčioje (1789) ir keletas kitų.
Sovietų okupacijos metais visa vargonų kultūra gerokai smuko, vargonai buvo niokojami, bažnyčios buvo uždaromos, vargonus išmetant. Keletas modernių koncertinių instrumentų, pastatytų didžiuosiuose miestuose, beveik neįtakojo situacijos
Šiandien Lietuvoje yra apie keturi šimtai instrumentų. Deja, daugelio šių vargonų būklė yra grėsminga: vargonų viduje matyti griuvėsiai. Nors kai kur yra išlikę puikūs istoriniai vargonų korpusai. Vargonų restauravimui nepakanka ne tik pinigų, bet ir noro. Beveik galutinai išnykus profesionaliems bažnyčių vargonininkams, nekeliami reikalavimai ir vargonams – griežiama neremontuotais ar netgi nederintais instrumentais.
Kompozitoriai
Žymiausi kompozitoriai kūrę vargonams: Dietrich Buxtehude, Johann Sebastian Bach, Sigfrid Karg-Elert, Max Reger, Charles-Maria Widor, Marcel Dupre, Olivier Messiaen, Gyorgy Ligeti.
Lietuvių kompozitoriai parašę reikšmingų kūrinių vargonams: Juozas Naujalis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vytautas Bacevičiuss, Teisutis Makačinas, Vytautas Barkauskas.
Žymiausias Johann Sebastian Bach kūrinys yra „Tokata ir fuga d-moll“. Tai didingas muzikos kūrinys, turintis muzikos spalvingumą, kaitaliojasi registrai, fugos temos vinguriavimas, tai labai iškilmingas kūrinys plačiai žinomas visame pasaulyje.
Vargonai Lietuvoje
Lietuvos bažnyčiose vargonai buvo statomi nuo XVI a. Didžiausi Lietuvos vargonai pastatyti Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje (3 klaviatūros, 64 registrai). Vieni seniausių ir vertingiausių yra Vilniaus Dominikonų bažnyčioje.
Žymiausi Lietuvos vargonininkai: Leopoldas Digrys, Bernardas Vasiliauskas, Balys Vaitkus, Jūratė Landsbergytė.
Dvidešimto amžiaus Lietuvoje "dėka" šalį ištikusios sovietinės okupacijos susiformavo tarsi dvi nepriklausomos viena nuo kitos vargoninės mokyklos. Pirmoji jų, atsiradusi II-jame dešimtmety, – ją sukūrė ir jai vadovavo Juozas Naujalis, vienas iš tautinės lietuvių muzikos patriarchų – kilo iš krikščioniškosios, daugiausia katalikiškosios bažnyčios vargonininko tradicijos ir buvo susijusi su vargonininko kaip religinės muzikos puoselėtojo, bažnyčios choro ugdytojo, dirigento – kantoriaus veikla. Joje koncertavimas vargonais solo buvo ne tiek svarbus, gal net antraeilis dalykas. Ilgainiui į Lietuvą po mokslų užsieniuose grįždami jauni vargonų profesionalai atsivežė su savimi ir gilesnę koncertinio vargonavimo patirtį. Ryškiausi tarp jų: Zigmas Aleksandravičius, Jonas Žukas, Konradas Kaveckas, parvežė ne vien skirtingų vargonų mokyklų žinias, bet ir naują ar bent mažai girdėtą repertuarą. Lietuvoje vargonus statyti mokėta jau nuo senų laikų. Dažniausiai šių instrumentų kūrėjai nežinomi. 1972 metais prie Paminklų restauravimo valdybos Vilniuje buvo įkurta valstybinė vargonų dirbtuvė. Jos įkūrėjas Rimantas Gučas tam rengėsi beveik dešimtį metų - rinko medžiagą, studijavo senuosius vargonus.Lietuvoje yra vargonų, kurie pripažinti kultūros vertybėmis ir yra saugomi valstybės. Pagal kokius kriterijus nustatyti, ar vargonai yra vertingi, nėra paprasta, tai turėtų padaryti profesionalūs meistrai ar menininkai. Tuos kriterijus būtų galima suskirstyti į istorinius, funkcinius ir meninius, todėl vertinant vargonus būtų galima atsižvelgti į šiuos dalykus:
1. kokio amžiaus yra vargonai;
2. kiek išsilaikė originaliame stovyje;
3. koks meistras juos sukūrė;
4. kokie techniniai savitumai ir ypatumai;
5. skambėjimo ypatumai;
6. ar susiję su garsiu asmeniu (pvz. garsiu kompozitorium, vargonininku) ar įvykiu (pvz. pastatyti kokia nors svarbia proga);
7. kokios vertės yra meninis vargonų išorės apipavidalinimas bei architektonika (vargonų išorės ryšys su aplinka, kurioje stovi).
Muzika, ypač vargonų, darėsi subtilus, įvairiaplanis religingumo mediumas. Tuo metu Vakarų Europoje kiekvienas geras vargonininkas privalėjo mokėti improvizuoti ir kurti. Šiomis tradicijomis taip pat sekė mums nežinomi Lietuvos kūrėjai.
Informacija paimta iš: http://www.vargonai.lt/siuolaikiniai_vargonai.htm ;
http://www.vilnensis.vu.lt/news/174/32/Pazinkite-instrumentu-karaliu/ ;
http://www.kpc.lt/senas/vargonai/vargonai.html ;
http://lt.wikipedia.org/wiki/Vargonai ;
http://www.varena.lt/lt/spausdinti/?page=1255 ;
http://www.vargonai.lt/meistrai.htm ;
http://www.zemaiciukalvarija.lt/index.php?id=25 ;
http://www.lcn.lt/kultura/vargonai/vertingi.html ;
http://www.naudinga.lt/sapnininkas/sapnai/vargonai ;
http://www.vargonai.lt/istoriniai_vargonai.htm .