Nemoku.lt » Rašinys

Rikiuoti pagal: Datą, Kategoriją, Vertinimą, Apimtį
"Ko ir kaip moko K. Donelaitis poemoje „Metai“" - Lietuvių kalba - Rašinys
Ištrauka: Nepaslaptis, kad jau nuo gilios senovės pagrindinis literatūros tikslas buvo žmonių švietimas ir ugdymas. Nors tokie kūriniai buvo aktualūs visais laikais, ypač jų gausėti pradėjo Apšvietos epochos metu ir lietuvių literatūra tikrai neatsiliko. Būtent šiuo laikotarpiu buvo parašyta pirmoji lietuviška grožinė knyga – K. Donelaičio poema ,,Metai’’. Kadangi pats K. Donelaitis buvo kunigas, visą savo gyvenimą paskyręs žmonių lavinimui, todėl nenuostabu, kad ir jo kūrinyje galima įžvelgti gilų didaktiškumą.Iš tiesų, nesunku suprasti, kad visa poema yra lyg vienas pamokslų rinkinys, kurio aktualumas šiandien – nė kiek nemažesnis nei prieš porą šimtų metų. Poemoje daug dėmesio skiriama tautiškumo skatinimui, lietuvybės ir tautinės savimonės pamokymams. Gyvendamas krašte, kurį nuolat veikdavo vokiečių įtaka, K. Donelaitis kasdien galėdavo stebėti vis spartėjančią savotautos germanizaciją. Lietuviai vis dažniau iškeisdavo protėvių puoselėtas tradicijas į nesavą, ,,pramanytą’’ vokiečių kultūrą, o gimtąjį žodį vis dažniau keisdavo svetimšališka kalba. Visa tai stipriai paveikė K. Donelaitį, todėl nenuostabu, kad lietuvybės išsaugojimas yra bene dažniausiai ,,Metuose’’ pasitaikantis didaktinis motyvas.Kūrinyje poetas piktinasi dėl būrų suvokietėjimo, tautinės saviraiškos - rūbų, dainų išsižadėjimo. Jis gailisi senųjų laikų, kai lietuviai didžiuodavosi savo tauta, kai lietuvybė buvo svarbiausia žmonių vertybė: „Ak! Kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės, / Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo / Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, / Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės“. Tautiškumo pamokos poemoje dažniausiai išsakomos tiesioginiais pasakotojo arba veikėjų žodžiais. Puikus pavyzdys – viežlybasis būras Selmas....
Komentarų (1) Apimtis (2)Išsamiau »
"Vertybės K.Donelaičio poemoje ,,Metai“" - Lietuvių kalba - Rašinys
Vertybės K.Donelaičio poemoje ,,Metai“ Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poema ,,Metai“ yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi jis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K.Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės. Dėl gilaus liaudies gyvenimo pažinimo, dėl lietuvių kalbos, papročių, praeities meilės, dėl užuojautos vargstančiai liaudžiai ir atviro pasmerkimo jų skriaudėjams – ponams, ,,Metuose“ jaučiama meilė būrui, jo aplinkai, gamtai. Autorius būrai taip žavisi todėl, kad jie darbui jaučia didelę pagarbą ir meilę. Į darbą būrai skubėdavo net nespėję pavalgyti ar tinkamai apsirengti, kad tik suspėtų, visuomet būtų laiku. Visus darbus nudirbdavo sąžiningai, atsakingai, plušo savęs negailėdami. K.Donelaitis taip pabrėžė mėšlavežio temą, norėdamas parodyti, kokie būrai yra ištvermingi ir atsidavę darbui, kaip jie net ir patį purviniausią, bjauriausią darbą sugeba atlikti laiku ir sąžiningai. Taip pat šioje poemoje labai akcentuojamas tikėjimas į Dievą. Būrai tokie darbštūs, sąžiningi, dori ir geri žmonės buvo todėl, jog tikėjo, kad visus darbus, vargus ir džiaugsmus jiems atsiunčia Dievas. Jie melsdavosi, eidavo į bažnyčią, už viską Jam dėkodavo. Štai Selmas net kitus smerkdavo dėl per didelio nutolimo nuo Dievo, mokė juos tikėjimo. Jis net namuose skaitydavo Šventąjį Raštą pasidėjęs ant baltos staltiesės. Nors K.Donelaitis ir užjaučia būrus, tačiau jis nevengia parodyti jų ydų. Girtuoklius, veltėdžius ir tinginius autorius smerkia, nepalaiko. Neigiamus veikėjus net pavadina gyvenimo būdą atitinkančiai vardais: Slunkius – tinginys, kuris kiauras dienas praleidžia miegodamas ir dykinėdamas, Plaučiūnas - girtuoklis, kuris nesigėdija pragerti paskutinius šeimos daiktus. Autorius labai apgailestauja, kad lietuviai pamiršta savo papročius, mėgdžioja svetimtaučius, išsižada savo ,,šaknų“. Taigi svarbia vertybe šioje poemoje yra laikomas patriotiškumas. Jis niekino išeinančius į miestą, ponų tarnais tampančius būrus. Juk svetimų papročių nesivaikantis, savo luomo nepaliekantis ir lietuvių kalbos bei papročių nepamirštantis žmogus bus geras pilietis. K.Donelaitis žavėjosi, kaip paprastas ir vargingas žmogus mato tą nuostabų gamtos grožį, kaip būrai pradėdavo savo dieną su saulelės patekėjimu ir baigdavo jai leidžiantis. Jis labai vertino žmogaus ryšį su gamta, nes juk tai vienas ir tas pats pasaulis. Taigi K.Donelaitį mes gerbiame už tai, jog visame jo veikale vyrauja romi, lietuvio charakterį atitinkanti dvasia, tauri mąstysena, kuri bodisi bet kokia neteisybe ir nedorybe, o aukštiną tyrą tėvynės meilę, Dievo baimingumą ir darbštumą.
Komentarų (0) Išsamiau »
"Jonas Biliunas" - Lietuvių kalba - Rašinys
Jonas Biliūnas (1879-1907) Iki Biliūno literatūroje vyravo epinis pasakojimo būdas. Kurį puosėlėjo Lazdynų Pėdėda, Žemaitė ir kiti autoriai. Šie prozininkai stengėsi aprėpti kuo daugiau socialinių ir moralinių problemų.Jiems rūpėjo sukurti objektyvų tikrovės vaizdą, todėl gausu detalių, fiksuojamas ir regimas ir girdimas pasaulis. Tame pasaulyje veikia teigiami ir neigiami veikėjai, gausu įvykių, dialogai ekspresyvūs, pasakojama 3 asmeniu, nes pasakotojas visažinis. Jonas Biliūnas taip pat realistas, tačiau jo kūryba jau modernesnė. Būtent su juo siejama lietuvių prozos modernėjimo pradžia. Jonas Biliūnas pasirinko intymesnį pasakojimo būdą. Visą dėmesį jis sutelkė ne į išorinį, o į vidinį konfliktą. Tokiu budu atsirado dar viena literatūrinė naujovė psichologizmas, o tai paveikė ir kūrinio kompoziciją: Jonui Biliūnui pakako vieno įvykio, bet jis išplėtė vidinių išgyvenimų skalę, tad jo novelėse gamta vaizduojama saikingai, tik tiek kiek reikia veikėjo jausmų ir nuotaikų pasauliui atskleisti. Pasakojama 1 asmeniu, todėl išnyksta riba tarp pasakotojo ir autoriaus, bet jų sutapatinti negalima. Pasakojimo būdas primena išpažintį, tarsi skaitytojui būtų norima patikėti paslaptį ar išgyvenimą. Intrigos pagrindą dažnai sudaro veikėjo dabarties ir praeities išgyvenimų kontrastas. Ryškus kaltės ir atgailos motyvas. Meniškiausiuose tekstuose siekiama atskleisti ir pasidžiaugti žmogaus sielos tyrumu, šviesa. Nėra moralizuojama ar smerkiama. Paliekama pačiam skaitytojui spresti ir pamastyti. Tai lemia dažniausiai atvira novelių kompozicija (baigiasi daugtaškiu). Jonas Biliūnas prozos žmogus sugeba atjausti, kalba jautriai ir nuoširdžiai, todėl jo novelės lyriškos, alegiškos nuotaikos (begalo liūdna). Stilius nevaizdingas, o emocingas – gausu jausminių epitetų, palyginimų, nutylėjimų. Mintys dėstomos glaustai, iš stilistinių figūrų labai būdingos inversijos, pakartojimai. Jonas Biliūnas gilinasi į žmogaus dvasią, į vidinį pasaulį. Iki Biliūno skriauda buvo siejama su materialiniu praradimu, fizine nuoskauda. O Biliūnas akcentuoja ne nelaimės didumą, o jos gilumą. Svarbiau ne įvykis, o išgyvenimai to įvykio sukelti. Taigi Jonas Biliūnas įtvirtino psichologizmą lietuvių prozoje tęsdamas realizmo tradicijas paženklino mūsų literatūrą naujų kripčių – impresionizmo – simbolizmo – požymiais. (Šių požymių yra „Liūdna pasaka“ lyrinėje įžangoje, apsakyme „Laimės žiburys“).
Komentarų (0) Apimtis (1)Išsamiau »
"Šeiniaus "Kuprelis"" - Lietuvių kalba - Rašinys
Įžanga "Kuprelis", parašytas apie 1910m. yra I.Šeiniaus vienas žymiausių parašytų epinių romanų, impresionizmo laikotarpiu. Kūrinio pagrindas yra Kuprelio vienintelės meilės istorija. Ją Kuprelis pasakoja jaunam studentui. Tai jo gyvenimo išpažintis. Pasakotojo santykis su Olesiu yra labai tikroviškas ir surištas. Kuprelio meilė kaimo merginai Gundei - viso pasakojimo centras.. Olesis ir Gundė - buvo pagrindiniai herojai kūrinyje. Olesis kaime pravardžiuojamas Kupreliu, tačiau tai jo visiškai neliūdina. Taip žmonės jį vadina, nes jis mažas būdamas nukrito nuo rugių šalinės, susitrenkė ir tuomet išaugo dvi kupros – vieną krūtinėje, kitą – nugaroje. Olesis, žmonių manymu, niekad nesensta, nesikeičia. Jis visada išlieka toks pat: „Kiek jam metų, niekas nežino, gal penkiasdešimt, gal daugiau, tačiau senas jis neatrodo.“ Kuprelis pats liesas, baltas, dar daugiau baltas veidas būna nuo miltų. Liesą baltumą dar pabrėžia tiesi nosis. Tačiau akys vikrios, gyvos kaip žarijos, tik laksto visur. Kojos jo – ilgos, tiesios, pirštai – sudžiūvę, smailūs. Tačiau jis pats visuomet judrus, tik jo nuotaika dažnai keičiasi. Olesis – daug ką išgyvenęs ir daug patyręs žmogus. Gundė buvo visiškai kitokia negu Olesis. Jie skirėsi kaip diena nuo nakties. Gundė buvo labai graži, protinga. Gundė drąsi, tačiau vėjavaikiška mergina. Neatrodo, kad viliojimas vyro, arba, šnekant dabarties kalba, flirto menas, jai svetimas ir nepažįstamas. Todėl kūrinyje jos vardas siejamas su gundymu, viliojimu. Ji pati pirma tiesia kelius artimesnei pažinčiai:“palydėk mane tamsta.“,“duok tamsta savo ranką“, „..maloniau patamsėje“.
Komentarų (0) Apimtis (2)Išsamiau »
"Stiprios asmenybės V. Krėvės dramoje" - Lietuvių kalba - Rašinys
Įžanga: Stiprios asmenybės V. Krėvės dramoje Viena ryškiausių XX a. dramų yra drama „Skirgaila“, kurioje susipynė konfliktas, nuolat stiprėjanti įtampa, draminis veiksmas, tragiška situacija. „Skirgailoje“ labai daug įvairių veikėjų, kurie pasižymi spalvingais charakteriais. "Skirgaila" - tai keturių dalių istorinė drama iš senovės lietuvių gyvenimo, vaizduojanti XIV a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines ir religines problemas. Lietuva – jau pakrikštyta valstybė, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai bei prievarta laikoma Lydos kunigaikštytė. Toks veikėjų „susigrūdimas“ į vieną vietą sukelia trintį, kuri vėliau yra dramos veiksmo ir jos konflikto šaltinis. Svarbiausias dramos veikėjas yra Skirgaila – valdovas. Skirgaila turi didelį tikslą – kovoti už Lietuvos suverenumą. Tai dvilypė asmenybė, politinių aplinkybių priversta griebtis klastos, tačiau kartu ir pagonių riteris, visada norintis likti tiesus. Skirgaila tuo pačiu ir tragiškas personažas, nes, norėdamas žmonėms gero, nežino, kaip to siekti. Jis nori būti švelnus, trokšta meilės ir laimės, bet, matydamas kitų politinį aklumą, darosi piktas ir žiaurus. Skirgailos dvilypumas yra akivaizdus. Protas jam kalba, kad reikia prisitaikyti prie naujų istorinių aplinkybių, nes kitaip Lietuva bus sutrypta ir sunaikinta. O širdis – išlikti ištikimam seniesiems dievams. Naujoji religija yra žiauri, dėl jos kyla daug konfliktų, Skirgailai daug mielesni galingieji senovės dievai. Tai širdies balsas. Valdovas viskuo abejoja, viską kritiškai vertina, jam reikia atramos – žmogaus, kuris neabejotų. Todėl širdyje jis simpatizuoja Stardui. Stardas - griežtasis valdovo oponentas, nepripažįstantis jokių kompromisų. Jis provokuoja Skirgailą, apeliuodamas į jo galybę „panorėk... ir vėl atgims... senovės gadynė“ ir kanklių stygų balsais bandydamas pažadinti kunigaikščio ryžtą. Nesulaukęs atsako, meta paskutinį argumentą – gundo garbe: „ ...mes, vaidilos, pakrikę visam krašte išgarsinsim tavo vardą“. Stardas visoje dramoje figūruoja kaip konfliktiška asmenybė, visą laiką besistengianti „pažadinti“ miegančius kunigaikštį bei jo patarėjus – bajorus. Mirdamas Stardas yra pakrikštijamas Jono Skarbeko prieš savo valią. Vaidilos mirtis labai paveikia Skirgailą, o žinia apie jo krikštą palaužia valdovo pasitikėjimą žmonėmis.
Komentarų (1) Apimtis (2)Išsamiau »
"Humanistinės Jono Biliūno idėjos" - Lietuvių kalba - Rašinys
Ištrauka: Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Svarbiausios humanizmo idėjos – žmogaus vertingumo pripažinimas, tikėjimas jo jėgomis ir protu – lydėjo žmoniją nuo seniausių laikų. Humanistinės minties pradmenys aptinkami jau antikos mąstytojų palikime. Renesanso epochoje humanizmui buvo skiriama labai daug dėmesio. Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų. Jie tikėjo žmogaus genijumi, jo proto ir vaizduotės galia, gynė laisvą asmenybę. Žymūs Renesanso epochos rašytojai – Petrarka, Servantesas, Šekspyras tikėjo žmogumi, matė jo gėrio siekimą. „Tauri žmogaus dvasia pati savaime vis vien tiesos ir gėrio sieks",- rašė Gėtė, Švietimo amžiuje. Stiprūs išgyvenimai ir susižavėjimas autoritetais gimdė šių menininkų kūryboje humanizmą. Lietuvių literatūroje humanistines vertybes atskleidęs rašytojas buvo Jonas Biliūnas. Jis - pirmasis prozininkas suglaudęs išsišakojusį lietuvių pasakojimą į europietiškos novelės formą. ,,J.Biliūnas į lietuvių literatūrą įnešė naują srovę, jis pirmasis lietuviams parodė, kas yra dailioji literatūra“, - rašė K. Jasiukaitis. XIX – XXa. gyvenęs rašytojas buvo demokratinių nuostatų idealistas: jei gerbi savo įsitikinimus, privalai laikytis ,,principo niekados nevaržyti žmogaus jausmų ir sąžinės, kokie jie nebūtų“. J.Biliūno kūriniuose humanizmas yra labai gilus. Dažnai jo kūriniai turi galią pažadinti žmogiškumą. Perskaičius jo kūrybą nekyla abejonių kaip turi elgtis žmogus. Savitas blogio supratimas, naujai traktuojamos dvasinės vertybės, o ypač jų stoka gyvenime suteikė Jono Biliūno kūriniams nepakartojamų bruožų: greit užmiršt padarytą skriaudą, į blogą atsakyt geru, atlaidžiai dovanoti savo priešams. Tai aukščiausios krikčioniškosios moralės normos, tai tikras humanizmas, kurio apstu rašytojo apsakymuose. Žymiomis novelėmis ,,Kliudžiau“, ,,Brisiaus galas“ autorius parodo, kiek yra reikšmingas humanizmas, koks dvasingas ir geras turi būti žmogus. J.Biliūnas savo brandžiuose kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų. Tačiau nesiėmė pirštu prikišamai nurodyti tos skriaudos priežasčių, įvardinti kaltininkų ir čia pat atstatyti teisingumą. Jam rūpi pati skriaudos situacija – nesibaigianti ir nepakeičiama. Ją galima tik atjausti ir iškentėti, o ne išaiškinti ir išspręsti. ,,Kai pasakojimas novelėse subjektyvėja, kai atidžiau įsižiūrima į žmogaus poelgius, jų priežastis, kai plačiau aptariamas vidinis žmogaus pasaulis, nusitrina ribos tarp teigiamų ir neigiamų veikėjų”. [Žukas 2001, 90]. Novelėje „Lazda“ esti panaši potekstė, kaip ir kūrinyje „Ubagas“. Tėvas, novelės veikėjas, patiria smurtą, paniekinimą, bet kilniadvasiškai atleidžia savo skriaudėjui, tai rodo pasakymas: „ Tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvę primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo...“. Jis ne tik atleidžia savo skriaudėjui, bet ir priima gyventi tą patį dvaro prievaizdą, kuris mušė jį lazda. J.Biliūno kūriniuose svarbu pasigailėti ir padėti silpnesniam, nesvarbu ką jis bebūtų pridirbęs blogo ir pikto. ,,Neskubėk teisti, pasistenk suprasti ir atleisti,” – teigė J. Biliūnas.
Komentarų (1) Apimtis (3)Išsamiau »
"Kaip atrodo mirtis filosofijos" - Filosofija - Rašinys
Ištrauka: Žmonės gali rinktis: dirbti arba žaisti, kovoti arba mylėti. Tai dar žmogaus galioje. Tačiau ir kovojantis, ir mylintis, ir dirbantis, ir žaidžiantis žmogus miršta. Žmogaus buvimas yra paradoksalumas, jis gyvena tarp begalybės ir nebūties. Jam nereikia daug išminties, kad suvoktų, jog šioje žemėje kažkada jis turės mirti. Visais laikais žmonėms mirtis buvo paslaptis. Kurios sąvoka aktuali ne vien tik tiems, kurie miršta, kurie yra prie amžinybės slenksčio, ne tik mirštančiojo artimiesiems, bet aktuali kiekvienam žmogui, nes kiekvienas žmogus yra mirtingas. Toks jis sukurtas – su nemirtinga siela, ir mirtingu kūnu. Mirtis gali būti kaip nekviestas svečias, kurio niekas nelaukia ir kurio stengiasi neįleisti į namus, bet jis vis tiek suranda būdą, kaip įeiti. Mirtis lyg šešėlis, kuris mus persekioja nuo pat mūsų gimimo. Kartais mes šio šešėlio beveik nepastebime, o kartais jaučiame, kaip jis tiesiog alsuoja mums į nugarą. Todėl nuo mirties nepasislėpsime, ji nežiūrės kaip mes atrodom, kiek mums metų, ji tik ateis ir pasiims neatsiklausus, nepalikus galimybės rinktis, mirtis ištiks ir viskas. O kaip gi atrodo mirtis? Gyvename ir lakiame nežinia ko. Juk nežinome kaip ji atrodo, ko iš jos laukti. O gal mirtis gyvena šalia, gal ji tiesiog ateina tavo pačio pavidalu ir pasiima? Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur gali atsekti, nesvarbu, kur nukeliautumėme, ji gali išnirti taip netikėtai, ir niekada negali žinoti, iš kurios pusės ji tave užpuls. O gal ji tikrai panaši į giltinė? Kuri įsivaizduojama kaip senyvo amžiaus moteris, turinti mirusio žmogaus veido išraišką arba tiesiog kaukolės galvą, vilkinti juodą apsiaustą su gobtuvu ir laikanti dalgį. Kuri prisilietus, papūtus kvapą, pažvelgus į akis ar lyžtelėjus liežuviu, galėdavo numarinti žmogų. Ar tai tik viena ankstyvųjų lietuvių pagonybės mitinių būtybių, atsiradusi norint paaiškinti vieną nemaloniausių žmogaus būties reiškinių – mirties paslaptį. Daugelis nori neskausmingos baigties, kai kūno nemausto nepakeliami skausmai, o protas išlieka blaivus. Gera būtų ryte pabusti, skaitant laikraštį išgerti kavos, išeiti į miestą, ar į darbą, grįžus namo ramiai paklausyti muzikos, pažiūrėti televizijos. O vėliau eiti miegoti. Tik, kitaip nei vakar, ryte jau nebepakilti. Išeiti be pompastikos ir sąžinės graužaties, lyg užgestų žvakė. Tačiau mirties mes negalime kontroliuoti, negalime jos atpažinti. Manau šiaip ar taip, viską išsiaiškinsime kai su šia būtybe susidursime akis į akį.
Komentarų (0) Išsamiau »
"Biudžeto deficitas" - Ekonomika - Rašinys
Turinys: Biudžeto deficitas ir jo priežastys Biudžeto deficito pasekmes Ištrauka: Biudžeto deficitas – biudžeto išlaidos viršija pajamas. Kai kuriose šalyse (dažniau išimtis) tam tikrais laikotarpiais susidaro situacijos, kai gaunamas biudžeto balansas (išlaidos lygios pajamoms) arba netgi biudžeto perteklius (pajamos didesnės nei išlaidos). Pagrindinės valstybės biudžeto deficito priežastys (Buškevičiūtė,2006, p.135.): 1) stambios valstybinės investicijos į šalies ekonomikos plėtrą, siekiant užtikrinti racionalesnius visuomeninės veiklos struktūrinius poslinkius; 2) ypatingos, neprognozuojamos aplinkybės (karai, teroristiniai išpuoliai, stichinės nelaimės ir pan.); 3) kriziniai reiškiniai valstybės ekonomikoje (ekonomikos recesija ar sąstingis, aukšta infliacija, finansinių – kreditinių santykių neefektyvumas, mokestinių pajamų nesurinkimo problemos, palyginti didelės valstybės išlaidos, silpna valstybės piniginių išteklių naudojimo kontrolė ir kt.). Valstybės biudžeto deficito dydis priklauso ir nuo valdžios sandorių apskaitos metodo bei sąskaitos konsolidavimo. Dažnai vyriausybės savo sandorius apskaito grynųjų pinigų metodu (sąskaitoje įplaukos apskaitomos, kai gaunamos, o išlaidos – kai faktiškai atliekamos). Šiuo atveju neatsispindi susikaupę valstybės įsipareigojimai. Tik pastaruoju metu pereinama prie kaupiamojo apskaitos metodo (įplaukos ir išlaidos apskaitomos tada, kai prisiimami jas atitinkantys įsipareigojimai). Manoma, jog apskaita kaupiamuoju metodu pranašesnė, nes išsamiau atspindi valstybės veiklą nacionalinėse sąskaitose ir jos įtaką privačiai veiklai. Lietuvoje viešojo sektoriaus apskaita tvarkoma pagal modifikuotą pinigų principą. Finansų ministerija ruošiasi viešojo sektoriaus apskaitą pertvarkyti remiantis kaupimo principu, t. y. pertvarkyti valstybės ir savivaldybės biudžetą, kitų fondų, valstybės skolos apskaitos ir atskaitomybės sistemas. Daugelyje ES šalių narių apskaitos reforma šia kryptimi jau pradėta. 2004 m. Briuselyje EK kartu su Europos buhalterių federacija organizavo konferenciją apskaitos reformos viešėjame sektoriuje klausimu. EK siekia suderinti apskaitos standartus viešėjame sektoriuje, kad ES šalių narių apskaitos duomenys būtų palyginami. EK 2000 m. pradėjo rengti apskaitos sistemos modernizavimo projektą, kurio pagrindinis tikslas – pereiti prie kaupimo apskaitos ir taikyti Tarptautinius viešojo sektoriaus apskaitos standartus. Siekta kaupimo principą ES šalyse narėse pradėti taikyti nuo 2005 m. sausio 1 d. 2005 m. Vyriausybė patvirtino Viešojo sektoriaus buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sistemos reformos koncepciją. Reforma numatoma vykdyti iki 2010 m. Didžiausią patirtį diegiant kaupimo principą turi Jungtinė Karalystė (sudaroma ne tik atskaitomybė, bet ir biudžetas).
Komentarų (0) Apimtis (5)Išsamiau »
"Reinkarnacija " - Lietuvių kalba - Rašinys
Reinkarnacija Reinkarnacija (lot. reincarnatio 'sugrįžimas į kūną') - tariamas reiškinys, kai esminė žmogaus dalis (siela ar dvasia) po jo mirties įsikūnija į kitą žmogų, paukštį ar gyvūną. Kitas šio reiškinio pavadinimai yra metempsichozė arba persikūnijimas . Taip, aš tuo tikiu, nors oficialiai esu krikščionė, bet sielos gelmėse esu tarsi budistė. Netikiu dievu, jo egzistavimu, pragaru ir rojumi. Reinkarnacija iš dalies yra pasikeitimas. Juk kiekvienas suvokiame, kad mūsų kūnas kinta. Nuo vaikystės iki pat senatvės jis akivaizdžiai keičiasi. Vadinasi, jis paikeis ir kitame gyvenime. Dažniausiai mes neatsimename, koks mūsų kūnas buvo praeitame gyvenime. Taigi, užmarštumas- mūsų prigimtinė savybė, tačiau tai , kad mes kažko neatsimename, visai neireiškia, kad to nebuvo. Juk dažnai daug ko neatsimename iš vaikystės, bet tėvai, giminės ir draugai prisimena ir tau papasakoja. Taigi jei mes ko nors neatsimename, tai nereiškia, kad to nebuvo. Tiesa, kartais sunku būna patikėti kitų pasakojimais apie mus, bet tai tiesa, kurios pakeisti negalime...
Komentarų (0) Apimtis (1)Išsamiau »
"Small Wonders of Life" - Anglų kalba - Rašinys
Anglų kalbos rašinys tema - Small Wonders of Life
Komentarų (0) Apimtis (1)Išsamiau »
"Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus" - Lietuvių kalba - Rašinys
Tėvynė, gimtinė, tėviškė – žodžiai, kurie žmogui yra brangūs , artimi, savi. Jie lydi nuo gimimo iki mirties, tarsi glaudus nepertraukiamas ryšys. Prarasti ryšį su gimtine galima Įvairiai – prievarta emigruojant iš tėvynės ,savo noru dėl ekonominių ar kitų priežasčių ir kitaip . Vis dėlto, kas benutiktų, žmogus trokšta sugrįžti į ten , iš kur išėjo... Ar šių dienų išeiviai taip pat ilgisi Tėvynės ir trokšta sugrįžti atgal, kaip tautiečiai prieš daugiau nei pusę amžiaus išplėšti iš jos?
Komentarų (1) Apimtis (1)Išsamiau »
"Christmas ant New Years eve" - Anglų kalba - Rašinys
Kalbėjimas-rašinys apie Kalėdas ir Naujuosius metus.
Komentarų (0) Apimtis (3)Išsamiau »
"Ar sunku buti jaunam ? " - Lietuvių kalba - Rašinys
Įžanga: Jaunimas sudaro nedidelę visuomenės dalį, bet jo svarba visuomenei yra akivaizdi. Juk tai naujoji karta, kuri kurs Žmonijos ateitį ir tęs senesnės kartos pradėtus darbus. Į klausimą, ar sunku būti jaunam, vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Jaunuolio gyvenimas nėra lengvas. Jo kelyje iškyla daug sudėtingų ir sunkiai įveikiamų problemų, kurių pasekmės kai kada gali būti tragiškos. Visų laikmečių jaunimo problemos panašios, skiriasi tik detalės. Šios problemos yra amžinos: jaunosios ir senosios kartos tarpusavio santykiai, pinigų, laiko, asmenybės laisvės…
Komentarų (0) Apimtis (2)Išsamiau »
"Baltaragio Malūnas" - Lietuvių kalba - Rašinys
Baltaragio malūnas. Rašinys.
Komentarų (0) Apimtis (1)Išsamiau »
"Globalizacija" - Politologija - Rašinys
Globalizacija - tai laisvas kapitalo, prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas pasaulyje, kai kompanijoms yra sudaromos vienodos veikimo sąlygos įvairiose pasaulio šalyse.
Komentarų (0) Apimtis (2)Išsamiau »
"Windows istorija" - Informatika - Rašinys
“Windows” istorija, Pasaulis iki “Windows”, Windows 1.0, “Windows 2.0” , Trečioji “Windows” karta, “Windows for Workgroups” , “Windows 95” , “Windows 98” , “Windows 2000” , “Windows Millenium” , “Windows XP” .
Komentarų (0) Apimtis (13)Išsamiau »
"Būrų padėtis K. Donelaišio "Metuose"" - Lietuvių kalba - Rašinys
Būrų padėtis K. Donelaišio "Metuose". Būrų visuomenė ir jos atstovai. Tipai.
Komentarų (0) Apimtis (4)Išsamiau »
"Studium" - Vokiečių kalba - Rašinys
Rašinys Vokiečių kalba, tema - Studium.
Komentarų (0) Apimtis (3)Išsamiau »
"The Environment in Lithuania" - Anglų kalba - Rašinys
Concerned with environmental deterioration, Lithuanian governments have created several national parks and reservations. The country's flora and fauna have suffered, however, from an almost fanatical drainage of land for agricultural use. Environmental problems of a different nature were created by the development of environmentally unsafe industries, including the Ignalina nuclear power plant, which still operates two reactors similar to those at Chornobyl' (Chernobyl' in Russian), and the chemical and other industries that pollute the air and empty wastes into rivers and lakes. According to calculations by experts, about one-third of Lithuanian territory is covered by polluted air at any given time.
Komentarų (0) Apimtis (1)Išsamiau »
"Via Baltica" - Anglų kalba - Rašinys
Topikas: Vilnius-Panevezys highway, Via Baltica highway .
Komentarų (0) Apimtis (2)Išsamiau »
"Vilnius - the city I live in" - Anglų kalba - Rašinys
Vilnius is the capital and the biggest city of Lithuania. It is situated in the east of Lithuania. The population in Vilnius is half a million.
Komentarų (0) Apimtis (1)Išsamiau »