Nemoku.lt » Religija » Senasis ir Naujasis Testamentai » Darbo peržiūra

1. Trys didžiausios pasaulio religijos: Judaizmas, Islamas, Krikščionybė

2. Biblija (Šventasis Raštas) – tai Dievo žodis – rinkinys šventraščių, rinktų apie penkiolika šimtmečių, rašytų maždaug keturiasdešimties autorių, įkvėptų Šventosios Dvasios. Ji atskleidžia pasaulio ir žmonijos istorijos paslaptis.
Biblija susideda iš dviejų dalių – Senojo ir Naujojo testamento.

Senasis Testamentas parašytas prieš Kristaus gimimą. Jis parašytas hebrajų kalba. Jį sudaro 46 knygos (39 iš jų pripažįsta protestantai). Jame pasakojama, kaip Dievas sutvėrė pasaulį, kaip pirmieji žmonės kritę nuodėmėn, apie Izraelio, Dievo tautos, istoriją, apie pranašus ir pranašystes. Yra čia ir psalmių – senovinių maldų ir himnų Dievui.

Naujasis Testamentas (Mato, Morkaus, Luko ir Jono Evangelija), parašytas per antrąją pirmojo šimtmečio po Kristau gimimo pusę. Jį sudaro 27 knygos. Jis parašytas graikų kalba. Jame kalbama apie Jėzų Kristų, kaip jis gimė, gyveno, ko mokė ir kaip numirė už žmonijos kaltes ir prisikėlė iš numirusių. Rašoma kaip gyveno pirmieji krikščionys, kaip buvo apaštalaujama.

Evangelija – Jėzaus Kristaus mokslas. Tai reiškia „geroji žinia“.

Pažinimo medis – Pradžios knygoje aprašytas medis, Dievo pasodintas Edeno sodo viduryje; medžio vaisiai duoda amžiną gyvybę, nemirtingumą. Suvalgę vaisių nuo šio medžio Adomas ir Ieva sulaužė Dievo draudimą ir pažino gėrį ir blogį. Dėl to Dievas juos išvarė iš sodo ir nebeleido grįžti.

Adomo obuolys – kilo iš Biblijos istorijos, pasakojančios, kaip Adomas Edeno soduose suvalgė gabalėlį obuolio, ir šis įstrigo jo gerklėje. Dabar tai lytinio brendimo metu, atsirandantis antrinis lytinis požymis. Jį turi vyrai, nes dėl hormonų poveikio gerklos jiems gerklėje padidėja.

Kainas ir Abelis – du broliai. Ievos ir Adomo sūnūs. Kainas buvo žemdirbys, o Abelis piemuo. Kartą Abelis atnešė Dievui auką – riebiausių pirmagimių iš savo bandos, o Kainas žemės vaisių. Dievui labiau patiko Abelio auka, todėl Kainas ėmė pavydėti savo broliui. Jam niekaip nepavyko nugalėti šio jausmo, taigi Kainas nužudė savo brolį, padarydamas didžiulę nuodėmę. Ir viskas tik dėl pavydo.

Pasaulio Tvanas – istorija, kurioje pasakojama, kad Dievas nutarė išnaikinti gyvybę žemėje, todėl, kad žmonės pasidarė nedori ir nenorėjo vykdyti jo valios. Tik vienas Nojus karštai mylėjo Dievą ir rado malonią jo širdyje. Dievas jam palėpė padaryti laivą iš medžio, pasiimti savo šeimą ir po porą gyvulių. Taip Dievas išnaikino visą gyvybę žemėje, išskyrus Nojų ir visus su juo laive buvusius.

Nojaus Arka – laivas, kurį Dievas liepė Nojui padaryti tam, kad šis galėtų išsigelbėti kartu su savo šeima ir gyvūnų rūšimis per Pasaulinį Tvaną.

Sandoros ženklas – tai Dievo palankumo ženklas. Dievas paskelbė Sandorą tarp savęs ir visų gyvių, gyvenančių žemėje ir nutiesė per dangų įvairiaspalvę vaivorykštę, sakydamas, kad daugiau tvano vandenimis nebenaikins žemės.

Babelio bokštas – bokštas, kurio statymas aprašomas Senajame Testamente. Po Pasaulinio Tvano žmonės buvo viena tauta ir kalbėjo viena kalba. Jie sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą, tačiau buvo už tai nubausti Dievo. Jis sumaišė jų kalbą ir jie nebegalėjo vienas kito suprasti, taip bokštas liko nebaigtas statyti.

Sodoma ir Gomora – du Biblijoje minimi miestai. Šiuose miestuose gyveno labai ištvirkę ir pasipūtę žmonės, todėl Dievas, negalėdamas to pakęsti, nušlavė šiuos du miestus nuo žemės paviršiaus, norėdamas parodyti, kad ištvirkimas veda į pražūtį. Dabar posakis „sodoma ir gomora“ vartojamas, kai kalbama apie įsigalėjusi ištvirkavimą žemėje.

Abraomas ir Izaokas – Biblijoje, tėvas ir sūnus. Dievas, norėdamas patikrinti Abraomo meilę jam, liepė šiam savo sūnų paaukoti, sudeginti ant laužo. Abraomas, būdamas dievobaimingas ir visa širdimi trokšdamas įvykdyti Dievo valią, surišo savo sūnų ir jau buvo pasirengęs jį deginti, tačiau Dievas jį sustabdė ir tarė, jog visada jį laimins, nes šis negailėjo jam net savo vienintelio sūnaus, kad vykdytų jo paliepimus ir priesakus.

Mozė – Biblija pasakoja, kad Mozė gimė Egipte, tačiau tuo metu faraonas buvo įsakęs išžudyti gimusius egiptiečių vergų izraelitų vaikus. Mozės motina kaip įmanydamas slėpė savo vaiką 3 mėnesius, bet toliau to daryti nebegalėjo. Ji meldėsi, kad Dievas išgelbėtų jos sūnų ir paliko pintinėje, Nilo upės nendrėse. Mozę surado faraono duktė, jį įsisūnijo ir užaugino. Jis vėliau pagarsėjo tuo, kad Dievo įkvėptas, išvedė savo tautą (Izraelio tautą) iš Egipto nelaisvės. Nebuvo niekada Izraelyje tokio pranašo, kaip Mozė, su kuriuo Viešpats būtų pats kalbėjęs.

Pažadėtoji žemė – Biblijoje vieta, į kurią Dievas žadėjo nuvesti savo išrinktąją izraelitų tautą. Tai žemė plūstanti pienu ir medumi.

Dovydas ir Galiotas – Dovydas supyko ant milžino Galioto, nes šis įžeidinėjo Dievo tautą ir patį Dievą. Taigi jis stojo su juo į kovą. . Jis pasiėmė piemens lazdą, laidynę ir 5 akmenukus iš upelio. Kai pamatė jį milžinas stipruolis Galiotas, pasijuokė. Į tai Dovydas atsakė, kad jis eina prieš jį Viešpaties vardu ir paleido akmenį iš laidynės tiesiai kakton. Galiotas pargriuvo, Dovydas ištraukė jo kardą ir nukirto galvą.

Saliamonas – Biblijoje aprašomas, kaip pats turtingiausias ir išmintingiausias karalius. Jis valdė suvienytą Izraelio karalystę. Valdė po tėvo Dovydo. Tačiau senatvėje jis nepaklausė Dievo ir tapo Izraelio karalystės susiskaldymo priežastimi. Šio karaliaus dėka buvo pastatytas Jeruzalės šventykla.

Degantis krūmas – pagal Bibliją, Mozė kartą ganė avis prie Dievo kalno ir pamatė degantį krūmą. Pamatęs, kad krūmas nesudega, nusprendė prieit arčiau ir pažiūrėti. Tada į jį kreipėsi Dievas ir įsakė išvesti iš Egipto vergijos jo tautą (izraelitus).

Išrinktoji Tauta – tai žydų Tauta, Dievo tauta, kurią jis pasirinko, kad galėtų ją išgelbėti ir, kad ji jį garbintų ir mylėtų.

Mana iš dangaus – taip vadinama dangaus duoną, kurią Dievas atsiuntė savo tautai, kad ši galėtų prasimaitinti Sino dykumoje.