Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Romeo ir Džiuljeta ar tragedija gali būti graži » Darbo peržiūra
Romeo ir Džiuljeta. "Tragedija gali būti graži"
Perskaitęs V.Šekspyro kūrinį "Romeo ir Džiuljeta" susimąsčiau, juk "Romeo ir Džiuljeta" - tai tragedija, tačiau kodėl ji man pasirodė tokia graži? Nejaugi iš tiesų ir tragedija gali būti graži?
Iš pirmo žvilgsnio šis V.Šekspyro kūrinys tikrai neprimena tragedijos. Juk čia tiesiog įsimyli nesutaikomų priešų vaikai, atrodytų, kad tai tiesiog meilės pasakojimas, tačiau iš tiesų taip nėra...Ši tragedija - tai daugybės įdomių temų "mišinys". Juk Romeo ir Džiuljeta įsimyli iš pirmo žvilgsnio, taip pat jų meilė yra slapta, apie ją žino tik geriausiais Romeo jausmų patikėtinis fra Lorencas. O kas iš tiesų yra ta tragedija? Seniau manydavau, kad tragedija ir visi tragiški pasakojimai prasideda liūdnai, niūriai, juose vyrauja vien ašaros...Tačiau perskaičiau "Romeo ir Džiuljetą" ir supratau daugybę dalykų. Vienas jų, kad tragedija iš tiesų gali prasidėti tiek baigtis labai jausmingai ir gražiai.."Šios lūpos meilės piligrimai švelnūs", tokiais žodžiais prasidėjo Romeo ir Džiuljetos pažintis. Argi šie žodžiai nejausmingi, negražūs? Mūsų, šių dienų kalboje retai išgirstume ką nors sakant savo mylimajam tokius žodžius, o dar tam, kurį matai pirmą kartą. Autorius savo kūrinyje naudoja daugybę enfuizmų, kurie kūriniui suteikia žaismingumo, įdomumo. Taip pat autorius nepamiršta pridėti ir keleto, pirmosios pažinties flirto detalių:"Gal būti man ji perėjo slapta?" tai Džiuljetos žodžiai, po kurių ji dar kartą pasibučiuoja su Romeo. V.Šekspyras savo kūrinyje perteikia ir daugybė pirmosios pažinties ir simpatiją įrodančių žodžių: "Kaip tu gudriai bučiuoji", manau, šiais žodžiais autorius nori pabrėžti Džiuljetos susižavėjimą vaikinu, šie žodžiai lyg pagyrimas, lyg parodymas, jog mergina susižavėjo vaikinu, jo išmone, protu.
Autorius savo kūrinyje perteikia ir tai, kaip tėvai gali prieštarauti savo vaikų pasirinkimui dėl meilės. Jau kūrinio pradžioje jis mums pasako, jos Montekių ir Kapulečių šeimos yra vienas didžiausių priešų, tačiau jų atžalos to nepaiso. Nors Romeo ir Džiuljeta susipažino ir vienas kitą įsimylėjo nežinodami, kas iš teisų yra, tačiau ir sužinoję jie neatsiskiria vienas nuo kito, nekreipia dėmesio į tai, kad jų tėvai mirtini priešai :" Save aš leidau priešui nugalėti"...; "Žavingas prieše! Aš nepajutau, kaip patikėjau savo širdį tau. Krūtinėj apmaudingoj meilė verda, nes myliu tą, kieno prakeikiau vardą...". Abu veikėjai pripažįsta savo meilė ir nebando jos nuslėpti vienas sako, kad leido save priešui nugalėti, o kitas prisipažįsta, kad priešas žavingas, ir kad pamilo jį. Autorius mums parodo, kad iš vienos pusės veikėjai norėtų, jog jų tėvai nebūtų priešai: " Išsižadėk tėvų, rask kitą vardą".. Taip pat manau, kad šiai tragedijai gražumo suteikia veikėjų šilti ir malonūs bei labai jausmingi pokalbiai. Jie nuoširdžiai prisipažįsta dėl savo meilės: "Sparnuota meilė atnešė mane"... Veikėjai kalbėdamiesi vartoja daug įvairių palyginimų, jų kalba labai išradinga, autorius pagrindinius veikėjus vaizduoja labai iškalbingus:"Kur gyveno Džiuljeta ten buvo rojus", "O mėnuo keičia nuolat savo veidą".
Šiam kūriniui įdomumo suteikia ir tai, kad Džiuljeta, sužinojusi, kad Romeo nužudė mylimiausią jos pusbrolį, nepuolė jo teisti ir smerkti, manau, tai net dar labiau sutvirtino jų meilę:" Jis ir niekšybė - tai dangus ir žemė", taip ji palygino Romeo padaryta poelgį.
Ir manau, kad pats gražiausiais poelgis, privertęs mane šią tragediją laikyti gražia bei įdomia, buvo tai, kad Romeo nusprendė dėl savo meilės paaukoti savo gyvybę... V.Šekspyras savo herojų taipogi pavaizduoja labai didvyrišką ir supratingą. Turbūt nesu skaičiusi nei vieno kūrinio, kur priešas išpildytų savo priešo paskutinį norą. Juk Romeo sutiko su paskutinių Pario noru ir nunešė jį prie Džiuljetos... Keista, tačiau turbūt visiškai suprantama pasirodė ir tai, kad prieš išgerdamas nuodus, Romeo teištarė:
-Už meilę..
Manau, kad tas Romeo poelgis tikrai iš meilės, kaip ir Džiuljetos, kuri atsikėlusi ir pamačiusi Romeo negyvą, paėmę jo durklą ir krito negyva šalia savo gyvenimo meilės...
Taigi manau, kad šią tragediją tikrai galima vadinti gražia, nes kiekvienas mūsų, jį skaitydamas, turbūt ir pats užsisvajoja apie tokią stiprią ir nuoširdžią meilę, o žmonės juk svajoja tik apie gražius ir malonius dalykus...