Nemoku.lt » Dailė » Romantizmas » Darbo peržiūra

ROMANTIZMAS

Dailininkai romantikai ima propaguoti kūrybos laisvę, individualizmą, kai kurie jų ieško temų ir siužetų praeities dailėje.Vaizduoja didingas, dažnai dramatiškas asmenybes bei stengiasi kuo vaizdingiau perteikti jų emocijas. Nesvetimas mistiškumas, patetika.Dailininkai ypač pamėgo tapyti portretus, temines kompozicijas. Būta ir išskirtinų tendencijų.Pavyzdžiui, dailininkams vokiečiams būdinga panteistinės tendencijos, melancholija. Religines patriarchalines idėjas propagavo nazariečiai.XIX a. vidurio romantizmui buvo artima vokiečių saloninė dailė. Didžiosios Britanijos romantikai sukūrė svajingos nuotaikos,fantastiškų vizijų ir gamtos vaizdų, artimai susijusių su žmogumi,darbus.

Romantizmas Europoje dominavo XIX amžiaus pirmoje pusėje.Ši meno kryptis formavosi prieštaravimų draskomoje neoklasicizmo epochoje, kuri garbino senovę ir propagavo grįžimą į laukinę gamtą.Romantizmui būdinga sąlygiškos situacijos, groteskas, simboliai, fantastika.Romantizmas neatsiejamas nuo to meto politinio bei socialinio konteksto. Filosofinės romantikų pažiūros daugiausia pagrįstos subjektyviojo idealizmo koncepcija. Romantikai įtvirtino istorizmo principą, poetizavo asmenybę.
K. D.Frydrichas, Terneris, Goja, Žeriko, Delakrua, Engras laikomi didžiaisiais romantizmo epochos tapytojais, o A.Deverija, Giustavas Dorė - garsiausiais grafikais romantikais.
Romantizmas, padėjęs pagrindus naujajai meno kultūrai, greičiau buvo ne meno srovė, o dvasinė būsena.

Romantizmo atstovai,daugiau nei bet kurios kitos srovės, mėgo filosofuoti.Jų filosofija ypač iškelia ir pagilina savyje jausmą, intuiciją ir fantaziją.Už savęs tikruoju gyvenimu ir tikruoju pasauliu laiko dvasinį, idealinį pasaulį – amžiną, begalinį, neribotą, su dievybe, kurią dažniausiai vadina absoliutu. Romantikas ilgisi amžinybės, begalybės, tos tikrosios tėvynės. Ją nujaučia ir ribotame pasaulyje:žmoguje,mene,todėl tai mėgsta vaizduoti savo kūriniuose.Romantikas nesijaučia patenkintas dabartimi.Jis niekina visus dėsnius ir įstatymus gyvenime, etikoje, mene.Jis individualistas.Romantizmui įprasta domėtis gamta,todėl išaugo gamtos filosofija. Dabarties gyvenimas romantiko nevilioja.Jis veržiasi į erdvės ir laiko tolius – į tolimuosius rytus ir vidurinius amžius (egzotizmas). Mokslas tyrinėja rytų pasakas, indų kalbą, sukuria lyginamąją kalbotyrą. Romantikus ypač vilioja viduramžiai.Viduriniais amžiais jie matė visą gyvenimą vieningą, simetrišką.Romantizmo kūryba motyvų atžvilgiu yra vidurinių amžių renesansas, Kaip klasika yra graikų renesansas. Joje kalbama apie riterystės idėją, ginklo broliškumą, tarnavimą moteriai, nuotykius, idealią meilę, keliones.Čia ir Dievo meilė, atsiskyrėlis tylioj celėj, besimeldžiąs vienuolis. Romantikus žavėjo vidurinių amžių menas – gotika, religinė tapyba ( Rafaelio Siksto Madona), liaudies kūryboje ypač vertinta pasaka.Sekama liaudies dainų stiliumi, bet jos komponuojamos ir individualios liaudies dainos melodijomis.
(Šubertas,Vėberis);aukščiausiai iškilo Šumanas.su liaudies kūryba romantikai pamilo ir tai, kas tautiška. Kyla tautybės sąmonė, tampa svarbi ne tik individo, bet ir tautos laisvė.

Literatūroje romantizmo bruožai nebuvo svetimi Šekspyrui, Bernsui(1759 –1796), Baironui, Puškinui, Šatobrianui, Mandzoni.
Ž. Ruso nusivylęs kalbėjo apie kultūrą ir išganymo ieškojo gamtoje. Visas pasaulis rodėsi sugedęs, idealai, kurie glūdi žmogaus širdyje, taip neįvykdomi, kad visas gyvenimas darosi beprasmis. Šitas pesimizmas, apėmęs Europą apie 1815 – 40m. Vadinamas ,,pasaulio sielvartu’’.Pasaulio centre sielvartininkai mato save.Visuomenę išdidžiai niekina, niekina ir bet kokį darbą, profesiją, nepripažįsta jokio autoriteto, jokios dorovės, jokios religijos.Bet jie labai jautrūs, dėl to daug sielojasi, gilinasi tik į savo jausmus, skundžiasi, aimanuoja.( Ž. De Bufono veikalai).

Ši epocha pažadino mokslo žinių troškimą. Kilo nenumaldomas smalsumas, noras eksperimentuoti visose srityse , antkapinių paminklų manija, domėjimasis požemiais, gamtos stichijomis.Pagrindinis romanų (pats populiariausias ano meto žanras po melodramos) herojus –jau nebe švelnaus būdo laukinis ir ne kilnus tėvas, o plėšikas, apsimetęs kovotoju už teisybę nedorėlis, įtartinas vienuolis arba ,,miško žmogus’’.