Nemoku.lt » Biologija » Retieji augalai » Darbo peržiūra
Į naujausią Lietuvos raudonosios knygos augalų rūšių sąrašą, patvirtintą 2003, įrašyti 358 rūšių augalai (iš jų 238 rūšių induočiai, 100 rūšių samanos, 20 rūšių dumbliai). Be to, 14 rūšių šalyje aptinkami augalai (12 rūšių induočiai ir 2 rūšių samanos) įrašyti į Europos Sąjungos buveinių direktyvos antrąjį priedą. Retųjų ir nykstančiųjų augalų apsauga yra neatsiejama visos aplinkos apsaugos dalis.
Pelkiniai
XX a. antrojoje pusėje praūžęs šlapių ir pelkėtų plotų sausinimo vajus gamtai padarė labai daug nepataisomos žalos. Sausinamoji melioracija labiausiai pakenkė žemapelkėms ir tarpinėms pelkėms. Itin mažai liko šarmingųjų žemapelkių, kurioms būdinga didelė rūšių įvairovė. Sunaikinus daugumą šio tipo buveinių, nemažai populiacijos smarkiai sumažėjo. Bene labiausiai nukentėjo aplinkos sąlygų pokyčiams jautrūs gegužraibinių šeimos augalai. Trys Lietuvos pelkėse aptinkamų augalų rūšys – dvilapis purvuolis (Liparis loeselii), pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus) ir pelkinė riestūnė (Hamatocaulis vernicosus) – įtrauktos į Europos Sąjungos buveinių direktyvos antrąjį priedą. Šiems augalams išsaugoti kuriamos specialiosios saugomos teritorijos.
Nedaug žemapelkėms ir tarpinėms pelkėms būdingų, ekologiškai plastiškų rūšių prisitaiko prie pokyčių ir kartais įsikuria antrinėse – labai pakeistose arba žmonių sukurtose – buveinėse. Pastebėta, kad tokiose vietose įsikuria ir netgi klesti baltijinės gegūnės (Dactylorhiza longifolia), raudonosios gegūnės (Dactylorhiza incarnata), tačiau tokios populiacijos dažnai būna neilgaamžės.
Pievos
Lietuvoje labai mažai belikę natūralių pievų, todėl kai kurie retieji pievų augalai dabar nyksta itin sparčiai. Prieš kelis dešimtmečius jie glaudėsi nedidelėse, paprastai nuolat šienaujamose šlaitų ir pamiškių pievelėse. Dabar, smarkiai pasikeitus ūkininkavimo tradicijoms, baigia nykti ir šios jų buveinės: vienos apauga krūmais, kitos – aukštomis žolėmis, dar kitas žmonės apsodina medžiais. Didžiausia ir daugiausia žalos pievų augalams padariusia gamtotvarkos klaida laikytinas upių, ežerų ir kalvų šlaitų apželdinimas mišku. Jeigu ir toliau taip sparčiai mažės pievų plotai, galima manyti, kad be nuolatinės žmogaus pagalbos nemažai pievų retųjų augalų gali išnykti, o buvę gana dažni – tapti retais.
Itin sparčiai nyksta natūralioms pievoms būdingi gegužraibinių šeimos augalai. Prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje buvo žinomos kelios nedidelės vienagumbio medauninko (Herminium monorchis) populiacijos, o dabar liko tik viena, sunykti baigianti šios rūšies populiacija. Pastebimai mažėja ir kitos šios šeimos rūšies – smulkiažiedės gegužraibės (Orchis ustulata) – populiacijos, nes nebelieka augalams tinkamų buveinių.
Vandens telkiniai
Vandens augalai gerokai jautresni gyvenamosios aplinkos – vandens – pokyčiams. Įvairūs teršalai, patekę į vandenį, pakeičia ne tik jo skaidrumą ir cheminę sudėtį – ilgainiui pasikeičia vandens telkinių ekosistemos. Dėl to daug vandens augalų Lietuvoje yra reti, kai kurie iš jų gana sparčiai nyksta. Labiausiai per keletą paskutinių dešimtmečių sumažėjo
vandeninės plaumuonės (Nymphoides peltata) populiacijų skaičius. Kitų rūšių vandens augalai, pavyzdžiui: ežerinė slepišerė (Isoetes lacustris), ežerinė lobelija (Lobelia dortmanna), didysis plukenis (Najas marina), mažoji nertvė (Fontinalis dalecarlica), šiurpinis žvakidumblis (Lychnothamnus barbatus), šalyje reti dėl tinkamų buveinių stygiaus. Daugumai vandens augalų didžiausią pavojų kelia maisto medžiagų pagausėjimas vandenyje ir su tuo susiję ekosistemos pokyčiai.
Miškai
Miškai turėtų būti mažiausiai pažeistos ekosistemos, tačiau iš tikrųjų Lietuvoje pirmapradžių, niekada nekirstų miškų nėra, labai nedaug sengirių ir brandžių miškų, kuriuose susidaro palankios sąlygos kai kuriems retiesiems miškų augalams augti. Daugumą šalies miškų sudaro intensyviai naudojami ūkinės paskirties, sodinti vienarūšiai medynai.
Iš visų miškuose augančių retųjų augalų bene labiausiai sumažėjo miškinės plikaplaiskės (Neottianthe cucullata) populiacijų skaičius ir gausumas. Lietuvoje ligi šiol išlikę dar gana daug gyvybingų ir nemažus plotus užimančių plačialapės klumpaitės (Cypripedium calceolus) – vieno puošniausių mūsų krašto augalų – populiacijų. Deja, dažnai lankomose vietose žmonės skina jų žiedus arba augalus iškasa ir mėgina auginti gėlynuose. Ši į Europos Sąjungos buveinių direktyvos antrąjį
priedą įrašyta rūšis daugelyje Europos šalių jau reta, o kai kuriose net išnyko, todėl dabar stengiamasi atkurti jos populiacijas.
Vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens) – dar viena į Europos Sąjungos buveinių direktyvos antrąjį priedą įrašyta rūšis – Rytų Lietuvos pušynuose ir jų pakraščiuose dar dažna, bet kai kuriose vietovėse, ypač prie miestų, pastebimai nyksta. Labiausiai šie šviesomėgiai augalai nyksta dėl to, kad medžiais užsodinamos visos miškų laukymės. Be to, stambius gražius vėjalandžių šilagėlių žiedus ir ne mažiau dailius pūkuotus vaisynus dažnai nuraško žmonės.
Dirbami laukai
Retųjų ir nykstančiųjų rūšių augalų yra ne tik natūraliose buveinėse, bet ir dirbamuose laukuose. Jie paprastai vadinami piktžolėmis. Viena tokių – dirvinė raugė (Agrostema githago), liaudiškai kūkalis. Tai žiemkenčių piktžolė. Kadaise labai gausios raugės žemės ūkio kolektyvizacijos laikotarpiu, kai buvo naudojama daug herbicidų, beveik išnyko. Dabar jų vėl padaugėjo, ypač rugių laukuose. Iš dalies atsigavo ir mažosios šimtūnės (Centunculus minus), galvinio vikšrio (Juncus capitatus), kai kurių dirbamuose laukuose augančių, dažnai labai smulkių samanų rūšių populiacijos.
Pajūris
Savitą retųjų augalų grupę sudaro tik endeminė rūšis – pajūrinė linažolė (Linaria loeselii) – Lietuvos ir Lenkijos botanikų siūlymu buvo įtraukta į Europos Sąjungos buveinių direktyvos antrąjį priedą.
Riboto paplitimo ir itin reti augalai
Lietuvoje nemažai retųjų augalų rūšių sudaro tokios, kurių retumą lemia ne vien žmonių veikla, bet ir tų rūšių biologiniai ypatumai. Bene paslaptingiausia iš jų yra belapė antbarzdė (Epipogium aphyllum). Chlorofilo neturinčios, saprotrofiškai mintančios belapės antbarzdės per kelis šalies floros tyrimo šimtmečius aptiktos vos keliose vietovėse, o dabar nedidelės jų grupelės randamos tik Aukštaitijos nacionaliniame parke. Šios rūšies arealas apima beveik visą Šiaurės pusrutulį, tačiau dėl biologinių ypatumų ji ne tik reta, bet dėl slėpiningo gyvenimo būdo dar rečiau aptinkama.
Kai kurie retai Lietuvoje aptinkami augalai gretimuose kraštuose yra gerokai dažnesni ir gausesni, kartais – netgi dažni. Paprastai tokie augalai pas mus reti dėl to, kad čia jie auga prie ištisinio arba kaip reliktai už ištisinio arealo ribos.
Gebenė lipikė (Hedera helix) Lietuvoje auga prie šiaurinio arealo krašto. Miškuose augančios gebenės lipikės dažniausiai driekiasi pažeme, rečiau medžių kamienais įkopia į kelių metrų aukštį, tačiau šaltą tundra. Dabar beržų keružių Lietuvoje aptinkama vos keliose pelkėse. Tik pietrytinėje dalyje paplitęs Europos stepėms būdingas Borbašo gvazdikas (Dianthus borbasii).
Labiausiai pažeidžiamos ir ypatingos apsaugos vertos augalų rūšys, kurios šalyje aptinkamos vos vienoje ar keliose vietose, jų populiacijos nedidelės arba labai mažos. Šių rūšių retumą, matyt, lemia kelios priežastys (biologiniai ypatumai, tinkamų buveinių stygius, žmonių veikla ir kt.). Dabar šalyje žinoma tik po vieną taurinės pudmės (Tofieldia calyculata), kvapiojo plaurečio (Gymnadenia odoratissima), miškinio spyglainio (Polystichum aculeatum) ir kitų rūšių populiaciją.
Sunku tiksliai pasakyti, kelių rūšių augalai Lietuvoje išnyko per keletą paskutiniųjų amžių, nes XVIII–XIX a. tyrėjų duomenys apie kai kuriuos retuosius augalus gana netikslūs gal todėl, kad kai kurie itin reti augalai mūsų šalyje auga nuošaliose vietose ir tyrėjai jų nepastebi. Dėl to tariamai išnykę augalai po kelių dešimtmečių vėl aptinkami tose pačiose ar naujose vietose.
Pavyzdžiui, nuo 1955 Lietuvoje nebuvo jokių žinių apie pūslėtąją aldrūnę (Aldrovanda vesiculosa) – į Europos Sąjungos buveinių direktyvos antrąjį priedą įrašytą rūšį, bet 2000 buvo aptikta nauja ir gana gausi jos populiacija. Taip pat šalyje išnykusia buvo laikoma pelkinė raistenė (Hydrocotyle vulgaris). Praėjus daugiau kaip pusei amžiaus nuo paskutinės žinomos šios rūšies populiacijos sunaikinimo, 2004 netikėtai aptikta gana gausi ir gyvybinga jos populiacija. Deja, jau daug metų Lietuvoje nėra jokių duomenų apie dirvinę mažuolę (Aphanes arvensis), arktinę katuogę (Rubus arcticus), Kaufmano glindę (Pedicularis kaufmannii), širdžialapę kaldeziją (Caldesia parnassifolia) ir dar kelių rūšių augalus. Gali būti, kad jie mūsų šalyje jau išnykę.
Kelių rūšių anksčiau globoti, į saugomų rūšių sąrašus įrašyti augalai dabar nebesaugomi. Viena tokių – pajūrio kopose ir smėlynuose išplitusi muilinė guboja (Gypsophila paniculata). Šis svetimžemis augalas buvo įveistas norint sutvirtinti kopas, tačiau ilgainiui labai suvešėjo ir ėmė kelti pavojų kai kuriems vietiniams augalams bei bendrijoms.