Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Lietuvių liaudies dainos » Darbo peržiūra

Lietuvių liaudies dainos

 

Įvadas

Į liaudies kūrybą visoje Europoje, ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę. Kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka padidėjo tik XVIII amžiuje. Tame amžiuje, tautosaką buvo imta užrašinėti, ją publikuoti. Laikui bėgant atsirado atskiras tautosakos mokslas - folkloristika. Folkloristika tai mokslas tiriantis dainuojamąjį, instrumentinį ir pasakojamąjį liaudies kultūros palikimą. Tautosakos mokslo tikslai – tirti kintantį tautosakos vaidmenį tautos istorijoje, kūrinių sąrangos ypatumus, meninio teksto organizavimo principus, ryšius su kultūriniu kontekstu, kitomis meno rūšimis, regioninius, nacionalinius ir tarptautinius tautosakos procesus.


Lietuva - dainų šalis. Anksčiau lietuviams daina buvo tarsi antroji kalba. Kai žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo dainuoti. Bet, deja, šiais laikais Lietuvos gyventojai (ypač jaunimas) užmiršta, kokios svarbios yra mūsų šalies senovinės dainos, ir todėl jų nebevertina. Daugelis tikriausiai pasakytų: „ Keičiasi laikai, keičiasi dainos, požiūris į senovines vertybes“. Taip, iš dalies tai tiesa, tačiau mes neturėtume užmiršti savo protėvių dainų, papročių. Juk jei nebūtų viso to, ką puoselėjo, ir kūrė mūsų protėviai, kas žino, kokie mes būtume dabar. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.


Rašant šį darbą, aš išsikėliau sau pagrindinius tikslus, kad suprasčiau lietuvių liaudies dainas. Tikslai :
• Surinkti lietuvių liaudies dainas;
• Analizuoti jų tautosakiškumą;
• Išanalizuoti dainų simboliką;
• Išskirti kokiai rūšiai priskiriama atitinkama daina;
• Kas būdinga tos rūšies dainoms.
Įgyvendinti šiuos tikslus man padės lietuvių liaudies dainų kontekstas.



Lietuvių liaudies dainų tautosakiškumas

Tautosaka yra skirstoma į tris rūšis : pasakojamąją, dainuojamąją ir smulkiąją. Pasakojamąją tautosaką sudaro : sakmės, pasakos ir padavimai. Dainuojamajai tautosakai priskiriamos dainos ir raudos, o smulkiajai – anekdotai, mįslės, patarlės, priežodžiai, greitakalbės ir užkalbėjimai. Didžiausios rūšys yra dvi : pasakojamoji ir dainuojamoji.


Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje. Jos dažniausiai būdavo susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo, vestuvių, kalendorinių apeigų. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės ir kitos dainos. Lietuvių liaudies dainos yra išskirtinės. Jose yra apstu metaforų, epitetų, palyginimų, deminutyvų. Maloninės žodžių formos perteikia jausmus ir atlieka tam tikrą funkciją : kai daina liūdna, joje kalbama apie liūdnus dalykus, ji būtent dėl deminutyvų neatrodo niūri, dramatiška. Deminutyvai sušvelnina situaciją.


Lietuvių liaudies dainose dažniausiai kalbama apie vidinį žmogaus pasalį : jo mintis, jausmus, nuotaikas. Todėl dainos perteikiančios žmogaus vidinę jauseną yra lyrinės. Tai reiškia, kad dainose mažiau kalbama apie išorinius veiksmus, o daugiau apie vidines būsenas. Dėl to lietuvių liaudies dainose dominuojamos romantinės dainos, kuriose kalbama būtent apie žmogaus jausmus.


Lietuvių liaudies dainų simbolika

Dainuojant ar klausant lietuvių liaudies dainas greitai įsijaučiama į dainos esmę. Tai padaryti padeda simbolika. Dažniausiai dainose minimi simboliai, nutiesiami panašumo saitai, piešiama paralelė tarp žmogaus ir gamtos : kalbama apie sakalą, gegutę, liepą, kurie lyginami su mergelės, bernužėlio, našlaitėlio ar kareivėlio likimu. Augalų, gyvūnų pavidalai kuo nors primena žmogaus išvaizdą, o jo grasai ir judesiai – žmogaus garsus, judesius, dažniausiai reiškia kokį nors jausmą. Simboliai perteikia dainos jauseną : jeigu dainoje skamba gegutės kukavimas – daina dažniausiai skamba liūdnai, jos žodžiais bandoma perteikti graudų įvykį, jeigu dainoje gieda vyturėlis – daina būna linksma, džiaugsminga, joje apdainuojami džiaugsmingi nutikimai, smulkmenos paverčiamos laimės akimirkomis.


Taip pat lietuvių liaudies dainose galima aptikti personifikacijų ( kai negyvam daiktui suteikiamos gyvo daikto ypatybės ), hiperbolių ( padidinimas ), liločių ( sumažinimas ) ir epitetų ( epitetas įvardija daikto požymį. Gali būti puošybiniai arba nuolatiniai ).

 


Nuovargio dainos

Dar žiloje senovėje buvo dainuojamos įvairiu tipų dainos. Kaip žinome, tais laikais nebuvo televizijos, personalinių kompiuterių ar kitokių dabar esančių prietaisų skirtų praleisti laiką. Vietoje pasilinksminimų, žmonės dirbdavo įvairius darbus : užsiiminėdavo rankdarbiais, dirbdavo įvairius ūkio darbus. Taip gimdavo įvairaus pobūdžio dainos. Vienas dainuodavo dirbant laukuose (pvz.: rugiapjūtės dainos), kitas vakarais sėdint pirkioje ir siuvinėjant. Šiais laikais visos lietuvių liaudies dainos suskirstytos į grupes pagal savo kontekstą (Pvz.: vestuvių, vaikų dainos, raudos, giesmes, nuovargio dainos.).
Lietuvių liaudies daina ,,Rūta žalioj‘‘ priskiriama nuovargio dainoms. Tai – rugiapjūtės vakaro daina :
Rūta žalioj,
Jau vakaras vakarėlis,
Rūta žalioj.
Rūta žalioj,
Puolė saulė ant medžių,
Rūta žalioj. ¹
Šioje dainoje krinta į akis nuolat kartojama frazė ,,rūta žalioj‘‘, kurios prasmę lyg ir nesunku atpažinti, tačiau ji nieko bendra neturi su rugiapjūte. Tai – šūksminė eilutė, ištirpstanti melodijoje. Tokių šūksminių frazių, kurių prasmės dažnai išvis negalime atsekti, liaudies dainose, ypač vaikų, piemenų dainose, taip pat sutartinėse yra daug. Jos leidžia manyti, kad liaudies daina pirmiausiai radosi iš melodijos.


Melodija išties be galo svarbi liaudies dainai. Perskaičius ,,Rūta žalioj‘‘ tekstą, pirmiausia toptelėja mintis, kad jis nuobodus, primityvus, negražus... O būtų teisingiau sakyti, jog jis santūrus, jausmai išreikšti užuominomis, per detales, taupiai. Bet vis dėl to labiausiai jausmas išsiskleidžia melodijoje. Taip pat tekste gausu deminutyvų, kurie suteikia kūriniui gyvybiškumo ,, Palais mani saulalė‘‘.

¹ Kęstutis Urba ,,Knygų dienos. Skaitiniai XIII klasiai’’. Kaunas, 2007m

 


Vaikų dainos

Vaikų dainos yra dainuojamosios tautosakos kūriniai, kurios kitų lietuvių liaudies dainų tarpe užima savitą vietą. Jos yra arba suaugusiųjų kurtos vaikams, arba pačių vaikų kūryba. Tai lopšinės, žaidinimai, žaidimų dainelės, gyvulėlių apdainavimai, erzinimai, piemenų dainos. Šias dainas atlieka ir suaugusieji, ir vaikai.


Lopšinės yra vaikų dainų grupė. Ši grupė priskiriama vaikų dainoms, nes yra glaudžiai susijusi su kūdikio auginimu – jo raminimu, migdymu. Folkloristų teigimu, lopšinėse išliko nemaža senųjų tikėjimų ir senųjų laikų atspindžių. Todėl lopšinės iš visų vaikų dainų pirmosios patraukė folkloristų dėmesį. Ši liaudies meninė kūryba, sušildyta motinos širdies, nuo romantizmo laikų taip pat žadino poetų ir kompozitorių kūrybinę vaizduotę.


Žaidimų dainos vaidino didelį vaidmenį, ugdant vaiko psichines ir fizines galias. Tai trumpi ir dažniausiai linksmi kūrinėliai. Juose vaikai apdainuodavo netikėtus, bet linksmus, įdomius, netgi juokingus įvykius, kurie nutinka jiems šėliojant. Taipogi tarp vaikų labai populiaru buvo žaidimų skaičiuotės. Skaičiuotės ir šiandien yra gyvybingiausia vaikų kūrybos žanras. Tai trumpi eiliavimai, atliekami žaidimo pradžioje, nustatant jame dalyvaujančių žaidėjų eilę bei seką. Skaičiuotės paprastai nedainuojamos.


Ryški vaikų-paauglių fantazijos persvara pastebima erzinimų dainelėse. Erzinimai, arba išjuokimai, yra talalinio pobūdžio vienaposmiai kūrinėliai, kuriais erzinami, pravardžiuojami vienmečiai, o kartais ir suaugusieji, išjuokiamos jų ydos.


Iki šiol vaikų dainoms nei rinkėjai, nei tyrinėtojai, nei patys pateikėjai neskyrė pakankamai dėmesio. Todėl ne daug tėra jų surinkta ir paskelbta. Klasikiniuose lietuvių liaudies dainų leidiniuose terandame vieną, kitą vaikų dainelę.


Tarp kitų dainų vaikų dainelės buvo spausdinamos populiariuose dainynėliuose, sudarytose kompozitorių ar muzikos mokytojų, pavyzdžiui tokių kaip M. Petrausko ar D. Andrulio.


Lietuvių liaudies vaikų daina ,,Kiškel mano, kur buvai‘‘ yra žaidimų dainelė. Nors ši daina yra žaidimų, ją taip pat galima analizuoti. Kaip ir kiekvienas žaidimas, taip pat ir šis turi savas taisykles : dainoje vieni vaikai dainuodami klausinėja pono balsu, kur tasai kiškelis buvo, o kiti kiškelio balsu atsakinėja į pateiktus klausimus ,,Kiškel mano, kur buvai?/Ponas mano, melnyčioj.‘‘². Taip vaikai žaisdami lavina savo vaizduotę, nes dainelės metu vaikai turi vaizduoti kiškelio atsakymus į pateiktą klausimą.


,,Kiškel mano, kur buvai‘‘ apdainuojamas vargšo kiškelio likimas. Tasai kiškelis užsimanęs pasmaguriauti, nuėjo vogti svetimų miltų ir jį pagavo. Toliau žaidimų dainoje kiškis pasakoja kaip jį baudė už nusikaltimą ,,Ponas mano, mušė, mušė.‘‘ Dainoje panaudota daug deminutyvų, kurie kūriniui suteikia daugiau gražumo, vaikiško žavesio.
Galima spręsti, kad žaidimas yra pamokantis, nes savyje jis turi užslėptą mintį. O ji labai paprasta – už vagystę būsi nubaustas.

 

 


² Perengė P. Jokimaitienė ,,Lietuvių liaudies dainynas. Vaikų dainos’’. Vilnius, 1980m



Karo dainos
Lietuvių liaudies daina ,,Oi, lekia lekia‘‘ priklauso karo dainų grupei. Dainos centre – brolelio likimas. Žinoma dainoje jis aiškinamas netiesiogiai, nenuosekliai.


Daina patraukia skaitytoją prasmės gilumu, žodžių paprastumu, lyrinių jausmų saiku. Dainoje vyrauja tiesioginiai sakiniai, būtojo, esamojo ir būsimojo laiko veiksmažodžiai, kurie nusako brolelio veiksmus ,,-Vyte privysiu,/Ginte priginsiu...‘‘³. Apie brolelio likimą kalbama ramiai. Šios dainos emocinę ašį sudaro nepaprastas brolelio ir seselių ryšys. Pirmame posme rašoma, jog artėja karas, gulbių pulkelis ragina ginti tėvynę. Antrame posme išgirstame seselių balsus, kurie tarsi išgyvendami, tarsi džiaugdamiesi taria ,,Kitų išjojo/Jauni broleliai...‘‘ , ,,Tėvelis senas,/Brolelis mažas.‘‘. Toks seserų atsakymas gulbėms. Jeigu brolelis būtų stiprus jaunikaitis, tai beabejo jis stotų ginti tėvynę. Kūrinyje skamba švelnios intonacijos. Švelnumą išrysškina deminutyvai – brolelis, tėvelis.


Lyrinė rimta atmosfera kyla iš laiko pajautimo, kurią pajaučiame ketvirtame posme. Čia suprantame, kad brolis jau suaugo ,,Viena seselė/Brolelį rengė...‘‘. Išlydėdamos brolį seselės klausia ar jis suspės pavyti karius (joties pulkelį). Labai gražiai, aiškiai, paprastais žodžiais išreiškiamas karštas bernelio noras stoti į kovą ,,Vyte pavysiu...‘‘. Dainoje nekalbama apie patį karą, tačiau ilgas ir skausmingas brolio laukimas nusakomas vaizdingai ,,Mes prastovėjom/Kalne duobelę,/Ir prarymojo/Uosio tvorelę.‘‘. Taip išryškinama seselių meilė broleliui, stiprus šeimos ryšys.


Ilgesys virsta baime, kai seserys pamato sugrįžtantį vieną žirgą. Sugavusios seselės ristūną, ima jo klausinėti. Taip kūrinyje atsiranda personifikacija, kai žirgas pradeda kalbėti žmogaus balsu. Jis seselėms sakė ,,Devynias upes/Plaikte perplaukiau,/O šią dešimtą/Nerte pernėriau./Devynios kulkos/Pro šalį lėkė,/O ta dešimta/Brolelį kirto.‘‘. Arklio pasakyta žinia pribloškia seseris. Šešioliktame dainos stulpelyje, kūrinys tampa liūdnas. Dainoje atsiranda savotiška paninka, nes seserys nebežino, kas joms padės gedėti brolelio, kuris garbingai žuvo pakirstas kulkos. Į jų gilų liūdesį atsiliepia saulutė, kuri nori seselėms padėti. Saulė ruošėsi devynis rytus migluže eiti, o šį dešimtą nebeužtekėti. Ėjimas devynis rytus migluže, reiškia devynias kulkas, kurios skrido pro šalį žirgo. O dešimto ryto saulės neužtekėjimas, reiškia dešimtąją kulką, kuri kliudė brolelį.
Kūrinys baigiasi liūdna gaida.

 

 

³ Kęstutis Urba ,,Knygų dienos. Skaitiniai XIII klasiai’’. Kaunas, 2007m

 

 

Vestuvių ir piršlybų dainos
Iš daugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainų grupę. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuvių apeigas. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupės dainos tampa bendrinėmis dainomis, kurias buvo imta dainuoti kitosmis progomis.


Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities atgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonės, gyvendami didelėmis uždaromis šeimomis (giminėmis) vedė žmonas iš tos pačios giminės. Daug aiškesnių pėdsakų paliko dainose ir apeigose vėlesnė epocha, kada žmonės ėmė vesti svetimų giminių moteris. Pirmieji, kurie ryžosi sulaužyti senas vedybų tradicijas, turėjo smurtu grobti svetimos giminės nuotakas. Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę, ar ją nakčia išvagia, o kiti vejasi ir puola smurtininkus.


Piršlybų dainos atskleidžia išgyvenimus renkantis ,,širdies draugalėlį’’, rengiantis vesti. Išryškėja idealai, kuriais vadovaujamasi kuriant šeimą. Siekiai ir žmogaus vertės matai esti įvairūs – ūkiniai, doroviniai, estetiniai. Antai vienas svarbių idealios nuotakos bruožų – darbų mokėjimas. Ji turi būti ir verpėja, ir audėja, linų rovėja ir t.t.


Dainose trokštama darbščios, doros, protingos, gražios ir atjaučiančios nuotakos. Taipogi dainose iškyla trokštamo bernelio paveikslas – jis geras artojas, šienpjovys. Bijoma grubaus, šiurkštaus, nemylimo, seno, o ypač girtuoklio jaunikio. Vedybų reikalus senovės šeimoje tvarkydavo tėvai, neretai neatsižvelgdami į jaunųjų norus. Dėl šio papročio kildavo aštrių konfliktų, skaudžių išgyvenimų. Dainų mergelė skundžiasi, kad tėvas žada išleisti už seno, našlio. O apie meilę, svarbiausią vedybų priežastį, kalbama gana santūriai ir lakoniškai, užuolankomis.


Didėjant valstiečių diferenciacijai vis svarbesnis kuriant šeimą tampa turtas. Tai atsispinėjo ir dainose. Bet vyrauja tikrai humanistinė nuostata, kad tuokiantis svarbiausia ne turtas, o asmeninės žmogaus savybės. Pavyzdys – daina ,,Oi mergele, tu jaunoji’’, kur trapiai atviram diologui nuostabiai atitaria išlakiai pakilę ir nurimstantys priedainių melodijos vingiai. Šioje dainoje apdainuojamas bernelio prašymas mergelės tekėti. Dainos mergelė, pradžioje lyg ir nenorėdama, bet atsisako bernelio prašymui. Bet kaip veliau sužinoma, mergelė tekėti negali, nes neturi kraičio, kurį galėtų berneliui duoti ,,...neturiu pasogėlio.../...beltųjų stuomenėlių...’’4. Iš tokių žodžių galima spėti, tai kad mergelė yra kilusi iš neturtingos valsteičių šeimos.
Dainoje atsiveria bernelio gerumas, tyrumas. Jam visiškai nesvarbu mergelės materealinė padėtis ,,...nereikia tavo pasogėlio.../...nereikia tavo stuomenėlių.../Tik man reikia tavęs jaunos...’’. Iš šių žodžių galime padaryti išvadą, kad bernelis gal būt myli mergelę tyra meile, kuri tais laikais buvo mažai vertinama.
Dainoje aptinkama mažai deminutyvų, bet ji nepraranda savo žavesio. Žavesį atskleidžia gili pagrindinė mintis – meilės piniguose nesurasi. Dainos centru laikomas prašymas tekėti.
Perskaičius dainą sunku nuspėti ateitį ar mergelė tekės už bernelio, nes tikslus atsakymas nepateiktas.

 


4 Leonardas Sauka ,,Lietuvių tautosaka’’. Kaunas, 1998m

 

 

 

 

 

Išvados

Kaip žinoma, tautosaka atsirado dar žiloje senovėje, kai dauguma nemokėjo rašyti, skaityti. Tada pasakojimai, legendos, taipogi ir dainos sklisdavo iš lūpų į lūpas. Šiandien lietuvių liaudies dainos yra labai primirštos. Jos gyvuoja tik dėl žmonių, per šimtmečius nešiojusių liaudies dainą savo širdyje ir atmintyje, geranoriškumo ir tų, kurie stengiasi tautosakos palikimą išsaugoti, pastangų. Išanalizavus keletą lietuvių liaudies dainų ima aiškėti jų prasmė tautoje ir tautosakoje.
Mano manymu be jų tautosaka būtų labai tuščia ir nuobodi, nes gražiausi žodžiai sutelpa dainose, jų melodijose.

 

 

 

 

 


Naudota literatūra

1. Leonardas Sauka ,,Lietuvių tautosaka’’. Kaunas, 1998m
2. Parengė Bronislava Kerbelytė, Bronė Stundžienė ,,Lietuvių folkloro christomatija’’.Vilnius, 1999m
3. Kęstutis Urba ,,Knygų dienos. Skaitiniai XIII klasiai’’. Kaunas, 2007m
4. Perengė P. Jokimaitienė ,,Lietuvių liaudies dainynas. Vaikų dainos’’. Vilnius, 1980m



< Atgal