Nemoku.lt » Medicina » Placebas - naujasis vaistas » Darbo peržiūra

Placebas

Ar jūs kada nors pagalvojote apie tai, kad vien viltis gali pašalinti skausmą?

Fabrizio Benedetti atliko bandymą: kelias dienas po kelis kartus buvo sukeliamas stiprus skausmas, visada malšinamas morfijumi. Tačiau paskutinę dieną morfijus pakeičiamas paprastu druskos tirpalu. Nuostabai, jis irgi numalšina skausmą. Tai placebas, kai šiaip neveiksmingų dalykų gali paveikti labai stipriai. Minėtame bandyme į druskos tirpalą buvo įdėta naloksono, blokuojančio morfijaus veikimą. Ir ką galvojate – druskos tirpalo savybė malšinti skausmą dingo.
F. Benedetti įrodė, kad druskos tirpalas gali silpninti Parkinsono liga sergančiųjų tremorą ir raumenų rigidiškumą. Jis išmatavo druskos tirpalą naudojusių pacientų neuronų aktyvumą ir nustatė, kad pavieniai pagumburinio branduolio neuronai (per kuriuos paprastai siekiama palengvinti ligos simptomus) pradėjo perdavinėti signalus gerokai rečiau, be to rečiau pasireikšdavo ir impulsų serijos. Reiškia, druskos tirpalas tikrai suveikė.

Placebas – tariamas vaistas, kurio realus poveikis gydant sveikatos sutrikimą (ligą) yra nulinis arba jo poveikis nėra žinomas. Placebo išvaizda, kvapas ir skonis yra tokie patys, kaip ir tikrų vaistų (siekiant, kad pacientai ar tiriamieji negalėtų jų atskirti). Placebas labiausiai naudojamas klinikiniuose tyrimuose tiriant vaistų poveikį. Atsiradęs naujas preparatas laikomas absoliučiai neveiksmingu, jeigu jo poveikis nėra didesnis už placebo.
Placebas gali būti grynas arba negrynas. Grynas placebas būna sudarytas vien iš inertinių komponentų, tokių, kaip cukrus ar krakmolas. Negrynas placebas yra medikamentas, apie kurio farmakaloginį poveikį gydomiems simptomams nieko nežinoma. Tarkim, bandymai rodo, kad naujas medikamentas neturi jokių žalingų šalutinių poveikių, o 35% atvejų padeda nuo tam tikrų simptomų.

Pasirodo, patys to nežinodami pacientai remiasi vienu labai senu gamtos dėsniu. Smegenys gali natūraliai išskirti hormonus, malšinančius skausmą – opioidus, chemiškai panašius į opijų.
Išsiskiriant šiai medžiagai moterys iškenčia gimdymo skausmus. Opioidai išsiskiria ir tada, kai sužeistasis kovoja už savo gyvybę – atsiduoti skausmui reikštų mirtį. Taigi smegenys nusprendžia, kokią dozę skausmo tam tikru atveju žmogus gali pakelti, ir išskiria pagalbinę medžiagą.
Didelį vaidmenį čia vaidina vaizduotė. Gavus medikamentų smegenys įtikinamos, kad viskas bus geriau, negu atrodo, ir skatina opioidų išsiskyrimą.

Placebo idėjos pradininku reikėtų laikyti H.K.Beecher. Jis įvertino apie pora tuzinų tyrimų ir paskaičiavo, kad apie trečdalis pagerėjimų buvo pasiekta dėl placebo. Kitos studijos teigė placebo poveikį esant dar didesniu.
Placebo poveikis iškėlė ir etinę klausimo pusę. Ar padoru gydytojui išrašyti placebo vaistus nepranešant pacientui? Bet pasakius, bus sumažintas veiksmingumas. Požiūriai ir praktika yra labai skirtingi.
Ilgus amžius Vakarų medicina nenaudojo nieko, kas realiai nebūtų placebu. Ligoniai pasijusdavo geriau po kraujo nuleidimo ar davus lapės plaučių, miško utėlių, vimdančiųjų iš vynakmenio ar pan. Tiesa, buvo ir veiksnių medikamentų: chinino prieš maliariją, vakcina prieš raupus ir morfijus skausmui malšinti. Po karo kartu su biomedicinos pasiekimais placebo poveikis buvo visiškai užmirštas. Dabar viskas paprasta: antibiotikai esant uždegimui, sudėtingos chirurginės operacijos (širdies ir kepenų transplantacijai), įvairios diagnostikos priemonės. Ir vis tiek pusė visų suaugusių gyventojų sakosi bandę alternatyvios medicinos metodus.
Pirmiausia reikia pastebėti, kad placebas nepaveikia organizmo, - jis tik paskatina jo natūralią reakciją. Krakmolo tabletė negali pakenkti; ji nesukelia, tarkim, galvos skausmo, tačiau gali jį pašalinti. Netgi chirurgo atliekama (netikra) operacija (pvz., sergantiems vėžiu) gali suveikti kaip placebas – nors ir ne visada palankiai sveikatai.
Gydant pirma reiktų išbandyti placebo poveikį ir tik esant būtinybei pereiti prie aktyvios terapijos. Deja, tokį požiūrį šiuolaikinė medicina laiko iracionaliu ir nemokslišku. Tarkim, aspirinas yra molekulė, paklūstanti chemijos dėsniams. Jis praeina pro membranas ir veikia pagal griežtas lygtis, į kurias reiktų atsižvelgti gydant. Tos lygtys nepaaiškina, kodėl aspirinas gydo, ir, be to, tą patį poveikį daugeliu atvejų gali duoti ir placebas.
Suvokimas (protas, sąmonė) gali veikti kūno biochemiją. Dauguma mano, kad placebo priežastis yra psichologinės prigimties. Tačiau placebo prigimtis dar neaiški. Panašų poveikį turi ir homeopatiniai preparatai, kuriuos gaminant gydomoji medžiaga (etanolyje ištirpinta medžio anglis, šunvyšnės ekstraktas, vorų nuodai ir pan.) skiedžiama tiek, kad galutiniame produkte vargu ar belieka bent viena pradinės medžiagos molekulė. Tačiau, teigiama, tirpalas kažkaip išlaiko gydomąją savybę. Praktika rodo, kad homeopatiniai vaistai būna veiksmingi.

Neuropsichologė Herta Flor išsiaiškino, kad sergantieji, kurių aplinkiniai gailėdavo, patirdavo kur kas didesnius skausmus, laikui bėgant jie tapdavo vis jautresni. Taip yra todėl, kad smegenys tuo labiau reaguoja į dirginimą, kuo daugiau dėmesio jam skiriame.

Tariamasis medikamentas veikia tuo stipriau, kuo labiau paciento liga susijusi su pojūčiais: skausmas, nemiga ir melancholija atsiranda galvoje. Nepaisant to, placebas ne visada veikia vienodai gerai. Optimizmas gali padėti nugalėti neilgai trunkančią depresiją, tačiau jeigu liga užsitęsusi keletą mėnesių, placebas vargu ar padės.
Placebas negali ir neprivalo atstoti operacijos. Joks atsakingas gydytojas neuždraus savo pacientams naudotis moderniosios medicinos laimėjimais ir neims jų gydyti vien cukraus piliulėmis, akupunktūra ar žolelėmis. Žinios apie palcebo efektą padeda toliau tobulinti gamtos mokslais besiremiančią mediciną.

Placebui apibūdinti labai tinka Luiso Kerolio kūrinyje „Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje“ parašyta frazė: "Jei nori, vadink nesąmone, bet aš esu girdėjusi nesąmonių, su kuriomis lyginant, ši būtų gryniausia išmintis".
Literatūra