Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Petro Cvirkos romanas “Meisteris ir sūnūs” » Darbo peržiūra
Petro Cvirkos romanas “Meisteris ir sūnūs”
Petro Cvirkos romanas “Meisteris ir sūnūs” puikiai parodo, kokia kūrybinė galia slypi paprastuose kaimo žmonėse. Kaime išugdomi tikri menininkai. Tokiais galima laikyti siuvėją Krizą ir meisterį Deveiką. Tačiau ne vien jie yra liaudies meno atstovai. Kiekvienas liaudies žmogus yra savotiškas menininkas. Juk kaime galima pamatyti tiek nuostabių meno kūrinių. Pavyzdžiui, kiekvienoje kaimo sodyboje seniau galima buvo rasti kryžių su rūpintojėliu. Kryžius išraižytas nuostabiais ornamentais, o rūpintojėlis tarsi gyvas sėdi, parėmęs galvą.Dar ir dabar kai kur tie kryžiai tebestovi. O kaip išpuošti kaime įvairiausi namų rakandai: šaukštai, rankšluoščiai, skrynios, spintos! Paėmus tokį šaukštą ir valgyti smagiau. Negalima pamiršti ir lietuvių liaudies tautosakos. Tai padavimai, legendos, sakmės, dainos, patarlės. Kiek daug jų sukurta! Iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas perduodami šie kūriniai. Tai rodo, kokie puikūs menininkai buvo paprasti liaudies žmonės.
Tačiau Krizas su Deveika - vieni talentingiausių liaudies menininkų. Kokie talentai slypi juose! Auksarankis meisteris Deveika - tikras stebukladaris. Iš medžio jis sukuria viską, ką tik įmanoma sukurti. O gal jis galėtų padaryti ir tai, kas neįmanoma? Meisteris dirba kaimo žmonėms. Jis gamina kraičio skrynias, stalus, lovas ir daug kitų daiktų. Tačiau labiausiai jis mėgsta drožti šventuosius. Atsikelia jis kartais naktimis, ir rankos tarsi pačios kyla. Paima meisteris medžio gabalą ir tarsi ima jį minkyti lyg molį. Atsiranda dievuko akys, nosis, galva, visas kūnas. Ir šventasis tarsi atgyja, pradeda kalbėti. Taip ir norisi jam išpasakoti savo bėdas. Tai įrodo ir žmonių pasakojamas nutikimas. Kartą Deveika nešęs dievukus į bažnyčią šventinti, bet jam buvę per sunku. Tada meisteris liepęs kiekvienam iš jų pačiam bėgti. Ir šventieji nuskubėję į bažnyčią.
Tačiau ne tik šventuosius kuria meisteris. Jis gamina tiesiog stebuklingas lazdas. “Pirmą po ranka pakliuvusią nusitveri, - ne lazda, o gyvatė rangosi aplink šakotą medį, liežuvį iškišusi; prie antros - nedrįsk nagų kišti: raguotasis su arklio kanopomis, galbūt neseniai vėlę į pragaro gelmes nujojęs, rodo šėtonišką snukį”. Tos lazdos yra labai brangios, tiesiog neįkainojamos. Krizas, gavęs vieną, nežino, kaip atsilyginti. Jis net į kapą lazdą nori pasiimti. Tačiau meisteris tik kermošiui lazdas daro, nes turi daug kito darbo, šeimos narių nuomone, daug geresnio ir vertingesnio. Bet būtent tada, kai daugiausiai darbo, meisteris sugalvoja padaryti paukštį. Dėl jo Deveika pamiršta visus kitus darbus. Jis nori, kad dirbtinis paukštis būtų kaip gyvas. Jo manymu, paukštis ir skris, ir balsą turės. Į paukščio gamybą meisteris įdėjo labai daug darbo. Tačiau šiai jo svajonei nelemta išsipildyti. Deveikai nusvyra rankos, kai jis pamato, kad taip lengvai sugriautas jo daugelio dienų ir naktų darbas.
Taigi, Deveika iš tikrųjų gali daryti stebuklus. Tačiau ne jis vienas toks. Siuvėjas Krizas taip pat nepaprastas žmogus. Jis siuva labai puikius drabužius. “Vyrų kelnės tartum gyvos raitėsi apie blauzdas, o sijonai taip ir bangavo klostėmis kaip armonikos”. Krizo pasiūti drabužiai tarsi gyvi. Jis labai gerai išmano savo darbą. Kiekvieno atėjusio siūtis pageidavimus ir reikalavimus Krizas puikiai žino. Kiekviena liesa mergina nori atrodyti storesnė ir atvirkščiai. Krizas netgi neprašytas viską supranta ir pasiuva drabužius tokius, kokių reikia. Net ir praėjus ilgesniam ar trumpesniam laikui, jis rūpinasi savo pasiųtais drabužiais. “Nors ir po mėnesio išvydęs savo siūtą rūbą, Krizas prieina, paklausia, kaip nešiojasi, pabara kitą, jei nemoka apsieiti su gražia eilute, vėl patampo iš visų šonų ir nueidamas dar kelis kartus atsigręžia”.
Tačiau ne tiktai siuviniais garsus Krizas. Jis yra tikras muzikantas, nors niekas jo nemokė smuiko stygų čirpinti. Išgirdus Krizą grojant liūdnai, ir ašara skruostu nubėga.O klausantis linksmos, greitos melodijos, pasiutpolkės, kojos tarsi pačios kyla šokti. Visada vestuvėse ir kitose šventėse girdisi jo smuikas.
Bet labiausiai mėgstami tikriausiai yra Krizo parašyti eilėraščiai. Jų siuvėjas yra sukūręs pačių įvairiausių. Kartais jo eilėraščiai yra linksmi, išjuokiantys carą, valdžią, begalinį valdininkų godumą. Daugiausiai eilėraščių Krizas sukūrė apie pačius žmones. Matydamas einantį pažįstamą, kaimyną, jis, norėdamas pralinksminti, čia pat sudeda dvieilį ar ketureilį. Tačiau ne visi siuvėjo kūriniai yra linksmi. Dažnai Krizas parašo eilėraštį apie Lietuvą, jos gamtą, valstiečio vargus. Kai kurie iš jų net ašarą spaudžia. Krizas svajoja, kad jo eilėraščius išspausdintų lietuviški laikraščiai. “Taigi jis petys į petį atsistotų su Lietuvos raštininkais, skatinančiais pabusti iš miego gentį!”. Tačiau ši jo svajonė išsipildo tik po mirties.
Meisteris ir siuvėjas yra daug kuo panašūs. Jie abu labai myli Lietuvą. Jie mano, kad nebetoli tas laikas, kai išnyks caro valdžia ir valdininkai, apkraunantys didžiuliais mokesčiais kaimo žmones. Krizas ir Deveika mėgsta savo darbą. Jie yra jam atsidavę, visada viską padaro gerai ir gražiai. Jie labai myli aplinkinius žmones. Turbūt nėra žmogaus visoje Lietuvoje, kurio jie nemėgtų. Žinoma, išskyrus valdininkus.
Ir Krizas, ir Deveika yra labai linksmi, sąmojingi, neieškantys žodžio kišenėje. Jie niekada neliūdi, nekreipia dėmesio į nelaimes, nepriteklius. Nei Devekos, nei Krizo turbūt niekas nėra matęs susiraukusių, burbančių. Netgi mirties akivaizdoje nei vienas, nei kitas neišsigąsta, nenusimena. Kitų gyvenimas juk tęsiasi!