Nemoku.lt » Geografija » Pelkės » Darbo peržiūra

Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis. Plotai, kuriuose durpių sluoksnis plonesnis, vadinami supelkėjusiomis žemėmis. Pastaruoju metu plačiai vartojamas terminas šlapžemės, šlapynės. Plačiąja prasme šlapžemės apima plotus nuo šlapių ariamų laukų iki makrofitais užaugusių ežerų atabradų. Tačiau šlapžemės, kuriose susikaupęs storesnis ar plonesnis durpių sluoksnis, atitinka aptartą pelkių ir supelkėjusių žemių sampratą.
Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti – drėgmės perteklius, kurį lemia teritorijos klimatas, reljefas, hidrogeologinės sąlygos, dirvožemis ir augalija. Lietuvoje iškrintančių kritulių kiekis, palyginti nedidelis jų išgaravimas, dažnos vėsios vasaros sudaro palankias sąlygas drėgmės pertekliui kauptis. Daugiausia pelkių yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubotame reljefe. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vandeniui nepralaidus podirvis ir negiliai slūgsantys gruntiniai vandenys. Dėl šios priežasties gali pelkėti ir smėlingų rajonų vandenskyrinės vietovės, pvz., Pietryčių lyguma. Intensyviau pelkėja rūgštūs, nedaug maisto medžiagų turintys dirvožemiai. Palankiausios sąlygos pelkėms susidaryti yra vakarinėje Lietuvos dalyje, kur daugiausia labai nukalkėjusių ir subjaurėjusių dirvožemių, nepalankiausios – Vidurio žemumoje, kur vyrauja mažai nukalkėję dirvožemiai su karbonatingu podirviu.

Pelkėdama

Lietuvoje užpelkėja ežerai, šaltiniuotos pakrantės arba sausuma. Apie du trečdalius Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės. Seklūs ežerai užpelkėja pakrančių augalijai – nendrių, meldų, švendrų juostai – plintant nuo ežero pakraščio jo vidurio link ir šiems augalams įsigalint ežero seklumose. Gilūs ežerai
pradeda pelkėti dėl pakrantėse augančių augalų, kurie sudaro vandens paviršiuje plūduriuojantį liūną. Gilūs ežerai pelkėja gerokai lėčiau negu seklūs. Nuolatos šlapiose šaltinių išsiliejimo vietose gali augti tik prie tokių augaviečių prisitaikę augalai, dėl kurių ir prasideda pelkėjimas. Miškai supelkėja, kai jų paklotėje susikaupia nesusiskaidžiusios augalų liekanos ir įsiveisia higroskopinės samanos, pvz., kiminai (Sphagnum spp.). Taip pat gali supelkėti pievos, kuriose susikaupia nesuirusių žolinių augalų šaknų ir antžeminių dalių, sugeriančių daug vandens.

Pelkių augalija

Pelkių augalai – durpojai – daug kuo skiriasi nuo kitose augavietėse augančių augalų, nes prisitaikę prie specifinių sąlygų. Durpojai auga durpėse – substrate, kuriame yra daug vandens, bet mažai deguonies. Todėl durpojai dažnai neturi pagrindinės šaknies, o pridėtinės šaknys auga horizontaliai, kartais net aukštyn. Durpinis substratas – blogas šilumos laidininkas, todėl pavasarį pelkė įšyla vėliau, ir augalų vegetacija vėluoja. Pelkių vandenyje yra nemažai kenksmingų junginių, todėl augalai jo siurbia labai mažai, gyvuoja tarsi sausros sąlygomis ir savo sandara primena sausų vietų augalus – turi siaurus plaukuotus lapus, kai kurie yra visžaliai. Vasarą pelkių augalus neigiamai veikia dideli temperatūros skirtumai paviršiuje ir gilesniuose durpių sluoksniuose. Dėl visų nepalankių sąlygų augalai auga labai lėtai. Apie šimtą metų pelkėje auganti paprastoji pušis gali būti tik 1–4 m aukščio, ji labai skiriasi nuo augančių sausumoje. Aukštapelkių centre, dažniausiai ant kiminų kemsų, auga
nykštukinė pušaitė (Pinus sylvestris f. pumila), visai neturinti kamieno, o jos šakos driekiasi pažeme. Panašiose augavietėse auga ir 1–3 m aukščio siekianti pušaitė (P. sylvestris f. wilkomii), savo išvaizda primenanti eglę. Jos apatinės besidriekiančios šakos kartais būna ilgesnės už ją pačią. Aukštapelkėse labiausiai paplitusios 1–6 m aukščio pušaitės (P. sylvestris f. litwinowii), kurių šakų vainikas užima tik trečdalį stiebo. Į sausumos pušis labiau panašios 8–15 m aukščio pušys (P. sylvestris f. uliginosa), augančios pelkių pakraščiuose, pelkinių ežerų pakrantėse.

Pelkių tipai

Pagal mitybos sąlygas ir vyraujančią augaliją pelkės skirstomos į eutrofines, arba žemapelkes, mezotrofines, arba tarpines, oligotrofines, arba aukštapelkes. Žemapelkių paviršius dažniausiai lygus arba įgaubtas, jas maitina gruntiniai, apypelkio paviršiniai arba upių vandenys, turintys gana daug maisto medžiagų. Svarbesni žemapelkių durpojai: juodalksnis (Alnus glutinosa), karklai (Salix spp.), viksvos (Carex spp.), švyliai (Eriophorum latifolium, E. angustifolium), asiūkliai (Equisetum spp.), pupalaiškis (Menyanthes trifoliata), dauguma žaliųjų samanų, kai kurių rūšių kiminai. Aukštapelkių paviršius dažnai išgaubtas, jas maitina tiktai krituliai, mineralinių medžiagų yra labai mažai. Auga krūmokšniai: balžuva (Andromeda polifolia), viržis (Calluna vulgaris), varnauogė (Empetrum nigrum), tekšė (Rubus chamaemorus), gailis (Ledum palustre), durpyninis bereinis (Chamaedaphne calyculata), spanguolė (Oxycoccus palustris), žoliniai augalai – kupstinis švylys (Eriohorum vaginatum), kupstinė kūlingė (Trichophorum caespitosum), baltoji saidra (Rhynchospora alba), kiminai (Sphagnum magellanicum, S. rubellum, S. fuscum, S. balticum, S. angustifolium). Tarpinė pelkė – pereinamoji stadija iš žemapelkės į aukštapelkę, joje yra šiek tiek maisto medžiagų. Būdingi augalai: plaukuotieji ir liekniniai beržai (Betula pubescens, Betula humilis), karklai (Salix aurita, S. rosmarinifolia, S. myrtilloides, S. lapponum), pajūrinis sotvaras (Myrica gale), viksvos (Carex lasiocarpa, C. diandra), mažai žaliųjų samanų, vyrauja kiminai. Čia dar auga žemapelkiniai, bet yra ir aukštapelkinių durpojų. Kai kurių rūšių durpojai, pvz., liūnsargė (Scheuchzeria palustris), svyruoklinė viksva (Carex limosa), saidra (Rhynchospora alba), auga ir aukštapelkėse,
ir žemapelkėse, sudarydamos bendrijas ir su kiminais, ir su žaliosiomis samanomis. Lietuvoje vyrauja žemapelkės (60–70 % pelkių ploto), apie 22 % sudaro aukštapelkės. Dideliuose pelkių masyvuose aptinkama visų tipų pelkių, bet didžiausią plotą paprastai užima aukštapelkė. Mažos pelkaitės dažniausiai būna žemapelkės. Didžiosios pelkės daugiausia paplitusios pereinamoje zonoje iš aukštumų į žemumas, mažosios telkiasi aukštumose, kur užima beveik visas tarpukalvių daubas.

Pelkių tyrimai ir eksploatavimas

Pirmoji Europoje moksliškai ištirta aukštapelkė – Šilutės rajone slūgsanti Aukštumala. Jos augaliją ir susidarymą ištyrė vokiečių mokslininkas Karlas Albertas Vėberis (Carl Albert Weber) ir aprašė 1902 išleistoje monografijoje. Vėliau kompleksiškai buvo ištirtos Kamanų ir Šepetos dar vėliau – ir kitos pelkės. Daugelis Lietuvos pelkių tiriamos tiek moksliniais, tiek praktiniais tikslais. Praktiniu požiūriu svarbūs durpių išteklių, durpių klodų storio ir jų sudėties tyrimai. Dažniausiai Lietuvos pelkių gylis būna 5–8 m. Labai retai pasitaiko gilesnių kaip 10 m pelkių.
Rankiniu būdu durpės pradėtos kasti dar XIX a. pradž., o po Pirmojo pasaulinio karo – pramoniniu būdu, ir jų gavyba sparčiai augo. XX a. 6–8 dešimtmečiais buvo iškasama apie 2 mln. t durpių per metus. Nuo XX a. pradž. iki 1980 nusausinta ar kitaip paveikta apie 50 % pelkių. Dabar Lietuvoje eksploatuojama apie 30 durpynų.
Durpių gavyba, pelkių sausinimas paverčiant jas kultūrinėmis pievomis, miškais ar dirbamais laukais ne tik sumažino pelkių plotus, bet ir sutrikdė išlikusių pelkių gyvavimą. Daugelis jų nusausėjo, todėl nebesikaupė durpės ir prasidėjo jų klodo mineralizacija. Dėl to aukštapelkės užauga sparčiai augančiomis pušaitėmis, žemapelkėse ir tarpinėse pelkėse įsigali beržai ir krūmai. Pakitusias pelkes apleidžia joms būdingi paukščiai ir kiti gyvūnai. Nauda, gaunama iš durpių pramonės ir žemės ūkio naudmenų, akivaizdi, bet neprilygsta pelkių gamtinei, mokslinei ir rekreacinei reikšmei. Pelkės – labai svarbios pirminės organinės medžiagos gamintojos ir kaupėjos, jos reguliuoja ežerų, upių ir gruntinių vandenų režimą, sugeria aplinkos teršalus. Nuo 1990 durpynus sausinti draudžiama.