Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Pasipriešinimas lietuviškos spaudos draudimui 1864-1904 m. » Darbo peržiūra

Pasipriešinimas lietuviškos spaudos draudimui 1864-1904 m.


Pranešimą skaito prof. Antanas TYLA
Šįmet sukanka 100 metų nuo lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo arba šimtas keturiasdešimt metų nuo spaudos draudimo pradžios. Ką reiškia lietuviškos spaudos draudimas Lietuvos, lietuvių tautos ir mūsų valstybės, Europos civilizacijos istorijoje? Atsakymą galima rasti tik susipažinus su pagrindiniais tos epochos komponentais.


Turime turtingą spaudos draudimo istorijos istoriografiją, kuri plačiai įvertino tą laikotarpį. Šiame pranešime apsistosiu ties bendriausiais Rusijos imperijos represijų sukeltais lietuvių tautos pasipriešinimo veiksmais.
Pagal Muravjovo, paskui Kaufmano ir Rusijos imperijos vidaus reikalų ministro Valujevo aplinkraščius 1864_1865 metais buvo uždrausta spausdinti pradžioje lietuviškus elementorius, o netrukus leisti lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis Lietuvoje ir visoje Rusijos imperijoje. Oficialiai leista spausdinti tik kirilica. Po maždaug 7 metų buvo uždrausti ir lietuviški raštai gotiškomis raidėmis. Buvo draudžiama spausdinti ir, kas svarbiausia, įvežti iš užsienio lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Šito aplinkraščio įgyvendinimui Rusijos imperija turėjo viską _ vyriausybę, kariuomenę, finansų, žandarmeriją, policiją ir gausią imperijos aukščiausiai valdžiai ištikimą biurokratiją. Spaudos draudimo tikslas buvo surusinti lietuvių tautą, patraukti ją į stačiatikystę, pasinaudojus raidynu nukirsti ilgaamžius lietuvių ryšius su Vakarų Europos kultūra ir civilizacija.
Ką tuo metu turėjo Lietuva?


Lietuva buvo administraciškai suskaldyta į Vilniaus ir Varšuvos generalgubernijas, Suvalkų, Gardino, Kauno ir Vilniaus gubernijas. Nebuvo jokio lietuvius vienijančio centro. Taip išsklaidytą mūsų tautą užtiko minėtos Rusijos imperijos represijos. Tai laikotarpis, kai dar masiškai buvo tremiama už dalyvavimą 1863 metų sukilime. Žmonės buvo priblokšti ir atrodė, kad niekas nepakels galvos ar nepajudins piršto, kad pasipriešintų Rusijos imperijos valdžios represijoms, nukreiptoms prieš lietuvių kalbą, lietuvišką raštą. Deja _ ne. Per ilgą 40 metų spaudos draudimo laikotarpį susidarė neįveikiamas lietuvių pasipriešinimo trikampis: lietuvių inteligentija, rašiusi, ruošusi lietuviškus leidinius, Mažosios Lietuvos _ Ragainės, Tilžės, Bitėnų spaustuvės, priklaususios Otto Mauderodei, Johanui Schoenkei, Johanui Reylenderiui, Martynui Jankui, Karlui Albregsui ir Ko, Juliui Siebertui, Ensiui Jogamastui, kurios buvo pajėgios spausdinti, leisti lietuviškus leidinius. Jos pakeitė sunaikintą lietuviškos literatūros leidimo židinį Vilniuje. Ir trečia _ knygnešiai, kurie į Mažosios Lietuvos _ Tilžės, Bitėnų, Klaipėdos, Ragainės spaustuves nešė rankraščius ir korespondencijas čia ėjusiems periodiniams leidiniams, o į Lietuvą gabeno ir joje platino lietuviškus spaudinius.


Šito trikampio neįveikė Rusijos finansai, kariuomenė, biurokratai, policija ir žandarmerija. Negausi buvo tas knygas ruošusi ir rašiusi inteligentija. Be korespondentų, bibliografai priskaičiavo apie 130 autorių. Tai nykštukinis kiekis, palyginti su Rusijos valdžios pajėgomis. Tačiau jis apėmė visus lietuvių šviesuolius. Draudžiamų lietuviškų spaudinių autoriai buvo vysk. Motiejus Valančius, vysk. Antanas Baranauskas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Maironis, Marija Pečkauskaitė, Jonas Biliūnas, Lazdynų Pelėda ir visi, kurie brangino ir gynė lietuvišką žodį ir raštą. Kiekvieno rašiusio lietuvio pareiga buvo padėti lietuviškai knygai gyvuoti ir plisti. Tai buvo labai svarbus pasipriešinimo draudimui komponentas. Inteligentija pradėjo leisti tautinius, tautinio išsivadavimo idėjas propaguojančius ir šiam siekiui telkiančius periodinius leidinius _ Aušrą, Varpą, Tėvynės Sargą, Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgą ir kt., taip pat kasmetinius literatūrinius kalendorius, elementorius ir pan. Per visą spaudos draudimą Mažojoje Lietuvoje buvo išleista apie 2 tūkst. pavadinimų leidinių per 5 mln. egzempliorių tiražu. Dauguma jų turėjo pasiekti Didžiąją Lietuvą. Tą darbą atliko knygnešiai _ pavieniui ir organizuodamiesi. Yra užfiksuota apie 30 knygnešių draugijų. Žymiausios iš jų buvo Atgaja, Garšvių knygnešių draugija, Nemunėlio ir Apasčios susivienijimas, Sietynas, Artojų draugija ir kt. Garšvių draugija veikė nuo 1885 iki 1895 m. Jos žygdarbius platinant lietuviškus leidinius, periodiką liudija ne tik to krašto apsiskaitymas, bet ir jų patirti nuostoliai. Į Rusijos valdžios rankas pateko apie 11 tūkst. egzempliorių spaudinių. Tai ištisa to meto lietuviška biblioteka.


Sietyno draugija, kurios centras buvo Marijampolėje, ne tik platino lietuvišką spaudą, bet buvo pasiryžusi steigti bibliotekėles, šviesti visuomenę, ugdyti patriotizmą. Savo veiklai įgyvendinti ji steigė savo skyrius.


Už lietuviškos literatūros gabenimą ir platinimą per visą spaudos draudimo laikotarpį represijas patyrė apie 3000 lietuvių. Iš jų 1688 buvo knygnešiai, kiti tik draudžiamos literatūros laikytojai. Žymiausi knygnešiai buvo Jurgis Bielinis, Kazys Ūdras, Adomas Ladukas, Juozas Kanclieris, Juozas Sakalauskas, Vincas Bielskus ir kt. Leidinius platino visa negausi lietuvių inteligentija, kurios didžiąją dalį sudarė dvasininkai, sąmoningi apsišvietę ūkininkai, amatininkai.


Būtent knygnešiai, jų draugijos sulaužė Rusijos imperijos užmačias sunaikinti lietuvišką raštą ir kalbą, surusinti tautą. Iš jų atneštų elementorių vaikai slaptose mokyklose mokėsi lietuviško rašto, suaugusieji skaitė Aušrą, Varpą, Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgą, Tėvynės Sargą, Ūkininką ir praktiško gyvenimo pamokymų knygeles. Iš tų 5,5 mln. egzempliorių knygų, išspausdintų Mažojoje Lietuvoje, ne visos pasiekė Lietuvą, dalis liko spaustuvėse. Apie 380 tūkst. egzempliorių konfiskavo žandarai ir policija imperijos pasienyje ir Lietuvoje ir _ kaip reikalavo nurodymai _ sudegino. 380 tūkst. egzempliorių! To meto Lietuvoje dešimties tūkstančių egzempliorių biblioteka jau buvo didelė, taigi Rusijos valdžia sunaikino apie 40 tūkst. lietuviškų bibliotekų. Sunaikino ir jau niekada mums už tai neatlygins. Tai buvo mūsų kultūros žlugdymas. Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad iš žmonių buvo atimta ne tik knyga, bet buvo atimtas mokslas, žmonijos sukauptas šviestis, lavintis. Buvo atimta galimybė pasiekti tai, ką Lietuvos žemės ūkis galėjo pasiekti panaikinus baudžiavą. Dėl viso kalta Rusijos imperija, draudusi mokytis ne vien gimtosios kalbos, bet ir žemės ūkio, namų apyvokos, namų kultūros, demokratijos dalykų. Tai atsiliepė ilgam.


Knygnešiai buvo to atkaklumo trikampio dalis, kuri labiausia nukentėjo nuo Rusijos imperijos vykdomų represijų: 147 buvo ištremti į kitas nelietuviškas gubernijas, 10 į Sibirą. Knygnešiai buvo ta pilkoji mūsų inteligentija, kuri dirbo išsilavinusiai inteligentijai priklausantį darbą. Jų tremtis buvo nepataisoma žala atskirų valsčių ar regionų kultūrinei raidai.


Iš pasipriešinimo spaudos draudimui reikėtų paminėti dar vieną dalyką: buvo masiškai siunčiami prašymai carui, carienei, vidaus reikalų ministrui ir kitoms Rusijos valdžios institucijoms dėl spaudos draudimo panaikinimo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad prašymai buvo nuolankūs, neįžeidūs, bet tai buvo reikalavimas keisti Rusijos imperijos valdžios politiką. Tokie prašymai negalėjo būti rašomi valsčių raštinėse, nes taisyklės draudė spręsti reikalus, nepriskirtus valsčiaus kompetencijai, tad buvo persekiojama už jų rašymą, o prašymų organizatoriai buvo kalinami. Žinoma apie šimtą tokių prašymų. Juos pasirašydavo dešimtys ir šimtai lietuvių. Nuostabiausia, kad juos pasirašinėjo ne tik vyrai, bet ir moterys. 1896_1900 m., buvo pateikta daugiausia prašymų. 1898 metų spalio 11 d. iš Bitėnų prašymą Rusijos valdžiai nusiuntė ir žinomas lietuviškų leidinių leidėjas Martynas Jankus. Labai įdomūs jo argumentai ir motyvai, kad Rusija panaikintų spaudos draudimą ir leistų jam Lietuvoje steigti spaustuvę ir leisti lietuviškas knygas. Jis įrodinėja, kad Lietuva nuo XVI a. vartojo būtent lotynišką ir gotišką raidyną ir jo atimti nepavyks, nes nepavyko iki 1898 metų. Martyno Jankaus prašymas yra vienas iš tų beveik šimto prašymų, kuriame jis, ne Rusijos pilietis, bando svariais argumentais priversti susimąstyti Rusiją ir panaikinti spaudos draudimą.


Kodėl gi Rusijos imperija panaikino spaudos draudimą?


Spaudos draudimo tikslas buvo surusinti lietuvius, patraukti juos į stačiatikybę. Tačiau, kai 1898_1904 metais Rusijos imperijos valdžios institucijose buvo svarstomi lietuvių spaudos draudimo rei-kalai, vienas iš biurokatų Peterburge, praradęs viltį, rašė: "...vietos valstietis ir piršto nepajudins dėl rusifikacijos". Rusijos biurokratija pamatė, kad beviltiška kovoti su taip narsiai savo kalbą ir raštą ginančia tauta. Išgąsdino juos ir dar vienas dalykas _ visa lietuviška literatūra ir laikraščiai "Aušra", "Varpas", "Apžvalga", "Tėvynės sargas", "Darbininkas" nebuvo Rusijos cenzūruojami. Literatūra buvo laisvesnė, liberalesnė, joje plito Vakarų Europos demokratinės normos, kurių pagrindu Lietuvoje išaugo visai kitoks pilietis, negu Rusija tikėjosi pradėjusi spaudos draudimą. Žinoma, kad 1905 metais kilus lietuvių tautiniam sukilimui daugelyje valsčių caro pastatyta valdžia buvo išvyta, išvaryti iš Rusijos atsiųsti mokytojai, atkuriamos lietuviškos mokyklos, vejami policininkai ir žandarai. Nepavyko nei iš išorės, nei iš vidaus pavergti lietuvius ir paversti juos nuolankiais Rusijos imperijos piliečiais: 1904 metų gegužės 7 d. pats caras pasirašė ministrų komiteto nutarimą atšaukti draudimą spausdinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis ir kitu šriftu.


Sunku būtų įvertinti visus mūsų patirtus nuostolius. Šiandien, pažvelgę į lietuvių kalbos arealą, galime pastebėti, kad per pusantro šimto metų jis susitraukė lyg želiantis ežeras. Už Nemuno jau nedaug kas lietuviškai dainuoja, mažėja mūsų arealas iš rytų ir pietvakarių. Spaudos draudimas daug prisidėjo, kad šitas arealas mažėtų, o Mažosios Lietuvos spaustuvininkai kartu su knygnešiais, su lietuvių inteligentija buvo ta jėga, kuri tuo metu, per spaudos draudimą, prieš šimtą metų, prieš 140 metų stabdė mūsų kalbos ežero žėlimą ir gynė lietuvių kalbą ir lietuvišką raštą.
Kovų su spaudos draudimu atminimas saugomas: nepriklausoma Lietuvos Valstybė 1918_1940 m. knygnešiams mokėjo pensijas, Karo muziejaus sodelyje buvo pastatytas Knygnešio paminklas, įrengta 100 žymiausių knygnešių sienelė. Dabar Lietuva saugo knygnešių palaidojimo vietas, išlikusius su ta epocha susijusius statinius, kasmet minima Knygnešių diena.


Lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 100-mečio jubiliejų UNESCO įtraukė į pasaulio minėtinų datų kalendorių. Taigi lietuvių siekis apginti savo kalbą ir raštą yra visos pasaulio civilizacijos laimėjimas. UNESCO generalinis direktorius Koichiro Matsuura laiške iškilmingajam Lietuvos Respublikos Seimo posėdžiui, skirtam spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis panaikinimo 100-osioms metinėms paminėti, rašė: "Grįžimas prie lietuvių pasirinktos kalbos ir raidyno istorijos kiekvienam mūsų ir kiekvienai tautai teprimena pareigą ir būtinybę kovoti prieš bet kokio pobūdžio vienodinimą, atsiverti ir kalbėti su kitais, ir žvelgti toliau... Lietuvos prisirišimas prie savo kultūros ir kalbos išraiškos priemonių pliuralistiniu ir pasauliui atviru pobūdžiu puikiai liudija žmonių pastangas kurti taiką pasaulyje, kuri yra visos mūsų veiklos pagrindas".


Minėdami kovas už lietuvišką žodį, raštą, turime rūpintis lietuvių kalbos _ mūsų tautos pagrindu. Ją puoselėti, skiepyti jai ir jos raiškai pagarbą. Turime būti atidūs visokiems siūlymams iš užsienio keisti mūsų raidyną visai nereikalingais lietuvių kalbai ženklais.


Prisimindami spaudos draudimo laikotarpio kovotojus _ knygnešius, privalome toliau moksliškai tyrinėti tą laikotarpį, rengti konferencijas, lankyti su ta epocha susijusius paminklus, minėti atskirų knygnešių nuveiktus darbus ir jų likimus. Tai yra mūsų savimonės ugdymo ir jos istorinio pagrindimo sudėtinė dalis.
Antanas TYLA



< Atgal