Nemoku.lt » Biologija » Parkai, botanikos sodai » Darbo peržiūra

Parkų istorijos bruožai

Lietuvoje parkai pradėti kurti XVII a. prie dvarų ir didikų rezidencijų (Pilys ir dvarai). XVI–XVIII a. kultūros centrais buvę dvarai paliko ryškų pėdsaką krašto kultūroje. Pirmieji Lietuvoje įkurti parkai – Renesanso epochos sodai ir barokiniai Prancūzijos parkai. Jiems būdingas geometrinis planavimas. Medžiai pasodinti taisyklingomis eilėmis arba kelių eilių juostomis, augalai karpomi tikslių geometrinių figūrų – kamuolių, stulpų, arkų, piramidžių – forma. Vandens telkiniai irgi buvo geometrinių figūrų formos – stačiakampiai, ovalūs, apskriti. Geometriniams parkams būdingas iškilmingumas. Seniausias Lietuvoje geometrinės kompozicijos pavyzdys yra Biržų pilies parkas, įkurtas XVII a. pab. XVIII a. įkurti Raguvėlės (Anykščių r.), Rokiškio, Gulbinėnų (Pasvalio r.), Antazavės (Zarasų r.) parkai. Dauguma kitų šio tipo parkų įkurti XIX a. arba XX a. pradž.
Vėliau geometrinius parkus ėmė keisti mišriojo tipo parkai. Juose pagrindines tiesias alėjas kirto vingiuoti, pasivaikščiojimui skirti takai. Prie jų sodinti įvairių formų medžių ir krūmų deriniai. Kai kurie mišriojo tipo parkai sudaryti lyg iš dviejų ar daugiau skirtingai tvarkomų dalių, kurias alėjos sieja į vieningą visumą. Mišrūs parkai labai įvairūs, bet daugumą jų sudaro pertvarkyti geometriniai parkai, kuriems būdingas geometrinio stiliaus parteris, laipsniškai pereinantis į laisvojo stiliaus parką. Prie šio tipo priskiriami XVIII a. įkurti Plungės, Žagarės (Joniškio r.), Paežerių (Vilkaviškio r.), Kretingos, XIX a. antrojoje pusėje įkurti Astravo (Biržai), Pakruojo, Švėkšnos (Šilutės r.), Joniškėlio (Pasvalio r.), Cirkliškio (Švenčionių r.), Veliuonos (Jurbarko r.) ir kiti parkai.
XIX a. pab. Lietuvoje labai paplito ir peizažiniai parkai. Netrukus jie beveik išstūmė buvusius populiarius geometrinio stiliaus parkus. Medžiai ir krūmai peizažiniuose parkuose sodinami po vieną arba grupėmis, siekiant išdėstyti kuo vaizdžiau. Paprastai stengiamasi išsaugoti vandens telkinius ir nekeisti jų krantų konfigūracijos. Istorijos ir kultūros požiūriu vertingiausi Lietuvos peizažiniai parkai sukurti pagal prancūzų architekto Eduardo Fransua Andrė (Edouard François André, 1840–1911) projektus. Andrė yra vienas geriausių kraštovaizdžio architektų, tapęs pirmuoju šios srities profesoriumi Europoje. Jis buvo vyriausiasis Paryžiaus sodininkas, įgyvendino daug tarptautinių projektų, pats rašė ir redagavo su kraštovaizdžio architektūra susijusius leidinius, taip pat buvo aistringas keliautojas, rinko augalų kolekcijas. Į Lietuvą Andrė atvyko Felikso Tiškevičiaus kvietimu, jau būdamas gerai žinomas kraštovaizdžio architektas. Manoma, kad jis suprojektavo ir sukūrė keturis grafams Tiškevičiams priklausiusius parkus: Palangos, Trakų Vokės, Lentvario ir Užutrakio.
Iš seniausių Lietuvoje esančių peizažinio stiliaus parkų reikėtų paminėti Panemunės pilies (Jurbarko r.), įkurtą XVIII a. pab. dešiniajame Nemuno krante prie senos Gelgaudų pilies, ir XIX a. pirmojoje pusėje įkurtą Baisogalos (Radviliškio r.) parką. Dauguma kitų šio stiliaus parkų įkurti XIX a. pab. ir XX a. pradž. Be jau minėtų, Lietuvoje būta ir kitokių tipų parkų. Vieni seniausių – vienuolynų sodai. Jie glaudžiai susieti su pastatais. Ligi šiol išlikę nedideli Bernardinų sodo Vilniuje, Paparčių (Kaišiadorių r.), Pažaislio vienuolynų sodų fragmentai. Nuo seno kuriami mokymo ir mokslo reikmėms pritaikyti parkai. Tai Troškūnų (Anykščių r.) mokyklos (įkurtas XVII a. pab.; neišlikęs), Vilniaus universiteto botanikos sodo Sereikiškėse (XVIII a. pab., dabar Sereikiškių parkas), Veiverių mokytojų seminarijos (XIX a.pab.), Dotnuvos akademijos ir kiti parkai. XX a. atsirado kultūros, sporto, sveikatingumo parkų. Daugumos Lietuvos parkų plotas – iki 10 ha. Didžiausi yra Vingio (Vilniuje), Ąžuolyno (Kaune), Palangos, Plungės, Raudondvario, Dotnuvos parkai. Dabar šalyje yra daugiau kaip 200 parkų arba išlikusių senųjų parkų fragmentų.

Parkų augalai

Maždaug pusėje šalies parkų auga apie 30 rūšių medžiai ir krūmai. Juose greta vietinių medžių ir krūmų pasodinta ir iš kitų kraštų atvežtų medžių: europinių maumedžių, dygiųjų eglių, paprastųjų kaštonų, baltažiedžių robinijų. Dar maždaug trečdalyje parkų pasodinta nuo 30 iki 50 rūšių ir veislių medžių bei krūmų. Tokiuose parkuose neretai daugumą arba bent jau nemažą dalį sudaro introdukuoti medžiai: sibiriniai kėniai, melsvosios pocūgės, veimutinės pušys, platanlapiai klevai, pilkieji riešutmedžiai. Maždaug 15 % Lietuvos parkų auga daugiau kaip 50 rūšių ir veislių medžiai bei krūmai. Itin didele augalų įvairove išsiskiria Palangos (daugiau kaip 200 rūšių ir veislių), Žagarės, Užutrakio (apie 100), Lentvario, Šešuolėlių (apie 60) parkai.

Lietuvos parkuose paprastai vyrauja vienos, kartais dviejų rūšių medžiai: dažniausiai – mažalapės liepos, paprastieji klevai, paprastosios eglės, rečiau – paprastieji uosiai, paprastieji ąžuolai, paprastosios pušys, karpotieji beržai. Kai kurių parkų atskirose dalyse daugumą sudaro europiniai maumedžiai, paprastieji skroblai, didžialapės liepos, paprastosios ievos ar kiti medžiai. Parkuose pasitaiko ligi šiol Lietuvoje retai arba labai retai auginamų medžių, kaip antai: dviskiaučių ginkmedžių (Švėkšnos parke), rausvažiedžių kaštonų (Terespolio parke), gelsvažiedžių tulpmedžių (Degaičių, Veliuonos parkuose).
Prie didžiųjų dvarų ir rezidencijų buvo kuriami ne tik ištaigingi parkai, bet ir žiemos sodai. Jų oranžerijose auginta daug iš atogrąžų kraštų atvežtų augalų. Pavyzdžiui, XIX a. pirmojoje pusėje Tyzenhauzams priklausiusio Rokiškio dvaro žiemos sode auginti bananai, laurai, fikusai, citrinmedžiai. Žiemos sodas buvo įrengtas Kretingoje, prie Tiškevičiams priklausiusių rūmų. Prie Verkių rūmų Vitgenšteinų giminė pastatė dviejų aukštų oranžeriją. 1789 joje pasodino iš Italijos parvežtų egzotiškų medžių, augino nemažai dekoratyvių atogrąžų kraštų augalų. XIX a. parkuose sėtos ne tik vejos, bet ir po medžiais galintys augti, pavėsio nebijantys ir gana dekoratyvūs žoliniai augalai. Manoma, kad į Lietuvą, kaip ir į kitas šalis, žolių sėklos įvežtos iš Vidurio ir Vakarų Europos šalių. Dažniausiai po medžiais buvo sėjami krūminiai kiškiagrikiai, plačialapės miglės, miškinės šunažolės, įvairių rūšių vanagės, sodintos aukštosios žemuogės. Tiksliai nežinoma, kiek rūšių žolių sėta Lietuvoje, bet daugelį jų ligi šiol galima aptikti augant senuosiuose, netgi gerokai apleistuose parkuose.

Vilniaus universiteto botanikos sodas

Vilniaus universiteto botanikos sodas įkurtas 1781. Jo steigėjas – iš Prancūzijos atvykęs, ligi tol keletą metų Gardine dirbęs botanikas profesorius Žanas Emanuelis Žiliberas (Jean Emanuel Gilibert, 1741–1814). Vilniaus universiteto botanikos sodas buvo vienas pirmųjų Europoje. Jis įkurtas senamiestyje, dabartinės Pilies g. 22 namo kieme. Maždaug 300 m2 plote, lauke, mediniame šiltnamyje auginti daugiau kaip 2000 rūšių augalai. Garsusis Kiju (Kew) botanikos sodas Anglijoje įsteigtas 1759. Nuo 1784 Vilniaus universiteto Gamtos istorijos katedrai pradėjo vadovauti žymus gamtininkas ir keliautojas Johanas Georgas Adamas Forsteris (Johan Georg Adam Forster, 1754–1794). Jo rūpesčiu 1787 botanikos sodui nupirktas žemės sklypas Sereikiškėse (dabar Sereikiškių parkas ir jo apylinkės), bet čia sodą perkelti pradėta tik 1799. Augalų perkėlimo darbams vadovavo prof. Stanislovas Bonifacas Jundzilas (Stanisław Bonifacy Jundziłł, 1761–1847). Sumaniai tvarkomas sodas buvo žinomas visoje Europoje. 1824 kolekcijose jau buvo auginami 6565 rūšių augalai. Stanislovo Bonifaco Jundzilo darbus ir botanikos sodo tvarkymą nuo 1825 tęsė jo sūnėnas prof. Juzefas Jundzilas (Józef Jundziłł, 1794–1877). 1832 uždarius Vilniaus universitetą, botanikos sodas atiteko Medicinos ir chirurgijos akademijai. 1832–1840 sodui vadovavo Stanislovas Batys Gorskis (Stanisław Batys Gorski, 1802–1864). 1841 botanikos sodas perduotas generalgubernatoriaus žinion, augalai išgabenti į Kijevo ir Tartu universitetų botanikos sodus, kiti parduoti arba neprižiūrimi sunyko.
1919 atkūrus Vilniaus universitetą, po metų botanikos sodas buvo įsteigtas Neries slėnyje, vakarinėje Vingio parko dalyje. Iš pradžių jam skirtas 2 ha sklypas, tik gerokai vėliau (1962) šis plotas padidėjo iki 7,35 ha. Botanikos sodui vadovavo Piotras Višnievskis (Piotr Wiśniewski, 1881–1971), nuo 1924 iki 1937 – prof. Juzefas Tšebinskis (Józef Trzebiński, 1867–1941). 1926–1930 pastatytos oranžerijos, kuriose imtos kaupti atogrąžų ir paatogrąžių augalų kolekcijos. 1923 M. K. Čiurlionio gatvės gale, netoli Vingio parko, 3 ha plote įsteigtas vaistinių augalų sodas. Botanikos sodas labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais (tuo metu sodu rūpinosi Jokūbas Movšovičius (Jakob Mowszowicz, 1901–1983)), vėliau jį nuniokojo smarkūs Neries potvyniai. 1940–1949 botanikos sodo kuratoriumi buvo Žemesniųjų augalų katedros vedėjas Antanas Minkevičius (1900–1998). 1954–1974 sodui vadovavo dr. Aldona Lučinskienė. Jos rūpesčiu sukauptos itin turtingos augalų kolekcijos: lauke auginti apie 4000, oranžerijose – apie 900 rūšių ir veislių augalai. Botanikos sodas puikavosi vaistinių augalų, sistematikos, gėlininkystės, dendrologijos, augalų biologijos, daržininkystės, pomologijos, grūdinių ir techninių kultūrų ekspozicijomis.
1974 05 14 Vilniaus universiteto botanikos sodui skirtas 150 ha sklypas Kairėnuose. Sodui ir jo kūrimo darbams 1975–1990 vadovavo direktorius Jonas Meidus. Nuo 1974 botanikos sodas Vingio parke pertvarkytas į Augalų sistematikos ir geografijos skyrių. Kairėnuose pirmieji medeliai pasodinti 1975. Imtasi senųjų tvenkinių rekonstrukcijos, pastatų remonto. Pagrindiniai Kairėnų dvaro rūmai neišliko. Tebestovi XIX a. vid. statytos arklidės, malūnas, svirnas, ratinė, ūkvedžio ir arklininko namai, tvartai, kumetynas ir kluonas. Išlikęs angliško stiliaus parkas, keturiolika tarpusavyje susietų tvenkinių, liepų alėja. Dabar Vilniaus universiteto botanikos sodas yra didžiausias Lietuvoje (plotas – 199 ha). Jame sukauptos gausiausios augalų kolekcijos, auginami apie 9000 rūšių ir veislių augalai, steigiamas Lietuvos dekoratyvinių augalų genetinių išteklių koordinacinis centras.