Paieška » teise

Rikiuoti pagal: Datą, Tipą, Kategoriją, Vertinimą, Apimtį
"Vertybės K.Donelaičio poemoje ,,Metai“" - Lietuvių kalba - Rašinys
Vertybės K.Donelaičio poemoje ,,Metai“ Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poema ,,Metai“ yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi jis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K.Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės. Dėl gilaus liaudies gyvenimo pažinimo, dėl lietuvių kalbos, papročių, praeities meilės, dėl užuojautos vargstančiai liaudžiai ir atviro pasmerkimo jų skriaudėjams – ponams, ,,Metuose“ jaučiama meilė būrui, jo aplinkai, gamtai. Autorius būrai taip žavisi todėl, kad jie darbui jaučia didelę pagarbą ir meilę. Į darbą būrai skubėdavo net nespėję pavalgyti ar tinkamai apsirengti, kad tik suspėtų, visuomet būtų laiku. Visus darbus nudirbdavo sąžiningai, atsakingai, plušo savęs negailėdami. K.Donelaitis taip pabrėžė mėšlavežio temą, norėdamas parodyti, kokie būrai yra ištvermingi ir atsidavę darbui, kaip jie net ir patį purviniausią, bjauriausią darbą sugeba atlikti laiku ir sąžiningai. Taip pat šioje poemoje labai akcentuojamas tikėjimas į Dievą. Būrai tokie darbštūs, sąžiningi, dori ir geri žmonės buvo todėl, jog tikėjo, kad visus darbus, vargus ir džiaugsmus jiems atsiunčia Dievas. Jie melsdavosi, eidavo į bažnyčią, už viską Jam dėkodavo. Štai Selmas net kitus smerkdavo dėl per didelio nutolimo nuo Dievo, mokė juos tikėjimo. Jis net namuose skaitydavo Šventąjį Raštą pasidėjęs ant baltos staltiesės. Nors K.Donelaitis ir užjaučia būrus, tačiau jis nevengia parodyti jų ydų. Girtuoklius, veltėdžius ir tinginius autorius smerkia, nepalaiko. Neigiamus veikėjus net pavadina gyvenimo būdą atitinkančiai vardais: Slunkius – tinginys, kuris kiauras dienas praleidžia miegodamas ir dykinėdamas, Plaučiūnas - girtuoklis, kuris nesigėdija pragerti paskutinius šeimos daiktus. Autorius labai apgailestauja, kad lietuviai pamiršta savo papročius, mėgdžioja svetimtaučius, išsižada savo ,,šaknų“. Taigi svarbia vertybe šioje poemoje yra laikomas patriotiškumas. Jis niekino išeinančius į miestą, ponų tarnais tampančius būrus. Juk svetimų papročių nesivaikantis, savo luomo nepaliekantis ir lietuvių kalbos bei papročių nepamirštantis žmogus bus geras pilietis. K.Donelaitis žavėjosi, kaip paprastas ir vargingas žmogus mato tą nuostabų gamtos grožį, kaip būrai pradėdavo savo dieną su saulelės patekėjimu ir baigdavo jai leidžiantis. Jis labai vertino žmogaus ryšį su gamta, nes juk tai vienas ir tas pats pasaulis. Taigi K.Donelaitį mes gerbiame už tai, jog visame jo veikale vyrauja romi, lietuvio charakterį atitinkanti dvasia, tauri mąstysena, kuri bodisi bet kokia neteisybe ir nedorybe, o aukštiną tyrą tėvynės meilę, Dievo baimingumą ir darbštumą.
Komentarų (0) Išsamiau »
"istorijos konspektas egzaminui" - Istorija - Konspektas
Turinys: Mezopotamijos civilizacijos Šumero – Akado civilizacija Babilonas Asirija Egipto civilizacija Sirijos civilizacija ir Finikija Indijos ir Kinijos civilizacijos Indo civilizacija Senoji Kinijos civilizacija Artimųjų Rytų civilizacijos Hetitai Senovės žydai – Pažadėtosios žemės tauta Persijos imperija VI a. pr. Kr. – 330 m. Egėjo civilizacija Heleninės civilizacijos Senovės Graikija Senovės Roma Krikščionybė Bizantija Viduramžiai Istorijos matmenys Civilizacijų tipai Arabai ir islamas Frankų karalystė ir imperija Kijevo Rusia, Mongolų užkariavimai, Maskvos iškilimas Centralizuotų Anglijos ir Prancūzijos valstybių iškilimas Didieji geografiniai atradimai Renesanso kultūra Reformacija ir kontrreformacija Europoje Kapitalistinių santykių atsiradimas Nyderlandų revoliucija Rusija XVI – XVIII a. Absoliutinė monarchija Prancūzijoje Anglijos revoliucija 62 Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karas ir Jungtinių Amerikos Valstijų susikūrimas Švietimo epocha Didžioji Prancūzijos revoliucija Kapitalizmo raida Europoje XIX a. Napoleono epocha Europoje Pagrindinės politinės doktrinos Vokietijos suvienijimas Italijos suvienijimas Pirmasis pasaulinis karas 1905 – 1907 m. Rusijos revoliucija Vasario revoliucija Rusijoje Spalio ginkluotas perversmas Rusijoje. Bolševikų įsitvirtinimas valdžioje Komunistinės diktatūros raida Totalitarizmas Vakarų Europoje Antrasis pasaulinis karas 1939 09 01 – 1945 09 02 Pirmoji Lietuvos sovietinė okupacija 1940 - 1941 Lietuva vokiečių okupacijos metais 1941 06 22- 1944 m. pab. Nacistinės Vokietijos politika okupuotuose kraštuose Antroji sovietinė okupacija 1944 – 1953 m. Tarptautiniai santykiai pirmaisiais pokario metais SSRS 1945 – 1953 m. Ištrauka: Mezopotamijos civilizacijos Mesopotamija – teritorija tarp dviejų upių – Tigro ir Eufrato. Šiandien ši teritorija priklauso Irakui. Pirmasis Mesopotamijos tyrinėtojas - Neapolio pirklys Pjetras de la Valė. 1802 vokietis Georgas Frydrichas Grotefendas pirmasis iššifravo dantiraštį (skyliaraštį). Upių civilizacijos – Egiptas, Mesopotamija, Indija, Kinija. Politinė Mesopotamijos civilizacijų raida: I Šumero – Akado etapas (3500 – 2000 m. pr Kr.) Šumerų genezė: • Miestų – valstybių susikūrimas; • Sistemingos drėkinimo sistemos sukūrimas; • Tvirta valdžia; • Išorės priešų grėsmė; • Nelygybės atsiradimas; • Vidaus ir užsienio prekybos atsiradimas. Akadai 2300 – 2200 m. pr Kr. Sargonas I. Dezintegracija: • Dažni tarpusavio karai tarp šumerų ir arkadų; • Religinė reforma (tradicijų laužymas, nes vienas Sargono (keturių pasaulio šalių valdovo) įpėdinių Naramsinas sumanė tapti dievu); • Užplūdo gutų gentys, po to laikinai XXI a. pr Kr. atsikuria (Urnamu), tačiau šimtmečio sausra alina šumerus... Krikščionybė Krikščionybės susiformavimas ir paplitimas Romos imperijoje: 1. krikščionybės pagrindas – esėjų (judaistinės sektos) religinė doktrina: išpažino vieną dievą, tikėjimą pasaulio pabaiga ir ateisiančiu išganytoju. 2. I a. (valdant imperatoriui Tiberijui) Judėjoje atsirado didis mokytojas – Jėzus iš Nazareto, kuris pradėjo platinti naująjį tikėjimą, padariusį perversmą žmonijos istorijoje; 3. “Jėzus” – tai asmens vardas, kuris reiškė: “Dievas yra išgelbėjimas”. “Kristus” – nėra asmenvardis, o pašaukimas ar pareigos įvardinimas. Jis reiškia dievo pašventintą ir vykdantį dievo užmojus asmenį (pateptasis). 4. Jėzus gimė 4 m. pr. Kr. prieš pat Judėjos karaliaus Erodo Didžiojo mirtį, gimė Judėjoje, karaliaus Dovydo mieste Betliejuje, jo vaikystė prabėgo Egipte, viešąją veiklą pradėjo Galilėjoje. 5. INRI – Jėzus Nazarietis, žydų karalius. 6. svarbiausi Jėzaus religinio mokymo teiginiai: • Dangaus Karalystės doktrina (Dangaus Karalystėje nėra išrinktųjų); • Dievas – visos gyvybės tėvas, skleidžiantis savo meilę visiems be išimties. 7. pirmaisiais dviem amžiais krikščionybė paplito visoje Romos imperijoje – apaštalų amžius, nes krikščionybę platino Jėzaus mokiniai – apaštalai, kuriems padėjo misionieriai ir dvasininkai. • Apaštalas – pasiuntinys: skelbė Evangeliją ir teikė sakramentus: krikštijo, atleisdavo nuodėmės, kartojo Paskutinės vakarinės, t. y. Eucharistijos paslaptį. • Bažnyčios hierarchiją apibrėžė 3 apaštalų įvesti dvasininkijos laipsniai: diakonai, presbiteriai, vyskupai...
Komentarų (0) Apimtis (108)Išsamiau »
"Nekaltumo prezumpcija" - Teisė - Referatas
ĮVADAS Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, kuris numato, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taip pat apie nekaltumo prezumpciją šnekama ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos šeštame straipsnyje. Šio darbo tikslas: - aptarti Nekaltumo prezumpcijos principą teismų sistemoje Darbo uždaviniai: Išsiaiškini Nekaltumo prezumpcijos reikšmę Išanalizuoti Nekaltumo prezumpcijos pažeidimus Rasti galimus sprendimo būdus užkertant kelią pažeidimams Ką įtvirtina Europos žmogaus teisių konvencijos 6-asis straipsnis? Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnis, įtvirtindamas teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, nekaltumo prezumpcijos principą bei procesines garantijas, yra laikomas vienu iš esminių Konvencijos straipsnių. Konvencijos 6 str., kartu su 5 straipsniu, yra laikomi Konvencijos pagrindu, kuriuo grindžiama didžioji dauguma peticijų. 6 str. skelbiama: 1. Nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Teismo sprendimas turi būti paskelbtas viešai, tačiau spaudai ir publikai gali būti neleidžiama dalyvauti per visą teisminį nagrinėjimą ar jo dalį tiek, kiek to reikalauja visuomenės moralės, viešosios tvarkos ar valstybės saugumo interesai demokratinėje visuomenėje arba nepilnamečių ar bylos šalių privataus gyvenimo interesai, ar tada, kai, teismo nuomone, būtina dėl ypatingų aplinkybių, dėl kurių viešumas pažeistų teisingumo interesus.
Komentarų (0) Apimtis (12)Išsamiau »
"civiline sauga" - Kita - Prezentacija
Turinys: Tarptautinės teisės normos Europos Sąjungos teisė Europos Sąjungos teisė CIVILINĖ GYNYBA CIVILINĖ SAUGA Europos Sąjungos teisė CIVILINĖS SAUGOS ĮSTATYMAS KITI ĮSTATYMAI Civilinės saugos ir gelbėjimo sistema Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos tikslai Civilinės saugos gelbėjimo sistemos uždaviniai Ekstremalių situacijų valdymo lygiai Vadovavimas gelbėjimo ir kitiems neatidėliotiniems darbams Lietuvos Respublikos Vyriausybė Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos organizavimo ir veiklos principai Sąveikos organizavimas Civilinės saugos įstatymas NAUJOS REDAKCIJOS CIVILINĖS SAUGOS ĮSTATYMO KONCEPCIJA
Komentarų (0) Apimtis (52)Išsamiau »
"Advokatas" - Teisė - Referatas
Turinys: Įvadas Advokato sąvokos ir pareigybės apibūdinimas Advokato veikla, jos pagrindai ir principai Advokato veikla Advokato veiklos pagrindai Advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas Advokatų tarpusavio santykių demokratiškumas, kolegiškumas ir sąžininga konkurencija Advokatų veiklos teisėtumas Kliento paslapties neatskleidimas Lojalumas klientui ir interesų konflikto vengimas Nepriekaištingas elgesys Asmens pripažinimas advokatu Teisė verstis advokato veikla Advokato veiklos apribojimai Advokatų teisės ir pareigos Advokatų pareigos Advokato teisės Advokato veiklos garantijos Advokatų savivalda Išvados Naudota literatūra Įvadas Advokatas – privatus asmuo, profesionalus teisininkas, teikiantis įvairias teismines ir neteismines teisines paslaugas (pvz., konsultacijas), įgaliojamas veikti klientų vardu (t. y. atstovauti), ginti jų interesus teisme, taip pat kitose institucijose, įstaigose bei organizacijose, santykiuose su kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis. Advokatas padeda įgyvendinti teisingumą, taip pat prisideda prie tinkamo galiojančios teisės įgyvendinimo ir aiškinimo kasdieniame visuomenės gyvenime. Advokato vardas reiškia, kad jį turinčio asmens teisinė kvalifikacija atitinka advokato profesijai keliamus standartus. Tačiau norint gauti šį vardą reikia pereiti didelį kelią. Tad šiame darbe ir bus kalbama apie tapimą advokatu, jo funkcijas ir vietą teisinėje sistemoje. Šio darbo tikslas – aptarti advokato pareigybę ir jo vietą teisinėje sistemoje.
Komentarų (0) Išsamiau »
"Administracinė Teisė" - Teisė - Referatas
Turinys: Įvadas Administracinė atsakomybė Administracinės teisės pažeidimų rūšys Administracinės teisės pažeidimų nuobaudos Administracinių nuobaudų skyrimas Administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimas Išvados Naudota literatūra Įvadas Žodis „teisė“ – nuo senovės laikų žinomas terminas. Be abejo, per daugybę metų ji patobulėjo. Pačioje pradžioje vyravo paprotinė teisė, pozityvioji teisė, atsirado pirmasis rašytinis įstatymas – „Hamurabio teisynas“. Vėliau visoje teisėje įvyko lūžis, kai pasirodė Justiniano kodifikacija (Corpus iuris civilis), kuri pakeitė visą teisės sistemą. Administracinės teisės evoliucija taip pat vyko tam tikrą laiko tarpą. Administracinės teisės pėdsakų galima ieškoti jau Senovės civilizacijų visuomenėse, tačiau, kaip atskira teisės šaka ir šiuolaikinės administracinės teisės pagrindas, ji atsirado gana vėlai, tik XVIII amžiuje. Lotyniškai „administratio“ reiškia „valdyti, vadovauti“. Šia prasme administracinė teisė – valdymo teisė. Administracinės teisės pažeidimų uždaviniai yra nurodyti Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 1-ajame straipsnyje, kuris skamba taip : „Lietuvos Respublikos įstatymų dėl administracinių teisės pažeidimų uždavinys yra saugoti Lietuvos Respublikos visuomeninę santvarką, nuosavybę, socialines ekonomines, politines ir asmenines piliečių teises bei laisves, taip pat įmonių, įstaigų ir organizacijų teises bei teisėtus interesus, nustatytą valdymo tvarką, valstybinę ir viešąją tvarką, stiprinti teisėtumą, užkirsti kelią teisės pažeidimams, auklėti piliečius, kad jie tiksliai ir nenukrypdami laikytųsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų, gerbtų kitų piliečių teises, garbę ir orumą, sąžiningai vykdytų savo pareigas, jaustų atsakomybę visuomenei.“
Komentarų (0) Apimtis (13)Išsamiau »
"Advokatu Savivalda" - Teisė - Referatas
Turinys: ADVOKATŲ TARYBA VISUOTINIS ADVOKATŲ SUSIRINKIMAS ADVOKATŲ GARBĖS TEISMAS ADVOKATŲ RŪMAI ADVOKATŪRA IŠVADOS NAUDOTA LITERATŪRA ĮVADAS Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse šalyse, viena iš įteisintų valstybės valdžios šakų pagal valdžių padalijimo principus yra teismų valdžia. Tai savarankiška ir nepriklausoma valdžia, kurią pagal valstybės suteiktus įgaliojimus įgyvendina teismai, vykdantys teisingumą. Teismai faktiškai neegzistuoja be advokatų. Advokatas pataria dėl problemų sprendimo nesikreipiant arba kreipiantis į teismą, kitą ginčų sprendimo instituciją (pvz., ginčų komisiją): rekomenduoja tam tinkamas teisines priemones veikiant prieš kitą šalį (asmenį, organizaciją), klientų vardu teikia dokumentus, paraiškas, kitaip tvarko klientų reikalus jų vardu santykiuose su priešinga šalimi (pvz., atsakovu ar ieškovu, darbdaviu ar darbuotoju), kitu asmeniu (verslo bei kitos bendros veiklos partneriu, esamu arba būsimu kontrahentu, skolininku arba kreditoriumi etc.).[1] Teisės srityje advokato veikla yra panaši į juriskonsulto (juristo) veiklą (šis tvarko konkrečios organizacijos teisinius klausimus, jai atstovauja). Kaip patarėjas dalykiniais klausimais veikia analogiškai kaip ir licencijuotas (arba laisvai samdomas) teisininkas, patentinis patikėtinis ar mokesčių konsultantas.Advokato teisinės paslaugos gali būti teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, (teisinė) gynyba bei atstovavimas bylų procese. Šiuo atveju advokato vaidmuo įgyja ypatingą reikšmę, kadangi kiekvienas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti advokatą, kuris patartų, jam atstovautų ar gintų jo interesus.
Komentarų (0) Apimtis (11)Išsamiau »
"Anglijos revoliucija" - Istorija - Konspektas
Ištrauka: Anglijos revoliucijos pradžia laikomas 1640m. Karolio I sušauktas parlamentas gyvavęs beveik 13metų. Opozicija susidarė dėl visuomenės nepasitenkinimo karaliaus valdžia, kuri bandė atgaivinti demokratines idėjas ir priėmė dokumentą pavadintą „Teisės peticija“. Jame bandytos išdėstyti karaliaus valdžios ribos. Iš pat pradžių parlamentas suėmė ir įkalino artimiausius karaliaus patarėjus, panaikino neteisėtus mokesčius, paleido iš kalėjimo nuteistuosius už nusikaltimus valdžiai ir puritonus. Buvo priimtas įstatymas draudžiantis paleisti parlamentą be jo paties sutikimo. Ilgajame parlamente kovojo dvi politinės jėgos: - karaliaus ir senosios tvarkos šalininkai, susidedantys daugiausia iš feodalinės aristokratijos, anglikonų dvasininkijos ir buržuazijos atstovų (kavalieriai); - opozicija, parlamento šalininkai, susidedantys daugiausia iš buržuazijos ir naujosios bajorijos daugumos atstovų (puritonai). Ilgasis parlamentas nuo pat savo veiklos pradžios atmetė jam siūlomą bendradarbiavimo su karaliumi programą, griežtai jį kritikavo ir per pirmuosius dvejus trejus savo darbo metus priėmė keletą valstybei labai reikšmingų konstitucinės reikšmės teisės aktų. Pirmiausiai buvo pasmerktas ir įkalintas karaliaus patarėjas grafas Strafordas ir kiti jo šalininkai... Pradinis Anglijos revoliucijos etapas 1640–1642 m. 90% Ilgojo parlamento deputatų sudarė žemvaldžiai. Buržuazijai atstovavo stambūs pirkliai, teisininkai. Opozicijos lyderiu tapo Dž. Pimas. Pagrindinis šio revoliucijos etapo bruožas–tradicinių santykių tarp Bendruomenių rūmų ir karūnos išlaikymas. Tačiau visuomenė buvo revoliucinga: ginkluoti Londono gyventojai saugojo Vestminsterį, grafystėse vyko protestai, pasipriešinimas, iš pogrindžio išėję puritonai viešai sakė pamokslus, nukreiptus prieš anglikonų Bažnyčią. Savo ruožtu parlamentas palaipsniui koncentravo savo rankose visą valstybės valdžią–ir įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją. Jis steigė įvairias komisijas ir komitetus administraciniams, finansiniams ir kitokiems reikalams spręsti. Grafystėse pradėti kurti vietiniai parlamentiniai komitetai. Buvo likviduoti Žvaigždžių Rūmai, Aukštoji komisija, nukirsdintas netgi artimiausias karaliaus patarėjas Strafordas (Karolis I turėjo su tuo sutikti!). Parlamentas uždraudė karaliui savavališkai vykdyti rinkliavas, panaikino išduotus patentus monopolinei prekybai, išlaisvino iš kalėjimų absoliutizmo priešus. 1641 m. „Trimečiu aktu” buvo įteisintas parlamento šaukimas ne rečiau kaip kartą per tris metus, nepriklausomai nuo karaliaus norų. Įsteigtasis religijos reikalų komitetas „tikrosios religijos” vardan paskelbė draugystę su presbiterioniškąja Škotija. Parlamentas įkūrė specialų komitetą Airijos reikalams, siekdamas iš feodalinės kolonijos ją paversti buržuazine. Šiuos pirmuosius revoliucinius pertvarkymus parlamentas vykdė daugmaž vieningai. Tačiau jau 1641 m. pavasarį parlamento daugumos vienybė ėmė irti. Ypač tai išryškėjo svarstant programinį dokumentą–„Didžiąją remonstraciją”. Šiame dokumente (kaip ir „Teisių peticijoje”) buvo smulkiai išdėstyti Karolio piktnaudžiavimai, pareikalauta verslo laisvės, uždrausti finansinį išnaudojimą, reformuoti puritoniškąją Bažnyčią, o svarbiausia–reikalaujama įvesti buržuazinę konstitucinę monarchiją. Tačiau kilo labai karšti ginčai, dokumentas buvo priimtas tik 11 balsų persvara. Karalius ne tik atsisakė priimti „įžūliąją remonstraciją”, bet ir pamėgino įvykdyti kontrrevoliucinį perversmą. Tačiau perversmo planas nepavyko, su parlamentu solidarizavosi tūkstančiai amatininkų, atvykusių į Londoną. Parlamentas paprašė, kad pasiliktų 1000 žmonių, o kiti–išsiskirstytų. 1642 m. sausio mėn. Karolis išvyko į jam ištikimą Šiaurę ir rugpjūčio mėn. parlamentui paskelbė karą.
Komentarų (0) Apimtis (2)Išsamiau »
"Sutrumpinta Senovės Egipto istorijos medžiaga, padedanti pasiruošti egzaminui" - Istorija - Konspektas
Turinys: Senovės Egipto valstybės, ūkio ir visuomenės sandara. HORAS, OZIRIS, PTAHAS, ANUBIS TOTAS, GEBAS, ATUMAS SETAS, HAPIS KITI, ŽEMESNI IR NE TOKIE SVARBŪS DIEVAI. Medicina Vaistai Balzamavimas Pagrindiniai mumifikacijos etapai Kapavietės Mastabos Kapai uolose Anatomija Gyvenimo būdas Naujosios Egipto karalystės laikais Šventės Būstas, gyvenamoji aplinka Drabužis ir apavas Maistas ir gėrimai Šeima Etika Echnatono religinė reforma Sąvokos Įvykiai Asmenybės Žymiausi statiniai Svarbiausi šaltiniai Ištrauka: Senovės Egipto valstybės, ūkio ir visuomenės sandara. Valdžia faraonų rankose, bet šalį valdo pareigūnai, kuriems vadovauja du viziriai. Šalis suskirstyta į provincijas – nomus. Juos valdo nomarchai. Socialinė struktūra: Privilegijuotieji: karalius-faraonas, viziriai, žyniai, kilmingieji, kariai, valdininkai, raštininkai. Neprivilegijuotieji: gydytojai, amatininkai, pirkliai, žemdirbiai. Neturintys jokių teisių: vergai. Tačiau nepriklausomai nuo to, kad buvo laikomasi gan engėjiško požiūrio į žemesnio rango žmones, egiptiečiai gana rimtai žiūrėjo į etikos normas. Raštuose randama daug informacijos apie būtinąją šeimos, miestelio visuomenės etiką, etišką tarpusavio elgesį. Tiesa šių normų reikalauta laikytis tik savo luomo ribose. Vyriausias faraonų valstybės tarnautojas buvo viziris. Jis atlikdavo visas administracines faraono funkcijas, išskyrus religines. Viziris skirdavo patarėjus. Šie vizituodavo vietinius valdytojus, vadinamus nomarchais. Domėdavosi, kaip renkami mokesčiai, apžiūrėdavo žemę, irigacinius įrengimus, inspektuodavo įgulas, tikrindavo, ar vietos valdžia nespaudžia gyventojų. Paskui pateikdavo ataskaitas apie provincijų reikalus viziriui. Be faraono ir jo šeimos , aukščiausią padėtį visuomenėje užėmė žyniai ir didikai. Žyniai perduodavo duoklę dievams. Laikui bėgant jie sukaupė didelius turtus ir ėmė daryti įtaką šalies valdymui. Didikai tarnavo faraonui. Jie buvo sričių valdytojai, mokesčių rinkėjai, kariuomenės vadai, ministrai ir kt. Namuose, be vietinio valdytojo administracijos, valdė ir paties faraono paskirti inspektoriai. Per juos buvo kontroliuojami nomarcho skiriami valdininkai. Visai valstybei bendrą valdžios struktūrą gerai papildė tokia pat bendra kariuomenės organizacijos sistema. Nuo anksčiausio Egipto istorijos laikotarpio žinoma karinė prievolė. Visi egiptiečiai vyrai, vadovaujami vietinio kariuomenės viršininko, tam tikrą laiką tarnaudavo kariuomenėje. Nomai savo ginkluotų pajėgų neturėjo.
Komentarų (0) Apimtis (21)Išsamiau »
"Ilgalaikio turto vertinimas" - Ekonomika - Referatas
Turinys: ĮVADAS ILGALAIKIO TURTO VERTĖ Pastatų vertė Įrengimai pilnąja, pradine verte Ilgalaikio turto (IT) vertė bei metinė nusidėvėjimo suma bei norma IlGALAIKIO TURTO STRUKTŪRA PROCENTAIS ĮRENGIMŲ NUSIDĖVĖJIMAS IT NUSIDĖVĖJIMO SUMOS APSKAIČIAVIMO METODAI KUR IR KODĖL PATENKA IT NUSIDĖVĖJIMO SUMA? IŠVADOS LITERATŪRA ĮVADAS Beveik kiekvienos įmonės sėkmingai veiklai reikalingos tam tikros sąlygos, taip pat materialinės. Šios sąlygos kiekvienoje įmonėje vis kitokios, ir darosi vis įvairesnės, stengiantis atitikti didėjančius rinkos reikalavimus. Beveik kiekvienoje įmonėje reikšmingą vaidmenį vaidina ilgalaikis turtas – pastatai, mašinos, specialūs įrengimai, be kurių dažniausiai apskritai neįmanoma sėkminga kokia nors veikla. Darbo tikslas: • Įvertinti ilgalaikį turtą; • Apskaičiuoti jo metinę nusidėvėjimo sumą; • Suklasifikuoti ilgalaikį turtą. Uždaviniai: • Nustatyti atskirų ilgalaikio turto grupių vertę; • Apskaičiuoti metinę nusidėvėjimo sumą; • Nustatyti ilgalaikio turto struktūrą procentais; • Apskaičiuoti įrengimų likutinę vertę. ILGALAIKIS TURTAS Ilgalaikis turtas - tai įmonės ekonominiai ištekliai, kuriais numatoma naudotis įmonės veikloje ir uždirbti pajamas ilgiau nei vienerius finansinius metus. Tai taip pat žmogaus ar gamtos sukurtas turtas, kuris naudojamas įmonėje gaminant produkciją ar teikiant paslaugas. Ilgalaikiam turtui priskiriamas įmonės veikloje ilgiau nei vieną apskaitinį laikotarpį naudojamas turtas. Ilgalaikis turtas dalyvauja įmonės veikloje uždirbant pajamas ilgam, tačiau ribotą laiką. Kiekviena įmonė nepriklausomai nuo jos veiklos pobūdžio valdo didesnį ar mažesnį turtą. Efektyvus jo panaudojimas lemia įmonės veiklos sėkmę. Ilgalaikį turtą sudaro materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas. Ši klasifikacija svarbi ne tik naudojant turtą, bet ir atliekant jo analizę. Ilgalaikis turtas dažniausiai sudaro didžiausią įmonės turto lyginimąją dalį ir turi svarbią reikšmę įmonės veiklai organizuoti bei plėtoti. Todėl jo analizė aktuali, ji turi būti sisteminga, kruopšti, metodiška. Materialusis turtas – tai turtas kurį įmonė apskaitoje užregistruoja suskirstitą pagal paskirtį: tai žemė, pastatai, statiniai ir mašinos, transporto priemonės, kiti įrenginiai ir įrankiai, gamybinis inventorius, kontrolės reguliavimo prietaisai, baldai ir kitas materialusis turtas. Nematerialusis turtas – tai turtas kurio negalimaapčiuopti ar panešti, jis neturi materialiojo turinio, bet turi realia vertę. Jis vis labiau įsigali įmonių veikloje. Nematerialiajam turtui galima priskirti įmonės turimas autorines teises, patentus, licenzijas, įmonės prestižą. Taip pat priskiriami ir išankstiniai apmokėjimai, tiekėjams bei partneriams. Finansinis turtas – tai įpatingos rūšies turtas, atspindintis tam tikras įmonės teises bei privilegijas, kurios atsiranda jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Šį turtą sudaro kitų įmonių ir vyriausybės išleisti vertybiniai popieriai, kitoms įmonėms suteiktos ilgalaikės paskolos, asmenų įsiskolinimai už jiems išsiųstą produkciją, bei atliktas paslaugas. Ilgalaikio turto nusidėvėjimas ir amortizacija – finansavimo šaltinis, kuris beveik „ištirpsta“ infliacijos sąlygomis, bet, nepaisant to, egzistuoja. Taip yra to dėl, kad dažnai ilgalaikio turto perkainoji-mo indeksai didėja lėčiau nei kaina šio turto įsigijimo rinkoje. Dėl nusidėvėjimo prarasta ilgalaikio turto vertės dalis įskaitoma į produkcijos gaminimo išlaidas ir, realizavus pagamintą produkciją, sukaupiami pinigai naujam ilgalaikiam turtui įsigyti arba kapitališkai remontuoti.
Komentarų (0) Apimtis (12)Išsamiau »
"Istorijos konspektai. Sutrumpinta istorijos medžiaga, padėsianti pasiruošti egzaminams." - Istorija - Konspektas
Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos Krikščionybės atsiradimas ir plitimas Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje Lenkijos – Lietuvos (ATR) raida XVIa. Antroje pusėje – XVIIIa. Švietimo epocha ir jos idėjų nulemti politiniai bei visuomeniniai pokyčiai Lietuva Rusijos imperijos valdžioje Svarbiaui politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa. bruožai Pirmasis pasaulinis karas ir jo padariniai Pasaulis ir Lietuva tarp dviejų pasaulinių karų (tarpukaris) Antrasis pasaulinis karas ir jo padariniai Pasaulis ir Lietuva Šaltojo karo metais Pasaulis ir Lietuva XX-XXI amžių sandūroje Ištrauka: 1. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos Graikų kolonizacija VIII - Va.pr.Kr. Priežastys: per mažai dirbamos žemės, siekis prekiauti. Buvo vidinė kolonizacija (Sparta užvaldė gretimą Meseniją ir Lakoniją) ir išorinė. Padariniai: išplito heleninė kultūra, skatinta tolimesnė amatų plėtotė, gyvenimo lygio kilimas, gyventojų skaičiaus augimas pačioje Graikijoje. Atėnų demokratija Suklesti Va.pr.Kr. valdant Perikliui. Aristokratija perleidžia valdžią liauždiai. Neįeina tik moterys, vergai, metekai (svetimšaliai). Atėnų demokratija – tiesioginė (pas mus atstovaujamoji), visi susirenka (vyrai) ir sprendžia tam tikrus klausimus. Visa valdžia suskirstyta į: įstatymų leidžiamąją (renka), įstatymų vykdomąją (bulė)(renka) ir teisminė (heliėja)(burtų keliu). Trūkumai – tik vyrai gali balsuot, kompetencijos stoka (kas nori, tas kelia rankas). Periklis Senovės graikų politinis veikėjas, Atėnų strategas. Sudemokratino Atėnų valdymą, panaikino turto cenzą, už tarnybą pradėjo mokėti atlyginimą, dalijo neturtingiesiems maisto produktus. Periklio laikai - Atėnų ausko amžius, nes: pastatytas Partenonas, palaikė ryšius su to meto filosofais, menininkais... Atėnų ir Spartos valdymo ypatumai Atėnų (Graikija) demokratijos bruožai: 1. Kiekvienas pilietis lygiomis teisėmis dalyvauja tautos susirinkime. [Piliečiais nebuvo pripažįstami vergai, moterys ar svetimšaliai.] 2. Valdžia padalinta į įstatymų leidžiamąją (- eklezija), vykdomąją (- bule) ir teisminę (- helėja). Privalumai: 1. Piliečiai turėjo tvirtas, materialiai garantuotas teises. 2. Veikė paprastas ir efektyvus pajamų paskirstymas liturgijų pavidalu. [Liturgija - turtingų piliečių prievolė tautai: karo laivų statyba ir priežiūra, mokyklų, našlaičių prieglaudų išlaikymas ir pan.] Trūkumai: 1. Tai buvo vergų ir moterų išlaikomas “klubas vyrams”. Vergai, smulkūs valstiečiai ir moterys atlikdavo pagrindinius darbus, todėl daugelis laisvųjų piliečių galėjo visą laiką skirti politikai. 2. Laisvieji piliečiai, turintys balsavo teisę, sudarė gyventojų mažumą. Vergai, moterys ir svetimšaliai tokios teisės neturėjo. 3. Demokratija buvo įmanoma tik todėl, kad egzistavo vergovė. Spartos (Graikija) valdymo ypatumai: Bruožai: 1. Spartos valdymo forma svyravo tarp monarchijos ir demokratijos. 2. Apeloje (tautos susirinkime) renkami du bazilėjai (karaliai). 3. Buvo seniūnų taryba - gerusija, ir prižiūrėtojai - eforai. 4. Spartos piliečiai - kariai. Jie gaudavo valdyti žemės sklypą, vadinamą kleru. 5. Spartos vergai - helotai. 6. Visuomenės gyvenimo bruožai: gyvenimas griežtas, reglamentuotas, individas pajungiamas kolektyvų interesams, riboti kontaktai su užsieniu, idealas - karys, maža sentimentų ir romantikos. Spartą valdė du karaliai, seniūnų taryba ir Tautos susirinkimas. Dvi karalių giminės valdė kartu. Karaliai vadovavo kariuomenei ir taikos metu ėjo žynių pareigas. Tautos susirinkimas kasmet rinko 5 prižiūrėtojus, kurie tvarkė kasdienius reikalus ir kontroliavo karalius. Seniūnų tarybą sudarė du karaliai ir 28 nariai, kurie savo pareigas vykdė iki gyvos galvos. Juos rinko Tautos susirinkimas. Gerontai nutardavo, kokią politiką turi vykdyti Sparta, teisė ir leido įstatymus. Tautos susirinkime dalyvavo visi piliečiai nuo 30 metų amžiaus. Tautos susirinkimas negalėjo pakeisti įstatymų, bet turėjo teisę balsuoti už arba prieš riksmu. Nugalėdavo tie, kurie garsiau šaukdavo. Esminiai dabartinės ir antikinės demokratijos skirtumai 1. Antikinė demokratija buvo tiesioginė, dabartinė yra atstovaujamoji. 2. Antikinė demokratija buvo prieinama tik nedideliai piliečių daliai (polio piliečiams vyrams), o dabartinė - daugumai piliečių. Graikų civilizacijos laimėjimai Olimpinės žaidynės (776m.pr.Kr. Bėgimas tik buvo pradžioj, religinė šventė, kas 4m.) Teatro atsiradimas. Žanrai: drama, komedija, tragedija. Filosofija. Žymiausi filosofai: Sokratas, Platonas, Aristotelis. Mokslas. Herodotas – profesionalas istorikas, Hipokratas – medicina, Pitagoras – matematika. Graikų demokratija. Partenonas (Atėnės šventykla) Sokratas Graikų filosofas, gyvenęs ir savo žinias skleidęs Atėnuose. Sokratas pats nemokė atskirų žmonių, tačiau niekada nenuvydavo to, kuris norėdavo pasiklausyti Sokrato pokalbių. Tačiau jo gyvenimo filosofija tuo metu neatitiko Atėnų įstatymų ir jis nubaustas mirti. Platonas Platonas - Sokrato mokinys - objektyviojo idealizmo pradininkas. Įkūrė filosofijos mokyklą - Platono akademiją. Jam būdinga dialektika. Žymiausias mokinys – Aristotelis. Aristotelis Aristotelis - A. Makedoniečio auklėtojas, Licėjaus įkūrėjas, žinomas bitininkas. Jis laikomas logikos tėvu. Herodotas Pirmasis pasaulyje istorikas, laikomas istorijos tėvų. Gyvenęs V a. pr.Kr. Herodotas parašė apie graikų - persų karus V a. Pr.Kr. Šis kūrinys vadinamas tiesiog Herodoto „Istorija”. Šis istorikas Graikijoje buvo labai gerbiamas. Istorikas bičiuliavosi su Sofokliu bei Perikliu. Graikų religija Politeistinė.Vyriausias – Dzeusas (Hadas, Afroditė, Atėnė, Apolonas, Dionisas), dievų gyvenvietė– Olimpo kalnas.Pagerbti dievus skirtus olimp, žaidynės. Dievai žmogiško (antropomorfinio) pavidalo. Romos valstybė (VIIIa.pr.Kr. -476m. ) VIII a.pr.Kr. – Va.pr.Kr Karalių epocha (legenda apie Romos miesto įkūrimą (Remas ir Romulas) V a.pr.Kr. – 30m.pr.Kr. Respublika (plebėjų, patricijų kova, Pūnų karai) 30 m.pr.Kr.– IIa. Imperija (principatas) Oktavijanas Augustas imp.įkūrėjas ir principato IIIa. – V a. Imperija (dominatas). Dominatą įveda Diokletianas. Valdant imperatoriui Trajanui IIa. valstybės plotas pasiekė maksimumą. Tačiau IIa.pab. kyla krizė (silpna imperatoriaus valdžia, neigiamas vergovės vaidmuo, finansų krizė, barbarai). III a.pab. imperatorius Diokletianas bandė atgaivint darydamas reformas, pakeitė principatą (imperatorius vienvaldis, bet formaliai laikomas princepsu, t.y. pirmuoju iš senatorių (liko senatas, magistratūros)) dominatu (imperatorius teisiškai pripažintas vieninteliu įstatymų ir vykdomosios valdžios šaltiniu). Konstantinas perkėlė sostinę iš Bizantijaus į Konstantinopolį ir tada, po imperatoriaus Teodosijaus mirties 395m. imperija galutinai padalyta į Vakarų (Roma) ir Rytų (Konstantinopoliu). Tai valstybės nesustiprino ir 476m.(Vakarų Romos imperijos žlugimas) barbarai užkariauja vakarus, o Rytų išlieka ir vadinama Bizantija. Žlugimo priežastys: Tarptautiniai ir pilietiniai karai; Didysis tautų kraustymasis; Finansinė gyventojų priespauda.
Komentarų (0) Apimtis (51)Išsamiau »
"MOTERŲ PATYRUSIŲ SMURTĄ ŠEIMOJE PSICHOSOCIALINĖS PROBLEMOS" - Sociologija - Diplominis
Turinys: ĮVADAS SMURTAS PRIEŠ MOTERIS ŠEIMOJE, KAIP SOCIALINIS REIŠKINYS Smurto prieš moteris samprata Smurto rūšys Smurto prieš moteris šeimoje kilmė ir priežastys Smurto padariniai tolimesniam moters gyvenimui Smurto, prieš moteris šeimoje, prevencija Socialinė pagalba dirbant su smurtą patyrusiomis moterimis SMURTĄ ŠEIMOJE PATYRUSIŲ MOTERŲ PSICHOSOCIALINIŲ PROBLEMŲ TYRIMAS Tyrimo organizavimo metodika Tyrimo rezultatų analizė IŠVADOS IR SIŪLYMAI LITERATŪROS IR KITŲ INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS SANTRAUKA. SANTRAUKA(SUMMARY) PRIEDAI ĮVADAS Šeimą galima vadinti ne tik pagrindine visuomenės ląstele, bet ir valstybės pagrindu. Meile spinduliuojantis ir gyvastingas šeimos lizdas yra ateities visuomenės psichinės ir dorinės sveikatos pagrindas. Kartais tenka išsklaidyti mitą, jog šeima yra saugus prieglobstis visiems jos nariams ir turi paslėptų problemų. Viena iš jų – tai ,,buitinis smurtas”. Problemos aktualumas. Smurtas šeimoje yra kompleksinė problema. Tai itin opi tema, visuomenės rykštė, turinti didžiulių ekonominių, socialinių, asmeninių padarinių. Prievarta prieš moterį šeimoje apima emocinės, ekonominės, seksualinės ir fizinės prievartos prieš moterį formas, be to, sukuria kitų šeimos narių prievartos šeimoje galimybę. Ji riboja ne tik moters fizinę ir socialinę veiklą, sukelia fizines ir emocines kančias, bet taip pat sutrikdo šeimos funkcionavimą ir riboja moters visuomeninės veiklos galimybes. Apie smurtą šiandien mes kalbame vis dažniau. Smurtas egzistuoja ne tik gatvėse, žurnaluose, kompiuteriniuose žaidimuose, deja, jis egzistuoja ir šeimose. Visuotinai priimta, kad smurtas prieš moteris tiek viešajame, tiek privačiąjame gyvenime yra žmogaus teisių pažeidimas ir viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių pasiekti lyčių lygybės tikslų. Nevyriausybinių organizacijų duomenimis, nuo smurto šeimoje kasmet Lietuvoje žūva apie 20 moterų. Policijos departamento informacija rodo, kad iškvietimų dėl konfliktų namuose per metus būna per 40 tūkstančių. Smurtas šeimoje nepriklauso nuo socialinės padėties, religijos, seksualinės orientacijos ar etninės kilmės. Naujumas. Praėjusių metų gruodžio 15 dieną įsigaliojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kuriuo siekiama sutramdyti smurtą šeimoje ir neleisti smurtavusiam asmeniui išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Šio įstatymo paskirtis ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų. Pagalba smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims teikiama: psichologo, teisinės, socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo, apgyvendinimo ir kt. būtinos paslaugos, teikiamos valstybės, savivaldybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims. Lietuvoje nėra renkami išsamūs oficialūs statistiniai duomenys apie smurto prieš moterį šeimoje paplitimą. Smurto prieš moteris problemą tyrinėjo G. Purvaneckienė, J. Šeduikienė, A. Purvaneckas, R. Mikalajūnaitė, J. Reingardienė ir kiti autoriai. Lyčių lygiateisiškumo problemos, lyčių kultūriniai, socialiniai aspektai taip pat lyties tapatybės problemos nagrinėjamos A.Vosiliūtės, V. Šidlauskienės, V. Kanopienės ir kitų autorių darbuose. Anot A. M. Pavilionienės (2007), Lietuvoje labai stinga visuomenės švietimo šia tema bei prevencijos priemonių, krizių centrų smurto aukoms reabilituoti bei smurtautojams perauklėti, suteikiant jiems teisinę, psichologinę ir švietėjišką paramą. Objektas - moterų patyrusių smurtą šeimoje psichosocialinės problemos. Tikslas - išnagrinėti, moterų patirusių smurtą šeimoje, psichosocialines problemas. Uždaviniai: 1. Apibūdinti smurto šeimoje rūšis ir jų sąveiką. 2. Išnagrinėti smurto šeimoje priežastis. 3. Nustatyti moterims patyrusioms smurtą šeimoje kylančius sunkumus. Metodai: 1. Mokslinės literatūros apžvalga; 2. Anketinė apklausa; 3. Kiekybinių duomenų analizė. Baigiamajame darbe atskleistos tokios bendrosios ir specialiosios socialinio darbuotojo kompetencijos: * Gebės vadovauti socialinėms programoms ir būti efektyviu projekto komandos nariu. Ši kompetencija atskleidžiama teorinėje darbo dalyje 1.5. poskyryje, apibūdinant socialinių paslaugų paramos programą moterims nukentėjusioms nuo smurto. * Gebės prognozuoti socialines problemas. Kompetencija atskleidžiama 1.4. dalyje analizuojant požymius leidžiančius suprasti, kad moters šeimoje yra smurtaujama. * Gebės sudaryti paramos programą. Ši kompetencija atsiskleidžia 1.6. teorinėje darbo dalyje, analizuojant socialinių paslaugų paramos programą moterims nukentėjusioms nuo smurto. * Gebės teikti socialines paslaugas. Kompetencija atskleidžiama 1.6. dalyje, poskyryje analizuojant socialinių paslaugų poreikį moterims patyrus smurtą šeimoje. * Gebės vykdyti prevencinę veiklą. Ši kompetencija atsispindi 1.5. ir 1.6. dalyse apibūdinant socialinio darbuotojo veiklą su smurtaujančiais vyrais ir analizuojant visus įmanomus būdus, kad būtų užkirstas kelias smurtui šeimoje. * Gebės taikyti komandinio darbo principus. Kompetencija atskleidžiama teorinėje darbo dalyje, 1.6. poskyryje, apibūdinant komandinio darbo privalumus siekiant klientei suteikti kuo kokybiškesnę paslaugą.
Komentarų (0) Apimtis (50)Išsamiau »
"Laisve" - Etika - Referatas
Ištrauka: Laisvė yra subjekto galimybė nevaržomai, savo nuožiūra elgtis bei veikti. Laisvės esmė Bendru požiūriu laisvę galima priskirti gamtos dėsniui, kuris persmelkia visas gyvenimo puses. Mes matome, kad gyvūnai nelaisvėje kenčia. Ir tai liudija, kad gamta nesutinka su jokio sutvėrimo pavergimu. Ir neatsitiktinai žmonija šimtmečius kariavo, kol nepasiekė tam tikro asmens laisvės lygio. Bet kuriuo atveju laisvę mes suprantame labai miglotai, ir jeigu įsigilinsime į jos turinį, tai iš mūsų supratimo beveik nieko neliks. Juk prieš reikalaudami asmens laisvės, mes turime padaryti prielaidą, kad kiekviena asmenybė jos siekia. Bet prieš tai derėtų įsitikinti, ar gali asmenybė veikti laisvu noru. Laisvė žmogui reiškia jo veikimo būdą, galimybę pagal savo apsisprendimą ir pasirinkimą veikti, dalyvauti gyvenime. Laisvė socialiniame gyvenime yra kintanti, skirtinga ir įvairi: judėjimo, įsitikinimų, informacijos, kalbos, spaudos, mokslo, laisvė reikšti savo nuomonę ir kt. tikroji žmogaus laisvė yra tiesiogiai susijusi su jo išsilavinimu, kultūros lygiu ir pirmiausia su gebėjimu save riboti ir valdyti. Be to laisvė priklauso nuo asmenybės, nuo žmogaus sugebėjimų. Kuo žmogus laisvesnis, tuo jis labiau atsakingesnis. Žmogaus laisvę sąlygoja daugelis veiksnių: visuomenė, kurioje žmogus gyvena, t.y. valstybė, jo paties charakteris, valia ir t.t. Laisvė – tai sugebėjimas valdyti save ir gamtą. Žmogus, žinodamas gamtos dėsnius, gali jais naudotis savo sumanymams įvykdyti. Tik žmogus yra laisvas, nes tik jis egzistuoja pats save apspręsdamas. Apsisprendimo galimybė, kuri yra pats laisvės branduolys yra dvasios dalykas. Pagrindas, kuris įgalina žmogų iš gamtos išsiveržti į dvasinę tikrovę, ir yra ne kas kita kaip laisvė. Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi, jį išskiria iš kitų gyvųjų būtybių, visa savo būtimi priklausančių gamtai. Tai galima teigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė. Kanto žodžiais, laisvė yra ne duota, o užduota, būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties žmogaus laimima. Trumpiau tariant, ne laisvi gimstame, o privalome laisvi tapti. Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam save sukurti. Sukuriame save pačius susikurdami kultūrą ir išaugdami į morališkai atsakingas asmenybes. Kultūra suteikia mums laisvę gamtos atžvilgiu. Negalime gamtos dėsnių pakeisti, galime juos tik atskleisti. Atskleisdami juos tuo pačiu atskleidžiame kelią gamtai viešpatauti. Įprasmindami savo sukurtai simboliais, gamtos padarus paverčiame savo kūriniais ir abejingąją gamtinę tikrovę paverčiame savo pasauliu. Savo pačių atžvilgiu laimime laisvę moraliniu apsisprendimu. Būtų beprasmiška norėti kitokio kūno, negu esame gavę iš tėvų , ar kitokio charakterio, negu nulėmė paveldėjimo veiksnių sąveika, bet moralinę savo atsakomybę galime laisvai plėtoti. Laisvė žmogų pastato prieš moralinio apsisprendimo prievolę. Schellingo perspėjimu, nėra laisvės tik geram, nes laisvė visada lygiai yra ir geram, ir blogam. Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopuolį į kaltę. Pašaukti patys save sukurti, esame kaltės perspėjami savęs nesuabsoliutinti, savo laisvės nepaversti chaotiška savivale. Laisvė yra ne savivalės pateisinimas, o atsakomybės reikalavimas. Laisvė yra visų vertybių versmė: nėra nieko žmogiškai vertinga, kas nėra laisvai pa- siekta. Kur nėra laisvės, ten nėra nė vertybių. Tik žmogus gali būti kaltas ar nekaltas, nes tik jis laisvai stovi prieš vertybių pasaulį. Tačiau laisvė nėra pati vertybių matas, t.y. , kad visa galėtų būti laisvės vardan pateisinama. Ne pati laisvė visa pateisina, o greičiau laisvė įprasmina tai, kas vertinga ja pasiekiama. Žmogus kuria save, kaip moralinę asmenybę vadovaudamasis moraliniais principais, skiria gera nuo bloga, nėra žmogaus kūriniai, nors jie tikrovėje gali būti realizuoti tik per žmogų. Moralinės normos nepaneigia laisvės, nes : • jos tik apeliuoja į žmogų, bet jo nepriverčia, • jos išreiškia ne kažką žmogui svetima, o jo paties idealą.
Komentarų (0) Apimtis (8)Išsamiau »
"Humanistinės Jono Biliūno idėjos" - Lietuvių kalba - Rašinys
Ištrauka: Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Svarbiausios humanizmo idėjos – žmogaus vertingumo pripažinimas, tikėjimas jo jėgomis ir protu – lydėjo žmoniją nuo seniausių laikų. Humanistinės minties pradmenys aptinkami jau antikos mąstytojų palikime. Renesanso epochoje humanizmui buvo skiriama labai daug dėmesio. Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų. Jie tikėjo žmogaus genijumi, jo proto ir vaizduotės galia, gynė laisvą asmenybę. Žymūs Renesanso epochos rašytojai – Petrarka, Servantesas, Šekspyras tikėjo žmogumi, matė jo gėrio siekimą. „Tauri žmogaus dvasia pati savaime vis vien tiesos ir gėrio sieks",- rašė Gėtė, Švietimo amžiuje. Stiprūs išgyvenimai ir susižavėjimas autoritetais gimdė šių menininkų kūryboje humanizmą. Lietuvių literatūroje humanistines vertybes atskleidęs rašytojas buvo Jonas Biliūnas. Jis - pirmasis prozininkas suglaudęs išsišakojusį lietuvių pasakojimą į europietiškos novelės formą. ,,J.Biliūnas į lietuvių literatūrą įnešė naują srovę, jis pirmasis lietuviams parodė, kas yra dailioji literatūra“, - rašė K. Jasiukaitis. XIX – XXa. gyvenęs rašytojas buvo demokratinių nuostatų idealistas: jei gerbi savo įsitikinimus, privalai laikytis ,,principo niekados nevaržyti žmogaus jausmų ir sąžinės, kokie jie nebūtų“. J.Biliūno kūriniuose humanizmas yra labai gilus. Dažnai jo kūriniai turi galią pažadinti žmogiškumą. Perskaičius jo kūrybą nekyla abejonių kaip turi elgtis žmogus. Savitas blogio supratimas, naujai traktuojamos dvasinės vertybės, o ypač jų stoka gyvenime suteikė Jono Biliūno kūriniams nepakartojamų bruožų: greit užmiršt padarytą skriaudą, į blogą atsakyt geru, atlaidžiai dovanoti savo priešams. Tai aukščiausios krikčioniškosios moralės normos, tai tikras humanizmas, kurio apstu rašytojo apsakymuose. Žymiomis novelėmis ,,Kliudžiau“, ,,Brisiaus galas“ autorius parodo, kiek yra reikšmingas humanizmas, koks dvasingas ir geras turi būti žmogus. J.Biliūnas savo brandžiuose kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų. Tačiau nesiėmė pirštu prikišamai nurodyti tos skriaudos priežasčių, įvardinti kaltininkų ir čia pat atstatyti teisingumą. Jam rūpi pati skriaudos situacija – nesibaigianti ir nepakeičiama. Ją galima tik atjausti ir iškentėti, o ne išaiškinti ir išspręsti. ,,Kai pasakojimas novelėse subjektyvėja, kai atidžiau įsižiūrima į žmogaus poelgius, jų priežastis, kai plačiau aptariamas vidinis žmogaus pasaulis, nusitrina ribos tarp teigiamų ir neigiamų veikėjų”. [Žukas 2001, 90]. Novelėje „Lazda“ esti panaši potekstė, kaip ir kūrinyje „Ubagas“. Tėvas, novelės veikėjas, patiria smurtą, paniekinimą, bet kilniadvasiškai atleidžia savo skriaudėjui, tai rodo pasakymas: „ Tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvę primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo...“. Jis ne tik atleidžia savo skriaudėjui, bet ir priima gyventi tą patį dvaro prievaizdą, kuris mušė jį lazda. J.Biliūno kūriniuose svarbu pasigailėti ir padėti silpnesniam, nesvarbu ką jis bebūtų pridirbęs blogo ir pikto. ,,Neskubėk teisti, pasistenk suprasti ir atleisti,” – teigė J. Biliūnas.
Komentarų (1) Apimtis (3)Išsamiau »
"Teisės istorija" - Teisė - Referatas
ĮVADAS Demokratinėje teisinėje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra toks, jog teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Todėl teisminei valdžiai Lietuvoje keliami svarbūs ir reikšmingi uždaviniai, kuriuos įgyvendina šalyje veikianti teismų sistema. Lietuvos Respublikos Konstitucija nurodo, kad teisingumą mūsų šalyje vykdo tik teismai. Teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Bylas nagrinėjantys teisėjai vadovaujasi tik įstatymu. Jie negali taikyti Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo. Teismo nepriklausomybė -esminė piliečių teisių garantija. Piliečiams teismas kasdieniame gyvenime - bene svarbiausia iš valdžių. Jie yra labiausiai suinteresuoti, kad šia valdžia kitos valdžios nemanipuliuotų. Teisminės valdžios nepriklausomumas ypač svarbus tais laikotarpiais, kai ir įstatymų leidžiamąją, ir vykdomąją valdžią kontroliuoja viena politinė dauguma. Teisminės valdžios nepriklausomumas įkūnija valdžių padalijimą, ji saugo asmenį, garantuoja, kad valstybė gerbs teisę. Mano darbo tikslas yra apžvelgti Letuvos Respublios teismų sistemą nuo Lietuvo s Didžiosios kunigaikštystės laikų iki šių dienų, tai yra, įvardinti, kokios teismų reformos vyko mūsų šalyje, kaip skirstomi Lietuvos Respublikos teismai, apžvelgti Konstitucinio teismo pareigas ir darbą.
Komentarų (0) Apimtis (21)Išsamiau »
"Teisės aktai reglamentuojantys kaimo turizmo veiklą" - Teisė - Kursinis darbas
Turinys: Įvadas Teisė teikti kaimo turizmo paslaugas Kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimai Bendrosios nuostatos Reikalavimai kaimo turizmo paslaugą teikiant individualiame gyvenamajame name Reikalavimai kaimo turizmo paslaugą teikiant sodyboje Aktyvaus poilsio sąlygos Baigiamosios nuostatos Kaimo turizmo paslaugų sutartys Kontrolė, atsakomybė ir ginčų spendimas Išvados Literatūros sąrašas Ištrauka: Teisę teikti kaimo turizmo paslaugą (apgyvendinimo, higienos, maitinimo ir poilsio) kaimo vietovėje turi tik fiziniai asmenys, tai yra ūkininkai ir privačių namų valdų savininkai, kurie turi atitikti keliamus reikalavimus. Turizmo įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad kaimo turizmo paslauga – tai kaimo gyvenamojoje vietovėje ar mieste, kuriame gyvena ne daugiau kaip trys tūkstančiai gyventojų, ūkininko sodyboje ar individualiame gyvenamajame name teikiama turizmo paslauga, kurios tiekėjai privalo: 1. Sudaryti kaimo turizmo paslaugų teikimui būnas sąlygas. 2. Turi Lietuvos Respublikos mokesčių inspekcijoje įregistruoti individualią veiklą, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą (kaimo turizmo paslaugos, kodas 10). 3. Turi gauti savivladybės, kurios teritorijoje vykdys veiklą, pažymėjimą teikti paslaugas gyvenamajame name arba sodyboje. Fiziniai asmenys gali teikti kaimo turizmo paslaugas tik turėdami savivaldybės išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimai įvykdyti. Kaimo turizmo paslaugų kūrimas ir plėtojimas gali būti remiamas specialiosioms ir kitoms programoms vykdyti skirtomis lėšomis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, prioritetą teikiant kaimų architektūrinėms tradicijoms išlaikyti. Kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimus nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinį Kodeksą fizinis asmuo, teikiantis kaimo turizmo paslaugas yra laikomas verslininku. Juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis. Ribotos civilinės atsakomybės asmenys – tai akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės organizacijos ir kt., kurios atsako tik įmonės turtu. Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys yra individualios (personalinės) įmonės ir ūkinės bendrijos, kurių savininkai atsako savo asmeniniu turtu. Juridinių asmenų steigimo ir veiklos tvarką reguliuoja Civilinis Kodeksas, Įmonių įstatymas, Akcinių bendrovių ir kiti įstatymai.
Komentarų (0) Apimtis (14)Išsamiau »
"Kaip atrodo mirtis filosofijos" - Filosofija - Rašinys
Ištrauka: Žmonės gali rinktis: dirbti arba žaisti, kovoti arba mylėti. Tai dar žmogaus galioje. Tačiau ir kovojantis, ir mylintis, ir dirbantis, ir žaidžiantis žmogus miršta. Žmogaus buvimas yra paradoksalumas, jis gyvena tarp begalybės ir nebūties. Jam nereikia daug išminties, kad suvoktų, jog šioje žemėje kažkada jis turės mirti. Visais laikais žmonėms mirtis buvo paslaptis. Kurios sąvoka aktuali ne vien tik tiems, kurie miršta, kurie yra prie amžinybės slenksčio, ne tik mirštančiojo artimiesiems, bet aktuali kiekvienam žmogui, nes kiekvienas žmogus yra mirtingas. Toks jis sukurtas – su nemirtinga siela, ir mirtingu kūnu. Mirtis gali būti kaip nekviestas svečias, kurio niekas nelaukia ir kurio stengiasi neįleisti į namus, bet jis vis tiek suranda būdą, kaip įeiti. Mirtis lyg šešėlis, kuris mus persekioja nuo pat mūsų gimimo. Kartais mes šio šešėlio beveik nepastebime, o kartais jaučiame, kaip jis tiesiog alsuoja mums į nugarą. Todėl nuo mirties nepasislėpsime, ji nežiūrės kaip mes atrodom, kiek mums metų, ji tik ateis ir pasiims neatsiklausus, nepalikus galimybės rinktis, mirtis ištiks ir viskas. O kaip gi atrodo mirtis? Gyvename ir lakiame nežinia ko. Juk nežinome kaip ji atrodo, ko iš jos laukti. O gal mirtis gyvena šalia, gal ji tiesiog ateina tavo pačio pavidalu ir pasiima? Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur gali atsekti, nesvarbu, kur nukeliautumėme, ji gali išnirti taip netikėtai, ir niekada negali žinoti, iš kurios pusės ji tave užpuls. O gal ji tikrai panaši į giltinė? Kuri įsivaizduojama kaip senyvo amžiaus moteris, turinti mirusio žmogaus veido išraišką arba tiesiog kaukolės galvą, vilkinti juodą apsiaustą su gobtuvu ir laikanti dalgį. Kuri prisilietus, papūtus kvapą, pažvelgus į akis ar lyžtelėjus liežuviu, galėdavo numarinti žmogų. Ar tai tik viena ankstyvųjų lietuvių pagonybės mitinių būtybių, atsiradusi norint paaiškinti vieną nemaloniausių žmogaus būties reiškinių – mirties paslaptį. Daugelis nori neskausmingos baigties, kai kūno nemausto nepakeliami skausmai, o protas išlieka blaivus. Gera būtų ryte pabusti, skaitant laikraštį išgerti kavos, išeiti į miestą, ar į darbą, grįžus namo ramiai paklausyti muzikos, pažiūrėti televizijos. O vėliau eiti miegoti. Tik, kitaip nei vakar, ryte jau nebepakilti. Išeiti be pompastikos ir sąžinės graužaties, lyg užgestų žvakė. Tačiau mirties mes negalime kontroliuoti, negalime jos atpažinti. Manau šiaip ar taip, viską išsiaiškinsime kai su šia būtybe susidursime akis į akį.
Komentarų (0) Išsamiau »
"Literatūros srovės ir autoriai" - Lietuvių kalba - Konspektas
LITERATŪROS SROVĖS: ANTIKA VIDURAMŽIAI RENESANSAS BAROKAS KLASICIZMAS ŠVIETIMO EPOCHA RACIONALUSIS LAIKOTARPIS ŠVIETIMO EPOCHA SENTIMENTALIZMAS ROMANTIZMAS REALIZMAS IMPRESIONIZMAS SIMBOLIZMAS NEOROMANTIZMAS EKSPRESIONIZMAS FUTURIZMAS SIURREALIZMAS EGZISTENCIALIZMAS AUTORIAI Kristijonas Donelaitis Maironis Šatrijos Ragana Vaižgantas Jonas Biliūnas Vincas Krėvė Vincas Mykolaitis-Putinas Salomėja Nėris Henrikas Radauskas Antanas Vaičiulaitis Balys Sruoga Antanas Škėma Justinas Marcinkevičius Juozas Aputis Romualdas Granauskas Vanda Juknaitė Saulius Šaltenis Bitė Vilimaitė Sigitas Geda Marcelijus Martinaitis Nijolė Miliauskaitė Judita Vaičiūnaitė Tomas Venclova Ištrauka: Žymiausias graikų rašytojas Homeras. Tai išmintingas aklas dainius. Jis sukūrė du epus: Iliadą ir Odisėją, kurie parašyti Trojos karo motyvais. Graikų drama atsiradoVIa iš dievo Dioniso švenčių apeigų. Išvertus tragediją į lietuvių kalbą – reiškia “ožių daina“. Komedija kilo iš švenčių, eisenų, dainuškų. Aischilas vadinamas tragedijos tėvu. Jis parašė apie 90 tragedijų iš kurių išliko 7. Žymiausia – „Prikaltasis Prometėjas“. Sofoklis – žymiausias tragikas. Jis parašė 120, iš kurių išliko 7. Žymiausios – tai „Karalius Edipas“, „Antigonė“. Romėnų literatūra. Ji jungė Graikijos ir Europos literatūras. Iš romėnų literatūros buvo perimti žanrai ir siužetai. Vergilijus – žymiausias romėnų rašytojas. Jis rašė lėtai, todėl paliko 3 kūrinius iš kurių svarbiausias „Eneida“. Antikinės literatūros motyvai lietuvių literatūroje ir poezijoje. Lietuvių poetai antikoje ieško grožio ir heroizmo. Pavasario gyvybingųjų galių pertekliui, žaliavimui ir žydėjimui apsakyti B. Brazdžionis randa jauno, tobulo ir gražaus dievo Apolono vaizdą. H. Radauskas taip pat pasiteikia antikos dievų įvaizdį. J. Degutytė antikos motyvais parašytus eilėraščius sudėjo į „Baltąjį ciklą“. Heroizmo tąsą pabrėžia V. Mykolaitis – Putinas poemoje „Prometėjas“. J. Marcinkevičiaus dramos „Heroica arba Prometėjo pasmerkimas“ veikėjai yra ne dievai, o žmonės. Justinas Marcinkevičius Biografija Poetas, dramaturgas, prozininkas Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. Važatkiemyje (Prienų r.), valstiečių šeimoje. 1954 m. baigė Vilniaus universitete lituanistikos studijas. Dirbo redakcijose, Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Gyvena Vilniuje. Daugelio premijų laureatas. Į literatūrą atėjo šeštojo dešimtmečio viduryje. Tuomet buvo susijęs su oficialiai sovietinės valdžios palaikoma literatūra, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje ėmė tolti nuo oficialiosios komunistinės ideologijos, tapo vienu iš aktyvių tautinės idėjos puoselėtojų ir gynėjų. Savo kūryba, viešais pasisakymais Just. Marcinkevičius Lietuvoje yra išsikovojęs aukštą moralinį autoritetą. Svarbiausi kūriniai: poezijos rinkimai „Liepsnojantis krūmas" (1968), „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas" (1978), poemos „Donelaitis" (1964), „Pažinimo medis" (1979), draminė trilogija „Mindaugas" (1968), „Mažvydas" (1977), „Katedra" (1971), esė knyga „Dienoraštis be datų" (1981). Kūrybos bruožai Drama l. Draminėje trilogijoje „Mindaugas" (1968), „Mažvydas" (1977), „Katedra" (1971) kalbama apie visiems laikams aktualias problemas: koks yra pareigos ir asmenybės laisvės santykis, ar visada tikslas pateisina priemones. Šioje trilogijoje poetas norėjo parodyti, per kokį vargą ir skausmą atsirado pagrindinės lietuvių nacionalinio gyvenimo formos: valstybė, raštas, menas. 2. Poetinės dramos „Mindaugas" siužetą sudaro Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo gyvenimo istorija: kova dėl valdžios, nelaiminga meilė, karūnavimas ir pagaliau mirtis nuo saviškių sąmokslininkų rankos. Tačiau istoriniai faktai leidžia dramaturgui šiuolaikinio žmogaus akimis pažvelgti į tautos istorijos ir žmogaus egzistencijos klausimus. Veikėjų mintys bei išgyvenimai bene svarbesni už siužeto įvykius. Tai parodo ir abiejų veikalo dalių pavadinimai: I d. - „Meilė ir smurtas", II d. - „Šlovė ir kančia". Dramoje atskleista Mindaugo tragedija - tai valdovo ir žmogaus tragedija. Mindaugas - valdovas, siekiantis bet kokia kaina suvienyti Lietuvą, bet kartu jis gyvas, klystantis, brangiai už viską sumokantis, savo asmeninį gyvenimą norintis turėti žmogus. Just. Marcinkevičius kelia klausimą: ar kilnus tikslas visada pateisina priemones? (Mindaugo kovos su politiniais priešininkais metodus dramoje taikliai nusako jo brolis Dausprungas: „Pakorė, nugalabijo, išvijo."). 3. Antroji trilogijos dalis - trijų dalių giesmė „Mažvydas" - nukelia skaitytoją į XVI amžių, kai atsirado raštija lietuvių kalba. Pagrindinis kūrinio personažas - pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Jo „Katekizmo" žodis turi būti švarus, teisingas, vienijantis, tarnaujantis laisvei. Mažvydą autorius pristato kaip gyvybinių tautos interesų reiškėją, didvyrį ir kankinį. Herojus kenčia dėl to, kad visa, kas, atrodo, galėtų būti laikoma nepajudinamomis vertybėmis - dideli siekimai ir žygdarbiai, staiga susvyruoja, nebetenka pagrindų, nes jis paliko pražūčiai savo mylimąją, nepajėgė išgelbėti sūnaus (beje, tai poeto sukurti, o ne biografiniai faktai). Taigi ir šioje dramoje pagrindine konflikto ašimi lieka žmogaus pareigos, aukojimosi aukštesniems idealams ir jo asmeninio gyvenimo susidūrimas. 4. Just. Marcinkevičiaus dramose, panašiai kaip ir poezijoje, kalbama apie žmogaus įsipareigojimą tėvynei, jos kultūrai, apie kalbos, rašto svarbą, būtinybę juos saugoti, o kartu apie žmogaus meilę, apie jo kaltes ir atgailos galimybę.
Komentarų (0) Apimtis (39)Išsamiau »
"Gyvenimo kokybes problemos Lietuvos kaime" - Sociologija - Kursinis darbas
Turinys: ĮVADAS Kaimo demografinė situacija Gyventojų skaičius Gimstamumas Amžius Santuokos ir ištuokos Problemos gyvenant kaime Užimtumas ir nedarbas kaime Išsilavinimas Kaimo kultūrinis gyvenimas Ekologinio žemės ūkio raida ir plėtros perspektyvos Žemės ūkio praeitis ir dabartis Gyvenimo kokybės gerinimas kaime IŠVADOS Literatūros sąrašas ĮVADAS Kaimas – tai kur kas mažesnė už miestą teritorija, kurioje apytiksliai suskaičiuojama iki 5 tūkstančių gyventojų. Pirmtakais laikomos pirmos nuolatinės gyvenvietės, atsiradusios tuo laikotarpiu, kai buvo imtasi plačiau verstis gyvulininkyste ir žemdirbyste. Kaimas visiškai išsiskyrė XIVa. kaip apgyvendinimo tipas, kai buvo imtasi iš gyvenviečių teisiškai išskirti miestus. Esminių pokyčių kaime įvyko 1990 metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Pasikeitė kaimo gyventojų socialinė padėtis. Kursiniame darbe bus tyrinejama kaimo žmonių demografiniai rodikliai, gyvenimo būdo problemos, pokyčiai, gyvenimo kokybės ir gyventojų kokybės skirtumai ir t.t. , kadangi Lietuvos kaime dažnai yra susiduriama su gyvenimo kokybės problemomis. Tokiomis kaip : žemas darbo našumas, dideli valstybės įsiskolinimai žemdirbiams, nepakankamai išvystyta kaimo socialinė infrastruktūra, neaiški kaimo ateities perspektyva. Šie veiksniai atsiliepė ekonominei ir socialinei kaimo gyventojų būklei : sumažėjo užimtumas, išaugo nedarbas, smuko gyvenimo lygis, pablogėjo demografiniai rodikliai, prastėjo švietimo sąlygos, sveikatos apsaugos, laisvalaiko, kultūros srityse, išaugo nusikalstamumas. Kaimo gyventojų pajamos yra žymiai mažesnės už miestiečių. Šias problemas būtina spręsti, kadangi kaimo vietovės turi tapti žymiai patogesnėmis gyventi, dirbti ir ugdyti naujai augančią kartą. Objektas – Lietuvos kaimas; Tikslas - išanalizuoti Lietuvos kaimo gyvenimo kokybės problemas ; Uždaviniai : 1. Apžvelgti kaimo demografinę situaciją ; 2. Išanalizuoti kaimo socialines problemas ; 3. Aptarti kas gerintų gyvenimo kokybę kaime . Metodai : mokslinė literatūra, bei dokumentų analizė.
Komentarų (0) Apimtis (23)Išsamiau »
"TRANZITO MUITINĖS PROCEDŪRA IR JOS YPATUMAI" - Kita - Referatas
Turinys Įvadas Muitinės veikla Muitinės procedūros Muitinis tranzitas Literatūra Dauguma Lietuvos gyventojų, paklausti apie muitinės procedūras, pasakytų, kad tai – importas, eksportas ir tranzitas, o visi privalomi mokesčiai sumokami pasienyje. Kitados muitinė iš tiesų težinojo tik tokias elementarias muitinės procedūras, tačiau šiandien procedūros – tai ne tik įprastinio importo, eksporto ir tranzito įforminimo ir kontrolės būdai, bet ir ekonominiai instrumentai, kurių paskirtis – užtikrinti, kad importo mokesčiai būtų sumokami tik tada, kai prekės patenka į vidaus rinką ir gali būti vartojamos. Lietuvos Respublikos muitinė – Lietuvos Respublikos valstybės institucija, atsakinga už jos kompetencijai priskirtų įstatymų bei kitų su importu, eksportu ir tranzitu susijusių teisės aktų įgyvendinimą, importo ir eksporto muitų bei mokesčių surinkimą. Vykdydama šiuos svarbius uždavinius muitinė nuosekliai taiko jos veiklą reglamentuojančio Muitinės kodekso nuostatas, kitus nacionalinius teisės aktus, tarptautinius susitarimus ir konvencijas, siekia teigiamų poslinkių teikiant paslaugas per valstybės sieną prekes vežantiems verslo atstovams ir per ją vykstantiems keleiviams. Metodai, kuriais Lietuvos muitinė vadovaujasi vykdydama savo funkcijas, įtakoja visuomenės gyvenimo kokybę, nacionalinės pramonės gyvybingumą, politinį stabilumą ir bendrą ekonomikos pažangą. Darbo tikslas: Išanalizuoti vieną iš muitinės procedūrų - tranzitą, panagrinėti jos ypatumus. Darbo uždaviniai: Darbo metodai: teisės aktų analizė, literatūros ir Lietuvos muitinės interneto svetainėje pateiktos medžiagos analizė,
Komentarų (0) Apimtis (10)Išsamiau »
"Teisės paruoštukė" - Teisė - Konspektas
Turinys: TEISĖS SAMPRATA HIPOTEZĖ DISPOZICIJA SANKCIJA NORMINIAI TEISĖS AKTAI BENDROJI TEISĖS AKTŲ STRUKTŪRA ĮSTATYMAI IR ĮSTATYMO GALIĄ TURINTYS TEISES AKTAI TEISINĖ ATSAKOMYBĖ TEISĖS NORMŲ GALIOJIMAS LAIKE, ERDVĖJE IR ASMENIMS TEISINIAI SANTYKIAI TEISĖS PAŽEIDIMAS TEISINE SPRAGA ISTATYMŲ ANALOGIJA Ištrauka: TEISĖS SAMPRATA. Valstybė-teritorija, gyventojai (tauta), reali valdžia. Kai yra valdžia, atsiranda teisė ir įstatymai. Teisė gali būti kildinama iš valdžios. Teisės samprata-teisinis santykių reguliavimas. Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Teisinis reguliavimas-žmonių santykių reguliavimas (civilinis kodeksas). Individo santykis su valstybe. Teisinis principas-protingumo principas. Apsauginis reguliavimas-prie baudžiamosios atsakomybės. Čia buvo teisinio reguliavimo principai. Teisės kildinimas-jei kažkas reikalauja laisvės sau nepripažindamas kitiems laisvės, jis reikalauja viešpatavimo. Įstatymų leidžiamoji teisė kildinama iš valdžios (totalitarinis rėžimas). Demokratinėj santvarkoj teisė kildinama iš individo teisių. Prevencinė teisė-įstatymai vaikų, paauglių ugdymui. Teisės socialinė paskirtis pirmiausia įgyvendinama teisiniu reguliavimu, t.y. darant poveikį žmonių elgesiui teisės priemonėmis. Teisinis reguliavimas-tai praktiškai funkcionuojanti, veikianti teisės samprata. Teisinio reguliavimo priežastys klasinėje ir demokratinėje valstybėje skiriasi: 1. Klasinėje valstybėje teisinėmis priemonėmis imamasi reguliuoti žmonių elgesį siekiant legalizuoti, sunorminti vienų socialinių grupių agresiją kitų soc grupių atžvilgiu; organizuotu būdu slopinti vienų soc grupių agresiją. 2. Demokratinėje valstybėje derinti priešingų grupių interesus ir tokiu būdu palaikyti visuomenės socialinę santvarką bei ją rimtį. Teisinio reguliavimo objektas yra tas socialinis žmonių elgesys, kurį reikia norminti teisės priemonėmis. Teisė reguliuoja tik reikšmingiausius santykius. Pagal objektą galima suskirstyti: 1. Turtinius žmonių santykius 2. Žmonių santykiai atsirandantys valdant valstybę 3. Teisėsaugos santykiai, atsirandantys užkertant kelią visuomenės tvarkos pažeidimams, patrauki...
Komentarų (0) Apimtis (11)Išsamiau »
"Saugomų teritorijų reglamentavimas" - Teisė - Analizė
Turinys: Įvadas Teisės aktai, reglamentuojantys saugomu teritorijų apsaugą Saugomų teritorijų įstatymo keitimo poreikis Saugomų teritorijų pakeitimo projektas Saugomų teritorijų pakeitimo projektas Išvados Literatūra Ištrauka: Teisės aktai, reglamentuojantys saugomu teritorijų apsaugą Lietuvos aplinkos teisei būdinga teisės aktų gausa, dažna kaita ir jų praktiniai taisymai. Aplinkos teisės įgyvendinimas priklauso nuo visuomenės, valstybės ir vietos savivaldos institucijų aplinkosauginio sąmoningumo ir pareigingumo. Skirtingi ekonominiai ir politiniai interesai, manymas, kad savi interesai yra svarbesni nei bendrieji. Skubotai priimami įstatymai gali pakenkti tiek saugomoms teritorijoms, tiek aplinkai. Aukščiausią juridinę galią turinčio teisės akto, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnyje: teigiama, kad Valstybė rūpinasi natūralios gamtines aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, tam tikru gamtos objektu ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami gamtos ištekliai. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme aplinkos apsauga apibrėžiama kaip aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio ir kitokio neigiamo poveikio ar padarinių, atsirandančių vykdant antropogenine veiklą. Šis įstatymas – tai programinio pobūdžio teisės aktas, įtvirtinantis nacionalinės aplinkos apsaugos politikos ir aplinkos teisės sistemos pagrindus, valstybinio aplinkos apsaugos valdymo sistema. Saugomų teritorijų steigimą, apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą jose reglamentuoja 1993 m. priimtas Lietuvos Respublikos saugomu teritorijų įstatymas, kiti įstatymai ir teisės aktai. 2001 m. priimta nauja saugomų teritorijų įstatymo redakcija, nustato specialių saugomų teritorijų steigimo tvarką, tvarkymo ir apsaugos teisinius pagrindus, nustato visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, saugomų teritorijų sistemą. Veikla saugomose teritorijose reglamentuoja. 1. Saugomų teritorijų, aplinkos apsaugos, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, miškų, teritorijų planavimo, statybos bei kiti įstatymai (tarp jų žemės, žemės reformos, turizmo, piliečių nuosavybės teisiu į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymai. 2. Saugomų teritorijų nuostatai. 3. Saugomu teritorijų planavimo dokumentai 4. Saugomu teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų tipiniai ir individualus apsaugos, taip pat saugomų teritorijų regioniniai architektūriniai reglamentai, įskaitant laikinus reglamentus. 5. Apsaugos sutartys, kurios gali būti sudaromos dėl veiklos apribojimų saugomose teritorijose, konkrečių žemės, miško bei vandens telkinio naudojimo sąlygų nustatymo.
Komentarų (0) Apimtis (11)Išsamiau »
"Lietuvos valstybes skola 2004-2008 metais ir jos priezastys" - Ekonomika - Referatas
Turinys: ĮVADAS VALSTYBĖS SKOLOS SAMPRATA IR JOS STRUKTŪRA AR LIETUVA STIPRIAI PRISISKOLINO PER 2004-2008 METUS? LIETUVOS VALSTYBĖS SKOLOS 2004-2008 METAIS STATISTINIAI DUOMENYS VISA LIETUVOS VALSTYBĖS SKOLA 2004-2008 METAIS Lietuvos valstybės skolos 2004 metais analizė Lietuvos valstybės skolos 2005 metais analizė Lietuvos valstybės skolos 2006 metais analizė Lietuvos valstybės skolos 2007 metais analizė Lietuvos valstybės skolos 2008 metais analizė LIETUVOS VALSTYBĖS SKOLOS 2004 PRIEŽASTYS IŠVADOS LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Ištrauka: 1. LIETUVOS VALSTYBĖS SKOLOS SAMPRATA IR JOS STRUKTŪRA Valstybės skola – valdžios sektoriui priskirtų subjektų, turinčių teisę skolintis, prisiimtų, bet dar neįvykdytų įsipareigojimų grąžinti kreditoriams lėšas, pasiskolintas išplatinus Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašius paskolų sutartis, lizingo (finansinės nuomos) sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, konsoliduota suma. (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=259408&p_query=&p_tr2=) Pasak, Povilo Rėklaičio, visuomeninės organizacijos „Patriotinis judėjimas” pirmininko, valstybės skola kiekvienai valstybei yra tarsi išbandymas, ar valstybės valdžios aparatas tinkamai vykdo jam pavestas funkcijas, ar tinkamai valstybės valdžios aparatas išmano ekonomikos principus, vykdydamas valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų formavimo principus ir praktiką, dar kitaip vadinamą fiskaline politika. Skolos valdymo politika yra neatskiriama valstybės ekonominės politikos dalis. Lietuvos Respublika, kaip valstybė visiškai neįgyvendino ūkio pertvarkymo priemonių. Lietuvos valstybės skola 2006 m. pabaigoje sudarė 14,9 mlrd. litų ir per metus padidėjo iki 16,698 mlrd. litų, arba 17,3 proc. bendro vidaus produkto (BVP), 2008-ųjų metų pabaigoje siekė 17,374 mlrd. Lt, arba 15,6 proc. BVP. Kaip matyti, valstybės skola kiekvienais metais vis didėjo, o BVP mažėjo – tai reiškia, jog valstybės skola didėjo, o pajamos, gautos šalies viduje mažėjo. BVP mažėjimą įtakoja pramonės bei ūkio šakų pajėgumo mažėjimas. Povilas Rėklaitis valstybės skolos sąvoką apibrėžia, kaip deficitinio biudžeto ir neskaidrios valstybės politikos rezultatą, nes skola atkūrus nepriklausomybę kilo ir kyla iki šiol. Jis yra įsitikinęs, jog valstybės skolos atsiradimą ir didėjimą lėmė valstybės vadovų vadybos žinių, moralės, strateginio mąstymo, supratimo ekonomikoje, vidaus bei užsienio politikoje stoka. Toks aukštų valstybės pareigūnų vadovavimas, mąstymas ir vykdoma politika atbaido investuotojus, žlugdo visuomenę, pablogina įvaizdį pasaulyje ir valstybės skolinimosi galimybes, kyla grėsmė palikti skolas ateities kartoms.
Komentarų (0) Apimtis (15)Išsamiau »
"Organizacijos vaidmuo visuomenėje" - Vadyba - Referatas
Turinys ĮVADAS 1. ORGANIZACIJA, JOS BRUOŽAI IR PASKIRTIS 2. ORGANIZACIJOS TIKSLŲ SISTEMA 3. ORGANIZACIJOS APLINKA 3.1. Išorinė organizacijos aplinka 3.1.1. Tiesioginio poveikio išorinė aplinka 3.1.2. Netiesioginio poveikio išorinė aplinka 3.1.3. Išorinės aplinkos vertinimo svarba IŠVADOS LITERATŪRA Įvadas Organizacija tai žmonių kolektyvas, susidaręs arba sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui. Organizacija dažniausiai turi atskirą turtą bei valdymo organus. Paprastai organizacija laikoma įmonė, įstaiga, susivienijimas, visuomeninė organizacija arba organizacija gali būti ir juridinis asmuo. Organizacija – grupė žmonių, kuriuos jungia bendra programa, bendras tikslas arba uždavinys. Sisteminė valdymo koncepcija organizaciją traktuoja kaip sistemą. Todėl iki pradedant nagrinėti sisteminio organizacijos valdymo pagrindus, būtina apibūdinti bendruosius organizacijos kaip sistemos bruožus. Formuluojant organizacijos paskirtį (misiją), reikia atsižvelgti į dvi grupes interesų. Pirmoji grupė – tai interesai tų, kurie turės tiesiogiai vykdyti strateginius pokyčius organizacijoje. Kita grupė interesų liečia tuos, kurie domisi strategijos įgyvendinimo rezultatais. Visi šie interesai skiria organizacijoje individus arba jų grupes, kurie kartu vadinami dalininkais. Kuriant misiją ir tikslus turi būti įvertinti dalininkų interesai, priešingu atveju jų priešinimasis gali sukelti realių problemų įgyvendinant strategiją. Organizacijai yra labai svarbi jos aplinka. Organizacijos aplinka – tai visuma veiksnių, įtakojančių organizacijos veiklą. Ji aprėpia visus aspektus, susijusius su organizacijos išore ir vidumi. Nors organizacijos aplinka yra skiriama į išorinę ir vidinę, bet šios aplinkos yra tarsi „ratas“, kurios vidurys yra organizacijos vidinė aplinka, apsupta išorinės. Pažvelgę į šiuolaikinę organizaciją, iš karto pastebime jos ryšius su aukštesnėmis institucijomis, teise, politinėmis ir kitomis organizacijomis bei institucijomis, veikiančiomis visuomenėje. Nėra uždarų organizacijų. Visos jos, norėdamos gyvuoti privalo palaikyti ryšius su išoriniu pasauliu. Išorinė aplinka apibrėžiama, kaip visi už organizacijos ribų esantys elementai, nuo kurių priklauso jos veikla. Kai kurie iš šių elementų sieja organizacija su pasauliu. Išorinės aplinkos veiksniai – tai sąlygos, kurių organizacija pakeisti negali, tačiau privalo jas įvertinti, kadangi jos daro poveikį organizacijos veiklai.
Komentarų (0) Apimtis (22)Išsamiau »