Paieška » dievu miskas"

Rikiuoti pagal: Datą, Tipą, Kategoriją, Vertinimą, Apimtį
"Vertybės K.Donelaičio poemoje ,,Metai“" - Lietuvių kalba - Rašinys
Vertybės K.Donelaičio poemoje ,,Metai“ Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poema ,,Metai“ yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi jis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K.Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės. Dėl gilaus liaudies gyvenimo pažinimo, dėl lietuvių kalbos, papročių, praeities meilės, dėl užuojautos vargstančiai liaudžiai ir atviro pasmerkimo jų skriaudėjams – ponams, ,,Metuose“ jaučiama meilė būrui, jo aplinkai, gamtai. Autorius būrai taip žavisi todėl, kad jie darbui jaučia didelę pagarbą ir meilę. Į darbą būrai skubėdavo net nespėję pavalgyti ar tinkamai apsirengti, kad tik suspėtų, visuomet būtų laiku. Visus darbus nudirbdavo sąžiningai, atsakingai, plušo savęs negailėdami. K.Donelaitis taip pabrėžė mėšlavežio temą, norėdamas parodyti, kokie būrai yra ištvermingi ir atsidavę darbui, kaip jie net ir patį purviniausią, bjauriausią darbą sugeba atlikti laiku ir sąžiningai. Taip pat šioje poemoje labai akcentuojamas tikėjimas į Dievą. Būrai tokie darbštūs, sąžiningi, dori ir geri žmonės buvo todėl, jog tikėjo, kad visus darbus, vargus ir džiaugsmus jiems atsiunčia Dievas. Jie melsdavosi, eidavo į bažnyčią, už viską Jam dėkodavo. Štai Selmas net kitus smerkdavo dėl per didelio nutolimo nuo Dievo, mokė juos tikėjimo. Jis net namuose skaitydavo Šventąjį Raštą pasidėjęs ant baltos staltiesės. Nors K.Donelaitis ir užjaučia būrus, tačiau jis nevengia parodyti jų ydų. Girtuoklius, veltėdžius ir tinginius autorius smerkia, nepalaiko. Neigiamus veikėjus net pavadina gyvenimo būdą atitinkančiai vardais: Slunkius – tinginys, kuris kiauras dienas praleidžia miegodamas ir dykinėdamas, Plaučiūnas - girtuoklis, kuris nesigėdija pragerti paskutinius šeimos daiktus. Autorius labai apgailestauja, kad lietuviai pamiršta savo papročius, mėgdžioja svetimtaučius, išsižada savo ,,šaknų“. Taigi svarbia vertybe šioje poemoje yra laikomas patriotiškumas. Jis niekino išeinančius į miestą, ponų tarnais tampančius būrus. Juk svetimų papročių nesivaikantis, savo luomo nepaliekantis ir lietuvių kalbos bei papročių nepamirštantis žmogus bus geras pilietis. K.Donelaitis žavėjosi, kaip paprastas ir vargingas žmogus mato tą nuostabų gamtos grožį, kaip būrai pradėdavo savo dieną su saulelės patekėjimu ir baigdavo jai leidžiantis. Jis labai vertino žmogaus ryšį su gamta, nes juk tai vienas ir tas pats pasaulis. Taigi K.Donelaitį mes gerbiame už tai, jog visame jo veikale vyrauja romi, lietuvio charakterį atitinkanti dvasia, tauri mąstysena, kuri bodisi bet kokia neteisybe ir nedorybe, o aukštiną tyrą tėvynės meilę, Dievo baimingumą ir darbštumą.
Komentarų (0) Išsamiau »
"Istorijos konspektas" - Istorija - Konspektas
Turinys: Mezopotamijos civilizacijos Šumero – Akado civilizacija Babilonas Asirija Egipto civilizacija Sirijos civilizacija ir Finikija Indijos ir Kinijos civilizacijos Senoji Kinijos civilizacija Artimųjų Rytų civilizacijos Senovės žydai – Pažadėtosios žemės tauta Persijos imperija VI a. pr. Kr. – 330 m. Egėjo civilizacija Heleninės civilizacijos Senovės Graikija Senovės Roma Krikščionybė Bizantija Viduramžiai Arabai ir islamas Frankų karalystė ir imperija Kijevo Rusia, Mongolų užkariavimai, Maskvos iškilimas Centralizuotų Anglijos ir Prancūzijos valstybių iškilimas Didieji geografiniai atradimai Renesanso kultūra Reformacija ir kontrreformacija Europoje Kapitalistinių santykių atsiradimas Nyderlandų revoliucija Rusija XVI – XVIII a. Absoliutinė monarchija Prancūzijoje Anglijos revoliucija Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karas ir Jungtinių Amerikos Valstijų susikūrimas Švietimo epocha Didžioji Prancūzijos revoliucija Kapitalizmo raida Europoje XIX a. Napoleono epocha Europoje Pagrindinės politinės doktrinos Vokietijos suvienijimas Italijos suvienijimas Pirmasis pasaulinis karas 1905 – 1907 m. Rusijos revoliucija Vasario revoliucija Rusijoje Komunistinės diktatūros raida Totalitarizmas Vakarų Europoje Antrasis pasaulinis karas 1939 09 01 – 1945 09 02 Pirmoji Lietuvos sovietinė okupacija 1940 - 1941 Lietuva vokiečių okupacijos metais 1941 06 22- 1944 m. pab. Nacistinės Vokietijos politika okupuotuose kraštuose Antroji sovietinė okupacija 1944 – 1953 m. Tarptautiniai santykiai pirmaisiais pokario metais SSRS 1945 – 1953 m. Ištrauka: Mesopotamija – teritorija tarp dviejų upių – Tigro ir Eufrato. Šiandien ši teritorija priklauso Irakui. Pirmasis Mesopotamijos tyrinėtojas - Neapolio pirklys Pjetras de la Valė. 1802 vokietis Georgas Frydrichas Grotefendas pirmasis iššifravo dantiraštį (skyliaraštį). Upių civilizacijos – Egiptas, Mesopotamija, Indija, Kinija. Politinė Mesopotamijos civilizacijų raida: I Šumero – Akado etapas (3500 – 2000 m. pr Kr.) Šumerų genezė: • Miestų – valstybių susikūrimas; • Sistemingos drėkinimo sistemos sukūrimas; • Tvirta valdžia; • Išorės priešų grėsmė; • Nelygybės atsiradimas; • Vidaus ir užsienio prekybos atsiradimas. Akadai 2300 – 2200 m. pr Kr. Sargonas I. Dezintegracija: • Dažni tarpusavio karai tarp šumerų ir arkadų; • Religinė reforma (tradicijų laužymas, nes vienas Sargono (keturių pasaulio šalių valdovo) įpėdinių Naramsinas sumanė tapti dievu); • Užplūdo gutų gentys, po to laikinai XXI a. pr Kr. atsikuria (Urnamu), tačiau šimtmečio sausra alina šumerus; • Toliau puola elamitai, vakarų semitai; • Kyla badas; • Kraštas virsta mažų miestų – valstybių konglamentaru; • Iškyla amonitų genčių dinastijos, galutinai sužlugdo viena kitą, pradeda kitą etapą. II Antrasis suvienijimo etapas 1800 – 1600 m. pr. Kr. Babilono miestas (ant Eufrato upės). • Hamurabio dinastija, jis valdė XVIII a. pr Kr. “Įstatymų kodeksas”; • Babilonas – “dievo vartai”; • Galybę palaužė asirai, jų sukurta Asirijos imp. III Asirijos imp. 700 – 612 m. pr. Kr. • Sostinės: Ašuras (senoji sostinė), vėliau Ninevija (n...
Komentarų (0) Apimtis (109)Išsamiau »
"istorijos konspektas egzaminui" - Istorija - Konspektas
Turinys: Mezopotamijos civilizacijos Šumero – Akado civilizacija Babilonas Asirija Egipto civilizacija Sirijos civilizacija ir Finikija Indijos ir Kinijos civilizacijos Indo civilizacija Senoji Kinijos civilizacija Artimųjų Rytų civilizacijos Hetitai Senovės žydai – Pažadėtosios žemės tauta Persijos imperija VI a. pr. Kr. – 330 m. Egėjo civilizacija Heleninės civilizacijos Senovės Graikija Senovės Roma Krikščionybė Bizantija Viduramžiai Istorijos matmenys Civilizacijų tipai Arabai ir islamas Frankų karalystė ir imperija Kijevo Rusia, Mongolų užkariavimai, Maskvos iškilimas Centralizuotų Anglijos ir Prancūzijos valstybių iškilimas Didieji geografiniai atradimai Renesanso kultūra Reformacija ir kontrreformacija Europoje Kapitalistinių santykių atsiradimas Nyderlandų revoliucija Rusija XVI – XVIII a. Absoliutinė monarchija Prancūzijoje Anglijos revoliucija 62 Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karas ir Jungtinių Amerikos Valstijų susikūrimas Švietimo epocha Didžioji Prancūzijos revoliucija Kapitalizmo raida Europoje XIX a. Napoleono epocha Europoje Pagrindinės politinės doktrinos Vokietijos suvienijimas Italijos suvienijimas Pirmasis pasaulinis karas 1905 – 1907 m. Rusijos revoliucija Vasario revoliucija Rusijoje Spalio ginkluotas perversmas Rusijoje. Bolševikų įsitvirtinimas valdžioje Komunistinės diktatūros raida Totalitarizmas Vakarų Europoje Antrasis pasaulinis karas 1939 09 01 – 1945 09 02 Pirmoji Lietuvos sovietinė okupacija 1940 - 1941 Lietuva vokiečių okupacijos metais 1941 06 22- 1944 m. pab. Nacistinės Vokietijos politika okupuotuose kraštuose Antroji sovietinė okupacija 1944 – 1953 m. Tarptautiniai santykiai pirmaisiais pokario metais SSRS 1945 – 1953 m. Ištrauka: Mezopotamijos civilizacijos Mesopotamija – teritorija tarp dviejų upių – Tigro ir Eufrato. Šiandien ši teritorija priklauso Irakui. Pirmasis Mesopotamijos tyrinėtojas - Neapolio pirklys Pjetras de la Valė. 1802 vokietis Georgas Frydrichas Grotefendas pirmasis iššifravo dantiraštį (skyliaraštį). Upių civilizacijos – Egiptas, Mesopotamija, Indija, Kinija. Politinė Mesopotamijos civilizacijų raida: I Šumero – Akado etapas (3500 – 2000 m. pr Kr.) Šumerų genezė: • Miestų – valstybių susikūrimas; • Sistemingos drėkinimo sistemos sukūrimas; • Tvirta valdžia; • Išorės priešų grėsmė; • Nelygybės atsiradimas; • Vidaus ir užsienio prekybos atsiradimas. Akadai 2300 – 2200 m. pr Kr. Sargonas I. Dezintegracija: • Dažni tarpusavio karai tarp šumerų ir arkadų; • Religinė reforma (tradicijų laužymas, nes vienas Sargono (keturių pasaulio šalių valdovo) įpėdinių Naramsinas sumanė tapti dievu); • Užplūdo gutų gentys, po to laikinai XXI a. pr Kr. atsikuria (Urnamu), tačiau šimtmečio sausra alina šumerus... Krikščionybė Krikščionybės susiformavimas ir paplitimas Romos imperijoje: 1. krikščionybės pagrindas – esėjų (judaistinės sektos) religinė doktrina: išpažino vieną dievą, tikėjimą pasaulio pabaiga ir ateisiančiu išganytoju. 2. I a. (valdant imperatoriui Tiberijui) Judėjoje atsirado didis mokytojas – Jėzus iš Nazareto, kuris pradėjo platinti naująjį tikėjimą, padariusį perversmą žmonijos istorijoje; 3. “Jėzus” – tai asmens vardas, kuris reiškė: “Dievas yra išgelbėjimas”. “Kristus” – nėra asmenvardis, o pašaukimas ar pareigos įvardinimas. Jis reiškia dievo pašventintą ir vykdantį dievo užmojus asmenį (pateptasis). 4. Jėzus gimė 4 m. pr. Kr. prieš pat Judėjos karaliaus Erodo Didžiojo mirtį, gimė Judėjoje, karaliaus Dovydo mieste Betliejuje, jo vaikystė prabėgo Egipte, viešąją veiklą pradėjo Galilėjoje. 5. INRI – Jėzus Nazarietis, žydų karalius. 6. svarbiausi Jėzaus religinio mokymo teiginiai: • Dangaus Karalystės doktrina (Dangaus Karalystėje nėra išrinktųjų); • Dievas – visos gyvybės tėvas, skleidžiantis savo meilę visiems be išimties. 7. pirmaisiais dviem amžiais krikščionybė paplito visoje Romos imperijoje – apaštalų amžius, nes krikščionybę platino Jėzaus mokiniai – apaštalai, kuriems padėjo misionieriai ir dvasininkai. • Apaštalas – pasiuntinys: skelbė Evangeliją ir teikė sakramentus: krikštijo, atleisdavo nuodėmės, kartojo Paskutinės vakarinės, t. y. Eucharistijos paslaptį. • Bažnyčios hierarchiją apibrėžė 3 apaštalų įvesti dvasininkijos laipsniai: diakonai, presbiteriai, vyskupai...
Komentarų (0) Apimtis (108)Išsamiau »
"Šintoizmas senovinė Japonų religija" - Religija - Prezentacija
Turinys: Šintoizmas Šintoizmo atsiradimas Kas yra šintoizmas Šintoizmo mitologija Pasaulio sanprata Kami dievybės
Komentarų (0) Apimtis (10)Išsamiau »
"Sutrumpinta Senovės Egipto istorijos medžiaga, padedanti pasiruošti egzaminui" - Istorija - Konspektas
Turinys: Senovės Egipto valstybės, ūkio ir visuomenės sandara. HORAS, OZIRIS, PTAHAS, ANUBIS TOTAS, GEBAS, ATUMAS SETAS, HAPIS KITI, ŽEMESNI IR NE TOKIE SVARBŪS DIEVAI. Medicina Vaistai Balzamavimas Pagrindiniai mumifikacijos etapai Kapavietės Mastabos Kapai uolose Anatomija Gyvenimo būdas Naujosios Egipto karalystės laikais Šventės Būstas, gyvenamoji aplinka Drabužis ir apavas Maistas ir gėrimai Šeima Etika Echnatono religinė reforma Sąvokos Įvykiai Asmenybės Žymiausi statiniai Svarbiausi šaltiniai Ištrauka: Senovės Egipto valstybės, ūkio ir visuomenės sandara. Valdžia faraonų rankose, bet šalį valdo pareigūnai, kuriems vadovauja du viziriai. Šalis suskirstyta į provincijas – nomus. Juos valdo nomarchai. Socialinė struktūra: Privilegijuotieji: karalius-faraonas, viziriai, žyniai, kilmingieji, kariai, valdininkai, raštininkai. Neprivilegijuotieji: gydytojai, amatininkai, pirkliai, žemdirbiai. Neturintys jokių teisių: vergai. Tačiau nepriklausomai nuo to, kad buvo laikomasi gan engėjiško požiūrio į žemesnio rango žmones, egiptiečiai gana rimtai žiūrėjo į etikos normas. Raštuose randama daug informacijos apie būtinąją šeimos, miestelio visuomenės etiką, etišką tarpusavio elgesį. Tiesa šių normų reikalauta laikytis tik savo luomo ribose. Vyriausias faraonų valstybės tarnautojas buvo viziris. Jis atlikdavo visas administracines faraono funkcijas, išskyrus religines. Viziris skirdavo patarėjus. Šie vizituodavo vietinius valdytojus, vadinamus nomarchais. Domėdavosi, kaip renkami mokesčiai, apžiūrėdavo žemę, irigacinius įrengimus, inspektuodavo įgulas, tikrindavo, ar vietos valdžia nespaudžia gyventojų. Paskui pateikdavo ataskaitas apie provincijų reikalus viziriui. Be faraono ir jo šeimos , aukščiausią padėtį visuomenėje užėmė žyniai ir didikai. Žyniai perduodavo duoklę dievams. Laikui bėgant jie sukaupė didelius turtus ir ėmė daryti įtaką šalies valdymui. Didikai tarnavo faraonui. Jie buvo sričių valdytojai, mokesčių rinkėjai, kariuomenės vadai, ministrai ir kt. Namuose, be vietinio valdytojo administracijos, valdė ir paties faraono paskirti inspektoriai. Per juos buvo kontroliuojami nomarcho skiriami valdininkai. Visai valstybei bendrą valdžios struktūrą gerai papildė tokia pat bendra kariuomenės organizacijos sistema. Nuo anksčiausio Egipto istorijos laikotarpio žinoma karinė prievolė. Visi egiptiečiai vyrai, vadovaujami vietinio kariuomenės viršininko, tam tikrą laiką tarnaudavo kariuomenėje. Nomai savo ginkluotų pajėgų neturėjo.
Komentarų (0) Apimtis (21)Išsamiau »
"Ar mąstymas kyla iš kančios?" - Filosofija - Referatas
ĮVADAS „Kančios beprasmiškumas, o ne kančia – štai tas prakeikimas, kuris iki šiol tvyrojo virš žmonijos... bet kokia atsitiktinė prasmė yra geriau už visišką beprasmybę“. – F. Nyčė. Darbo tikslas: išanalizuoti filosofinį klausimą „Ar mąstymas kyla iš kančios?“ ir susieti nagrinėjamą problemą su šiandienos aktualijomis. Darbo uždaviniai: • Išsiaiškinti, kokia filosofinė problema gvildenama kūrinio ištraukoje ir ar ji yra šiuolaikiška ir aktuali šiandienai. • Apibūdinti, kaip autorius atskleidžia mąstymo kilimo iš kančios problemą. • Teoriškai pagrįsti savo nuomonę apie mąstymo kilimą iš kančios. Šiam darbui naudojama literatūra yra Antano Maceinos knyga „Jobo drama“. Darbas rašomas remiantis skaityta literatūra (knygomis, žurnalais, internetu) ir filmais apie kančią, savo bei kitų žmonių patirtimi bei jausmais. Ištrauka: „Ar mąstymas kyla iš kančios?“ A. Maceina savo apmąstymams pasirinko Senojo Testamento personažą Jobą, nes jam jis kaip tik ir yra žmogaus kančios situacijoje pavyzdys. Tai dievo baimingas žmogus gyvenęs Arabijoje, Huso šalyje ir turėjęs daugybę turtų: gausią šeimą, daugybę gyvulių, tarnų ir piemenų. Jis gyveno laimingai, melsdavosi ir aukodavo už savo sūnus, padėdavo ir paremdavo kitus. Savo turtais ir gera širdimi jis tapo labai garsus Rytų šalyje. Bet vieną dieną pas Viešpatį apsireiškė velnias, suabejojęs Jobo religiniu nuoširdumu. Dievui velnias norėjo įrodyti, kad jeigu Jobas viską prarastų, tai jis keiktų Dievą. Viešpats tuo abejojo, todėl leido Jobą išbandyti: velnias atėmė iš Jobo turtus, šeimą ir sunaikino jo kūną, apkrėsdamas jį baisiomis votimis. Jobas persikraustė į atmatų krūvą už savo miesto. Tai sužinoję jo draugai, atėjo aplankyti Jobo ir, nepratarę nė žodžio, sėdėjo visi ištisą savaitę. Po šios ilgos tylos Jobas prabilo. Išsakė viską, kas buvo susikaupę jo širdyje. Jis niekaip negalėjo suprasti, už ką jam šitokia kančia. Juk niekam nieko blogo nepadarė, tikėjo Dievu, kitiems padėjo. Visas gyvenimas atrodė tiesiog idealus ir štai atsitiko tokia nelaimė.
Komentarų (0) Apimtis (5)Išsamiau »
"Istorijos konspektai. Sutrumpinta istorijos medžiaga, padėsianti pasiruošti egzaminams." - Istorija - Konspektas
Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos Krikščionybės atsiradimas ir plitimas Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje Lenkijos – Lietuvos (ATR) raida XVIa. Antroje pusėje – XVIIIa. Švietimo epocha ir jos idėjų nulemti politiniai bei visuomeniniai pokyčiai Lietuva Rusijos imperijos valdžioje Svarbiaui politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa. bruožai Pirmasis pasaulinis karas ir jo padariniai Pasaulis ir Lietuva tarp dviejų pasaulinių karų (tarpukaris) Antrasis pasaulinis karas ir jo padariniai Pasaulis ir Lietuva Šaltojo karo metais Pasaulis ir Lietuva XX-XXI amžių sandūroje Ištrauka: 1. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos Graikų kolonizacija VIII - Va.pr.Kr. Priežastys: per mažai dirbamos žemės, siekis prekiauti. Buvo vidinė kolonizacija (Sparta užvaldė gretimą Meseniją ir Lakoniją) ir išorinė. Padariniai: išplito heleninė kultūra, skatinta tolimesnė amatų plėtotė, gyvenimo lygio kilimas, gyventojų skaičiaus augimas pačioje Graikijoje. Atėnų demokratija Suklesti Va.pr.Kr. valdant Perikliui. Aristokratija perleidžia valdžią liauždiai. Neįeina tik moterys, vergai, metekai (svetimšaliai). Atėnų demokratija – tiesioginė (pas mus atstovaujamoji), visi susirenka (vyrai) ir sprendžia tam tikrus klausimus. Visa valdžia suskirstyta į: įstatymų leidžiamąją (renka), įstatymų vykdomąją (bulė)(renka) ir teisminė (heliėja)(burtų keliu). Trūkumai – tik vyrai gali balsuot, kompetencijos stoka (kas nori, tas kelia rankas). Periklis Senovės graikų politinis veikėjas, Atėnų strategas. Sudemokratino Atėnų valdymą, panaikino turto cenzą, už tarnybą pradėjo mokėti atlyginimą, dalijo neturtingiesiems maisto produktus. Periklio laikai - Atėnų ausko amžius, nes: pastatytas Partenonas, palaikė ryšius su to meto filosofais, menininkais... Atėnų ir Spartos valdymo ypatumai Atėnų (Graikija) demokratijos bruožai: 1. Kiekvienas pilietis lygiomis teisėmis dalyvauja tautos susirinkime. [Piliečiais nebuvo pripažįstami vergai, moterys ar svetimšaliai.] 2. Valdžia padalinta į įstatymų leidžiamąją (- eklezija), vykdomąją (- bule) ir teisminę (- helėja). Privalumai: 1. Piliečiai turėjo tvirtas, materialiai garantuotas teises. 2. Veikė paprastas ir efektyvus pajamų paskirstymas liturgijų pavidalu. [Liturgija - turtingų piliečių prievolė tautai: karo laivų statyba ir priežiūra, mokyklų, našlaičių prieglaudų išlaikymas ir pan.] Trūkumai: 1. Tai buvo vergų ir moterų išlaikomas “klubas vyrams”. Vergai, smulkūs valstiečiai ir moterys atlikdavo pagrindinius darbus, todėl daugelis laisvųjų piliečių galėjo visą laiką skirti politikai. 2. Laisvieji piliečiai, turintys balsavo teisę, sudarė gyventojų mažumą. Vergai, moterys ir svetimšaliai tokios teisės neturėjo. 3. Demokratija buvo įmanoma tik todėl, kad egzistavo vergovė. Spartos (Graikija) valdymo ypatumai: Bruožai: 1. Spartos valdymo forma svyravo tarp monarchijos ir demokratijos. 2. Apeloje (tautos susirinkime) renkami du bazilėjai (karaliai). 3. Buvo seniūnų taryba - gerusija, ir prižiūrėtojai - eforai. 4. Spartos piliečiai - kariai. Jie gaudavo valdyti žemės sklypą, vadinamą kleru. 5. Spartos vergai - helotai. 6. Visuomenės gyvenimo bruožai: gyvenimas griežtas, reglamentuotas, individas pajungiamas kolektyvų interesams, riboti kontaktai su užsieniu, idealas - karys, maža sentimentų ir romantikos. Spartą valdė du karaliai, seniūnų taryba ir Tautos susirinkimas. Dvi karalių giminės valdė kartu. Karaliai vadovavo kariuomenei ir taikos metu ėjo žynių pareigas. Tautos susirinkimas kasmet rinko 5 prižiūrėtojus, kurie tvarkė kasdienius reikalus ir kontroliavo karalius. Seniūnų tarybą sudarė du karaliai ir 28 nariai, kurie savo pareigas vykdė iki gyvos galvos. Juos rinko Tautos susirinkimas. Gerontai nutardavo, kokią politiką turi vykdyti Sparta, teisė ir leido įstatymus. Tautos susirinkime dalyvavo visi piliečiai nuo 30 metų amžiaus. Tautos susirinkimas negalėjo pakeisti įstatymų, bet turėjo teisę balsuoti už arba prieš riksmu. Nugalėdavo tie, kurie garsiau šaukdavo. Esminiai dabartinės ir antikinės demokratijos skirtumai 1. Antikinė demokratija buvo tiesioginė, dabartinė yra atstovaujamoji. 2. Antikinė demokratija buvo prieinama tik nedideliai piliečių daliai (polio piliečiams vyrams), o dabartinė - daugumai piliečių. Graikų civilizacijos laimėjimai Olimpinės žaidynės (776m.pr.Kr. Bėgimas tik buvo pradžioj, religinė šventė, kas 4m.) Teatro atsiradimas. Žanrai: drama, komedija, tragedija. Filosofija. Žymiausi filosofai: Sokratas, Platonas, Aristotelis. Mokslas. Herodotas – profesionalas istorikas, Hipokratas – medicina, Pitagoras – matematika. Graikų demokratija. Partenonas (Atėnės šventykla) Sokratas Graikų filosofas, gyvenęs ir savo žinias skleidęs Atėnuose. Sokratas pats nemokė atskirų žmonių, tačiau niekada nenuvydavo to, kuris norėdavo pasiklausyti Sokrato pokalbių. Tačiau jo gyvenimo filosofija tuo metu neatitiko Atėnų įstatymų ir jis nubaustas mirti. Platonas Platonas - Sokrato mokinys - objektyviojo idealizmo pradininkas. Įkūrė filosofijos mokyklą - Platono akademiją. Jam būdinga dialektika. Žymiausias mokinys – Aristotelis. Aristotelis Aristotelis - A. Makedoniečio auklėtojas, Licėjaus įkūrėjas, žinomas bitininkas. Jis laikomas logikos tėvu. Herodotas Pirmasis pasaulyje istorikas, laikomas istorijos tėvų. Gyvenęs V a. pr.Kr. Herodotas parašė apie graikų - persų karus V a. Pr.Kr. Šis kūrinys vadinamas tiesiog Herodoto „Istorija”. Šis istorikas Graikijoje buvo labai gerbiamas. Istorikas bičiuliavosi su Sofokliu bei Perikliu. Graikų religija Politeistinė.Vyriausias – Dzeusas (Hadas, Afroditė, Atėnė, Apolonas, Dionisas), dievų gyvenvietė– Olimpo kalnas.Pagerbti dievus skirtus olimp, žaidynės. Dievai žmogiško (antropomorfinio) pavidalo. Romos valstybė (VIIIa.pr.Kr. -476m. ) VIII a.pr.Kr. – Va.pr.Kr Karalių epocha (legenda apie Romos miesto įkūrimą (Remas ir Romulas) V a.pr.Kr. – 30m.pr.Kr. Respublika (plebėjų, patricijų kova, Pūnų karai) 30 m.pr.Kr.– IIa. Imperija (principatas) Oktavijanas Augustas imp.įkūrėjas ir principato IIIa. – V a. Imperija (dominatas). Dominatą įveda Diokletianas. Valdant imperatoriui Trajanui IIa. valstybės plotas pasiekė maksimumą. Tačiau IIa.pab. kyla krizė (silpna imperatoriaus valdžia, neigiamas vergovės vaidmuo, finansų krizė, barbarai). III a.pab. imperatorius Diokletianas bandė atgaivint darydamas reformas, pakeitė principatą (imperatorius vienvaldis, bet formaliai laikomas princepsu, t.y. pirmuoju iš senatorių (liko senatas, magistratūros)) dominatu (imperatorius teisiškai pripažintas vieninteliu įstatymų ir vykdomosios valdžios šaltiniu). Konstantinas perkėlė sostinę iš Bizantijaus į Konstantinopolį ir tada, po imperatoriaus Teodosijaus mirties 395m. imperija galutinai padalyta į Vakarų (Roma) ir Rytų (Konstantinopoliu). Tai valstybės nesustiprino ir 476m.(Vakarų Romos imperijos žlugimas) barbarai užkariauja vakarus, o Rytų išlieka ir vadinama Bizantija. Žlugimo priežastys: Tarptautiniai ir pilietiniai karai; Didysis tautų kraustymasis; Finansinė gyventojų priespauda.
Komentarų (0) Apimtis (51)Išsamiau »
"Stiprios asmenybės V. Krėvės dramoje" - Lietuvių kalba - Rašinys
Įžanga: Stiprios asmenybės V. Krėvės dramoje Viena ryškiausių XX a. dramų yra drama „Skirgaila“, kurioje susipynė konfliktas, nuolat stiprėjanti įtampa, draminis veiksmas, tragiška situacija. „Skirgailoje“ labai daug įvairių veikėjų, kurie pasižymi spalvingais charakteriais. "Skirgaila" - tai keturių dalių istorinė drama iš senovės lietuvių gyvenimo, vaizduojanti XIV a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines ir religines problemas. Lietuva – jau pakrikštyta valstybė, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai bei prievarta laikoma Lydos kunigaikštytė. Toks veikėjų „susigrūdimas“ į vieną vietą sukelia trintį, kuri vėliau yra dramos veiksmo ir jos konflikto šaltinis. Svarbiausias dramos veikėjas yra Skirgaila – valdovas. Skirgaila turi didelį tikslą – kovoti už Lietuvos suverenumą. Tai dvilypė asmenybė, politinių aplinkybių priversta griebtis klastos, tačiau kartu ir pagonių riteris, visada norintis likti tiesus. Skirgaila tuo pačiu ir tragiškas personažas, nes, norėdamas žmonėms gero, nežino, kaip to siekti. Jis nori būti švelnus, trokšta meilės ir laimės, bet, matydamas kitų politinį aklumą, darosi piktas ir žiaurus. Skirgailos dvilypumas yra akivaizdus. Protas jam kalba, kad reikia prisitaikyti prie naujų istorinių aplinkybių, nes kitaip Lietuva bus sutrypta ir sunaikinta. O širdis – išlikti ištikimam seniesiems dievams. Naujoji religija yra žiauri, dėl jos kyla daug konfliktų, Skirgailai daug mielesni galingieji senovės dievai. Tai širdies balsas. Valdovas viskuo abejoja, viską kritiškai vertina, jam reikia atramos – žmogaus, kuris neabejotų. Todėl širdyje jis simpatizuoja Stardui. Stardas - griežtasis valdovo oponentas, nepripažįstantis jokių kompromisų. Jis provokuoja Skirgailą, apeliuodamas į jo galybę „panorėk... ir vėl atgims... senovės gadynė“ ir kanklių stygų balsais bandydamas pažadinti kunigaikščio ryžtą. Nesulaukęs atsako, meta paskutinį argumentą – gundo garbe: „ ...mes, vaidilos, pakrikę visam krašte išgarsinsim tavo vardą“. Stardas visoje dramoje figūruoja kaip konfliktiška asmenybė, visą laiką besistengianti „pažadinti“ miegančius kunigaikštį bei jo patarėjus – bajorus. Mirdamas Stardas yra pakrikštijamas Jono Skarbeko prieš savo valią. Vaidilos mirtis labai paveikia Skirgailą, o žinia apie jo krikštą palaužia valdovo pasitikėjimą žmonėmis.
Komentarų (1) Apimtis (2)Išsamiau »
"Literatūros srovės ir autoriai" - Lietuvių kalba - Konspektas
LITERATŪROS SROVĖS: ANTIKA VIDURAMŽIAI RENESANSAS BAROKAS KLASICIZMAS ŠVIETIMO EPOCHA RACIONALUSIS LAIKOTARPIS ŠVIETIMO EPOCHA SENTIMENTALIZMAS ROMANTIZMAS REALIZMAS IMPRESIONIZMAS SIMBOLIZMAS NEOROMANTIZMAS EKSPRESIONIZMAS FUTURIZMAS SIURREALIZMAS EGZISTENCIALIZMAS AUTORIAI Kristijonas Donelaitis Maironis Šatrijos Ragana Vaižgantas Jonas Biliūnas Vincas Krėvė Vincas Mykolaitis-Putinas Salomėja Nėris Henrikas Radauskas Antanas Vaičiulaitis Balys Sruoga Antanas Škėma Justinas Marcinkevičius Juozas Aputis Romualdas Granauskas Vanda Juknaitė Saulius Šaltenis Bitė Vilimaitė Sigitas Geda Marcelijus Martinaitis Nijolė Miliauskaitė Judita Vaičiūnaitė Tomas Venclova Ištrauka: Žymiausias graikų rašytojas Homeras. Tai išmintingas aklas dainius. Jis sukūrė du epus: Iliadą ir Odisėją, kurie parašyti Trojos karo motyvais. Graikų drama atsiradoVIa iš dievo Dioniso švenčių apeigų. Išvertus tragediją į lietuvių kalbą – reiškia “ožių daina“. Komedija kilo iš švenčių, eisenų, dainuškų. Aischilas vadinamas tragedijos tėvu. Jis parašė apie 90 tragedijų iš kurių išliko 7. Žymiausia – „Prikaltasis Prometėjas“. Sofoklis – žymiausias tragikas. Jis parašė 120, iš kurių išliko 7. Žymiausios – tai „Karalius Edipas“, „Antigonė“. Romėnų literatūra. Ji jungė Graikijos ir Europos literatūras. Iš romėnų literatūros buvo perimti žanrai ir siužetai. Vergilijus – žymiausias romėnų rašytojas. Jis rašė lėtai, todėl paliko 3 kūrinius iš kurių svarbiausias „Eneida“. Antikinės literatūros motyvai lietuvių literatūroje ir poezijoje. Lietuvių poetai antikoje ieško grožio ir heroizmo. Pavasario gyvybingųjų galių pertekliui, žaliavimui ir žydėjimui apsakyti B. Brazdžionis randa jauno, tobulo ir gražaus dievo Apolono vaizdą. H. Radauskas taip pat pasiteikia antikos dievų įvaizdį. J. Degutytė antikos motyvais parašytus eilėraščius sudėjo į „Baltąjį ciklą“. Heroizmo tąsą pabrėžia V. Mykolaitis – Putinas poemoje „Prometėjas“. J. Marcinkevičiaus dramos „Heroica arba Prometėjo pasmerkimas“ veikėjai yra ne dievai, o žmonės. Justinas Marcinkevičius Biografija Poetas, dramaturgas, prozininkas Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. Važatkiemyje (Prienų r.), valstiečių šeimoje. 1954 m. baigė Vilniaus universitete lituanistikos studijas. Dirbo redakcijose, Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Gyvena Vilniuje. Daugelio premijų laureatas. Į literatūrą atėjo šeštojo dešimtmečio viduryje. Tuomet buvo susijęs su oficialiai sovietinės valdžios palaikoma literatūra, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje ėmė tolti nuo oficialiosios komunistinės ideologijos, tapo vienu iš aktyvių tautinės idėjos puoselėtojų ir gynėjų. Savo kūryba, viešais pasisakymais Just. Marcinkevičius Lietuvoje yra išsikovojęs aukštą moralinį autoritetą. Svarbiausi kūriniai: poezijos rinkimai „Liepsnojantis krūmas" (1968), „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas" (1978), poemos „Donelaitis" (1964), „Pažinimo medis" (1979), draminė trilogija „Mindaugas" (1968), „Mažvydas" (1977), „Katedra" (1971), esė knyga „Dienoraštis be datų" (1981). Kūrybos bruožai Drama l. Draminėje trilogijoje „Mindaugas" (1968), „Mažvydas" (1977), „Katedra" (1971) kalbama apie visiems laikams aktualias problemas: koks yra pareigos ir asmenybės laisvės santykis, ar visada tikslas pateisina priemones. Šioje trilogijoje poetas norėjo parodyti, per kokį vargą ir skausmą atsirado pagrindinės lietuvių nacionalinio gyvenimo formos: valstybė, raštas, menas. 2. Poetinės dramos „Mindaugas" siužetą sudaro Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo gyvenimo istorija: kova dėl valdžios, nelaiminga meilė, karūnavimas ir pagaliau mirtis nuo saviškių sąmokslininkų rankos. Tačiau istoriniai faktai leidžia dramaturgui šiuolaikinio žmogaus akimis pažvelgti į tautos istorijos ir žmogaus egzistencijos klausimus. Veikėjų mintys bei išgyvenimai bene svarbesni už siužeto įvykius. Tai parodo ir abiejų veikalo dalių pavadinimai: I d. - „Meilė ir smurtas", II d. - „Šlovė ir kančia". Dramoje atskleista Mindaugo tragedija - tai valdovo ir žmogaus tragedija. Mindaugas - valdovas, siekiantis bet kokia kaina suvienyti Lietuvą, bet kartu jis gyvas, klystantis, brangiai už viską sumokantis, savo asmeninį gyvenimą norintis turėti žmogus. Just. Marcinkevičius kelia klausimą: ar kilnus tikslas visada pateisina priemones? (Mindaugo kovos su politiniais priešininkais metodus dramoje taikliai nusako jo brolis Dausprungas: „Pakorė, nugalabijo, išvijo."). 3. Antroji trilogijos dalis - trijų dalių giesmė „Mažvydas" - nukelia skaitytoją į XVI amžių, kai atsirado raštija lietuvių kalba. Pagrindinis kūrinio personažas - pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Jo „Katekizmo" žodis turi būti švarus, teisingas, vienijantis, tarnaujantis laisvei. Mažvydą autorius pristato kaip gyvybinių tautos interesų reiškėją, didvyrį ir kankinį. Herojus kenčia dėl to, kad visa, kas, atrodo, galėtų būti laikoma nepajudinamomis vertybėmis - dideli siekimai ir žygdarbiai, staiga susvyruoja, nebetenka pagrindų, nes jis paliko pražūčiai savo mylimąją, nepajėgė išgelbėti sūnaus (beje, tai poeto sukurti, o ne biografiniai faktai). Taigi ir šioje dramoje pagrindine konflikto ašimi lieka žmogaus pareigos, aukojimosi aukštesniems idealams ir jo asmeninio gyvenimo susidūrimas. 4. Just. Marcinkevičiaus dramose, panašiai kaip ir poezijoje, kalbama apie žmogaus įsipareigojimą tėvynei, jos kultūrai, apie kalbos, rašto svarbą, būtinybę juos saugoti, o kartu apie žmogaus meilę, apie jo kaltes ir atgailos galimybę.
Komentarų (0) Apimtis (39)Išsamiau »
"Balio Sruogos biografija ir kūrybos bruozai" - Lietuvių kalba - Prezentacija
Turinys: Balys Sruoga Trumpa biografija „Dievų miškas" - memuarų apie Štuthofo koncentracijos stovyklą knyga Romanas “Dievų miškas” Filmas “Dievų miškas” Išvados
Komentarų (0) Apimtis (27)Išsamiau »
"Lietuvių kalbos konspektas" - Lietuvių kalba - Konspektas
Tai lietuvių kabos konspektas su praktinėmis užduotimis. Turinys: BALYS SRUOGA „Dievų miškas“ HENRIKAS RADAUSKAS. BIOGRAFIJA IR KŪRYBA Teksto suvokimo užduotys. LIETUVIŲ LITERATŪRA Antrojo pasaulinio karo metais VYTAUTAS MAČERNIS BEŽEMIAI Ištrauka iš konspekto: „Dievų miško“ pasirodymas Atsiminimų knyga „Dievų miškas“ buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę bei kultūrinę padėtį. Sruogos kūrinys partijos funkcionieriams kėlė asociacijas su stalininiais Sibiro lageriais, apie kuriuos viešai prabilta tik XX a. pabaigoje. Tačiau „Dievų miškas“ išsiskiria iš visos Sibiro tremtinių literatūros. Atsiribodamas nuo asmeninių išgyvenimų, Sruoga pagrindine koncentracijos stovyklos gyvenimo vaizdavimo priemone renkasi ironiją. „...Aš žvalus ir giliai ironiškas — ne žmonių, su kuriais žūstu, bet viso plačiojo pasaulio atžvilgiu“, — rašo jis laiške iš Štuthofo ir vėliau grįžęs namo šį ironijos žvilgsnį suteikia memuarinės knygos pasakotojui. Memuarai, dokumentika „Dievų miškas“ — dokumentinė knyga apie dvejus metus, pasakotojo išgyventus nacių koncentracijos lageryje. Minimos tikros vietovės, įvykiai, konkretūs sutikti žmonės (pavardės, tautybės), laikomasi įvykių chronologijos (1943-1945 metai). Atsiminimų knygose paprastai pasakojama sava gyvenimo istorija. Sruogos atsiminimai kiek kitokie — jie nuoseklaus siužeto neturi, iš aprašytų įvykių nesudėstoma konkreti pasakotojo gyvenimo istorija. Tik atsiminimų pradžioje ir pabaigoje pasakojama daugiau apie save (suėmimą, kelionę į lagerį, kelionę iš jo), o visa knyga skirta lageriui ir jo gyventojams pavaizduoti. Sruogos atsiminimai — liudijimas ateinančioms kartoms apie nusikaltimus ir žmogaus dehumanizavimą. „Sruogai labiausiai rūpėjo, kaip fašizmas XX amžiaus viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi“ (A.Samulionis). Pasakotojas. Ironiškas pasakojimas „Dievų miške“ pasakojama apie lietuvių inteligentus, kurie pateko į fašistinę koncentracijos stovyklą — mirties lagerį, apibūdinama jos tvarka, prižiūrėtojai esesininkai bei jų pakalikai, kalbama apie kalinius, jų santykius. Aprašoma koncentracijos stovyklos buitis: darbai, bausmės, mityba, apranga. Fragmentišką knygos pasakojimą jungia bendra erdvė (Dievų miškų vadinama vietovė Lenkijoje, kur buvo įkurtas lageris), laikas (nuo 1943 iki 1945 m.) ir pasakotojas — visų įvykių liudininkas.
Komentarų (0) Apimtis (77)Išsamiau »
"Indijos kultūra, religija" - Religija - Referatas
Ištrauka: Religija Indijoje susiformavo daug religijų – vedizmas, brahmanizmas, džainizmas, budizmas, induizmas. Švelnią lietuvio auselę turėtų gąsdinti tokie keisti pavadinimai. O ir keista… Vienoje šalyje tiek religijų. Archeologijos duomenimis, III – II t-metyje pr. m. e. Indijoje, prieš atvykstant į ją arijams, buvusi aukšta vietos gyventojų – davidų – kultūra. Rastos figūrėlės, amuletai liudija, kad tuo metu vietiniai gyventojai garbino Deivę Motiną, lyg ir Šyvos (vieno populiariausių induizmo dievų) prototipą, tam tikras medžių rūšis (figą), kai kuriuos žvėris (tigrą, dramblį, raganosį, jautį), kažkokias būtybes (kurių pusę sudaro žmogus, pusę gyvulys), kai kuriuos simbolius (pvz. lingą, svastiką). Daug daugiau žinoma apie arijų, maždaug II t-mečio viduryje įsibrovusių į Indiją, religiją. Žinių teikia arijų sukurta seniausia indijoje literatūra – Vedos. Todėl ir pirmoji išsivysčiusi Indijos religijos forma vadinama vedizmu. Vedizmas neturėjo šventyklų, dievų atvaizdų, svarbiausia kulto apeiga buvo aukojimas, kuriam būdingas sudėtingas maginis ritualas. Keli dievai – Agnis (Ugnis), Djausas (Dangus), Indra (Audra, Griaustinis), Prithivė (Žemė), Rudras (Riaumojantysis), Surjas (Saulė), Vajus (Vėjas), Varūna (Tvarka). I t-mečio pr m. e. I pusėje vedizmas pamažu transformuojasi į naują religiją – brahmanizmą. . Pavadinimas kilo iš ritualinių tekstų – brahmanų – rinkinio. Rėmėsi tomis pačiomis vedų knygomis, kaip ir vedizmas, tik kitaip jas traktavo. Pagal brahmanizmą, mirusio žmogaus siela persikelia į kitą, gimstantį organizmą. Periodiškai pereinama į aukštesnę padėtį užėmančio žmogaus....
Komentarų (0) Apimtis (3)Išsamiau »
"Reinkarnacija " - Lietuvių kalba - Rašinys
Reinkarnacija Reinkarnacija (lot. reincarnatio 'sugrįžimas į kūną') - tariamas reiškinys, kai esminė žmogaus dalis (siela ar dvasia) po jo mirties įsikūnija į kitą žmogų, paukštį ar gyvūną. Kitas šio reiškinio pavadinimai yra metempsichozė arba persikūnijimas . Taip, aš tuo tikiu, nors oficialiai esu krikščionė, bet sielos gelmėse esu tarsi budistė. Netikiu dievu, jo egzistavimu, pragaru ir rojumi. Reinkarnacija iš dalies yra pasikeitimas. Juk kiekvienas suvokiame, kad mūsų kūnas kinta. Nuo vaikystės iki pat senatvės jis akivaizdžiai keičiasi. Vadinasi, jis paikeis ir kitame gyvenime. Dažniausiai mes neatsimename, koks mūsų kūnas buvo praeitame gyvenime. Taigi, užmarštumas- mūsų prigimtinė savybė, tačiau tai , kad mes kažko neatsimename, visai neireiškia, kad to nebuvo. Juk dažnai daug ko neatsimename iš vaikystės, bet tėvai, giminės ir draugai prisimena ir tau papasakoja. Taigi jei mes ko nors neatsimename, tai nereiškia, kad to nebuvo. Tiesa, kartais sunku būna patikėti kitų pasakojimais apie mus, bet tai tiesa, kurios pakeisti negalime...
Komentarų (0) Apimtis (1)Išsamiau »
"Bydermejerio šukuosenų menas" - Kita - Referatas
Įvadas Šukuosenos istorija Bydermejerio stilius Bydermėjerio stiliaus šukuosenos Kepurės skrybelės ir turbanai Papuošalai Išvados Priedai Literatūros sąrašas Įvadas: Kada tiksliai buvo sukurta pirmoji šukuosena yra nežinoma, tačiau jos atsirado anksčiau nei drabužiai. Šukuosenos praėjo ilgą kelią, besivystant ir besikeičiant kartu su žmonija. Mūsų pirmtakai nuo senų laikų suprato, kad sveiki plaukai – tai turtas, kuriuo apdovanojo mus gamta. Nes būtent plaukai suteikia žmogui nepakartojamą įvaizdį. Net 2 – 3 tūkstančius metų prieš mūsų erą žmonės stengėsi papuošti savo išorę šukuosenomis, be to tam tikras plaukų ilgis ir šukuosenos ypatumai skirstė žmonės pagal jų kilmę. Dievų tarnai, kariai, žemdirbiai, vergai, laisvieji piliečiai, turtuoliai ir neturtingi paprasti žmonės visais laikais turėjo skirtingas šukuosenas ir pagal jas buvo atpažįstami bet kokioje vietoje ir bet kokiu laiku. Skirtingose tautose susiformavo savo stilius ir tam tikros šukuosenų bei drabužių tradicijos, kurios yra susijusios su šalies gamtos sąlygomis, ekonominiu šalies išsivystymu, nacionaliniais ir kultūros ypatumais, su religijos reglamentavimu bei bendruomenėje užimamoms pareigoms. Laikui bėgant žmogus palaipsniui įnešdavo į jo rankomis sukurtus daiktus, kūrinius, drabužius, avalynę bei kitus gaminius, tame tarpe ir į šukuosenas, savo grožio suvokimą, atspindinti jo estetinį idealą ir individualų skonį, nors šukuosenos ir drabužiai yra utilitarinis ir socialinis reiškinys. Kai kurias senovės laikų šukuosenų kūrimo detales galima naudoti ir dabartyje.
Komentarų (0) Apimtis (9)Išsamiau »
"Blaise Pascalio ir Benedikto Spinozos Dievo samprata: lyginamoji analizė" - Filosofija - Referatas
Blaise Pascalio ir Benedikto Spinozos Dievo samprata: lyginamoji analizė Įžanga: Jau Antikoje filosofai gvildeno pirmojo prado, jį veikiančios ir formuojančios jėgos bei anonimiško žmogaus santykio su pasauliu klausimą. Kintant filosofinėms pažiūroms kito ir šios problemos traktavimas. Viduramžiais filosofai bandė pašalinti logines teologijos klaidas neatitrūkstant nuo krikščioniškų doktrinų, kuriomis remiantis aiškintas Dievas. Renesanso laikais imta tolti nuo doktrinų, vis laisviau jas interpretuojant. XVII amžiuje — laikotarpyje tarp Renesanso ir Apšvietos savo pažiūrų unikalumu išsiskyrė Benedictus de Sinoza arba tiesiog Spinoza ir Blaise Pascalis. Tai — mąstytojai, kurie skyrėsi ne tik savo filosofinėmis pažiūromis, bet ir išskirtinėmis dėstymo manieromis. Spinoza atstovaudamas racionalistinį mąstymo modelį pasirinko geometrinį dėstymo metodą, nes tikėjosi, kad juo įmanoma įrodyti netgi Dievo egzistenciją. Jis priėmė neginčijamas aksiomas, kurių tikrumą turėtų garantuoti protas ir iš jų išvedė likusius teiginius. Tuo tarpu Pascalis, priešingai, pasirinko subjektyvių išgyvenimų formą ir betarpišką dėstymo manierą. Jis nebando kažko moksliškai įrodyti, jam tai neprasminga ir nereikšminga. Pripažindamas savo ribotumą, jis ieško žmogiškosios būties prasmės.
Komentarų (0) Apimtis (6)Išsamiau »
"RENĖ DEKARTAS" - Filosofija - Referatas
DEKARTO PAŽINIMO METODO APMĄSTYMAI DEKARTO PAŽINIMO METODAS KERTINĖ DEKARTO SAMPRATA DEKARTO DIEVO SAMPRATA Įvadas: Tyrinėjant pažinimo teoriją, išskiriamos dvi skirtingos filosofinės teorijos: pirma, teigianti, kad pagrindinis žmogaus pažinimo instrumentas - protas, abstraktus mąstymas, antra, teigianti, kad tikrasis pažinimas - tai juslinis patyrimas. Pirmoji pozicija vadinama racionalizmu, o jos atstovai racionalistais. Prie racionalistų priskiriami Aristotelis ir Heidelis. Pagal racionalistų koncepciją, protas žmogui duotas a priori (iš anksto) t.y. iki patyriminė savybė. Dėl įgimto sugebėjimo mąstyti žmogus gali tiksliai ir tiesiogiai pažinti objektus. Rene Dekartas buvo šios krypties atstovas. Rene Dekartas (1596-1650 m.) gyveno tokioje epochoje, kai pasaulio samprata smarkiai keitėsi. Aristotelio filosofijos suformuotas pasaulėvaizdis prarado aiškius kontūrus, juos ištirpdė nauji mokslo atradimai. Daugelis žmonių nežinojo ką galvoti ir tapo skeptikais, abejojančiais, ar apskritai įmanoma įrodyti, kad kas nors yra visiškai tikra. Atrodė, kad mokslas gali pakirsti tikėjimą, todėl bažnyčia vis atkakliau puolė ryškėjančius naujos mokslinės mąstysenos principus. Įsižiebė religinis konfliktas - katalikų prieš protestantus, Bažnyčios prieš mokslą, o kartu ir mokslinis konfliktas - aristotelininkai kirtosi su Koperniku, Kepleriu, Galilėjumi.
Komentarų (0) Apimtis (5)Išsamiau »
"DANTĖ - DIEVIŠKOJI KOMEDIJA" - Lietuvių kalba - Prezentacija
VIDURAMŽIAI, DANTĖS ,,DIEVIŠKOJI KOMEDIJA”, Europos literatūros tradicijos klostymasis, Pirmoji bendra Europos literatūros epocha.
Komentarų (0) Apimtis (29)Išsamiau »
"Graikų geneologinis medis" - Istorija - Referatas
Graikų dievų trijų kartų genealoginis medis. Graikų mitologija ir religija. Graikų dievai.
Komentarų (0) Apimtis (7)Išsamiau »
"Senovės Graikija" - Istorija - Referatas
Geografinė padėtis - balkanų pusiasalis. GRAIKŲ KULTŪRA: Architektūra Mokslininkai: Archimedas, Pitagoras, Herodotas, Hipokratas. Filosofai: Demokritas, Talis, Sokratas, Platonas, Aristotelis. Olimpinės žaidynės. Teatras. Literatūra: Hesiodo poemos ?Teogonija", "Darbai ir Dienos". Technika, raštas. DIEVAI: Dzeusas, Afroditė, Atėnė, Poseidonas, Tichė, Artemidė, Nikė, Hadas, Hermis, Hera, Temidė, Hefaistas, Demetra, Gaja, Dionisas, Moiros, Apolonas. Didžioji graikų kolonizacija. Graikų - persų karai: Maratono mūšis, Mūšis prie Termopilių, Salamino jūrų mūšis. Delo sąjunga.
Komentarų (1) Apimtis (5)Išsamiau »
"Egipto civilizacija" - Istorija - Referatas
Senovės Egipto civilizacija, apie jų pasiekimus. Civilizacijos pradžia, Egipto civilizuotos visuomenės atsiradimas, Egipto civilizacijos laimėjimai, Egipto civilizacijos religija, Senovės egipto dievai, Šumeras, Istorija, Šumerų religija, Literatūra, teisė, Šumerų kalba.
Komentarų (0) Apimtis (15)Išsamiau »
"Absoliutizmas" - Istorija - Konspektas
Lotynišku žodžiu absolutus vadinama tai, kas yra neribota, besąlygiška, nevaržoma, nepriklausoma. Kartais apie daug laimėjimų pasiekusį sportininką sakoma, kad jis yra absoliutus čempionas. Tačiau Europos istorijoje absoliutizmas – tai pirmiausia tam tikras valstybės valdymo būdas, kai visus valstybei svarbius sprendimus priima valstybės valdovas – monarchas (imperatorius ar karalius). Vadinamasis absoliutus monarchas už savo veiksmus ir sprendimus nėra niekam atskaitingas, išskyrus Dievą, kurio valia jis atsidūrė soste, ir, kaip Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, valdęs 1643–1715 metais, gali drąsiai sakyti, kad „valstybė – tai aš“.
Komentarų (0) Apimtis (2)Išsamiau »
"Dievo buvimą galima įrodyti 5 būdais" - Filosofija - Referatas
Dievo buvimą aiskinantys 5 būdai.
Komentarų (0) Apimtis (1)Išsamiau »
"Švenčiausia trejybė" - Religija - Referatas
Švenčiausia trejybė. Dievas Tėvas. Viešpats Jėzus tikras Dievas. Šventosios Dvasios asmuo.
Komentarų (0) Apimtis (7)Išsamiau »
"Pagrindiniai Bažnyčios himnai" - Religija - Referatas
Pagrindiniai Bažnyčios himnai: Zacharijo giesmė „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui...“ (Benedictus). Marijos giesmė „Mano siela šlovina Viešpatį...“ (Magnificat). Simeono giesmė „Dabar gali, Valdove...“ (Nunc dimittis). Padėkos himnas „Tave, Dieve, garbinam...“ (Te Deum laudamus). Himnas Šventajai Dvasiai „O Dvasia, Viešpatie, nuženk...“ ( Veni, Creator Spiritus). Sekminių himnas „Dvasia, Viešpatie, ateik...“ (Veni, Sancte Spiritus). „Kryžiau, šventas...“ (Crux fidelis). Šv. Tomo Akviniečio himnas Švenčiausiajam Sakramentui (Pange, lingua, Gloriosi).
Komentarų (0) Apimtis (5)Išsamiau »
"Budizmas" - Religija - Konspektas
"Budizmas yra nepaprastai sena filosofija, kilusi Indijoje. Budistai netiki dieviškąja būtybe, vadinama Dievu, tačiau tiki dieviškąja realybe. Kadangi jie netiki įasmenintu Dievu, jie nekalba maldų...."
Komentarų (0) Apimtis (1)Išsamiau »