Įvadas Šukuosenos istorija Bydermejerio stilius Bydermėjerio stiliaus šukuosenos Kepurės skrybelės ir turbanai Papuošalai Išvados Priedai Literatūros sąrašas Įvadas: Kada tiksliai buvo sukurta pirmoji šukuosena yra nežinoma, tačiau jos atsirado anksčiau nei drabužiai. Šukuosenos praėjo ilgą kelią, besivystant ir besikeičiant kartu su žmonija. Mūsų pirmtakai nuo senų laikų suprato, kad sveiki plaukai – tai turtas, kuriuo apdovanojo mus gamta. Nes būtent plaukai suteikia žmogui nepakartojamą įvaizdį. Net 2 – 3 tūkstančius metų prieš mūsų erą žmonės stengėsi papuošti savo išorę šukuosenomis, be to tam tikras plaukų ilgis ir šukuosenos ypatumai skirstė žmonės pagal jų kilmę. Dievų tarnai, kariai, žemdirbiai, vergai, laisvieji piliečiai, turtuoliai ir neturtingi paprasti žmonės visais laikais turėjo skirtingas šukuosenas ir pagal jas buvo atpažįstami bet kokioje vietoje ir bet kokiu laiku. Skirtingose tautose susiformavo savo stilius ir tam tikros šukuosenų bei drabužių tradicijos, kurios yra susijusios su šalies gamtos sąlygomis, ekonominiu šalies išsivystymu, nacionaliniais ir kultūros ypatumais, su religijos reglamentavimu bei bendruomenėje užimamoms pareigoms. Laikui bėgant žmogus palaipsniui įnešdavo į jo rankomis sukurtus daiktus, kūrinius, drabužius, avalynę bei kitus gaminius, tame tarpe ir į šukuosenas, savo grožio suvokimą, atspindinti jo estetinį idealą ir individualų skonį, nors šukuosenos ir drabužiai yra utilitarinis ir socialinis reiškinys. Kai kurias senovės laikų šukuosenų kūrimo detales galima naudoti ir dabartyje.

Blaise Pascalio ir Benedikto Spinozos Dievo samprata: lyginamoji analizė Įžanga: Jau Antikoje filosofai gvildeno pirmojo prado, jį veikiančios ir formuojančios jėgos bei anonimiško žmogaus santykio su pasauliu klausimą. Kintant filosofinėms pažiūroms kito ir šios problemos traktavimas. Viduramžiais filosofai bandė pašalinti logines teologijos klaidas neatitrūkstant nuo krikščioniškų doktrinų, kuriomis remiantis aiškintas Dievas. Renesanso laikais imta tolti nuo doktrinų, vis laisviau jas interpretuojant. XVII amžiuje — laikotarpyje tarp Renesanso ir Apšvietos savo pažiūrų unikalumu išsiskyrė Benedictus de Sinoza arba tiesiog Spinoza ir Blaise Pascalis. Tai — mąstytojai, kurie skyrėsi ne tik savo filosofinėmis pažiūromis, bet ir išskirtinėmis dėstymo manieromis. Spinoza atstovaudamas racionalistinį mąstymo modelį pasirinko geometrinį dėstymo metodą, nes tikėjosi, kad juo įmanoma įrodyti netgi Dievo egzistenciją. Jis priėmė neginčijamas aksiomas, kurių tikrumą turėtų garantuoti protas ir iš jų išvedė likusius teiginius. Tuo tarpu Pascalis, priešingai, pasirinko subjektyvių išgyvenimų formą ir betarpišką dėstymo manierą. Jis nebando kažko moksliškai įrodyti, jam tai neprasminga ir nereikšminga. Pripažindamas savo ribotumą, jis ieško žmogiškosios būties prasmės.

DEKARTO PAŽINIMO METODO APMĄSTYMAI DEKARTO PAŽINIMO METODAS KERTINĖ DEKARTO SAMPRATA DEKARTO DIEVO SAMPRATA Įvadas: Tyrinėjant pažinimo teoriją, išskiriamos dvi skirtingos filosofinės teorijos: pirma, teigianti, kad pagrindinis žmogaus pažinimo instrumentas - protas, abstraktus mąstymas, antra, teigianti, kad tikrasis pažinimas - tai juslinis patyrimas. Pirmoji pozicija vadinama racionalizmu, o jos atstovai racionalistais. Prie racionalistų priskiriami Aristotelis ir Heidelis. Pagal racionalistų koncepciją, protas žmogui duotas a priori (iš anksto) t.y. iki patyriminė savybė. Dėl įgimto sugebėjimo mąstyti žmogus gali tiksliai ir tiesiogiai pažinti objektus. Rene Dekartas buvo šios krypties atstovas. Rene Dekartas (1596-1650 m.) gyveno tokioje epochoje, kai pasaulio samprata smarkiai keitėsi. Aristotelio filosofijos suformuotas pasaulėvaizdis prarado aiškius kontūrus, juos ištirpdė nauji mokslo atradimai. Daugelis žmonių nežinojo ką galvoti ir tapo skeptikais, abejojančiais, ar apskritai įmanoma įrodyti, kad kas nors yra visiškai tikra. Atrodė, kad mokslas gali pakirsti tikėjimą, todėl bažnyčia vis atkakliau puolė ryškėjančius naujos mokslinės mąstysenos principus. Įsižiebė religinis konfliktas - katalikų prieš protestantus, Bažnyčios prieš mokslą, o kartu ir mokslinis konfliktas - aristotelininkai kirtosi su Koperniku, Kepleriu, Galilėjumi.

VIDURAMŽIAI, DANTĖS ,,DIEVIŠKOJI KOMEDIJA”, Europos literatūros tradicijos klostymasis, Pirmoji bendra Europos literatūros epocha.

Graikų dievų trijų kartų genealoginis medis. Graikų mitologija ir religija. Graikų dievai.

Geografinė padėtis - balkanų pusiasalis. GRAIKŲ KULTŪRA: Architektūra Mokslininkai: Archimedas, Pitagoras, Herodotas, Hipokratas. Filosofai: Demokritas, Talis, Sokratas, Platonas, Aristotelis. Olimpinės žaidynės. Teatras. Literatūra: Hesiodo poemos ?Teogonija", "Darbai ir Dienos". Technika, raštas. DIEVAI: Dzeusas, Afroditė, Atėnė, Poseidonas, Tichė, Artemidė, Nikė, Hadas, Hermis, Hera, Temidė, Hefaistas, Demetra, Gaja, Dionisas, Moiros, Apolonas. Didžioji graikų kolonizacija. Graikų - persų karai: Maratono mūšis, Mūšis prie Termopilių, Salamino jūrų mūšis. Delo sąjunga.

Senovės Egipto civilizacija, apie jų pasiekimus. Civilizacijos pradžia, Egipto civilizuotos visuomenės atsiradimas, Egipto civilizacijos laimėjimai, Egipto civilizacijos religija, Senovės egipto dievai, Šumeras, Istorija, Šumerų religija, Literatūra, teisė, Šumerų kalba.

Lotynišku žodžiu absolutus vadinama tai, kas yra neribota, besąlygiška, nevaržoma, nepriklausoma. Kartais apie daug laimėjimų pasiekusį sportininką sakoma, kad jis yra absoliutus čempionas. Tačiau Europos istorijoje absoliutizmas – tai pirmiausia tam tikras valstybės valdymo būdas, kai visus valstybei svarbius sprendimus priima valstybės valdovas – monarchas (imperatorius ar karalius). Vadinamasis absoliutus monarchas už savo veiksmus ir sprendimus nėra niekam atskaitingas, išskyrus Dievą, kurio valia jis atsidūrė soste, ir, kaip Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, valdęs 1643–1715 metais, gali drąsiai sakyti, kad „valstybė – tai aš“.

Dievo buvimą aiskinantys 5 būdai.

Švenčiausia trejybė. Dievas Tėvas. Viešpats Jėzus tikras Dievas. Šventosios Dvasios asmuo.

Pagrindiniai Bažnyčios himnai: Zacharijo giesmė „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui...“ (Benedictus). Marijos giesmė „Mano siela šlovina Viešpatį...“ (Magnificat). Simeono giesmė „Dabar gali, Valdove...“ (Nunc dimittis). Padėkos himnas „Tave, Dieve, garbinam...“ (Te Deum laudamus). Himnas Šventajai Dvasiai „O Dvasia, Viešpatie, nuženk...“ ( Veni, Creator Spiritus). Sekminių himnas „Dvasia, Viešpatie, ateik...“ (Veni, Sancte Spiritus). „Kryžiau, šventas...“ (Crux fidelis). Šv. Tomo Akviniečio himnas Švenčiausiajam Sakramentui (Pange, lingua, Gloriosi).

"Budizmas yra nepaprastai sena filosofija, kilusi Indijoje. Budistai netiki dieviškąja būtybe, vadinama Dievu, tačiau tiki dieviškąja realybe. Kadangi jie netiki įasmenintu Dievu, jie nekalba maldų...."

Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje, V.Krėvė “Perkūnas,Vaiva ir Straublys”, J.Aputis “Horizonte bėga šernai”, J.Baltrušaitis “Būties psalmė”, Žmogus novelėje “Polaidis”, A.Škėma “Žilvinėėli”, Lietuvių partizanų dainos, Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane “Meisteris ir sūnūs”, Lietuva išeivijos poezijoje, K.Binkis “Atžalynas”, J.Grušas “Herkus Mantas”, J.Aputis “Erčia kur gaivus vanduo”, Moteris Žemaitės apsakyme “Marti”, V.Krėvė “Skerdžius” Pagrindinio veikėjo charakteristika, Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė, Gamta ir žmogus K.Donelaičio “Metuose”, Miškas ir lietuvis A.Baranausko “Anykščių šilelyje”, Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje, A.Vienuolis “Paskenduolė”. Kūrinio analizė, V.Krėvė “Skirgaila”. Kūrinio analizė, B.Sruoga “Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje, V.Mykolaitis – Putinas “Altorių šešėly”. Kūrinio analizė, I.Simonaitytės romano “Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai, B.Radzevičius “Priešaušrio vieškeliai”.Kūrinio analizė, R.Granausko “Gyvenimas po klevu”.Kūrinio analizė, J.Grušas “Meilė, džiazas ir velnias”. Kūrinio analizė, MAIRONIS “Seniai aš laukiu išsiilgus…”, M.Martinaitis “Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”, M.Martinaitis “Ašara”, S.Geda.Iš ciklo “6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. Dalis “Sau ir kitiems”, V.Šekspyras.Sonetas (12), S.Geda “Strazdas “.Dalies “Šungalviai” analizė, S.Geda ” Strazdas”. Dalies” Tardymas” analizė, A.Mačėnas “Pavasario vėjas”. Kūrinio analizė, Meilės tema žemininkų kūryboje, M.Martinaitis “Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija, S.Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė, “Žemė maitintoja” – socialinis romanas, Algirdas Pocius “Žilasis brolis”. Interpretacija.

Vincas Krėvė, Dainavos šalies senų žmonių padavimai, praeities romantika V.Krėvės "Dainavos šalies senų žmonių padavimuose", Galvažudys, Bedievis.

Balys Sruoga - XX a. pradžios įvairiapusio talento lietuvių rašytojas, palikęs ryškų pėdsaką daugelyje mūsų literatūros ir kultūros sričių. Tai modernistinio meno kūrėjas, simbolistas, pasižymėjęs žanrų įvairumu - prozininkas, poetas, dramaturgas. Žymiausi kūriniai - memuarų knyga "Dievų miškas", eilėraščių rinkiniai: "Saulė ir smiltys", "Dievų takais", dramos: "Apyaušrio dalia" ir "Milžino paunksmė"

Ypatingai daug ir išsamios informacijos pateikiantis darbas. Valančiaus paveikslas, kaip ir jūros švyturys, rodo, jog didelės asmenybės gimsta ne ten, kur iš kredo išmetama Dievas, bet ten, kur asmenybė iš Dievo savo didybę semia. Semia nuolatos, atkakliai, nepertraukiamai: pradedant nuo tėvų pastogės, mokyklos suolo, gyvenimo sūkuryje, baigiant mirties momentu. Valančiaus paveikslas ne tik savotiškas priešnuodis nuo svetimos įtakos. Jis moko, kaip mums tvarkytis ir šiandien. Sakome, jog šiandien visur pilna savanaudžių, nebėra idealizmo. Tačiau tas idealizmas dar neišblėsęs, tik tie idealistai – pasyvūs, užleidžia savo vietą savanaudžiams. Tegu Valančiaus, to aktyvaus kovotojo, paveikslas mūsų pasyviąją visuomenės dalį sugrąžina atgalios ir paskatina tapti aktyviais kovotojais. Vienas įžymus mąstytojas, paklaustas: „Kas veda tautas?“, atsakė trumpai: „Religiniai didvyriai“. Nuostabus šio teiginio patvirtinimo pavyzdys – vyskupo Motiejaus Valančiaus gyvenimas ir veikla

Lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis sukūrė pirmą svarbų lietuvišką meninį tekstą, paliudijusį lietuvių literatūros buvimą. Tai-poema „Metai“, sudaryta iš keturių dalių. Poemoje gausu gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu, suteikiantjiems alegorines reikšmes. „Pavasario linksmybių“ epizode...

...Tiek senoveje, tiek ir dabar žmonėms gamta - tai viskas. Ji tarsi antroji motina. Joje labai lengva išreikšti savo jausmus: gali dainuoti, o gamta tau pritars, gali verkti, o gamta tave guos. Gamtoje žmogus randa save, suvokia gyvenimo prasmę. Kokiame kūrinyje nėra gamtos. Juk rašytojai, poetai dažnai savo mūzomis laiko gamtos tvarinius. Pavyzdžiui, Vaižgantui gamta - Pasaulio Kūrėjo šventykla. Gėtei pati gamta yra dievybė, anot jo, nėra nieko nei virš jos, nei už jos...

Vinco Krėvės kūryba. Keistuolis, paslaptingas Lapinas. Išorinis portretas ir panašumas su liepa. Santykiai su vaikais. Santykiai su moterimis. Santykiai su vyrais. Lapino artumas gamtai. Lapino mintys apie girią, mišką. Tikėjimas gamtos gyvybe (panteizmas). Lapino santykis su krikščionišku Dievu. Paslaptinga Lapino mirtis. Mano nuomonė apie Lapino santyki su gamta.

Balio Sruogos "Dievų miškas" interpretacija. Balys Sruoga gimė Baibokų kaime , netoli Vabalninko , Biržų krašte . Studijavo Petrogrado miškų institute . Dalyvavo lietuvių kultūriniame gyvenime . Parašė dramą „Dievų miškas“ kuriame pasakojama apie tremtį....