Nemoku.lt » Religija » Pagonys » Darbo peržiūra
Pagoniui svarbiausia...
Pagonimis buvo laikomi lietuviai, prūsai, latviai, daugelis kitų tautų. Faktiškai visi pirmieji tikėjimai buvo pagoniški. Tai - gamtiniai tikėjimai. Gamta , jos jėgos, jos reiškiniai bei dangaus kūnai buvo sudvasinti, dauguma iš jų įgijo dievybių statusą. Lietuvių pagonių dievas buvo. Praamžius , bet tikima dar buvo į Perkūną, kuris turėjo dar ir kitus vardus-Aukštėjaus, Andajaus , Sutvaro . Perkūnas senų senovėje nereiškė griaustinio, jis reiškė gamtos stichiją, jėgą, einančią medžius, ypač ąžuolus, juos taip per visus kūnus. Pagonys gerbė ugnį, nes ji buvo panaši į saulę, vandenį, nes jis teikė gyvybę, žemę, nes ji maitino ir į ją tekdavo grįžti mirus. Jiems tai buvo šventi dalykai. Gerbė pat laikė šventais. Per kiekvieną šventę svarbiausias ritualas be ugnies uždegimo buvo medžio pasodinimas. Svarbiausios šventės buvo susijusios su Saulės ciklu - tai lygiadieniai, Sulėgrįža (Kalėdos), Rasos, Ilgės(Žiemos metas). Pagonys kabai rimtai žiūrėjo į apeigas, atliekamas gimus kūdikiui, varduves, vestuvių apeigas, laidotuvių apeigas. Jų negalima buvo pažeisti, atlikti reikėdavę labai tiksliai. Svarbiausi žodžiai pagonio gyvenime buvo DORA ir SKAISTA (sąžinė) bei DARNA. O darna įmanoma tik gyvenant didžiulėje meilėje su gamta.
***
Paginiškos religijos yra visos nekrikščioniškos. Pagonybė - tai terminas, sugalvotas krikščionių, apibūdint visiems likusiems. Dabar jis įgavo kiek platesnę prasmę, ir pagonybe vadinami visi senieji native tikėjimai, įskaitant ir sen. baltų tikėjimą. Baltų kultūra šiandien
Baltų kultūra čia vadiname kelių Pabaltijo tautų bendrą kultūrinį paveldą, o taip pat gyvąją tradiciją, kurioje žymios šios kultūros apraiškos.
Klausimai į kuriuos atsakymus rasti sunku
Šiandien lietuviai, latviai ir pusiau baltai - gudai suvokiami, kaip skirtingų kultūrų tautos, tačiau atidesnis etnologo žvilgsnis atveria vieningą baltišką kultūros substratą. To substrato teritoriją akivaizdžiai rodo lingvistiniai, archeologiniai bei etnologiniai žemėlapiai. Per praėjusį tūkstantmetį baltų teritorija susitraukė iki 1/6 buvusio dydžio. Ar tokia tendencija ir toliau dominuos ? Globalizacijos procesai palies ir likusią nedidelę baltų teritoriją. Ar yra kokia galimybė išlaikyti baltų civilizacijos tęstinumą ?
Baltai ir pagonybė
Kai kurie mūsų istorikai baltų kultūrą laiko civilizacijos prasme gerokai atsilikusia. Europos kontekste mūsų daug kas pavėluota - ir krikštas, ir civilizacija ir t.t. Teigiama, jog toks vertinimas yra objektyvus, paremtas faktais. Vis dėlto, vertinimų matas gali būti ir kitoks, o pati "atsilikimo" sąvoka yra daugiau reliatyvi. Juk tautinio atgimimo laikais, XIX amžiuje, buvo pasirinkta valstiečių kultūra ir jų neišlavinta "atsilikusi" kalba, o ne dvarelių kultūra. Vydūnas beveik visa savo kūryba sprendė savo tautos "atsilikimo" problemą, ieškodamas ir rasdamas savoje kultūroje reikšmingų vertybių, kurios dažniausiais slypėjo tame " atsilikime ". Poetas Jonas Aistis svarstė: "Kartais aš pagalvoju: gal ir mes klaidingai elgiamės, dėdami viltis vien į aukštąsias ir kilniąsias tautos būdo savybes. Gal mūsų trūkumuose, silpnybėse ir ydose kaip tiktai ir glūdi visas mūsų gyvastingumas ir stiprybė. Ir tai kalbu visai be ironijos. Margiris atsparos tautiniu mastu neišsprendžia.
"Atsilikimas" tampa "avangardu", o populiarus posakis "nėra to blogo, kas neišeitų į gera" tarnauja kaip gyvenimą ir įvykius paaiškinanti formulė. Ši formulė ištikrųjų reiškia nuolatinę pasaulio ir gyvenimo vertybių kaitą. Pagoniškoji Lietuva vis dar lieka populiari mūsų istorijos vaizdiniuose, nors daug pastangų dedama nuvainikuoti romantizmą ir jo mitus.
Pagonybė literatūroje
Sava baltiškoji religija. Nuo pat baltų tautinio atgimimo pradžios atsirado siekis grįžti prie savo gamtameldiško arba pagoniškojo tikėjimo. Simonas Daukantas, Andrius Vištelis, Vydūnas ir kt. vienu ar kitu būdu reiškė savo simpatijas senajam tikėjimui. Tuoj po lietuvių ir latvių valstybių atkūrimo ar sukūrimo, apie 30-us metus, ėmė formuotis senojo tikėjimo judėjimai, Latvijoje - E.Brastinio dievturių, Lietuvoje - Visuomio, vėliau Romuvos. Šitą reiškinį tiksliausiai apibūdina Alfonsas Lingis: "Religija yra viena iš būdingiausių formų, kuriomis kultūra, tiksliau sakant, civilizacija įtvirtina savo išskirtinumą".(Kultūros Barai. 2001.6, p.15). Prikeldami arba atkurdami senąją tautos religiją, inicijatoriai stengiasi iškelti savos kultūros savitumą, apsaugoti ją nuo išnykimo. Šiandien besiplečianti Lietuvoje Baltų tikėjimo Romuva yra tam tikra reakcija į globalizacijos nešamus pavojus mažoms tautoms. Lietuvoje baltiškojo tikėjimo atgimimas susijęs su pačioje lietuvių kultūroje slypinčiu dualizmu. A.Šliogeris "Norberto Vėliaus testamente" rašė, jog nuo pat krikščionybės įvedimo Lietuvos kultūroje atsiranda plyšys, skiriantis sunkiai derančius, vienas kitam priešiškus ir priešingus žmogaus sąlyčio su pasauliu būdus. Filosofas plėtoja mintį, jog Lietuvoje gyvuoja dvi atskiros kultūrinės tradicijos. "Didžiuma mūsų kultūros žmonių simbolių vis dėlto visai aiškiai linkdavo arba į vieną, arba į kitą pusę - į "pagonybę" arba į krikščionybę/…/ Norbertas Vėlius ir jo darbai yra vienas ryškiausių vis dar gajaus "pagoniškojo" lietuvių kultūros prado simbolių ir apraiškų".(13, 234). Lietuvos kultūros kongrese(1990) kalbėjęs latvis R.Jansonas teigė, jog, siekiant išlaikyti baltiškąją kultūrą, reikia vienyti dvasines baltų pajėgas, atkurti ir pratęsti senąją religiją.
Kelti garbėn lietuviškumą - tokia idėja buvo viena iš centrinių Vydūno tautinės ideologijos idėjų. Jo manymu lietuviams reikia ne teisintis dėl savo silpnumo, ne gynyba užsiimti, bet eiti drąsiai į pasaulį ir skelbti savo civilizacijos idėjas. Vydūno bendralaikis Oskaras Milašius, kaip regėtojas, matė ir jautė tą civilizaciją. Paskaitoje, skaitytoje Paryžiuje, Geografijos draugijoje (1919) jis kalbėjo: "Vakarų moterys ir vyrai, aš kalbu apie senąją Jūsų tėvynę. Taip, indoeuropiečių rasės dukros ir sūnūs, aš kalbu apie jūsų lopšį. Nes Lietuva - tokia miglota jūsų vaizduotėje - yra seniausia ir gryniausia liekana tos paslaptingos rasės/…/ Kaip Roma. Kaip Elada ir ypač - Prancūzija, Lietuva yra daugiau negu tėvynė; tai idėja, tai liepsnojantis žmogiškosios evoliucijos židinys"
PAGONYS
Pagonys – monoteistinių Judaizmo, Krikščionybės ir Islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis senųjų religijų, paprastai politeistinių, atstovus. Paprastai pagonimis vadinami senųjų Europos religijų atstovai, o Afrikos ir kitų ankstyvųjų religijų atstovai apibūdinami kaip animistai pagall jų tikėjimą.
Europoje pagonybė yra jau beveik išnykusi; egzistuoja ji tik vadinamosios nepagonių grupės; tačiau dėl senųjų religijų šventraščių nebuvimo ir vientisos tradicijos Europoje neišlaikymo, iš esmės, kritikų nuomone, neopagonių tikėjimai greičiausiai daugiau ar mažiau skiriasi nuo tikrųjų pagonių išpažintųjų.
Šis žodis yra kilęs iš lotyniško paganus – naudotas apibūdinant neapsišvietusius žmones, tamsuolius. Judaizme pagonimis (gojim) buvo vadinami visi negarbinantys žydų dievo. Pasaulyje įsigalėjus krikščionybei visi nekrikščionys buvo vadinami Biblijoje esančiu lotynišku žodžiu gentilis (pagonys).