Prekių yra daug ir įvairių. Lietuvos rinka šiuo metu yra perpildyta įvariomis prekėmis. Vienos prekės būna aukštos kokybės, nepriekaištingos, atitinkančios visus standartus ir reikalavimus. Kitos – prastos kokybės. Taigi geros kokybės prekės paprastai būna gerokai brangesnės nei prastos kokybės prekės. Brangios prekės dažniausiai yra įvežamos iš išsivysčiusių Vakarų Europos šalių ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Pigios prekės dažniausiai būna įvežamos iš Azijos kontinento šalių, pavyzdžiui: Indijos, Pakistano, Tailando, Kinijos ir kitų.
Azijos šalyse darbo jėga ir prekių savikaina yra kelis kartus mažesnė lyginant su Vakarų Europos šalių gamintojais todėl dažnai nukenčia ir prekių kokybė. Lietuvoje pigios prekės turi kur kas didesnę paklausą nei aukštos kokybės ir brangios. Atvežtos prekės iš Azijos šalių dažnai būna parduodamos už mažą kainą, o pasitaiko atvejų kai jų ir pigiai parduoti nepavyksta. Taip nutinka kai jos būna nepaklausios rinkoje, prastų spalvų, netinkamų dydžių, pasenusių modelių. Tokie atvejai gana dažni Lietuvos rinkoje.
Pasižvalgius po Vilniaus prekybos tinklo parduotuves, kaip pavyzdžiui Klaipėdoje esantį didžiulį centrą „hyper MAXIMA“ matosi kad prekes vadybininkai perka net nežiūrėdami į gaminių spalvas ar modelį. Jiems svarbiausia kad tai būtų pigios prekės. Šie gaminiai kartais patekę į rinką neranda savo vartotojų, Neaiški jų paskirtis ir tai kam jie naudojami. Atsitinka taip, kad tarkim vyriški drabužiai būna ryškių vaikiškų spalvų gamų, rūbų matmenys neatitinka Lietuvos vyrų matmenų, dažnai jie būna tinkami tik paaugliams. Taip būna ne tik su drabužiais, avalyne, bet pasižvalgius matosi, kad tas pats ir su buities prekėmis ir gėlemis. Jie vienodas prekes perka konteineriais ir gabena į Lietuvą. Kartais gabenant prekes jos praranda savo prekinę išvaizdą, būna apgadinamos, sulaužomos. Gėlės gabentos dideliais kiekiais apsilaužo, nuvysta, pagelsta. Tokių prekių parduoti taip pat neįmanoma. Nepaklausių, prastų prekių kaina kinta kelis kartus kol ji pasiekia pirkėją. Sezono eigoje prekė būna perkainuojama dar kelis kartus. O kartais jos parduoti nepavyksta net ir po didžiųjų sezono nukainavimų kai kaina tampa mažesnė, nei jos savikaina. Prekybininkai turintys tik vieno išmatavimo, vieno modelio ar vienos spalvos drabužius (avalynę) taip pat jų negali parduoti. Tokios prekės tampa neparduodamos. Kartais nutinka taip, kad prekės pakuotė būna sugadinta arba pažeista. Tai tokios prekės taip pat neišparduodamos.
Kai gaminio realizacijos laikas būna pasibaigęs tada gaminys taip pat tampa neišparduodamas. Laikymo sąlygos taip pat daro įtaką prekių pardavimui. Didžiąją dalį neišparduotų gaminių dėl realizacijos termino pabaigos sudaro maisto produktai (ypač greitai gendantys vaisiai, pieno produktai). Reklamos stoka taip pat daro įtaką gaminių pardavimui. Jeigu prekė prastai reklamuota ir parduotuvėje padėta nematomoje vietoje ji taip pat praranda pirkėjus ir tampa sunkiai parduodama, o kartais visiškai nepaklausi.
Vadybininkai neatsižvelgia į pirkėjų norus įsigyti naujesnio modelio, gražesnio dizaino gaminius. Jei vadybininkai į tai atsižvelgtų neišparduotų prekių parduotuvėse būtų kur kas mažiau.
Neišparduotos pramoninės prekės dažnai parduotuvių lentynose užsiguli po keletą metų, nes jų galiojimo laikas yra labai ilgas. Jei mūsų prekybininkai atidžiau rinktų prekes vartotojams to žinoma nebūtų.