Nemoku.lt » Istorija » Napoleonas Bonopartas » Darbo peržiūra

Napoleonas Bonapartas

(Napoleonas Bonapartas; (1769 rugpjūčio 15– 1821 gegužės 5) buvo prancūzų revoliucinės armijos generolas, nuo 1799 tapęs Prancūzijos valdovu - lapkričio 11 paskirtas I-osios Prancūzijos Respublikos Pirmuoju Konsulu, o nuo 1804 gegužės 18 tapo Prancūzijos Imperatoriumi,Italijos karaliumi (nuo 1805 m.) bei Reino sąjungos protektoriumi (nuo 1806 m.), pasivadinęs Napoleonu I. Imperatoriumi išbuvo iki 1814 balandžio 6, taip pat trumpą laikotarpį 1815 metų kovo 20 - birželio 22. Per mažiau nei dešimtmetį Napoleonas karais bei sąjungomis užvaldė didžiąją dalį vakarų ir centrinės Europos, iki pralaimėjimo Tautų Mūšyje 1813 metais netoli Leipcigo. Vėliau buvo ištremtas į Elbos salą, iš kurios 1815 metais pabėgo ir trumpam atgavo valdžią - šis laikotarpis žinomas Šimto Dienų laikotarpiu. Vėliau buvo galutinai nugalėtas Vaterlo mūšyje ir buvo ištremtas į Šv.Elenos salą, kur 1821 metais mirė. Yra nuomonių, kad Napoleonas buvo nunuodytas arsenu, nes rasta didelės arseno dozės išlikusiuose plaukų mėginiuose, bet tiksli mirties priežastis nėra nustatyta

Napoleono vaikystė

Garsusis prancūzų karvedys ir imperatorius gimė 1769metais Ajače, Korsikoje.Jo tikrasis vardas Napoleonas Bonapartas. Maždaug 15 mėnesių iki jam gimstant Prancūzija užkariavo Korsiką , ir jaunytėje Napoleonas buvo išsiųstas į Prancūzijos karo akademijas. 1785 metais jas baigęs tapo antruoju leitenantu Prancūzijos armijoje. Pirmoji karo mokykla buvo Brieno karo mokykla. Mažasis Bonapartas kalbėjo tik vietine gimtosios salos tarme. Jo veidas buvo tamsus kaip Viduržiemio jūros pakrančių gyventojo. O žvilgsnis įdėmus ir skvarbus kaip kalniečio.To visiškai pakako, kad būtų sužadintas jo bendramokslių smalsumas, ir tai dar labiau skatino įgimtą Bonaparto uždarumą, nes vaiko smalsumas visuomet pašaipus ir negailestingas. Vienam profesoriui vaiko labai pagailo,todėl ėmė jį papildomai mokyti prancūzų kalbos. Jau po trijų mėnesių Bonapartas darė didelę pažangą. Vos pramokęs prancūzų kalbos ėmė mokytis lotynų, bet iš karto pajuto priešiškumą mirusioms kalboms. Šio jausmo Napoleonas neatsikratė visą savo gyvenimą. Tuo pat metu išryškėjo berniuko matematiniai gabumai. Viskas baigėsi tuo, kad jis savo bendramoksliams spręsdavo uždavinius, o jie versdavo namų darbams užduotus tekstus.Bet uždarumas ir nenoras pasidalinti savo mintimis atitolino jį nuo draugų. Jam prasidėjo ankstyvoji mizantropija, kuri skatino ieškoti prasiblaškymo vienumoje. Vienas iš mėgtamiausių jaunojo Bonaparto užsiėmimų buvo lankymasis nedideliame tvora aptvertame žaliame sode, į kurį jis paprastai traukdavo poilsio valandėlėmis. Ten jis sėdėdavo ant žemės ir rikiuodavo kareivius-akmenis pagal dydį: kuo didesnis akmuo tuo aukštesnis karinis laipsnis. Vieną kartą jo bendramokslis sugalvojo pasekti Bonapartą ir sužinoti ką jis veikia. Žinoma Napoleonas pamatė slapuką ir paleido į jį kariuomenės vadą. Po dvidešimt penkerių metų pas jį atėjęs tas pats bendramokslis parodė tą randą kuris atsirado nuo akmens kurį paleido jaunasis Bonapartas. Berniukas nuo pat mažumės galvodavo apie įvairias strategijas ir panašiai. Vieną dieną kai žiema iškrito labai daug sniego, savo draugams jis pasiūlė iš sniego pastatyti kažką panašaus į miesto įtvirtinimus, kuriuos vieni puls, o kiti gins. Napoleonas žinoma buvo paskirtas vieno būrio vadu. Jis aršiai užpuolė ir užėmė „miestą“, nors jo gynėjai didvyriškai priešinosi. Visi dažnai atsimindavo šį žaidimą. Jis paliko pėdsaką daugelyje bendramokslių bei pačio Napoleono atmintyje.
Bet visada ateina laikas kažką keisti. Taigi atėjo laikas iš Brieno mokyklos pereiti i Paryžiaus karo mokyklą. Štai pranešimas , kurį karaliui atsiuntė karo mokyklų inspektorius ponas Keralijus:
Ponas de Bonapartas (Napoleonas) gimė 1769 metais rugpjūčio 15 dieną. Jis yra keturių pėdų, dešimties colių ir dešimties linijų ūgio. Užbaigė ketvirtą klasę. Gerai sudėtas, puikios sveikatos, paklusnus, ramaus charakterio. Sąžiningas, jautrus, pavyzdingo elgesio. Nuolat skatinamas už stropumą, puikus matematikas. Neblogai išmano istoriją ir geografiją. Gana silpnos jo meno disciplinų bei lotynų kalbos žinios, nors jos atitinka šių dalykų ketvirtos klasės lygį. Jis galėtų tapti puikiu jūrininku. Jis vertas toliau tęsti mokslą Paryžiaus karo mokykloje.

Gavęs tokią palankią charakteristiką, jaunasis Bonapartas įstojo i Paryžiaus karo mokyklą. Atvykęs i šią karo mokyklą jis pastebėjo visokių trūkumų. Pats pavojingiausias, buvo mokinius supanti prabanga, ir Bonapartas nuoširdžiai tuo pasipiktino. Jis rašė:
Užuot apsupus mokinius tokia gausybe tarnų, kasdien kėlus jiems puotas su dviem antraisiais patiekalais, užuot rengus arklių paradus, kurie labai brangiai kainuoja dėl būtinumo išlaikyti arklius, tiek arklininkus, ar nebūtų geriau, jei mokiniai susitvarkytų patys? Ar nebūtų geriau, jei virtuvėje jiems būtų skiriama kur kas mažiau laiko? Reikėtų priversti mokinius maitintis kareivišku uždaviniu, reikėtų pripratinti juos susitvarkyti savo drabužius ir valyti pusbačius bei aulinius batus. Jie neturtingi ir turės tarnauti kariuomenėje, taigi šio mokslo privalo išmokti.
Įpratę blaiviai gyventi, rūpintis savo išvaizda, jie taps ištvermingesni, išmoks nepaisyti blogų oro sąlygų, vyriškai iškęsti karo sunkumus, užsitarnaus pavaldžių kareivių pagarbą, ir šie bus jiems atsidavę visa širdimi.
Bonapartui buvo penkiolika su puse, kai jis siūlė šį reformos projektą. Po dvidešimties metų jis Fonteblo įkūrė Karo mokyklą.1785 metais, puikiai išlaikęs egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, Bonapartas išvyko į La Fero pulką, dislokuotą Dofine. Bonapartas kaip žinome buvo labai neturtingas, bet netgi būdamas neturtingas nusprendė padėti savo šeimai. Jaunuolis išsikvietė į Prancūziją savo brolį Liudviką, kuris buvo devyneriais metais už jį jaunesnis, ir pradėjo jį auklėti. Kai tik būdavo laisvo laiko, jis skaitydavo knygas. Įdomus faktas tas, kad jis labai gerai įsimindavo datas. Tad jam ne kartą, ne tik jaunystėje, praversdavo kalbant su žymiais žmonėmis, arba rengiant pokylius.

Napoleono posakiai

Napoleonas bijo liaudies sukilimų, kurie kyla dėl nedarbo. .“Darbininkas neturi darbo...Jis gali sukilti; aš bijau sukilimų kuriuos sukelia duonos stygius; aš mažiau bijočiau kautynių su 200 tūkst. žmonių armija“.

Jeigu jau tenka grumtis tai pergalė turi būti pasiekta bet kokia kaina.

Manyje gyvena du skirtingi žmonės: proto žmogus ir širdies žmogus. Nemanykite , kad aš neturiu širdies, kaip kiti. Aš net gana geras žmogus. Tačiau nuo ankstyvos jaunystės stengiausi priversti šią stygą tylėti, ir ji dabar net nevirptelėja.

Taip taip. Rašykite taip, kad būtų glausta ir neaišku.

Neleisti žmonėms pasenti-tai didis gebėjimas valdyti.

Mes reikalaujame, kad mergaitės ne mąstytų, bet tikėtų. Nereikia leisti joms mokytis lotynų ar užsienio kalbų. Moterų darbas-megzti.

Lenkijai nereikia nieko apgalvoto daryti. Prancūzija man pirmoje eilėje-tai mano politika.

Punktualumas turi būti karalių pareiga.

Bėgti reikia ne nuo priešo, bet nuo didžiausio mums pavojaus-ugnies, kuri yra mūsų priešo padėjėja.