Darbo peržiūra

PAJAMŲ NELYGYBĖ

Mikroekonomikos referatas

ĮVADAS

Šiame referate glaustai atskleistos pajamų nelygybės, gyvenimo lygis.
Panagrinėsiu asmeninių pajamų diferencijavimo veiksnius, fizinių ir protinių gabumų skirtumus, išsilavinimą ir įgūdžius, darbo kiekį ir pobūdį, sukaupto ir paveldėto turto skirtumus, riziką.
Gyventojų turtinė diferenciacija ne vi¬sada sutampa su pajamų pasiskirstymu. Darbas, žemė ir kapitalas yra vieninteliai pajamų šaltiniai rinkos ekonomikoje. Atsiminus dar neseniai populiarų posakį, sakinį būtų galima perfrazuoti taip: „Kas neturi žemės ir kapitalo bei nedirba — tas nevalgo". Tačiau valgyti nori ir dėl invalidumo ar senatvės negalintis dirbti, ir darbo netekęs dėl to, kad jo gyvenvietėje buvęs vienintelis fabrikas subankrutavo. Valgyti nori ir mažametis našlaitis. “Labdara“ šių gyventojų paremti nepajėgia, todėl tuo turi pasirūpinti valstybė.
Socialinės infrastruktūros plėtojimas kaip niekuomet anksčiau yra ypač reikšmingas tiek ekonominio augimo spartinimo požiūriu, tiek kom¬pleksiškai tenkinant gyventojų poreikius, gerinant gyvenimo kokybę.
Tiriant gyventojų pajamų pasiskirstymą, paprastai naudojamas gyventojų variacinis grupavimo pagal gautų pajamų dydį. Apie tai plačiau panagrinėsiu pajamų nelygybės matuose.
Taip pat atskleisiu pajamų paskirstymą ir perskirstymą, neturtą ir jos priežastis. Bei kaip jas būtų įmanoma sumažinti.

ASMENINIŲ PAJAMŲ DIFERENCIJAVIMO VEIKSNIAI

Šeimų asmeninių pajamų tyrimai paro¬do didelę pajamų nelygybę. Šeimos nariui tenkančios pajamos vienose šeimose kele¬riopai viršija arba yra mažesnės už kitų šei¬mų gaunamas pajamas. Kokios šių skirtumų priežastys?
Šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje pripažįstama, kad asmeninių pajamų skirtu¬mai atsiranda dėl daugelio priežasčių. Veiks¬niai, nulemiantys pajamų diferenciaciją, skirstomi į keletą grupių. Panagrinėkime jas išsamiau:
l. Fizinių ir protinių gabumų skirtu¬mai. Žmonės yra skirtingi savo protu, ištverme, fizine jėga, išvaizda, temperamentu, sugebėjimu bendrauti, atmintimi, psichine sandara, polinkiais ir pan. Šie skir¬tumai gali būti įgimti ir įgyti, t, y. nulemti socialinės bei ekonominės aplinkos (pavyz¬džiui, moralės nuostatos, vertybinės orienta¬cijos, išsiauklėjimas, erudicija ir kt.). Ta¬čiau, nepriklausomai nuo kilmės, jie visi tiesiogiai ar netiesiogiai, daugiau ar mažiau lemia žmogaus, kaip ekonomikos subjekto, vietą, jo apsisprendimą, galimybes rasti ir dirbti vienokį ar kitokį darbą, vienaip ar kitaip panaudoti turimus materialius ištek¬lius. O juk nuo to priklauso ir gaunamos pajamos. Vadinasi, genetiškai arba socialiai užkoduota žmonių įvairovė lemia pajamų įvairovę, veikia jų formavimąsi.
Pripažindami šių veiksnių svarbą, vis dėl¬to neturėtume jų suabsoliutinti, nes tuomet turtinė nelygybė pasirodys fatališka, iš anksto nulemta ir nepakeičiama. Tuo tarpu kiek¬vienas žinome daugybę pavyzdžių, kai įgimti gabumai ar socialinė aplinka toli gražu ne visuomet atitinka žmogaus materialią padė¬tį bei jo pajamas. Akivaizdu, kad fizinių bei protinių gabumų skirtumas tėra tik prielai¬da pajamų įvairovei susidaryti, tai tik vie¬na veiksnių grupė, kurių įtaką gali sustip¬rinti ar neutralizuoti kiti veiksniai.
2. Išsilavinimas ir įgūdžiai. Šių veiks¬nių grupė kartais vadinama „investicijomis į žmogiškąjį kapitalą". Tai reiškia, kad žmo¬gus (arba jo šeima), norėdamas įsigyti pro¬fesiją, patobulinti savo kvalifikaciją, sunau¬doja tam tikras materialias sąnaudas (tarp jų ir „prarastąjį" darbo užmokestį mokymosi laikotarpiu), taip pat ir savo darbo sąnaudas. Dėl (vairių priežasčių žmonės ne¬vienodai linkę daryti šias investicijas, todėl egzistuoja žymūs išsilavinimo ir profesinių įgūdžių skirtumai. Didesnis išsilavinimas, profesinio tobulėjimo pastangos sudaro prie¬laidas užsiimti sudėtingesniu, kvalifikuotes¬nių darbu, išplečia pasirinkimo galimybes, padeda rasti racionalesnius sprendimus, panaudojant valdomus išteklius. Suprantama, kad tai atsiliepia asmenų pajamoms ir tampa nelygybės priežastimi.
3. Darbo kiekis ir jo pobūdis. Daugu¬ma gyventojų rinkos ūkyje gyvena iš darbo pajamų. Tačiau nevienodas yra žmonių po¬žiūris j darbą, jie renkasi skirtinga darbo trukmę, kelia įvairius reikalavimus darbo sąlygoms. Dėl to skiriasi ir jų darbo užmo¬kestis. Darbo kiekis, patrauklumas ir kiti darbo užmokesčio diferencijavimo veiksniai, kuriuos aptarėme ankstesnėje temoje, kartu tampa ir pajamų diferencijavimo veiksniais. Šiai veiksnių grupei priskirtinas taip pat dar¬bo rinkos monopolizavimo ir segmentavimo poveikis atskiroms darbuotojų grupėms, sudarant prielaidas gauti privilegijuotas, t. y. didesnes darbo pajamas.
4. Sukaupto ir paveldėto turto skirtu¬mai. Daugumos šeimų turto pagrindinę dalį sudaro vartojimo reikmenys, buities įrengi¬niai, automobiliai, gyvenamasis būstas, ku¬rie patys savaime nėra pajamų šaltiniai. Ta¬čiau turto sankaupos neretai duoda galimybę gaunamas pajamas sunaudoti ne vien tik vartojimui, bet ir kaupimui, investuojant jas į verslą, vertybinius popierius, padedant į bankus, perkant nekilnojamąjį turtą ir pan. Sukauptą šeimų turtą gali papildyti pavel¬dėtas turtas, žemė, vertybiniai popieriai, ne¬kilnojamasis turtas, fizinis kapitalas ir k. t. Šie ištekliai savininkams leidžia gauti paja¬mas: rentą, palūkanas, pelną, dividendus.
Pasiskirstė šie ištekliai labai netolygiai,todėl tampa veiksniu, pagilinančiu jau ir taip nelygių pajamų skirtumus.
5. Rizika., Svarbi gyventojų pajamų nelygumo priežastis yra nevienodi gyventojų santaupų investavimo būdai. Rizikingesnės investicijos dažnai duoda didesnes pajamų negu bankų palūkanos. Kita vertus, rizikingų projektų investicijos gali būti ir nuosto¬lingos, neduodančius ne tik palūkanų, bei praryjančios ir patį kapitalą. Rizika tampa gyventojų pajamų diferencijavimo veiksniu ir lemia pajamų iš investavimo skirtumus.
6. Kiti pajamų diferencijavimo veiks¬niai. Pajamų nelygybei turi reikšmės sėk¬mė ir nesėkmė, atsitiktinumai, užsitęsusi li¬ga ir net artimųjų mirtis, nedarbas ir kt. Nemaža reikšmę turi asmeniniai ryšiai, pa¬žintys, politinė įtaka. Nors diskriminacijos veiksnys paprastai juridiškai nepripažįstamas, bet iš tikrųjų neretai ir jis turi įtakos gyven¬tojų grupių pajamų lygiui. Dažniausiai pasitaiko diskriminacija dėl amžiaus, lyties, tautybės, rasės ir t.t. Ji pasireiškia sunku¬mais, ieškant darbo, mažesniu darbo užmo¬kesčiu ir kitais aspektais, susijusiais su paja¬momis.
Visų šių išvardytų veiksnių poveikis įvai¬rioms grupėms paprastai nevienodas. Ta¬čiau bendra jų veikimo pasekmė - asme¬ninių pajamų įvairovė ir gyventojų nelygybė.
[1. 293. ]

Darbo užmokesčio diferenciacijos veiksnys-kvalifikacija.
Šiuolaikinės gamybos poreikius tenkina ne darbo jėga apskritai (19 a. vadinta paprastu darbu), bet darbo jėga, turinti tam tikrą kvalifikaciją. Kvalifikacijai įgyti reikalingas tiek bendrasis, tiek specialusis išsilavinimas, kurio įgijimas neįmanomas be mokymosi atsitraukus nuo gamybos. Jei sprendimą mokytis ar nepriima individas (šeima), jis susiduria su dilema: reikia rinktis tarp menkai kvalifikuoto darbo ir teikiamų pajamų tam tikru momentu bei mokslo, kuris įgalins dirbti kvalifikuotą darbą ateityje. Natūralu, kad. kitoms sąlygoms esant lygioms, individas atsisakys pajamų šiandien dėl didesnių pajamų rytoj. [ 4. 120. ]

TURTINĖ GYVENTOJŲ DIFERENCIACIJA

Gyventojų pajamų nelygybe artimai sie¬jasi su turtine gyventojų diferenciacija. Tačiau gyventojų turtinė diferenciacija ne vi¬sada sutampa su pajamų pasiskirstymu. Tai atsitinka todėl, kad nevienodos pajamos tė¬ra viena iš turtinės diferenciacijos priežasčių. Jau minėjome šeimų sukaupto turto poveikį jų gaunamoms pajamoms. Galima konstatuoti abipusę turto ir pajamų sąveiką. Viena vertus, nevienodos pajamos sąlygoja skirtingų šeimų turtą. Kuo jos dides¬nės, tuo didesnes galimybes šeima turi jas paversti ilgalaikio naudojimo daiktais, san¬taupomis, vertybiniais popieriais, nekilno-jamuoju turtu ir pan. Tačiau, kita vertus, kuo didesnis šeimos turtas, tuo didesnės gau¬namos iš jo pajamos. Vadinasi, pajamos są¬lygoja turto didėjimą, kaip ir tuno didėji¬mas lemia pajamų augimų. Įvairiais būdais sukauptas turtas yra tarsi vienas iš rezervu¬arų, kuriame nusėda dalis pajamų. Tačiau jame kaupiamos ne tik pajamos. Kartu su jomis čia nusėda dovanotas, paveldėtas ar kitaip įgytas turtas. Rezervuaro apimtis ir sudėtis keičiasi dėl pirkimų ir pardavimų, teikiamų ar gaunamų dovanų, grąžinamų ar gaunamų paskolų. Dėl to, kad jis kau¬piamas per laiką, ir kad jį galima perduoti iš kartos į kartą, turtas tampa svarbiausiu nelygybės šakiniu. Jo kiti elementai sąlygo¬ja žmonių turtinius skirtumus net ir tais atvejais, kai jų gaunamos pajamos yra vie¬nodos.
Vadinasi, turtui būdinga didesnė polia¬rizacija nei pajamoms. Šią tendenciją pa¬tvirtina įvairių šalių statistika. Daugiau kaip pusė viso šeimų turto (51 proc.) yra 10 proc. prancūzų šeimų nuosavybė, o l proc. pačių turtingiausių šeimų valdo apie 20 proc. viso šeimoms priklausančio turto. Panašius duomenis pateikia ir kitų šalių sta¬tistika.
Netolygiai pasiskirstęs turtas skiriasi ir savo struktūra. Stambiųjų savininkų turtas yra produktyvesnis pajamų požiūriu, nes jo didesnę dalį sudaro kilnojamosios vertybės bei finansinis kapitalas, duodantis savo ruož¬tu palūkanas, dividendus, rentą ir t. t. Tuo tarpu samdomų asmenų turto prieaugis yra kur kas mažesnis. Šios grupės turto svar¬biausias elementas, duodantis pajamas, daž¬niausiai tėra butas, kurio teikiamų pajamų dydį lemia alternatyviosios nuomos išlaidos. Kitų pajamų iš turto dalis čia nėra reikš¬minga. Taigi nelygybė, prasidėjusi darbo už¬mokesčio skirtumais, tampa didesnė gyven¬tojų pajamų ir turto pasiskirstyme. Norint įvertinti jos laipsnį bei kitimo tendencijas, reikalingi tam tikri kiekybiniai rodikliai. [ 1. 294. ]

GYVENIMO LYGIO DIFERENCIACIJA

Darbas, žemė ir kapitalas yra vieninteliai pajamų šaltiniai rinkos ekonomikoje. Atsiminus dar neseniai populiarų posakį, sakinį būtų galima perfrazuoti taip: „Kas neturi žemės ir kapitalo bei nedirba — tas nevalgo". Tačiau valgyti nori ir dėl invalidumo ar senatvės negalintis dirbti, ir darbo netekęs dėl to, kad jo gyvenvietėje buvęs vienintelis fabrikas subankrutavo. Valgyti nori ir mažametis našlaitis. “Labdara“ šių gyventojų paremti nepajėgia, todėl tuo turi pasirūpinti valstybė.
Šiuolaikinės visuomenės moralė reikalauja ne tik to, kad, visuomenei turint pakankamai maisto produktu, nebūtų mirštančių badu, bet ir to, kad visi šalies gyventojai gautų pakenčiamą medicininę pagalbą, elementarų išsilavinimą, turėtų stogą virš galvos. Jei norima, kad išvardytos gėrybės tektų nedirbantiems, valstybei reikia apriboti dirbančiųjų bei turinčiųjų nuosavybę, kiekį, atsižvelgiant į prekių, namų sferos dėsnių reikalavimus. [ 4. 138. ]

Darbo ištekliai ir nedarbas L R 2003 m. gruodžio mėn.
Pvz. 1

1. Bendras gyventoju skaičius 3463 tūkst.
Minus: nedarbingi šalies gyventojai 1700
2. Lygu: darbo ištekliai 1763
Minus: šalies gyventojai, tarnaujantys kariuomenėje 1,3
3. Lygu: civiliai darbo ištekliai 1761,7
a) dirbantys 1750
b) bedarbiai 88
4. Nedarbo lygis
a) nustatomas kaip procentinė dalis bedarbių 3(b) eil./2 eil. = 8811763=...
bendrame darbo išteklių skaičiuje:
b) nustatomas kaip procentinė dalis bedarbių 3fb) eil.13 eil. = 88/1761,7=...
bendrame civilių darbo išteklią skaičiuje:
Jakutis A. 2000. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas: technologija, p. 228.

NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖ INTEGRACIJA 2004 M.

Pastaraisiais metais vis augęs specialiųjų poreikių mokinių, besimokančių bendrojo lavinimo mokyklų bendrojo ugdymo klasėse skaičius, per 2004-2005 mokslo metus sumažėjo 2,2 tūkst. Tam įtakos turėjo bendras mokinių skaičiaus ir vaikų su specialiaisiais poreikiais mažėjimas bendrojo lavinimo mokyklose. 2004-2005 mokslo metais specialių poreikių mokiniai bendrojo lavinimo mokyklose sudarė dešimtadalį (9,7%) visų mokinių bendrojo ugdymo klasėse visiškos integracijos forma mokėsi 52 tūkst. (98%) specialiųjų poreikių mokinių. Dauguma jų, 51 procentas, - mokiniai, turintys kalbos ir komunikacijos sutrikimų, 14 procentų - specifinių pažinimo sutrikimų, po 6 procentus - intelekto bei lėtinių somatinių ir neurologinių sutrikimų. Daugiau kaip pusė jų (53%) buvo ugdomi pagal pradinio ugdymo programą 44 procentai - pagal pagrindinio ir 3 procentai - pagal vidurinio ugdymo programas.
Specialiųjų poreikių mokiniai, norintys įgyti profesiją, gali mokytis profesinėse mokyklose, kuriose yra įregistruota 14 pagrindinio profesinio mokymo programų, skirtų žmonėms su negalia. Pagal jas 2004-2005 mokslo metais profesijos mokėsi 1749 mokiniai. Kolegijose studijavo 109 studentai, turintys pirmą ar antrą invalidumo grupę, universitetų pagrindinėse studijose - 219.
Užimtumas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, dirbančių invalidumo pensininkų padaugėjo nuo 24,0 tūkst. 2004 m. pradžioje iki 28,7 tūkst. 2005 m. pradžioje. Dirbo kas septintas invalidumo pensininkas. Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2004 m. buvo įregistruota 9,8 tūkst. neįgalių bedarbių, tai 1,9 tūkst. daugiau nei 2003 m. Jie sudarė 5 procentus visų įregistruotų bedarbių. Per metus įsidarbino 2,7 tūkst. (2003 m. - 2 tūkst.) neįgalių bedarbių, arba 2,1 procento (2003 m. - 1,6%} visų įsidarbinusių asmenų.
Invalidumo pensininkai ir pensijos. Dėl nedidelio užimtumo ir ribotų galimybių gauti darbo pajamas neįgaliųjų ekonominė padėtis labai priklauso nuo socialinių išmokų - pensijų ir pašalpų. 2004 m. Lietuvoje buvo 202,3 tūkst. valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensininkų, kurie metų pabaigoje gaudavo vidutiniškai 345 litų pensiją. Pirmos grupės neįgaliesiems vidutiniškai buvo mokama 434 litų, antrosios - 381, trečiosios - 192 litų invalidumo pensijos. Palyginti su 2003 m. IV ketvirčiu, valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensija padidėjo vidutiniškai 44 litais, o nuo 2000 m. - 68 litais.
Socialinės paslaugos. 2004 m. socialinės paslaugos namuose buvo teikiamos 4,7 tūkst. neįgaliųjų. Per metus namuose globojamų neįgaliųjų padaugėjo 0,4 tūkst. Apie du trečdalius (69%) namuose globojamų neįgaliųjų gyveno miestuose. Be to, 24,6 tūkst. (2003 m. - 23,2 tūkst.) neįgaliųjų savivaldybės suteikė transporto. 2,1 tūkst. -vertimo ženklų kalba paslaugas.
Techninės pagalbos neįgaliesiems centro duomenimis, 2004 m. sutrikusios judėjimo funkcijos neįgaliesiems suteikta 18,1 tūkst. (2003 m. - 16,5 tūkst.) įvairių techninės pagalbos priemonių. Pusė jų (52%) sudarė viena ranka valdomos vaikščiojimo priemonės, 12 procentų - vaikščiojimo priemonių priedai, 11 procentų - neįgaliųjų vežimėliai. Palyginti su 2000 m., neįgaliesiems suteiktų techninės pagalbos priemonių skaičius išaugo 62 procentais, o per 2004 m. - 10 procentų. Invalidų reikalų tarybos duomenimis, 2004 m. neįgaliems asmenims buvo pritaikyti 249 būstai ir patenkinta 20 procentų būstų pritaikymo poreikio (2003 m. - atitinkamai 290 ir 18%).
Veikia gana platus dienos socialinių paslaugų įstaigų neįgaliesiems tinklas. Dienos centrai veikia daugumoje savivaldybių. Pernai juose įvairios socialinės paslaugos buvo suteiktos 1,5 tūkst. vaikų ir 21,6 tūkst. suaugusių neįgaliųjų.
Asmenys, dėl tam tikrų priežasčių negalintys gyventi savo namuose, yra apgyvendinami neįgaliųjų globos įstaigose. Be specialiųjų internatinių mokyklų ir ugdymo centrų, veikė keturios vaikų ir jaunimo su negalia globos įstaigos. 2004 m. jose gyveno 711 vaikų ir jaunuolių. Suaugusieji su negalia buvo apgyvendinami 27 globos įstaigose, kuriose pernai gyveno 5,5 tūkst. neįgaliųjų. 2004 m. globos įstaigose neįgaliesiems gyventojų skaičius, palyginti su 2003 m., nepakito. 2004 m. buvo patenkinti 23 (96%) prašymai apsigyventi vaikų ir jaunimo su negalia globos įstaigose ir 536 (60%) prašymai apsigyventi suaugusiųjų su negalia globos įstaigose. [ 2. ]

SOCIALINĖS INFRASTRUKTŪROS PLĖTOJIMAS

Socialine infrastruktūrą sudaro visuma ūkio struktūrinių padalinių, garantuojan¬čių gyventojų gyvybinę veiklą ir reproduk¬ciją, tačiau tiesiogiai nedalyvaujančiu materialinių gėrybių natūralia daiktine forma gamyboje. Tai apima:
- kuo palankiausių komunalinių ir buto sąlygų žmonėms sudarymą;
- gyvenimo trukmės ilginimą, pagrįstą ekonominiu augimu, sveikatos apsau¬gos, rekreacijos, ekologinės pusiausvyros stiprinimu, fizinės kultūros, socialinės rūpybos plėtojimu;
- švietimo, studijų ir mokslo (kaip kultūros ir gamybinių jėgų bei ekonomi¬nio augimo sudėtinės dalies) plėtojimą;
- kuo veiksmingiausią kultūros puoselėjimą;
- laisvo laiko didinimą ir jo panaudojimo racionalizavimą, visų pirma poil¬sio ir dvasiniu poreikių tenkinimo gerinimo kryptimi, visapusiškai plėtojant tu¬rizmą ir kitas mokamas socialines paslaugas;
-socialinių ekonominių institucinių infrastruktūrų, stiprinančiu veiksmin¬gai reguliuojamos rinkos santykius, plėtojimą.
Socialinės infrastruktūros visokeriopas plėtojimas kaip niekuomet anksčiau yra ypač reikšmingas tiek ekonominio augimo spartinimo požiūriu, tiek kom¬pleksiškai tenkinant gyventojų poreikius, gerinant gyvenimo kokybę. Mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis, pereinant Lietuvai i savarankiško intensyvaus plėtojimo vėžes, iš esmės didėja žmogaus ekonominio augimo veiksnio (žmonių sveikatingumo, darbuotojų išsimokslinimo, jų profesinio, kvalifikacinio, kultū¬rinio lygio, gamybinio ir kūrybinio aktyvumo, asmenybės, šeimos, darbo kolek¬tyvo, regiono bendrijos, tautos gyvybingumo potencijų ir jų kuo organizuotesnio harmoningo ir veiksmingo naudojimo) vaidmuo. Socialinės infrastruktūros vaid¬mens didėjimą lemia ir didėjanti asmenybės tobulėjimo reikšmė bei didėjantis gyventojų socialinis pasitenkinimas sudarymu sąlygų žmogaus visapusiškai savi¬raiškai bendraujant laisvalaikiu su žmonėmis, kultūriniam vystymuisi, moralinių-etinių asmenybės kokybių ugdymui ir pan., ką taip pat turi garantuoti infrastruktūra. [ 3. 198. ]

< Atgal