Nemoku.lt » Kita » message in the bottle » Darbo peržiūra
Audiovizualinio meno namų darbas
„MESSAGE IN A BOTTLE“
(„ŽINUTĖ BUTELYJE“)
Šiais laikais filmų pasirinkimas yra labai platus. Sukurta begalės įvairiausių filmų ir pastarųjų populiarumas priklauso nuo kiekvieno žmogaus „skonio“: koks žanras yra artimesnis ar mieliau žiūrimas. Man labiausiai patinkantys filmų žanrai yra šie: siaubo, komedijos ir žinoma įvairūs romantiniai filmai, tačiau ne kokie nors lėkšti, su nuspėjamomis pabaigomis ar kaip jau įprasta – laimingomis pabaigomis, tačiau tie, kurie priverčia susimąstyti, kuriuos žiūrint įsijauti į visą veiksmą, pats to nepajutęs.
Nuo ko gi priklauso filmų pasirenkamumas? Daugeliui įtaką padaro draugai, pažįstami ar panašiai. Šiuo atveju nebūsiu išimtis ir aš. Jei sugalvoju pažiūrėti kokį nematytą filmą, tai pasiklausinėju nuomonės tų, kurie jau tai matė, ar pasiskaitau internetinius komentarus, tiek žiūrovų, tiek kino kritikų.
Pasirinkau filmą „Žinutė butelyje“. Štai kelios priežastys, nulėmusios mano pasirinkimą. Visų pirma, jis mane patraukė siužetu, jo tikroviškumu bei veikėjų charakteriais. Daugelį filmų žiūrint neįsijaučiu ir laukiu, kada gi jis baigsis, o šis filmas mane sužavėjo, sekiau kiekvieną veikėjų žingsnį, veiksmą ar žodį. Ir žinoma mane patraukė išskirtinė filmo pabaiga, ji nesibaigė laimingai kaip, manau, daugelis tikėjosi. Šio filmo pabaiga buvo tragiška ir filmui pasibaigus dar kiek laiko galvojau apie jį, apie veikėjų jausmus, nuotaikas ir išgyvenimus bei tokią liūdną pabaigą. Peržiūrėtas šis filmas man paliko tikrai neišdildomą įspūdį, atsižvelgiant ir į tai, kad šio filmo premjera buvo labai seniai (1999m.), o atrodo, tarsi, dar vakar būčiau žiūrėjusi šią romantinę dramą. Išgirdusi audiovizualinio meno namų darbo užduotį, iškart mintyse iškilo šio filmo vaizdas, taigi svarstymų kokį filmą rinktis ir nebeliko.
Dabar apie filmą pakalbėsiu plačiau. Viskas prasideda nuo laiškelio butelyje. Bėgiodama paplūdimiu išsiskyrusi moteris Teresa ant kranto randa butelį, kurio viduje laiškas. Nedelsdama jį ištraukia ir pamato, kad jis adresuotas nežinomajai vardu "Katerina", tai parodo pirmieji šio laiško žodžiai, prasidedantys „Brangioji Katerina, atleisk, kad taip ilgai su tavimi nesikalbėjau...“ Jau pati laiško pradžia parodo, kad yra atgailaujama ir rašoma su liūdesiu. Teresą šis laiškas sujaudina, begalinės meilės nežinomajai gavėjai nepajausti neįmanoma, taip pat laiško turinys atskleidžia sielvartą. Žurnalistė parodo šį savo radinį kolegoms iš laikraščio „Chicago Tribune“, kuriuo visi susidomi ir taip pat liko sužavėti. Bet kuri moteris norėtų būti taip mylima. Kitą dieną nežinomo autoriaus laiškas jau išspausdintas šiame laikraštyje ir jis neliko nepastebėtas. Į redakciją pasipylė daugybė laiškų, tarp kurių buvo dar du tokio pačio tipo laiškai. Manoma, kad juos parašė tas pats asmuo. Teresa pradeda paiešką, ji nori išsiaiškinti daugiau apie šį paslaptingą laišką bei jo autorių. Juk šis butelis vandenyje galėjo išbūti šimtus metų ir galbūt nežinomasis jau seniai miręs. Tačiau Teresa pasitelkusi daugybės žmonių pagalba sužino įvairių faktų, pradedant tuo, kad butelis vandenyje išbuvo tik dvejus metus ir baigiant tuo, kad ji netgi sužino adresą žmogaus, rašiusio šiuos laiškus. Netrukus žurnalistė išsiruošia į kelionę, į Šiaurės Karoliną, sužinoti daugiau apie Garetą Bleiką, kilusį iš Auterbengso ir slėpiningojo Atlanto vandenų. Atvykusi Teresa prie namo pamato seną vyrą ir trumpam tarsi šmėsteli nusivylimo šešėlis, bet tuoj pat ji sužino, kad tai ne tas žmogus, kurio ji ieškojo, tai Gareto tėvas. Vėliau moteris susipažįsta su jo sūnumi, tuo – kurio taip ieškojo. Laikui bėgant jie susibendrauja artimiau, vienas apie kitą daug ką sužino, tačiau Teresa nėra visiškai atvira Garetui, ji jam nepasako tikrosios atvykimo priežasties. Moteris sužino svarbių detalių, kurios ją domino, pavyzdžiui, kad tie laiškai yra adresuoti mirusiai Gareto žmonai - Katerinai, kurios jis vis dar negali pamiršti ir ji nuolat yra visur, kartu su juo. Jis pamilsta Teresą, o ji pamilsta jį. Atrodytų viskas labai gražu, daugiau nieko nereikia, tačiau atvykęs į Teresos namus, Garetas stalčiuje randa butelį ir visus laiškus. Žinoma tada jau neišvengiama tiesos akimirka, moteris pradeda teisintis ir bandyti viską paaiškinti Garetui. Išaiškėja nauja detalė, kad trečiasis laiškas nėra vyro siųstas, visi sužinome, kad tas laiškas parašytas ir išmestas į jūrą jo buvusios žmonos. Dviejų žmonių santykiuose įvyksta lūžis – Garetas išvyksta namo ir palieka savo mylimąją. Praeina nemažai jų nebendravimo laiko, kol vieną dieną Teresa gauna laišką. Jame yra jachtos nuotraukos, Gareto pačios pastatytos ir prie tų nuotraukų laiškelis, kuriuo jis kviečia ją pamatyti jachtos nuleidimą į vandenį. Vedama begalinės meilės moteris nuvyksta į Gareto gimtinę pamatyti jo ir jo naujosios jachtos. Atvykusios moters vyras nepastebi, jis taip pat nepastebi ir jos liūdesio ar labiau nusivylimo tiek pamačius jachtos pavadinimą – „Katerina“, tiek išgirdus šiuos žodžius: „Labai norėčiau, kad šiandien ji būtų su mumis...Kad būtų kasdien...“ (Šie žodžiai apie anapilin išėjusią Kateriną) Ir taip... Ji šiuos žodžius išgirdo iš savo mylimojo, kas jai buvo labai skaudu. Teresa palieka jį pasakydama, kad jis atvažiuotų pas ją kai ateis laikas. Tuo momentu Garetas jos nesustabdo, tačiau nusprendžia pakeisti savo gyvenimą, padaryti lemtingą žingsnį Jis parašo paskutinį laišką savo žmonai ir kitą dieną išplaukia jo išmesti į jūrą. Viskas neįvyksta kaip tikėtasi... Plaukiant kyla audra ir vyras pastebi skęstantį laivą, kuriame yra šeima. Šiuo atveju galėtume Garetą pavadinti altruistu, nes jis nė nesudvejojęs puola gelbėti tą šeimą. Išgelbsti tėvą ir vaiką ir tada šoka į vandenį gelbėti paskutiniojo asmens – motinos. Tačiau šis šuolis į vandenį Garetui buvo lemtingas... Jis nebeišniro. Kitą dieną Teresa sulaukia skambučio iš Gareto tėvo ir nedelsdama išvyksta pas jį. Moteriai Dodžas (Gareto tėvas) parodo butelį, kuriame yra laiškas. Teresos mylimasis net nespėjo jo išmesti į jūrą, laiškas liko jo apsiaustę. Paskutinieji Gareto žodžiai parašyti laiške: „...moteris vardu Teresa atvėrė man akis, jos dėka supratau, kad išdrįsdamas dar kartą atverti savo širdį galėsiu pamilti dar kartą, kad ir koks didžiulis būtų mano sielvartas...Ji privertė mane suvokti, kad visą tą laiką aš negyvenau, bijojau ir kentėjau. Nesupratau kokia ji man reikalinga, kol vieną vakarą pamačiau kaip ji išskrenda. Kai lėktuvas atsiplėšė nuo žemės pajutau kaip nutrūko kažkas viduje ir tada supratau, kad turėjau ją sulaikyti, kad turėjau važiuoti paskui ją. Rytoj plauksiu prie vėjo kyšulio pasakyti tau sudie... O tada važiuosiu pas tą moterį ir pasistengsiu užkariauti jos širdį...“ Šis, paskutinis laiškas, manau, palietė kiekvieno žmogaus širdį, sukėlė daugybę emocijų. Filmas baigiasi liūdna gaidele, priverčiančia pamąstyti apie gyvenimo trapumą, apie jausmus mylimiems žmonėms. Tada susimąstai, kad reikia kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę vertinti tai ką turi, nes kai prarasi jau bus viskam per vėlu...
Susipažinus su filmo siužetu, manau, pats laikas papasakoti ir apie filmo režisierių. Luis Mandoki gimė 1954 m. Meksike. Filmą „Žinutė butelyje“ sukūrė 1999 m. Šis režisierius yra taip pat surežisavęs šiuos filmus: „Dukters pagrobimas“ („Trapped“), „Baltoji užkandinė“ („White Palace“), „Kai vyras myli moterį“ („When a man loves woman“), „Angelo akys“ („Angel eyes“) ir dar daugelį kitų filmų. Režisierius yra nominuotas „ALMA“ apdovanojimu už filmą „Angelo akys“, tačiau daugiausiai apdovanojimų pelnęs filmas – „ Nekalti balsai“ („Voces inocentes“). Luis Mandoki daugiausiai kūrė dramas. Filmas, pelnęs daugiausiai apdovanojimų „Nekalti balsai“ – karinė drama, paremta tikrais faktais. Režisierius kurdamas tokio tipo žanro filmus paliečia kiekvieno žmogaus širdį ir moka sujaudinti.
Pereikime prie filmo žanro. „Žinutė butelyje“ – romantinė drama. Romantinė todėl, kad visas filmas susijęs su meile, su žmonių jausmais, įsimylėjimu. Drama todėl, kad vaizduojamas realus gyvenimas, realūs jausmai ir išgyvenimai bei netektys. Tokio žanro filmai yra labai populiarūs merginų tarpe. Mes esame jautresnės, mus labiau žavi įvairios smulkmenos ir žmonių išgyvenimai, bei sentimentai. Ne visiems vyrams patinka atskleisti savo jausmus, ar tuo labiau nubraukti ašarą dėl filmo įvykių.
Kaip jau žinome, kinas yra kilęs iš fotografijos. Šis filmas „Žinutė butelyje“ yra ne išimtis ir jame vyrauja metodai pasiskolinti iš fotografijos. Tokie kaip – stambus planas, kai norima išryškinti kelis veikėjus, jų judesius ar veido bruožus. Taip pat yra sujungiamos dvi pagrindinės tendencijos: realistinė ir formalistinė tendencija. Realistinė tendencija vyrauja todėl, kad atskleidžiamas kasdienis žmonių gyvenimas, jų jausmai, bendravimas ir pan., tai atrodo tikroviška. Vyrauja ir formalistinė tendencija, tačiau ji taip stipriai nėra jaučiama, bet ji yra vien todėl, kad tai nėra dokumentinis stilius ir visi faktai išgalvoti. Kalbant apie laiką, jis yra nuoseklus, nėra staigių šuolių iš dabarties į praeitį ar dabarties į ateitį. Tik retkarčiais šmėsteli prisiminimų banga, Garetui pagalvojus apie savo mirusią žmoną Kateriną.
Kaip ir daugelyje filmų, taip ir čia yra naudojamas sulėtinto judesio (rapido) efektas. Jį pastebėjau ne vienoje scenoje, o keliose. Jis šiame filme naudojamas įspūdžio padidinimui, intrigos išlaikymui. Pirmą kartą rapido efektu norima išreikšti dviejų žmonių džiaugsmą būnant kartu, jų mėgavimąsi vienam kitu. Taip pat sulėtinto judesio efektas naudojamas kai Garetas gelbsti skęstančią šeimą. Šiuo efektu intriga išlaikoma labai ilgai, atrodo tarsi „sėdėtum ant adatų“ žiūrinėdamas šią sceną. Nerimaujama kartu su filmo veikėjais.
Filme gausu užplaukimo efektų – laipsniškų perėjimų nuo vieno vaizdo prie kito, kai pirmas vaizdas pamažu blėsta, jam dar neišnykus atsiranda kitas. Šiame filme šis efektas naudojamas dažnai ir žiūrint filmą, neatkreipiant dėmesio į efektus jis nepastebimas. Todėl pasitelkus sulėtintais ir pagreitintais judesiais, stop kadrais, užplaukimais, atspindžiais ir dvigubomis ir daugkartinėmis ekspozicijomis, filmai tampa įdomesni, išraiškingesni ir traukiantys akį.
Dabar pakalbėsiu apie filmo veikėjus. Pagrindinius vaidmenis filme atlieka: Kevin Costner, Robin Wright Penn ir Paul Newman. Taip pat šiame filme vaidina: John Savage, Illeana Douglas, Robbie Coltrane, Jesse James, Tom Aldredge ir Raphael Sbarge.
Kevin Costner - Kine žiūrovėms K.Costneris tapo tiesiog idealaus vyro pavyzdžiu. Santūrus, pasitikintis savimi, atkakliai siekiantis tikslo, kovojantis už teisybę. Didžiausias dailiosios lyties simpatijas K.Costneris pelnė suvaidinęs garsios dainininkės Whitney Houston “kūnsargį” filme “Asmens sargybinis”. Jis pats yra surežisavęs kelis filmus, o vaidinęs jis yra daugelyje filmų. Šiame filme - „Žinutė butelyje“ Kevin‘as Costner‘is atlieka Gareto vaidmenį. Jis yra mylintis vyras, nuolat prisimena savo mirusią žmoną, taip pat atgailaujantis, nes labai dažnai dėl šios mirties kaltina save, kad nepadarė visko, ką galėjo. Taip pat uždaras, nes susipažinęs su naująją moterimi, sunkiai ją „prisileidžia“. Jis mažai kalba apie save, tačiau taip pat ir neklausinėja daug. Jis nėra mergišius, nes per savo gyvenimą mylėjo tik du kartus. Tai parodo, kad žmogus nemėgsta trumpalaikių santykių ir yra ištikimas. Scena kai jis susimuša su savo buvusios žmonos broliu parodo, kad jis nėra linkęs nusileisti, greičiau mėgstantis išsaugoti savigarbą, neleidžiantis savęs šmeižti žmogus.
Robin Wright Penn geriausiai žinoma dėl vaidmens filme „Forestas Gampas“ („Forrest Gump“) ir „Princesė Nuotaka“ („The Princess Bride“). Ji išgarsėjo muilo operoje Santa Barbara. Filme „Žinutė butelyje“ Robin Wright Penn – Teresa. Šiame filme ji yra vieniša mama, apgauta ir palikta vyro. Ji yra savarankiška, siekianti savo užsibrėžto tikslo, užsispyrusi. Šis apibūdinimas jai tinka todėl, kad ji radus laišką butelyje pradėjo ieškoti to nežinomojo vyro, įdėjo į tai daugybę pastangų, ne taip kaip būtų pasielgusios, manau, kitokio charakterio moterys – tiesiog išmetusios atgal į jūrą tą butelį, ar tik parodžiusios kitiems laiško turinį ir viskas. Taip pat ši moteris yra jausminga, jos viduje vyko išgyvenimų dėl to, kad Garetas vis dar nepamiršta savo žmonos. Tačiau jos ne visiškas atvirumas parodė jos bailumą, bailumą prarasti mylimą žmogų. Tačiau jai nepavyko nuslėpti tiesos nuo Gareto. Nes kaip jau aišku, tiesa anksčiau ar vėliau – visada išaiškėja.
Paul Newman buvęs amerikiečių aktorius, Oskarų premijos laureatas. Tikrasis jo vardas Paul Leonard Newman. Savo karjeros metu aktorius suspėjo nusifilmuoti šešiasdešimtyje filmų. Aktorius buvo dešimt kartų nominuotas „Oskarui‘, iš jų – aštuonis kartus už geriausią vyrišką vaidmenį. Filme „Žinutė butelyje“ jis atlieka Dodžo vaidmenį, Gareto tėvo. Iš jo sūnaus pasakojimų suprantame, kad jis mėgstantis išgerti žmogus, tačiau nuoširdus. Kalbėdamas su Teresa jai viską papasakoja kas ją domina. Taip pat kartais parodo savo griežtumą, norėdamas pastūmėti savo sūnų vienaip ar kitaip pasielgti.
Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad šis filmas tikrai yra labai geras, atsižvelgiant ir į įvairaus tipo žiūrovų komentarus, pastebima, kad daugelio nuomonės sutampa. Taip pat šis filmas atitinka savo žanrą, ne taip kaip žiūrint kokį siaubo filmą šmėsteli mintis, kad čia ne siaubo filmas, o gryna fantastika. Įdomu buvo ir tai, kad filmas turėjo savo potekstę, kurią kiekvienas žmogus galėjo interpretuoti savaip, bet manau, kad kas pažiūrėjo šį filmą tikrai susimąstė, tiek apie filmą, tiek apie savo gyvenimą. Pastebimos yra ir amžinosios vertybės – meilė, tarpusavio santykiai, supratimas. Rekomenduočiau šį filmą pažiūrėti tiems, kurie išsiilgę romantikos, taurių ir gražių santykių. Tokio tipo žanro filmai yra lengvai žiūrimi, tik retkarčiais priverčiantys sustingti ir nekvėpuoti, kartu su veikėjais išgyventi nuoskaudas ar netektis. Taip pat ir šis filmas, ne kartą mane prikaustė ir privertė su nekantrumu laukti kitų scenų...
Šaltiniai
• http://en.wikipedia.org/wiki/Luis_Mandoki
• http://www.kinas.info/?movie=3792
• http://www.eliksyras.lt/index.php?action=movies.single&id=3338
• http://www.obuolys.lt/kinozona/asmuo/428-kevin-costner.html
• http://en.wikipedia.org/wiki/Robin_Wright_Penn
• http://lt.wikipedia.org/wiki/Paul_Newman