Nemoku.lt » Biologija » Medžioklė » Darbo peržiūra

Įvairiais laikotarpiais medžioklė Lietuvos žmonių gyvenime užėmė skirtingą vietą. Pr. Kr. buvo vienas svarbiausių pragyvenimo šaltinių. Tai rodo senieji archeologiniai radiniai: dauguma jų (90 %) padaryti iš laukinių gyvūnų kaulų. Apie 200–300-uosius metus, ėmus auginti naminius gyvūnus, medžiojami gyvūnai sudarė tik ketvirtį viso reikalingo gyvulinio maisto. Tačiau medžioklė labai ilgai, iki pat XIX a., išliko verslo sritimi, kartu lėmė asmens vietą visuomenėje, atitinkamą jo kultūros lygį.
Ilgus amžius žemiausių luomų žmonės tiesiogiai priklausė nuo medžioklės sėkmės: sugautų, nudobtų žvėrių ar paukščių mėsa jie maitindavosi, o pardavę kailius įsigydavo turto. Vidurinysis sluoksnis dažnai vertėsi kailių bei mėsos supirkinėjimu. Kilmingieji medžiojo pramogai, nors ir jiems buvo svarbus grobis. Daugelyje išlikusių rašytinių šaltinių teigiama, kad valstiečiai, medžiodami kunigaikščių valdose, dalį produkcijos turėję pateikti žemių savininkui. Medžioklės būdai buvę įvairūs, bet gana primityvūs: žvėris gaudė tinklais, užmušdavo įvarę į duobę ar, užpjudę šunimis, nudobdavo ietimi. Kilmingieji medžiojo šiandien neįprastais būdais, pvz., su sakalais. Rašoma, kad mirusio didžiojo kunigaikščio Algirdo kūnas buvo sudegintas su 18 kovos žirgų, medžiokliniais šunimis ir paukščiais (sakalais).
Medžioklei daug dėmesio skiriama visuose Lietuvos Statutuose (1529, 1566 ir 1588). Juose nurodomos žemės savininko teisės į žvėrį, numatoma daugybė apribojimų ir bausmių už medžioklės tvarkos nesilaikymą bei kai kurių žvėrių ar paukščių naikinimą.
Baudos buvo gana didelės ir galėjo būti skiriamos už:
neteisėtą medžioklę svetimose žemėse;
neteisėtai sumedžiotus stumbrus, lokius, briedžius, šernus, lūšis, bebrus, sakalus, elnius ir kiaunes;
medžioklinių sakalų lizdų naikinimą ir jauniklių paėmimą;
gulbių lizdų naikinimą ir kiaušinių paėmimą;
įvairių medžioklės priemonių naikinimą, pasisavinimą ir kenkimą medžioklei.

1871 priimtas Medžioklės įstatymas pirmą kartą Lietuvos teritorijoje įteisino nuostatą, kad teisę medžioti suteikia policija ne jaunesniems kaip 16 m. piliečiams.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1921 Kaune buvo įkurta Taisyklingos medžioklės draugija, kuriai vadovavo prof. Tadas Ivanauskas. 1926 priimtas pirmasis Medžioklės įstatymas. 1930 Lietuva tapo CIC – Tarptautinės medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybos nare. Nuo 1934 iki šiol vedama oficiali medžiojamų gyvūnų apskaita. Jos dėka turime 80 metų Lietuvoje medžiojamų gyvūnų gausos bei sumedžiojimo statistiką.
Po Antrojo pasaulinio karo, nuo 1947 medžioklės reikalais rūpinosi Medžioklės ūkio valdyba. 1957 ji pertvarkyta į Gamtos apsaugos komitetą. 1946 priimtos naujos Medžioklės taisyklės, kurios ilgai buvo papildomos ir tikslinamos. Taisyklės reglamentavo medžiojamų gyvūnų įvairovę, medžioklės terminus, priemones ir būdus. Medžioklės taisyklių pažeidimas buvo laikomas svarbiu nusikaltimu.
Pagal 2002 priimtą Medžioklės įstatymą medžioklės plotas turi būti ne mažesnis kaip 1000 ha. Tas pats įstatymas įteisino valstybinę gyvūnijos nuosavybę. Nuo pokario veikianti Medžiotojų ir žvejų draugija dalį funkcijų pasidalijo su kitomis medžiotojų organizacijomis, iš kurių žinomiausia Sūduvos medžiotojų sąjunga. Lietuvoje populiariausia kanopinių žvėrių medžioklė, rudeninė kiškių medžioklė „katilu“, medžioklė tykant. Pastaruoju būdu dabar dažniausiai medžiojami bebrai. Paukščių medžioklės tradicijos negilios. Medžiotojai mėgo medžioti pavasarinius slankus, tačiau ši medžioklė buvo uždrausta.

Lietuvoje medžiojami paukščiai

Šiuo metu Lietuvoje medžiojami 14 rūšių paukščiai:
Želmeninė žąsis
Baltakaktė žąsis
Didžioji antis
Rudagalvė antis
Kuoduotoji antis
Dryžgalvė kryklė
Rudagalvė kryklė
Klykuolė
Laukys
Kurapka
Fazanas
Slanka
Perkūno oželis
Karvelis keršulis

Taip pat leidžiama reguliuoti varninių paukščių, didžiųjų kormoranų skaičių.

DIDŽIOJI ANTIS

Didžioji antis – tai perintis, praskrendantis ir žiemojantis medžiojamas paukštis, paplitęs visuose jam tinkamuose vandenyse.
Didžioji antis – žinoma ančių rūšis su žymiu lytiniu dimorfizmu. Patelės rusvomis plunksnomis, nugaros plunksnos ryškiai rudais pakraščiais, kurie sukuria savotišką raštą. Viršugalvis tamsesnis, galvos šonai šviesūs, už akies tamsi juostelė. Snapas oranžinis, dažnai didelę jo paviršiaus dalį užima rusvas ar juosvas netaisyklingas raštas. Kojos oranžinės, kaip ir patino. Tiek patelės, tiek patinų sparnuose yra mėlyni žvilgantys veidrodėliai. Gaigalas puikuojasi ryškiu vestuviniu rūbu, kurį nešioja nuo rudens iki gegužės pabaigos. Jo galva ir kaklas ryškiai žali, žvilgantys, kaklą puošia siauras baltas žiedas. Krūtinė ir nugaros viršus ryškiai rudi ar kaštoniniai, šonai ir pilvas pilkai balsvi. Pauodegys juodas. Gaigalų antuodegyje yra 2–4 mažos užriestos plunksnelės. Snapas žalsvai geltonas, vienspalvis. Vasaros pradžioje gaigalai išsišeria ir iki rudens būna panašūs į pateles. Tuo metu juos atskirti galima tik pagal ryškesnes snapo, galvos ir krūtinės spalvas.
Didžiosios anties kvaksėjimas ypač girdimas ją pabaidžius. Žiemos pabaigoje patinai ima plonai, spiegiančiai švilpsėti. Skrendančių didžiųjų ančių sparnai „švilpia“, todėl jas galima atpažinti net tamsoje.
Didžioji antis paplitusi visoje Eurazijoje bei Šiaurės Amerikoje. Įkurdina Australijoje ir daugelyje salų. Lietuvoje įprasta visuose vandens telkiniuose, ypač nedideliuose ežeruose, tvenkiniuose su gausia augmenija, upių deltose. Gali perėti drėgnuose miškuose ar miestų vandens telkiniuose. Žiemoti lieka neužšąlančiose upių atkarpose, pašildyto vandens išleidimo vietose, pajūryje. Jų gausu prie Kauno hidroelektrinės užtvankos, Elektrėnų mariose, tačiau negausius pulkelius galima aptikti ir visai mažuose upeliuose, net melioracijos grioviuose. Prieš 50 metų Lietuvoje gyveno apie ketvirtis milijono didžiųjų ančių, dabar jų yra apie 50–60 tūkst. Žiemoja apie 3–4 tūkst. Kasmet per medžioklės sezoną sumedžiojama 10–12 tūkst. šios rūšies ančių.
Susiporuoja šie paukščiai žiemovietėse. Tuo metu galima stebėti labai gražius jų tuoktuvinius žaidimus, lydimus patinų švilpsėjimų ir vandens taškymo. Į perimvietes sugrįžta anksti, dažnai ledui tirpstant. Tuo metu poros laikosi atskirai. Šiaip, patelei padėjus pirmuosius kiaušinius, juo labiau pradėjus perėti, patinai palengva pasitraukia ir susiburia į atskirus pulkelius. Lizdus suka dažniausiai ant žemės, ant kupstų, plaukiojančiose salelėse. Kartais peri senuose varnų lizduose, pelėdų inkiluose, pastatuose, net ant stogų. Kiaušinius patelė deda į duobutę. Vėliau nuo pilvo ir krūtinės ji pripeša pūkų ir prieš skrisdama maitintis jais pridengia dėtį. Dėti pradeda anksti, kartais net kovo mėn. Dėtis būna 10–12 kiaušinių. Vidutiniškai po 24 d. išsiritę jaunikliai greitai palieka lizdą ir seka paskui motiną. Po 8 sav. jie jau skrenda. Maži ančiukai labai vikrūs, gerai nardo ir taip apsisaugo nuo priešų.
Didžiosios anties priešai – vištvanagis ir sakalas keleivis. Perinčias pateles gali sudraskyti lapės, mangutai, katės, audinės. Dėtis dažnai sunaikina varniniai paukščiai, ypač krankliai ir pilkosios varnos.
Didžioji antis – bene vienintelė rūšis, kuriai skirta tiek daug globos ir apsaugos priemonių. Daugelį dešimtmečių Lietuvoje buvo daromos dirbtinės lizdavietės (pinamos iš karklų ir nendrių), žiemą antys lesinamos. Kaip jokia kita rūšis, jos buvo veisiamos fermose ir išleidžiamos į laisvę. Kai kuriais metais į laisvę būdavo išleidžiama po 20–30 tūkst. taip išaugintų ančių. Atlikus jų prisitaikymo prie aplinkos tyrimus nustatyta, kad nelaisvėje išperintos ir užaugintos antys žiemoti išskrisdavo net į Vokietiją, Olandiją ir Prancūziją. Europoje gausu didžiųjų ančių, turinčių spalvinius plunksnų pakitimus, tačiau Lietuvoje tokių pasitaiko retai. Jos laikomos nevisavertėmis ir medžiojamos.