Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Maironis. Biografija. » Darbo peržiūra

 Maironis. Biografija. Kūryba.

Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 metais Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų „karališkųjų“, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo neraštingas, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas, jis nesitenkino dviem ūkiais, todėl už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.

Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, Jonas Mačiulis, dokumentuose vadinamas Maciulevičium, įstojo į Kauno gimnaziją 1873 m. Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius jaunasis poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos bandymus jis sunaikino.
Baigęs gimnaziją 1883 m., Maironis išvyko į Kijevo universitetą studijuoti literatūros. Kijeve naujai atsivėrė A. Puškino, M. Lermontovo ir kitų rusų, taip pat ukrainiečių poetų kūrybos lobiai; klasikinės rusų poezijos įtaka pastebima Maironio tematikoje bei eilėdaroje. Kijeve poetas buvo vienerius metus. Čia sustiprėjo Maironio patriotinė nuotaika. Įtakingame to meto rusų laikraštyje „Novoje Vremia“ („Naujasis laikas“), prisidengęs Liaudies Mokytojo slapyvardžiu, jis paskelbė straipsnį lietuvių kalbos teisių gynimo klausimu.

Metus studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis, atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat paveiktas savo bičiulio A. Vytarto (vėliau redagavusio klerikalinį „Šviesos“ laikraštį), įstojo į Kauno dvasinę seminariją (1884). Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuo metu dėstė A. Baranauskas. Jaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė Anykščių šilelis, taip pat vėlesnis gilus A. Baranausko susidomėjimas lietuvių kalba. Maironis dedikavo A. Baranauskui savo pirmąją poemą Lietuva, kuri liko nespausdinta. Lietuvių kalbos žinių Maironis nemaža sėmėsi ir iš įžymaus kalbininko K. Jauniaus, dėsčiusio tuo metu seminarijoje. Maironis tapo aktyviu lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviu
Po 1905 - 1907 metų revoliucijos sumažėjo poeto kūrybinis aktyvumas. Buržuazijos valdymo metais Maironis ėjo Kauno dvasinės seminarijos rektoriaus pareigas. Kurį laiką (nuo 1922 m.) jis profesoriavo Kauno universitete, dėstydamas, be kitų dalykų, ir pasaulinės literatūros kursą.

K ū r y b a

Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius jaunas poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos bandymus jis sunaikino. Reikšmingiausia kūrybos dalis – lyrika. Remdamasi šia romantizmo apraiška vystėsi XX a. I pusės lietuvių poezija. Nemažai eilėraščių virto liaudies dainomis, kai kuriems muziką parašė J. Naujalis, Č. Sasnauskas.
Maironio kūryba tiesiogiai susijusi su XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios pokyčiais lietucių literatūroje. Tai tautinio atgimimo laikas, kai arinės Rusijos sudėtyje esančioje Lietuvoje nelegaliai plinta laikraštis „Aušra“, kai knygnešiai platina draudžiamą spaudą lietuvių kalba. Tuo metu šviesuoliai kvietė aukotis tautiečius visuomenės idealams, dirbti tautos labui. Patriotinėje-visuomeninėje Maironio kūryboje išpažįstama tėvynės meilė, visuomenė, ypač jaunimas, kviečiami imtis bendrų darbų.
Čia pateiktas jo kūrinių sąrašas.

Rinkinys „Pavasario balsai“ – 1895 m.
Istorinė draminė trilogija „Kęstučio mirtis“ (1921 m.),
„Vytautas pas kryžiuočius“ (1925 m.) ir „Didysis Vytautas – karalius“ (1930 m.).

Poemos:
„Lietuva“ – 1888 m. (neišspausdinta)
„Tarp skausmų į garbę“ – 1895 m. (S. Garnio slapyvardžiu)
„Nuo Birutės kalno“
„Jaunoji Lietuva“
„Raseinių Magdė“ – 1909 m.
„Mūsų vargai“ – 1920 m.
Libretai:
„Kame išganymas“ – 1895 m.
„Nelaimingos Dangutės vestuvės“ – 1930 m.

Literatūros istorijos ir kritikos darbai:

„Trumpa lietuvių rašliavos apžvalga“ – 1906 m.

„Trumpa visuotinės literatūros istorija“ – 1926 m.

Istorija „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ – 1891 m.

Publicistiniai straipsniai, teologijos studijos.
Vertimai – Adomo Mickevičiaus, A. Miusė, Siuli Priudomo, Bilhanos poezijos, Rigvedos himnų.
Literatūra