Nemoku.lt » Muzika » Liudvikas Van Bethovenas » Darbo peržiūra

Liudvikas Van Bethovenas

Liudvikas Van Bethovenas (pakrikštytas 1770 m. gruodžio 17 d., mirė 1827 m. kovo 26 d.) - vokiečių klasikinės muzikos kompozitorius, žymi figūra muzikoje pereinamajame laikotarpyje tarp klasicizmo ir romantizmo epochų. Plačiai pripažįstamas kaip vienas iš didžiausių kompozitorių, jo kūryba įkvėpė daugelį vėlesnių kompozitorių, muzikantų ir klausytojų.
 

Biografija

Liudvikas van Bethovenas gimė Bonoje. Tėvai - Johanas van Bethovenas ir Magdalena Keverič van Bethoven. Gimimo data anksčiau buvo laikoma gruodžio 16 d., nes žinoma, kad krikšto data - gruodžio 17 d., o tuo metu naujagimiai būdavo krikštijami dieną po gimimo.
Bethoveną muzikos pradėjo mokyti jo tėvas, kapelos giedotojas. Pasakojama, kad tėvas sūnų mušdavo, versdavo jį groti tikėdamasis padaryti iš jo panašų vunderkindą kaip Mocartas. Bethovenas taip pat mokėsi pas Bonos dvaro vargonininką Kristianą Gotlobą Nefę. 1792 m., pasinaudojęs savo darbdavio Bonoje dėka įgytais ryšiais, Bethovenas persikėlė į Vieną. Čia jis tikėjosi mokytis pas Haidną, tačiau šis neturėjo laiko mokiniams ir po dvejų metų perdavė Bethoveną Johanui Albrechtsbergeriui. Jaunasis pianistas greitai buvo pripažintas virtuozu, kiek lėčiau pasiekė pripažinimą kaip kompozitorius. Bethovenas visą gyvenimą buvo laisvas kompozitorius, t.y. ne dirbo bažnyčiai ar rūmuose, bet gyveno iš pasirodymų, rėmėjų lėšų ir to, ką gaudavo pardavęs savo kūrinius.
Maždaug nuo 28-erių metų Bethovenas ėmė kursti. Galiausiai tai jį net privedė prie minčių apie savižudybę. Jo asmeninis gyvenimas buvo sudėtingas: kompozitorius niekad nevedė, tačiau žavėjosi jam nepasiekiamomis moterimis (ištekėjusiomis ar aristokratėmis); dažnai pykdavosi su giminėmis, jo elgesys su kitais žmonėmis būdavo nepatenkinamas. Turėjo finansinių bėdų. Šie blaškymaisi atsispindi ir jo muzikoje.
Visą gyvenimą buvęs silpnos sveikatos, 1826 m. Bethovenas visai nusilpo. Kitamet jis mirė, manoma, nuo kepenų ligos, tačiau yra nuomonė , kad mirtį lėmė apsinuodijimas švinu, kurio Bethovenas gavo per žuvį, pagautą Dunojuje.
 

Kūrybos bruožai

Bethovenas išplėtojo, patobulino sonatų formą, kurią perėmė iš Haidno ir Mocarto (pirmosios trys Bethoveno sonatos netgi dedikuotos Haidnui), taip pat vystė simfoniją (vietoj keturių dalių simfonijos jis pasirinko daug laisvesnę formą). Kūryboje pastebima tiek Švietimo epochos idėjų, tiek beužgimstančio Romantizmo elementų. Ginčijamasi, ar Bethoveną reikėtų laikyti kompozitoriumi klasiku, ar romantiku.

Kūriniai

Bethoveno kūryba skirstoma į tris laikotarpius:
• Pirmasis laikotarpis: iki 1802 m. Kompozitorius ieškojo savo kūrybinio braižo. Šiam laikotarpiui priklauso 6 styginių kvartetai, 10 sonatų fortepijonui, 3 koncertai fortepijonui ir dvi simfonijos.
• Antrasis laikotarpis: iki 1816 m. Bethovenas suformuoja individualų stilių. 6 simfonijos, muzika Gėtės dramai "Egmontas", uvertiūra "Koriolanas", opera "Fidelijas", 2 koncertai fortepijonui, koncertas smuikui, "Razumovskio kvartetai", sonatos fortepijonui.
• Trečiasis laikotarpis: Bethoveno kūryboje atšiaurumą keičia mąslumas. 5 sonatos fortepijonui, "Variacijos Diabelio tema", Missa solemnis, Devintoji simfonija ir styginių kvartetai.
Paprastai į Bethoveno kūrinių sąrašus įtraukiama: 9 simfonijos, 11 uvertiūrų, muzikos kūrinių teatro pastatymams, koncertas smuikui su orkestru, 5 koncertai fortepijonui su orkestru, 16 styginių kvartetų, 9 fortepijoniniai trio, 10 sonatų smuikui ir fortepijonui, 5 sonatos violončelei ir fortepijonui, 32 sonatos fortepijonui, taip pat variacijų ciklai fortepijonui, oratorija, opera "Fidelijas", dvejos mišios, įvairios arijos, dainos. (Šaltinis: Barbara Russano Hanning, "Trumpa Vakarų muzikos istorija").
Garsiausios Bethoveno simfonijos yra trečioji (Herojinė), penktoji (Likimo) ir devintoji (Džiaugsmo). Pasakojama, kad trečiąją savo simfoniją Bethovenas buvo paskyręs Napoleonui Bonapartui, bet sužinojęs, kad šis pasiskelbė imperatoriumi, Bethovenas supykęs nubraukė ankstesnį pavadinimą ir pavadino ją „Herojui“. Penktoji simfonija pavadinimą gavo tik po kompozitoriaus mirties. "Taip likimas beldžias į duris" - buvo pasakęs Bethovenas apie per visą simfoniją besikartojantį motyvą. Dėl šių jo žodžių simfonija ir buvo pavadinta „Likimo“ simfonija. Devintoji simfonija nuo kitų skiriasi tuo, kad kompozitorius į ją įtraukė chorą ir solistus. Ketvirtoje simfonijos dalyje Bethovenas panaudojo vokiečių poeto F. Šilerio odę Džiaugsmui.
Iš sonatų fortepijonui populiariausiomis tapo trys - "Patetinė", "Mėnesienos" ir "Apassionata".

„MĖNESIENOS“ SONATA . 1800 – 1801m. sukurtose sonatose kompozitorius ieškojo naujo stiliaus Nuo senojo žanro tradicijų labiausiai nutolo dvi sonatos op. 27 . Sonata cis – moll Nr. 14 yra vienas žinomiausių Bethoveno kūrinių .
Šimtai pianistų, grojusių sonatą įvairiai aiškino jos turinį, dažniausiai pasakodami apie vaizdus, kuriuos jiems sukėlusi muzika . Nuomonių buvo ir yra įvairių . Vieniems pirmoji dalis priminė žvaigždėtą dangų, kitiems – besileidžiančios saulės paveikslą . Kompozitoriaus gerbėjas poetas Liudvikas Relštabas netgi iš esmės klaidingai pavadino ją „Mėnesienos sonata“ – su sentimentalia gamtos lyrika, kurią jaunas poetas įsivaizdavo girdįs I – oje sonatos dalyje, šis kūrinys neturi nieko bendra .
Sonatą kompozitorius kūrė tuo metu kai mylėjo Džiuljetą Gvičardi ir buvo jos atstumtas, o kurtumas vis labiau ir labiau progresavo . Vietoj tradicinių keturių dalių sonatoje sutinkame tris, kurių pirmoji primena laisvą improvizaciją . Kūrinio idėjinis centras – finalas . Tai žmogiškųjų jausmų audra, žmogaus kova su pačiu savimi . Nerimas ir dramatinė įtampa jaučiama kiekvienoje šios dalies natoje.
Nepaprastai vientisa ir turininga sonata buvo labai mėgstama dar kompozitoriaus gyvenimo metais, tačiau senstantis Bethovenas esą kartą pasakė savo mokiniui K.Černiui : „Visi kalba apie cis – moll sonatą . Bet juk aš esu parašęs ir geresnių kūrinių“.

„LIKIMO“ SIMFONIJA. V–toji simfonija yra charakteringiausias Bethoveno simfonizmo pavyzdys ir mėgstamiausias jo kūrinys . Pagrindinį jos kūrimo darbą kompozitorius atliko 1807 m. Tu metų liepą žlugo Prūsija ir istorinės Vokietijos žemės nuo Reino iki Elbės pagal Tilžės taikos sutartį atiteko prancūzams . Tai buvo kovingojo vokiečių patriotizmo pakilimo laikotarpis, atsispindėjęs viename žymiausių Bethoveno kūrinių .
Visas veikalas išauga iš elementaraus paprasto pagrindinio motyvo modifikacijos . Kompozitorius pirmųjų taktų muzikinį vaizdinį aiškinęs : „Taip likimas beldžias į duris. Tai ir davė pagrindą pavadinimui „Likimo simfonija“ ir supaprastintam kūrinio traktavimui .
Pagrindinis vaizdinys turi itin stiprią vidinę dinamiką : judėjimas prasideda nuo silpnosios takto dalies ir aiškiai krypsta į paskutinę akcentuotą natą . Šis ritminis junginys pasirodo visose kūrinio dalyse ir sudaro vidinį simfonijos karkasą . Galima tik stebėtis kompozicine Bethoveno fantazija, atrandant vis naujas, vis savitas šio motyvo modifikacijas .
Ši tema yra lyginama su grūdu, kuriame slypi informacija apie labai komplikuotą organizmą . Jo dinamikoje atsispindi visos simfonijos dramaturgija – nuolatinis keturių dalių veržimasis į pabaigą . Šioje dramoje supriešinamos 2 pagrindinės tonacijos – c – moll ir C – dur – ir centrine kūrinio ašimi tampa judėjimas nuo c – moll iki C – dur . Šiam kryptingam judėjimui yra pavaldžios visos dalys, tačiau lūžis pasiekiamas III dalyje , kur kontrastai išryškinti maksimaliai : rodos nepalaužiamam gedulo maršui priešpriešą sudaro džiaugsmingas epizodas dalies viduryje (C – dur). Paskui minorinė tonacija (gedulo maršo pavidalu) pasirodo tik kaip blyškus prisiminimas III dalies pabaigoje ir triumfuojančio finalo viduryje .

L.V.Bethovenas