Nemoku.lt » Biologija » Lietuvos Gyvūnija » Darbo peržiūra
Istorinė raida
Lietuvos gyvūnijos evoliucija paprastai skirstoma į du istorinius laikotarpius: priešledynmečio ir poledynmečio.
Priešledynmečio laikotarpis yra neapibrėžtos trukmės. Per tris paskutines eras, trukusias iki 350 mln. metų, dabartinės Lietuvos teritorijos aplinka daug kartų keitėsi: iš pradžių gyveno senasparniai vabzdžiai, paskui permo periode prieš 200 mln. metų atsirado vabalai, kreidos periode – drugiai, dvisparniai ir plėviasparniai vabzdžiai. Beveik prieš 50 mln. metų, terciaro periodo pradžioje, dabartinėje Lietuvos teritorijoje vešėjo paatogražių miškai. Patikimų duomenų apie tą laikmetį surinkta iš Baltijos gintaro: jame rasta apie 8000 rūšių vabzdžių, daug voragyvių, taip pat augalų lapelių, žievės gabalėlių. Kai kurie bestuburiai, gyvenę prieš 35–50 mln. metų, mažai skiriasi nuo gyvenančių dabar. Dabartinio kvartero periodo, trunkančio jau milijoną metų, pradžioje Lietuvoje klimatas pasikeitė: atšalo, žemės paviršių padengė ledynai. Iki tol gyvavusi paatogrąžių gyvūnija išnyko. Po keleto atšilimų ir naujų apledėjimų, maždaug prieš 15 tūkst. metų, pradėjo formuotis šiandieninė mūsų gamta: kraštovaizdis, augalija ir gyvūnija.
Kraštovaizdis, žinoma, nė iš tolo nepanėšėjo į dabartinį. Iš pradžių buvo ledo dykumos – be gyvybės ir nejaukios. Ilgainiui jas ėmė keisti tundros, kuriose augo kerpės, samanos, krūmokšniai ir žemaūgiai medeliai. Tokio maisto pakako tik nereiklių rūšių žinduoliams: tuo metu tundrose gyveno šiauriniai elniai, baltieji kiškiai, kerpių sąžalynuose šmirinėjo lemingai, kuriais maitinosi poliarinės lapės, šermuonėliai ir baltosios pelėdos. Ypatingas tų laikų gyvūnas – tolimas dramblių giminaitis mamutas, gyvenęs šaltose poledynmečio stepėse. Lietuvoje gyveno ir gauruotieji raganosiai. Žinių apie juos negausu – 1989 Nemuno pakrantėje netoli Balbieriškio rasta gerai išsilaikiusi gauruotojo raganosio kaukolė. Poledynmečiu Lietuvoje gyveno avijaučiai ir šiauriniai elniai.
Ledynams slenkant į šiaurę, tundra apaugo spygliuočių miškais, šiaurės elnio vietą užėmė taurusis elnias ir briedis, poliarinės lapės – rudoji lapė. Išliko baltieji kiškiai ir šermuonėliai, tačiau jie dažniau laikėsi spygliuočių miškuose ar aukštapelkėse, kurios ekologiškai buvo artimos poledynmečio tundroms. Maždaug prieš 8 tūkstantmečius lapuočių miškuose gyveno taurieji elniai, šernai, taurai, tarpanai, vilpišiai, meškos. Mūsų protėviai prieš 5 tūkst. metų ėmė auginti naminius gyvulius ir dirbti žemę. Kintant kraštovaizdžiui, paplito pilkieji kiškiai, pelėnai. Per paskutiniuosius 500 metų Lietuvoje išnyko ar buvo išnaikinti vilpišys, voverė skraiduolė, rudoji meška, tauras, tarpanas.
Gyvūnijos tyrimas
Kai kurių rūšių medžiojamiems gyvūnams ir jų būklei nemažai dėmesio skyrė jau XVI–XVII a. kronininkai. Daugiausia tuo metu rašyta apie stumbrus ir jų medžioklę, taurus, lokius, laukinius arklius, tarpanus. XVIII a. daug tyrimų atliko ir knygas apie Lietuvos gyvūnus parašė Stanislovas Bonifacas Jundzilas (Jundziłł), Žanas Emanuelis Žiliberas (Gilibert), Liudvigas Heinrichas Bojanus (Bojanus), Eduardas Karolis Eichvaldas (Eichwald).
Eichvaldas 1830 pateikė pirmųjų duomenų apie Lietuvos drugius. 1901 Elederis (Elleder) aprašė 380 drugių rūšis. Vėliau vabzdžius, ypač drugius, tyrė Janas Priuferis (Jan Pruffer), Alfonsas Palionis, Petras Motiekaitis, Ričardas Kazlauskas.
XVII a. Gabrielis Žončinskis (Rzączynski) aprašė 170 Lietuvoje ir Lenkijoje gyvenančių paukščių rūšių, pateikė duomenų apie kai kurių rūšių gausą. XIX a. paukščių tyrimus Lietuvoje atliko Konstantinas Tyzenhauzas, Vladislavas Tačanovskis (Taczanowski), XX a. – Tadas Ivanauskas, Frydrichas Tišleris (Tischler), Antanas Vaitkevičius, T. Zubavičius, vėliau – Ekologijos instituto, universitetų, saugomų teritorijų darbuotojai ir ornitologai mėgėjai.
Išsamesni gyvūnų tyrimai Lietuvoje pradėti tik XX a., ypač atgavus Nepriklausomybę. Prof. Tado Ivanausko ir kitų gamtininkų iniciatyva nemažai duomenų apie Lietuvos gyvūniją paskelbiama užsienio spaudoje, leidžiami specialūs žurnalai bei knygos. 1922 pradėjo veikti Kauno zoologijos muziejus, tapęs svarbiu gyvūnų tyrimo centru. 1929 pradedami žieduoti paukščiai. Nuo 1937 aktyviai tiriamas Žuvinto rezervatas.
Prof. Tadas Ivanauskas
Tadas Ivanauskas gimė 1882 gruodžio 16 d. Lydos apskrityje, Lebiodkos dvare netoli Vosyliškių miestelio. Baigė Varšuvos gimnaziją, vėliau – Sorbonos ir Peterburgo universitetus. Nuo mažų dienų nuoširdžiai mylėdamas gamtą, jai pašventė visą gyvenimą.
1918 iš Peterburgo atvykęs į Lietuvą, Musteikos kaime įkūrė pirmą šiame krašte lietuvišką mokyklą ir kartu aktyviai pildė savo zoologijos rinkinius.
Dvidešimtieji metai – ne tik nepriklausomos valstybės gyvenimo, bet ir mokslo, visuomeninės veiklos pradžia. Buvo kuriamas Kauno universitetas, į Lietuvą grįžo daug inteligentų. Jautėsi visuotinis pakilimas, žmonės rodė didelę iniciatyvą. Tradicija tapo medelių sodinimo, inkilų kėlimo šventės.
Ryškiausia prof. Tado Ivanausko veikla – jo įkurti mokslo ir švietimo centrai. Pirmasis – 1919 įsteigtas Kauno zoologijos muziejus, kurio pagrindas buvo Tado Ivanausko tėvo rinkiniai ir paties profesoriaus daugelį metų rinktos kolekcijos. Nemažą muziejaus fondų dalį sudarė Lietuvoje rinkti eksponatai, nes atidarytam muziejui daug kas dovanodavo įvairių sumedžiotų ar rastų gyvių. Iš kiekvienos kelionės, važiuodamas net ne mokslo reikalais, Ivanauskas ką nors parveždavo muziejui. Ypač daug eksponatų buvo surinkta per trijų mėnesių ekspediciją Brazilijoje, vėliau – Turkmėnijoje, Azerbaidžane ir Sibire. Į paskutinę savo ekspediciją už poliarinio rato Tadas Ivanauskas keliavo būdamas aštuoniasdešimties. Jis buvo vienas iš Kauno universiteto steigėjų. Visą savo gyvenimą profesorius dėstė įvairiose aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose.
1929 jo pastangomis įsteigta Ventės rago žiedavimo stotis, 1937 – Žuvinto rezervatas, Kauno zoologijos sodas. Visiems Lietuvos žmonėms žinoma jo sodyba Obelynė, kurioje buvo sukauptas vertingas medžių ir krūmų rinkinys. 1929 Ivanauskas su kolegomis ėmėsi Lietuvoje naujo verslo – įsteigė kailinių žvėrelių fermą. Ji turėjo būti pavyzdinė, nes Europoje ir Amerikoje tokios fermos buvo ne naujiena. Žmones reikėjo išmokyti auginti kailinius žvėrelius.
Be visų kitų veiklos barų, minėtinos prof. Tado Ivanausko knygos ir daugybė straipsnių. Pradėjęs 1921, jis rašė ir leido knygas visą gyvenimą. Iš jų išminties sėmėsi ne viena karta.
Šių dienų Lietuvos gamtai būdinga plačialapių lapuočių ir spygliuočių zonos bei iš dalies pietinės taigos gyvūnija: daugiau kaip 500 stuburinių gyvūnų ir per 20 tūkst. rūšių bestuburių. Didžioji dalis stuburinių gyvena sausumoje, o bestuburiai pasiskirstę sausumos ir vandens ekosistemose.
Lietuvos bestuburiai
Lietuvoje aptikta daugiau kaip 20 tūkst. bestuburių rūšių. Gausiausia bestuburių grupė yra vabzdžiai – ne mažiau kaip 15 tūkst. rūšių. Iš vabzdžių gausiausi drugiai: jų esama apie 2250 rūšių. Kauno Zoologijos muziejuje sukaupta didžiausia šalyje drugių kolekcija, šiek tiek mažesnė – Vilniaus universiteto zoologijos muziejuje. Apie 1000 drugių rūšių priskiriama prie didžiųjų – makro drugių, iš kurių įspūdingiausi visi dieniniai ir daugelis naktį aktyvių drugių. Lietuvoje gyvena 124 rūšių dieniniai drugiai, pats puošniausias iš jų – machaonas.
Kaip ir kitų dieninių drugių, machaono krūtinė ir pilvelis liekni, ilgi, galva maža. Priekinės kojos su ilgais plaukeliais, jais drugys valosi antenas. Machaono sparnas 26–35 mm ilgio, užpakaliniai sparnai su uodegėlėmis. Puikiai suderintos juoda ir geltona spalvos, užpakalinių sparnų vidiniame pakraštyje ryški rausva „akis“, Vikšrai iš pradžių juodi, su raudonom karputėm, vėliau žali su juodais žiedais, kurių kiekviename yra po 6 gelsvai rausvas dėmeles. Žiemoja lėliukės.
Kartais pirmieji drugiai pasirodo balandžio ar gegužės pradžioje, tačiau gausiausi birželio–liepos mėnesį. Rugpjūtį daug retesni. Pirmosios generacijos vikšrai vystosi gegužę–birželį, antrosios liepą–rugpjūtį, kartais – ir rugsėjį. Minta įvairiais skėtiniais augalais: kmynais, krapais, laukinėm morkom, kartais rūtom.