Nemoku.lt » Geografija » Lietuvos geografinė padėtis » Darbo peržiūra
Bendrieji šalies paviršiaus bruožai
Lietuva yra Rytų Europos lygumos vakariniame pakraštyje. Šioje lygumoje driekiasi keletas stambių aukštumų ir jas skiriančių žemumų. deltą. Toliau į rytus plyti Žemaičių aukštuma, susidedanti iš 3 dalių. Aukščiausia yra vidurinė dalis – tai Žemaičių aukštuma, kurioje iškyla aukščiausios kalvos (Medvėgalis – 234 m, Šatrija – 228 m, Girgždūtė – 228 m). absoliutusis aukštis neviršija 80–100 m. Nuo Žemaičių aukštumos ją skiria aukštokas (iki 130 m absoliučiojo aukščio) Endriejavo gūbrys, pietuose pereinantis į neaukštą (60–80 m absoliučiojo aukščio), tačiau labai raiškų Vilkyškių gūbrį. Rytinėje Žemaičių aukštumos pusėje nusidriekusi plati Rytų Žemaičių plynaukštė, siekianti Dubysos upę. Čia absoliutusis aukštis kur kas didesnis – iki 120–160 m. Šiaurėje prie Žemaičių aukštumos šliejasi Ventos vidurupio žemuma, pakilusi iki 80 m.
Labiau į rytus Žemaičių aukštuma pereina į kelių dalių Vidurio Lietuvos žemumą. Šiaurėje plyti Mūšos–Nemunėlio žemuma (40–60 m aukščio). Į šiaurę nuo jos, atskirta Linkuvos gūbrio (absoliutusis aukštis 70–80 m), tęsiasi Žiemgalos žemuma (30–50 m). Piečiau Mūšos–Nemunėlio žemumos, šiaurės–pietų kryptimi nutįsusi plati Nevėžio žemuma. Jos šiaurinė dalis žemesnė (40–50 m), o pietinė aukštesnė (50–70 m). Panemunėje Nevėžio žemuma driekiasi vakarų link. Tai Karšuvos žemuma, kurios aukštis siekia 50–70 m. Kairėje Nemuno pusėje plyti Užnemunės žemuma (60–80 m aukščio).
Vidurio Lietuvos žemumą beveik iš visų pusių supa gūbriai. Vakarinėje žemumos pusėje nutįsę Radviliškio (115–125 m), Šeduvos (115–125 m), Baisogalos (110–135 m), Grinkiškio (105–125 m), Krakių (90–100 m), Ariogalos (90–100 m) gūbriai; pietinėje – Vilkijos (80–90 m), Domeikavos (70–80 m); rytuose – Lapių (80–100 m), Kulvos (90–105 m), Veprių (80–105 m), Vidiškių (80–90 m), Kavarsko (90–105 m), Anykščių (95–112 m), Viešintų (110–120 m), Adomynės (95–100 m) gūbriai. Pietinę Vidurio Lietuvos žemumos dalį supa Šilavoto (110–125 m), Veiverių (80–95 m), Igliškėlių (115–125 m), Liudvinavo (110–127 m), Kalvarijos (115–123 m) gūbriai.
Į rytus ir pietryčius nuo Vidurio Lietuvos žemumos kyla platoka reljefo pakopa, siekianti 140–150 m absoliutųjį aukštį. Rytuose ji sudaro Vakarų Aukštaičių plynaukštę (130–150 m), kuri pietinėje dalyje ties Širvintomis praplatėja ir pažemėja. Čia absoliutusis aukštis siekia tik 110–130 m. Nemuno ir Neries tarpupyje bei Užnemunėje plyti Nemuno vidurupio–Neries žemupio plynaukštė. Ji neplati, tačiau gana aukšta. Absoliutusis aukštis siekia 110–140 m. Užnemunėje ji žemesnė – 110–125 m.
Į pietus ir rytus nuo Vakarų Aukštaičių ir Nemuno vidurupio–Neries žemupio plynaukščių iškyla aukštas Baltijos aukštumų lankas, kurį Nemuno ir Neries slėniai skaido į 3 dalis: Sūduvos, Dzūkų ir Aukštaičių aukštumas. Pietvakarinėje Baltijos aukštumų dalyje (Sūduvos aukštumoje) yra aukščiausias Baltijos aukštumų taškas – Pavištyčio kalva (282 m). Rytų link Sūduvos aukštuma žemėja: 270 m ties Vygreliais, 200 m ties Rudamina, 190 m ties Šventežeriu ir Seirijais bei 150 m ties Miroslavu. Nemuno ir Neries tarpupyje esančios Dzūkų aukštumos paviršius dar įvairesnis. Čia daug nedidelių stačiašlaičių pakilumų – moreninių masyvų ir juos supančių moreninių lankų. Aukščiausi Čižiūnų, Daugų, Pivašiūnų, Aukštadvario, Beižonių, Laičių moreniniai masyvai. Juos supantys lankai žemesni, o kalvos stambesnės. Aukščiausias Dzūkų aukštumos taškas – Gedanonių (Gaidžio) kalnas (242 m). Aukštaičių aukštumą sudaro keletas stambių pakilumų, kartais vadinamų aukštumomis: Riešės, Molėtų, Utenos, Pratkūnų, Zarasų. Jos iš visų pusių apsuptos buvusiais ledyno tirpsmo vandenų išplautais senkloniais, kurių dugnu dabar vingiuoja nedideli upeliai: Riešė, Siesartis, Virinta, Dubingė. Aukščiausias Aukštaičių aukštumos taškas – Piliakalnis, esantis į pietus nuo Tauragno ežero (245 m) .
Į rytus nuo Baltijos aukštumų plyti siaura Šiaurryčių lyguma, pietuose pereinanti į Pietryčių smėlėtąją lygumą. Šių abiejų lygumų paviršius suklotas iš smėlio ar žvirgždo, o vietomis pasitaiko gargždo ir riedulių. Lygumoje gausu pelkėtų daubų ir duburių. Ledyno tirpsmo vandenų išplautuose giliuose pažemėjimuose – rinose (dubakloniuose) – tyvuliuoja gilūs ištęsti ežerai. Bezdonių, Rūdninkų, Varėnos, Marcinkonių apylinkėse smėlis vietomis supustytas į aukštas kopas.
Į rytus nuo Šiaurryčių ir Pietryčių smėlėtosios lygumos iškyla aukščiausios Lietuvos aukštumos – Švenčionių ir Medininkų. Tai didelės, Baltarusijoje dunksančios Ašmenos aukštumos pakraščiai. Aukščiausias Švenčionių aukštumos taškas – 289 m aukščio Nevaišių kalnas. Medininkų aukštuma šiaurėje turi nedidelį kyšulį – Buivydžių aukštumą, taip pat joje yra aukščiausias Lietuvos taškas – Juozapinės kalnas (294 m). Pietvakariuose Ašmenos aukštuma leidžiasi labai plačia pakopa, sudarydama Lydos plynaukštę, kurios lietuviškoji dalis vadinama Eišiškių plynaukšte. Jos aukštis siekia 180 m.
Tarp Aukštaičių ir Švenčionių aukštumų Lietuvos teritorijoje palei Dysnos upę, Didžiasalio ir Tverečiaus apylinkėse, įsiterpęs nedidelis Dysnos lygumos kampas. Šios lygumos aukštis siekia 140 m. Lietuvos paviršius išraižytas didelių ir vidutinių upių slėnių. slėniai yra Neries vidurupyje ir žemupyje, Nemuno vidurupyje, Dubysos ir Nevėžio vidurupyje ir žemupyje, Minijos, Jūros, Šventosios ir Ventos vidurupyje, Vilnios, Merkio ir Jiesios žemupyje. Gilių slėnių esama ir prie upelių, įtekančių į didžiąsias upes: Peršekės, Verknės, Strėvos, Mituvos, Luokesos, Laumenos, Musės, Šušvės ir kitų.
Vidutinis Lietuvos paviršiaus aukštis tesiekia 99 m. 32 % paviršiaus sudaro plokščios lygumos, 18 % – banguotas reljefas ir 50 % – kalvotas. Lygesnis paviršius paplitęs Vidurio ir Vakarų Lietuvoje, įvairesnis – Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje.
Reljefo susidarymas
Dabartinį Lietuvos paviršių formavo ir tebeformuoja įvairūs geomorfologiniai procesai. Pagrindinis veiksnys – slenkantys ir tirpstantys ledynai. Pasikartojantys apledėjimai suformavo (sustūmė) Lietuvos aukštumas. Ledyno pakraštyje akumuliuota medžiaga (morena) sudaro didžiąją dalį kalvoto aukštumų ir gausių kalvagūbrių reljefo. Čia vyrauja smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai ir moreninis priemolis.
Ties ledyno padu akumuliuota morena sudarė morenines lygumas, kuriose vyrauja moreninio priemolio nuogulos. Dugniniai moreniniai dariniai paplitę plynaukštėse ir žemumose. Tirpstant ledynui, tvenkėsi gausūs limnoglacialiniai baseinai, kurių gilesnėse vietose klostėsi molis, seklesnėse – smėlis. Išdžiūvusių baseinų vietoje plyti plačios lygumos, aptinkamos plynaukščių pakraščiuose ir žemumose. Tekėję tirpsmo vandenys suraižė ledą ir jame suklojo daug nešmenų. Ledynui sutirpus iš sąnašų paviršiuje susidarė sudėtingi gūbriai (ozai) ir kepalo formos kalvos (keimai). Šių darinių yra Nevėžio žemumoje, Aukštaičių ir Žemaičių aukštumose. Ledynu tekėję tirpsmo (fliuvioglacialiniai) vandenys suklojo daug nešmenų ir suformavo smėlingas lygumas (zandrus). Plačiausia zandrų juosta yra smėlėtoje Pietryčių lygumoje. Nykstant apledėjimui, limnoglacialiniuose ir fliuvioglacialiniuose dariniuose liko daug po nešmenimis palaidotų ledo luitų. Poledynmetyje jie sutirpo ((termokarstas), sudarydami daugybę daubų ir duburių. Daugelyje jų ligi šiol tyvuliuoja taisyklingos ovalo formos ežerai ir ežerėliai, kai kurie jų uždurpėję.
Nuledėjusį paviršių labai intensyviai veikė kriogeniniai (periglacialiniai) procesai. Jų metu susidarė plačios lėkštašlaitės raguvos, solifliukciniai panuovoliai. Intensyviausiai kriogeniniai procesai performavo Medininkų ir Švenčionių aukštumas, Eišiškių plynaukštę.
Išdžiūvusių seklių limnoglacialinių baseinų dugne susikaupusį smėlį vėjas perpustė, sudarydamas aukštokas kontinentines kopas. Didžiausi tokių kopų masyvai susidarė smėlėtoje Pietryčių lygumoje ir buvusiose limnoglacialinių baseinų deltose: Jonavos, Kazlų Rūdos, Viešvilės apylinkėse. Dabar intensyviausiai smėlis išpustomas ir supustomas kopagūbris, kurio aukštis Kuršių nerijoje siekia iki 12 m. Kuršių nerijoje yra keletas ruožų, kur ligi šiol eoliniai procesai performuoja reljefą – tai ruožas tarp Juodkrantės ir Pervalkos bei piečiau Nidos.
Nuledėjusios teritorijos paviršių intensyviai veikė tekantis vanduo. Sekindamos ežerus ir gilindamos savo vagas, upės sudarė gilius ir plačius terasinius slėnius. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje upių slėniai turi iki devynių terasų (Neris), o Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje terasų mažiau – nuo trijų iki keturių. Upių gabenami nešmenys poledynmetyje suformavo didelę Nemuno–Minijos deltą, kurios šiaurinė dalis yra Lietuvos teritorijoje.
Upių slėniuose susidarė palankios sąlygos sufoziniams procesams. Požeminiams vandenims išplovus smulkžemį, susidaro amfiteatro formos reljefo įdubimai. Jų dugnas pašlapęs, čia gausu šaltinių.
Dėl Baltijos jūros vandens lygio svyravimų susidarė keletas litoralinių terasų. Dvi iš jų yra aukščiau dabartinio Baltijos jūros lygio, dvi – žemiau. Vykstant litoraliniams procesams, susidarė neaukšta, lėkšta Pajūrio žemuma.
Vandens lygio svyravimai paveikė ir Lietuvos ežerus. Daugelis jų turi kelias ežerines terasas. Rytų Lietuvoje yra net keturios ežerinės terasos. Intensyviai Lietuvos reljefą performuoja karstiniai procesai, dėl kurių Šiaurės Lietuvoje tirpsta negiliai esantys gipso klodai. Vykstant karstiniams procesams, susidaro gilios, kartais net keliolikos metrų, stačiašlaitės smegduobės. Stambesnių smegduobių dugne tyvuliuoja ežerėliai. Didžiausias iš jų – Kirkilų.
Poledynmečiu Lietuvos aukštumose, upių slėnių prieigose labai intensyviai vyko eroziniai procesai. Jie suformavo daugybę išgraužų ir griovų, kurios ilgainiui virto raguvomis. Erozinius procesus paspartino žemdirbystė ir intensyvi urbanizacija. Poledynmetyje nuslūgus ežerams ir nusekus požemio vandenims, reljefo pažemėjimuose prasidėjo pelkėjimo procesai. Didžiausi pelkynai dabar yra buvusių limnoglacialinių baseinų duburiuose.