Nemoku.lt » Istorija » Lietuvių politinių partijų požiūris į karą » Darbo peržiūra
Lietuvių politinių partijų požiūris į karą 1914 metais.
1914 metais dėl vietos po saule kariauti pradėjo Europos valstybės. Karas vyko tarp dviejų blokų: Trilypės sąjungos vienoje pusėje (Susidedančios iš Vokietijos, Austro-Vengrijos, Turkijos ir kitų smulkesnių valstybėlių, ir Antantės (susidedančios iš Rusijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos).
Europos dešiniojo sparno partijos kaip ir dera buvo tikėtis, tuoj pat paskelbė, kad jų tikslas yra savos Vyriausybės pergalė. Svarbiausias klausimas buvo tas kaip pasielgs Europos socialistų partijos, kurios jau tada buvo apsijungusios į II tarptautinį socialistų Internacionalą. Viena iš galingiausių socialistų internacionalo grupuočių Vokietijos reichstago socialistų frakcija balsavo už kreditų suteikimą karui vykdyti. Savo vyriausybes parėmė Belgijos, Prancūzijos, austro- Vengrijos, Anglijos socialistai. Tokias pačias mintis pareiškė Rusijos dūmos deputatai menševikai. Netgi tos partijos, kurios laikėsi nesutaikomos politikos carizmo atžvilgiu iš esmės nedarė, jokių žingsnių, kas susilpnintų Rusijos valstybės tvirtumą ir trukdytų jai laimėti karą. Savo opozicingumą tokios grupuotės nurodinėjo sąvoka "lojali opozicija.
Tuo tarpu revoliucinei socialdemokratai ypač Rusijoje paragino laikyti visiškai kitokios taktikos Pagrindinis taktinis uždavinys buvo siekti savo šalies vyriausybės pralaimėjimo kare, numatant , kad tokios taktikos turi laikytis visų kariaujančių šalių socialistai bei paversti imperialistinį karą pilietiniu.
Panašūs svarstymai, vyko ir Lietuvoje, kur buvo labai svitos politinės- nacionalinės aplinkybės.
1914 metų liepos 26 osios specialiame Dūmos posėdyje lietuvių delegacijos vardu M.Yčas perskaitė deklaraciją, užtikrinusią tautiečių lietuvių lojalumu. Deklaracijoje (vėliau pavadintoje gintarine užsimenam apie autonomiją, ir visus net mažiausiu lietuvių dominuojamus etninius s vienetus sujungti į vieną, autonominę visumą, Rusijos imperijos sudėtyje. Deklaracijos autoriai buvo S.Šilingas, J.Basanavičius, D.Malinauskas. pagrindinės deklaracijos mintys buvo išreikštos meninėmis formulėmis pilna aforizmų poetinių polėkių. Svarbiausi vartojami argumentai buvo tiek, kad lietuviai yra ne slavai, kad jie lojalūs Rusijos vyriausybei, yra išsaugojusi, kultūrinį savitumą ir nori apjungti visas visus etninius vienetus po Rusijos imperijos vėliava.
Ypač tokius pareiškimus rėmė, dešiniųjų partijų atstovai. Laikraštis "Viltis" ragino visu piečius atlikti savo padermes valstybei, krikščionys demokratai, net tarėsi surengti patriotinę demonstraciją Kaune.
Tokie požiūriai buvo sąlygoti tam tikrų geopolitinių aplinkybių. Išeivijos atstovas J.Gabrys dėstė geopolitinius variantus:
1.jeigu laimi Rusija, Lietuva gali tikėtis gauti autonomiją, prisijungti Mažąją Lietuvą, sustiprinti savo politines bei ekonomines pozicijas.
2.Jeigu laimi Vokietija karas vyksta Lietuvos teritorija, bei toliau sekanti pokarinė germanizacija ir kolonizacija.
3.Jeigu įvyksta pasikeitimai Austrijoje, labai sustiprėja lenkų pozicijos.
Savaime suprantam, kad tokios išeivijos nuotaikos buvo skatinamos JAV viešosios nuomonės palaikomo ypatingo palankumo Anglijai ir jos sąjungininkams.
Kairiųjų partijų atstovai (LSDP ir LDP) laikėsi nuosaikiau, nors atvirai to nepareiškė. LSDP kairiojo sparno atstovai linkę į Rusijos revoliucinių social demokratų pusę, parėmė Lenino ir kitų komunistų požiūrį į karą. Vienas iš tokių buvo P. Eidukevičius du kartus buvo susitikęs su Leninu ir kovojo dėl šios nuostatos LSDP CK. 1914 Šiaulių socialdemokratas V.Rekašius platino panašaus pobūdžio literatūrą, už ką ir buvo nuteistas 8 metams katorgos darbų.
Visumoje realiai Lietuvių požiūris į karą buvo indiferentiškas. 1914 metų rugpjūčio 25 (rugsėjo 7) Vilniuje įvyko susitikimas, kuriame dalyvavo visų politinių srovių atstovai. Visi pripažino, kad gintarinė deklaracija turi daugybę trūkumų, tačiau susitarė, kad niekas viešai jos nekritikuos ir laikysi indiferentiškai.
Tokį požiūrį palaikė ir dauguma Lietuvos gyventojų. štai pvz vėlesnis Lietuvos kariuomenės vadas S. Raštikis aprašo filosofinę dilemą savo knygoje "Kovose dėl Lietuvos": jeigu tavęs klausia už ką kariauji turi pasakyti :"za caria, otėčestvu I vieru". Tuo tarpu kaip teigia Raštikis caras man buvo nesvarbus, mano tėvynė ne Rusija, o Lietuva, o aš esu katalikas, ne pravoslavas taigi už ką aš kariauju. Tokius svetimus karui jausmus didino dar ir tai, kad kitoje pusėje kovojo prūsų lietuviai, taigi lietuvis turėjo kovoti prieš lietuvį už visiškai svetimus jiems tikslus.