Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Lietuvių literatūros autoriai » Darbo peržiūra

Šatrijos Ragana (1877 - 1930)


Gyvenimas suformavo krikščionišką pasaulėžiūrą: labdara, asketiškas gyvenimas ir kūryba, paremta krikščioniška morale.
Amžinos vertybės - menas, muzika, knygos,… Viena realybė jos gyvenime - žmogaus siela. Pats meistriškiausias apsakymas - "Dėl ko tavęs nėra?"
Apysaka "Sename dvare"
Pasakotojos sieloje iðsakytas praradimo jausmas.
1.Pagrindinė veikėja – mamaitė. 2.Ji - dvaro ponia, 3-jų vaikelių motina, pavyzdinga, pareiginga žmona. 3.Vargšų globėja ir mokytoja. Subtilios dvasios moteris.
Apsakymas "Irkos tragedija"
1.Graži idėja: vaikas turi mylėti, būti mylimas ir reikalingas. 2. Psichologiškai įtikinamas Irkos paveikslas.3.Įdomi siužeto raida.
IRKA:Klusni dukra (74), mylinti tėvus (76, 78), jautri (80), ryžtinga (82), sumani (82, 84), drąsi (82, 84), mėgstanti svajoti (78), lakios vaizduotės (76), skaudžiai išgyvenanti tėvų skyrybas (81, 86), mylinti gamtą (74), mylinti gyvūnus (78, 79), mandagi (77), siekianti kuo daugiau sužinoti ir išmokti (77), turinti savo pasaulį (75), tikinti (75), vieniša, nori artumo.
Kuo Šatrijos Ragana reikšminga lietuvių literatūrai?
1 Atskleidė dvaro gyvenimą. 2 Kvietė aukštuomenę į bendrus tautos rūpesčius. 3.Sukūrė meniškus katalikiškos pasaulėžiūros charakterius. 4.Žiūrėjo į vaiką kaip į asmenybę. 5.Jos kūryboje - savotiškai individualiai mąstančios moterys.6. Daugiausia dėmesio sutelkia į žmogaus dvasią.7. Kuriamas psichologinis, bet ne iðorinis pasaulis.

 

Vaiko pasaulis Šatrijos Raganos kūryboje


Labai subtiliai vaiko pasaulį kuria Šatrijos Ragana savo kūryboje. Ji piešia pasaulį tokį, koks jis atrodo žvelgiant mažo vaiko akimis.
Novelėje “Irkos tragedija” Šatrijos Ragana rašo apie mažą septynerių metų mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra nelaiminga. Apysakoje “Sename dvare” rašytoja vaizduoja pasaulį kitos mažos mergaitės – Irusios – akimis. Šių dviejų vaikų pasaulis visiškai skiriasi. Irusia gyvena apsupta motiniškos meilės ir globos, ji turi du jaunesnius broliukus. Namuose jai miela, ramu. Irusia – laimingas vaikas. Ji gyvena vaikiškomis svajonėmis ir mintimis, neretai iš tikrovės nuklysdama į fantazijų pasaulį. Ji turi savo darbelių, įsipareigojimų, tikslų (prižiūrėti savo rožes, pasiūti staltiesėlę mamytės vardi dienos proga), tačiau visa tai jai malonu. Irusia stengiasi elgtis taip, kad mamytė būtų laiminga. Mergaitė mamą myli tyra, vaikiška meile. Ji rūpinasi, kad mama visada būtų laiminga, jaudinasi, kad tik ji neliūdėtų. Mama Irusiai – kažkokio ypatingo, neįprasto grožio įsikūnijimas. Irusia norėjo apsaugoti mamą nuo visko, kas nemalonu. Ji net atitolo nuo tėvelio, kuris neretai įskaudindavo mamą. Tačiau Irusia turėjo šiltus namus, kuriuose šalia jos buvo ir mylinti mama, ir materialine gerove besirūpinantis tėtis. Ji ir jos broliukai galėjo draugauti ne tik tarpusavyje, bet ir su kaimo žmonėmis. Jie nebuvo vieniši.
Pagrindinė novelės problema – Irkos vienišumas. Ji jaučiasi nesaugi savo pačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvai išsiskyrę. Bet maža to, kad Irkos namų židinys jau išardytas, dar ir mama nesirūpina, negloboja savo mažutės, septynerių metų tesulaukusios dukrelės. Vienintelis ją mylintis ir ja besirūpinantis sutvėrimas yra šunelis Džim. Būdama neapsakomai vieniša, Irka vis dažniau pasineria į fantazijas, į stebuklingąjį dangaus pasaulį. Ji nesąmoningai lygina jai mielą gamtą su atšiauriais namais. Negalima teigti, kad vien Irka daug fantazuoja. Tiki nebūtais dalykais ir Irusia, tačiau jos tėtis neleidžia jai per toli nutolti nuo realaus pasaulio. Tačiau Irusia dar nenori tikėti, kad stebuklingasis pasakų pasaulis iš tiesų neegzistuoja. Irka į pasaulį žvelgia kitaip. Ji įsivaizduoja, kad visi jai mieli gamtos reiškiniai, elementai yra gyvi. Ji kalbasi su žvaigždelėmis, stebi saulutės namus, kalbasi su Džim. Ji nejaučia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijų. Ir neturi nė vieno artimo žmogaus, kuris paaiškintų, kaip viskas yra iš tikrųjų. Irka gyvena savo pasaulėlyje, kurį sudaro ji, lėlės ir žvaigždelės, ir jokio suaugusio žmogaus, todėl Irka, būdama naivi ir vaikiška, palaipsniui tampa pakankamai suaugusi. Netgi Irusia, kuri yra vyresnė už Irką, dažnai elgiasi vaikiškiau nei septynerių metų mergytė. Irka turi suaugusiam žmogui būdingo užsispyrimo, ryžtingumo (viena ryžtasi važiuoti pas tėvelį į Kauną). Šatrijos Ragana vaizduoja, kaip iš atstumto, vienišo vaiko, turinčio kovoti su liūdesiu, skausmu ir baime, susiformuoja “suaugęs vaikas”. Vaikas, negalintis rūpintis vien žaislais ir pasakomis, o turintis žvelgti kažkur daug giliau ir baugų, sudėtingą pasaulį vertinti nebe vaikiškomis akimis. Toks vaikas savo svarstymais, norais kartais atitolsta nuo tikrovės. Štai kodėl Šatrijos Raganos sukurtame pasaulyje labai ryški artumo tema. Irusiai, gyvenančiai su abiem tėvais, vis dėlto artimesnė už tėtį yra mama. Taip yra todėl, kad vaikus labiau prižiūri, jais labiau rūpinasi ir daugiau su jais praleidžia būtent ji. Todėl ir Irusia stengiasi, kad mama būtų laiminga, rokšta, kad ji visada būtų šalia. Smalsios vaiko akys daug ką pastebi, todėl Irusia suprato, kad tėvelis mamytę skaudina, jos nesupranta. Irusiai tėtis tampa daug tolimesnis už mamytę. Bet tai dar nereiškia, kad mergaitė tėvelio nemyli. Tik jai svarbesnė yra mama, nes ji daug trapesnė, pažeidžiamesnė nei tėtis. Irkos pasaulyje artumo tema daug ryškesnė. Nors Irka gyvena su mama, jai artimesnis atrodo tėtis, gyvenantis Kaune. Taip yra todėl, kad mama ją atstumia, neišklauso, nesuteikia jai tos šilumos, kurią turėtų suteikti. Ir mergaitė įsivaizduoja, kad jeigu tėvelis būtų šalia, viskas būtų kitaip. Su tėveliu susijusios viltys, kad gyvenimas pasikeis į gerąją pusę, todėl tėtis Irkai artimesnis nei mama. Tačiau artimiausia Irkai vis dėlto yra gamta: šunelis Džim, saulutė, žvaigždės. Taip yra todėl, kad mergaitė žymiai daugiau laiko praleidžia stebėdama gamtą, žaisdama su šuniuku bei lėlėmis nei bendraudama su mama ar tėčiu. Ir Irka labai daug žino apie gamtą: nuolatos bėga namo, kai saulutė eina į savo namelius; stebi žvaigždes, net turi savo mylimiausią žvaigždelę. Todėl gamta Irkai yra pati artimiausia. Be to, gamta mergaitei nelemta nusivilti, kaip kad žlugo visos jos iliuzijos dėl tėvų susitaikymo, mergytei nuvykus į Kauną. Tada, kai Irka suprato, kad ji nereikalinga ir tėveliui, ją paguodė ne kas kitas, o ištikimasis Džim Taigi Šatrijos Raganos vaizduojamas vaiko pasaulis novelėje “Irkos tragedija” ir apysakoje “Sename dvare” labai skiriasi. Akivaizdu, kad mažam vaikui svarbiausias dalykas yra bendravimas su tėvais. Skirtingas tėvų požiūris į vaikus suformuoja skirtingus vaikų charakterius.

 

 

 

 



< Atgal