Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Lietuvių literatūros autoriai » Darbo peržiūra


J. Aisčio poezija. Eilėraščių analizė


Nuo Putino Aistis suko atgal į folklorą, žodį pervedė per sodiečio vaizduotei būdingas formas, pratęsė tą lyrizmo variantą, kurio ištakų ieškojome liaudies dainose. ( Viktorija Skrupskelytė )
Jonas Aistis pratęsė tyriausias lietuvių lyrikos tradicijas, į viršūnes iškėlė mūsų eleginę (eleginis - graudus, liūdnas) poeziją, suteikė jai formos preciziškumą, lankstumą ir spindėjimą, pagilino lietuvių poezijos kalbinį meistriškumą, parodė mums kuklų, o drauge pasakiškai gražų Lietuvos peizažą, šalia savo individualios gėlos atverdamas kosminę tragediją ir sielvartą. ( A. Vaičiulaitis )
Tai vienas didžiausių lietuvių lyrikų . J. Aisčio kūryba ir jis pats priskiriamas neoromantikams, tarp kurių: S. Nėris, A. Miškinis ir B. Brazdžionis. Neoromantinei pasaulėjautai būdinga :
jausmo išaukštinimas; pastanga atskleisti paslaptį; į žmogų žiūrima kaip į mažą Visatą; garbinama stipri, laisva asmenybė; gamta artima paslapčiai; lyrizmo formas atnaujino ið vidaus.
Noeromantikai nesiima tautos vedlio vaidmens, kaip tai darė Maironis ( romantikas ).Jie tiki taurios asmenybės galia ( pasaulis tobulėja kai asmenybė šviesėja ). Kiekvienas, anot jų , susijęs su istoriniu procesu ir jame aktyviai dalyvauja.
J.Aistis: Grožio mokėsi iš gamtos. Jis- klasikinės harmonijos šalininkas. Eilėraštis artimas viduramžių miniatiūrai.
Neniekina tikrovės. Aistis pasiekė šį aukštą “betikslės” kūrybos, šį liūdną, graudų ir tylų žodžio aidėjimą :
LYRIKOS GRAUDUMAS KYLA Iš LIETUVIŲ PASAULĖJAUTOS GELMIŲ
Aisčio pasaulėjauta yra miesto žmogaus pasaulėjauta.
Kaip poetas, rašydamas graudulingas eiles, atveria džiaugsmą ?
Visas realybės netobulumas ir pasaulio bei žmogaus egzistencijos tragiškumas yra gilioji Aisčio kančios priežastis.Kančią jis regi glūdint visoje pasaulio buityje, jos gelmėse. Tarytum kančia - pirmapradis visos būties principas. Visa būtis išvien yra tarsi pasaulio sielvarto aimana. Eilėraštyje “ Septynios psalmės “ visuotinis skausmas glūdi ir tvyro net saulėj - “ kaip aštrūs kalavijai “.
… Septyni sopuliai , seotynios psalmės… Eilėraštyje skausmas prilyginamas psalmei ( psalmė - biblijinių giesmių pavyzdžiu sukurtas meldimo, padėkos ar šlovinamųjų motyvų lyrikos kūrinys, giesmė ) . Sopulys tampa savotiška giesme, kūrėjo sielos psalme. ( 7 psalmės - atsikartoja septynių dienų motyvas - laikas, per kurį Dievas sutvėrė pasaulį. ) Šį skausmo ir nevilties jausmą poetas eilėraštyje įvardina kaip savo pirmąją meilę :
Septynis sopulius , septynias psalmes… Skausmas kaip ir meilė( kuriantys jausmai, sielą apvalantys išgyvenimai, intensyviausias žmogaus jutimas, kuomet jam atsiveria begalinės visatos paslaptys ir neišsemiama prasmė ) yra sopulys. Poetui tai aukščiausia vertybė, todėl šią kančios būseną jis įvardija kaip meilę.
Iš rezignacijos bei mokėjimo susitaikyti su likimu kyla kančios pragiedrėjimas ir sieloje įsivyrauja ramybė.
Eilėraštis “ Ratelis “ taip pat atveria Aisčio graudulį dėl būties nykumo ir tuo pat metu, ties ta nykuma plazdantį džiaugsmą. Pilki, juoduojantys pavasario laukai, ratelį dainuojantys vaikai kaip graudaus būties laikinumo metafora. Pasaulyje viskas vyksta pagal savo dėsnius, viskas turi savo ritmą, kuriam žmogus neišvengiamai paklūsta. Dainuojantys vaikai - toks nerūpestingumu , jaunatviška laisve bei skaidriu vaikišku džiugesiu persmelktas vaizdas. Jis džiugus, tačiau rato įvaizdis sukuria šiurpią mirties nuojautą, kaip ir apsnūdęs, dainuojančių vaikų link besiartinantis pavasaris, taip pat pažymėtas išnykimo ženklu, nors pavasaris simbolizuotų naują pradžią, atgimimą. Tačiau kiekvienas pavasaris neša mirtį : taip baugiai atsliūkindamas jis kartu su savimi nusineša praeitį. J. Aistis lyg stebėtojas, iš šalies žvelgia į pasaulį, tačiau tuo pat metu jo santykis su gamta, su pasauliu yra intymus, glaudus, artimas. Jo žvilgsnis tampa kažkaip keistai, lyg liūdnai globiančiu, globojančiu. Aistis myli gamtą , bet visame pasaulio ir žmogaus gyvenime įžvelgia gilią tragiką, tat kančios šešėlis beveik visur virpa jo džiaugsme.
Kančią nugali džiaugsmas, susitaikius su tikrove, ji ( kančia ) tampa skaidri. Anot B. Krivicko, Aisčio eilėraščiuose kančią ir džiaugsmą skiria juos keistai siejanti riba. Atsiranda savotiška paralelė :
Mirtina kančia ištinka kankinį didžiausia įtampa peržiangiama riba didžiausia įtampa ( džiaugsmingos ekstazės, palaimos sritis : dangiškoji šviesa ir nežemiški skambėjimai užlieja sielą jaučiama klaikuma kančia ( Remiantis eilėraščiu “ Šv. Sebastijonas “ iš rinkinio “ Be tėvynės brangios “ )
J. Aistis - vienas didžiausių lietuvių lyrikų. Turėjo ypatingą įsigyvenimo, įsijautimo į tikrovę galią.Jo lyrikos graudumas, kylantis iš lietuvių tautos pasaulėjautos gelmių, turi atsvarą - tyrą džiaugsmą, spindi giedrumu. J. Aisčio lyrika tęsia klasikos tradicijas - siekia harmonizuoti santykius tarp ţmogaus ir pasaulio. Tuo pat ji moderni , tačiau priešinga avangardiniam modernizmui, siekiančiam tiesioginių efektų. Apverkė tėvynės žemę . Rauda turėjo savyje kartaus susimąstymo.

JONO AISČIO LYRIKOS SAVITUMAS


Lyrika neatskiriama nuo kuriančios asmenybės. Kaip gali būti eilės kitokios “nei aš pats?” Net vaidindamas tu negali išeiti anapus savo “galvos ribų”, anapus savo nuotaikos ir likimo. “Rašto žmogaus stiliun įeina visas žmogus.” Kūrėjo gyvenimas - neatskiriama “paties meno dalis.” Taip kalbėjo ir rašė J.Aistis. Poetas ieškojo meninio tobulumo paslapties “sakytiniame ir dainuotiniame lietuviškame žodyje”, stebėjosi kaimo žmogaus posakių “ vaizdiniu taiklumu ir pastabumu.” Tačaiu J.Aistis nebandė perkelti į eilėraštį liaudies dainos veikėjų, ritualinių situacijų, kanoniškų frazių - kaip A.Miškinis ir K.Inčiūra. Pasigavo vos vieną kitą folklorinį įvaizdį (gegutėlė, vyšnių sodas, rūtū darželis, margas dvaras), kad eilėraštis atsidurtų Lietuvos kaimo ir lietuvių kultūrinės tradicijos aplinkoje, kurioje neoromantikams glūdėjo lyrikos ištakos ir paskirtis. Jį traukė ne citatos, o melodijos išglostytas poetinės kalbos švelnumas. J.Aistis išlygina visus frazės susigarankščiavimus, atplaišas ir įskilimus, kad susidarytų vientisas skambesys. Žodžiai nebeištariami pavieniui - jie banguoja harmoningose dermėse, pasidavę dar neišblėsusio meloso traukai.

 

J Aistis Kūrybos bruožai:


1 Eilėraštis išauga iš vaikystės įspūdžių. Svarbi vaikiška siela. 2 Skaidri lyrikoje jausminė atsvara gamtoje: visiškas atvirumas, liudesys, verksmas. 3 Gamtos detalės: šilas ir žvilgantys Nemuno vandenys:
a) šilas- išlaisvintų jausmų ir išlaisvintos vaizduotės vieta. Su šilu susiję pasakų regėjimai, raganų burtai ir stebuklai;
b)žiūrėdamas į Nemuno vandenis mato marių dugną su pagrobta karalaite, regi prifantazuotas istorijas.
4 Poezijos pasaulis kuriamas iš pasakos, legendos, vaizduotės žaismo. 5 Peizažas pats savaime nėra svarbus, nes kuriami regėjimai, kuriuose iš gamtos situacijų išauga daugybė kultūrinių siužetų. J.A. poezija – ne gamtos, o fantazijos ir stebuklų regėjimų poezija. 6 Jo poezijoje nėra tiesioginių vidinio pasaulio ir gamtos paralelių: tarp gamtos ir “aš” įsiterpia regėjimas, fantazija, vizija. Lyrikoje atvira išpažintis pakeista pasakiškais regėjimų siužetais. 7 Su vaikiškais pasaulėjautos dalimi sietinas ir poezijos bruožas – pomėgis žaisti, apgaulė, nekaltas melas. 8 Lyrikoje ryški Orfėjo ir Euridikės tema. Poetinės pasaulėjautos modelis kuriamas pagal Orfėja ir Euridikės santykių liniją. 9 Orfėjo mitas nusako pačios kūrybos dvylipumą – griaunančiąją ir kuriančiąją jėgas:
a) lyrinis “aš” turi atlikti žygį, tik jo įrankis ne kalavijas, o žodis;
b) žodžiams suteikiama magiška galia.
10 Miegančios karalaitės, raganų pagrobtos mergaitės tema lyrikoje tampa talpia metafora. 11 Eilės labai melodingos, lyg kilusios iš muzikinių įspūdžių, netgi nurodomas muzikos žanras. Būdinga graudi eilėraščio melodija, todėl dažniausiai dominuoja liūdnų žodžių melodijos grožis ir galia. 12 Vaiko paveikslas ne tik kaip verkiančio, fantazuojančio, kariaujančio vaizduotėje su slibinais, bet ir skaitančio, išsilavinančio.



< Atgal