Nemoku.lt » Istorija » Lietuva Caro valdžioje XIXa. » Darbo peržiūra
Lietuva Caro valdžioje: Rusijos politika: 1863–1905 m.
Antanas K.
1864 m. pavasarį daugiausia M. Muravjovo ir jo pakviesto Vilniaus švietimo apygardos globėjo Ivano Kornilovo pastangomis buvo parengta tolesnių pertvarkymų Šiaurės vakarų krašte „programa“, kurią jos šalininkai, remdamiesi anksčiau aptartąja rusifikatoriška LDK istorijos samprata, pavadino „rusų pradų atkūrimu“. Gegužės mėnesį, kada programai pritarė Vakarų komitetas, ją patvirtino ir caras Aleksandras II. Vakarų kraštas, taigi ir jam priklausančios etninės Lietuvos žemės, buvo paskelbtos „nuo amžių“ rusų žeme.
Programa numatė: 1) visiškai pašalinti lenkų kalbą iš viešojo gyvenimo (žinoma, visiškai uždrausti žmonėms kalbėti lenkiškai buvo neįmanoma; valdžia tvirtai neapsisprendė ir dėl lenkų kalbos per Katalikų bažnyčios pamaldas ir kitą pastoracinę veiklą); 2) neleisti vadinamiesiems lenkų kilmės, faktiškai – katalikų tikėjimo, asmenims, taigi ir lietuviams, krašte užimti jokių valstybinių tarnybų; 3) skiriant valdininkus, pirmenybe teikti rusams stačiatikiams iš Rusijos „vidinių“ gubernijų; 4) visokeriopą Katalikų bažnyčios kontrolę ir varžymą; 5) sudaryti sąlygas stačiatikybei plėsti; 6) daugiausia valstiečių lėšomis sparčiai kurti rusiškas pradžios, vadinamąsias liaudies, mokyklas, kurių mokytojai būtų rusai; 7) skatinti rusų kolonizaciją; 8) pakeisti lotynišką lietuvių abėcėlę rusiška ir visoje imperijoje visiškai uždrausti lietuvių spaudą senuoju tradiciniu raidynu. Rusijos valdžia tikėjosi, kad rusifikatoriškai pertvarkytos ir tolydžio plečiamos švietimo bei kultūros įstaigos, rusiška spauda, globojama stačiatikybė, kartu varžant Katalikų bažnyčią, daugybė rusų valdininkų, rusų mokytojų, rusų karių ir t. t., skatinami į kraštą keltis rusų dvarininkai (katalikams bajorams buvo uždrausta pirkti parduodamus dvarus) ir valstiečiai (daugelį nusavintų dvarų, kurių nepirko rusai dvarininkai, pradėta dalyti perkeliamiems iš Rusijos valstiečiams) pamažu, per kokius 20 ar šiek tiek daugiau metų sugebės įdiegti jaunajai šio krašto kartai rusišką, ar vadinamųjų vakarų rusų, savimonę, visus išmokyti rusų kalbos, kuri taps pagrindine viso krašto kalba.
M. Muravjovas siūlė Augustavo guberniją, kaip tautine prasme ne lenkų teritoriją, visai atskirti nuo Lenkijos Karalystės ir įjungti į Šiaurės vakarų kraštą. Šiam jo pasiūlymui Rusijos vyriausybė nepritarė. Netrukus po sukilimo nuslopinimo M. Muravjovo administruojama Augustavo gubernijos dalis buvo grąžinta rusiškai Lenkijos Karalystės administracijai tvarkyti. Lenkijos Karalystėje, kurią ilgainiui imta vadinti Pavislio kraštu, Rusijos valdžia iki 9 dešimtmečio vidurio įgyvendino maždaug tokį patį tautinės kultūrinės politikos modelį, kokio laikėsi Vakarų krašte 6 dešimtmečio pabaigoje. Pagal 1867 m. administracinį-teritorinį Lenkijos Karalystės suskirstymą lietuviškoji Užnemunė (joje tuomet gyveno apie 0,3 mln. žmonių) priklausė naujai Suvalkų gubernijai. Nuo tada lietuviai šį regioną ėmė vadinti Suvalkija. Lietuviškomis pagal gyventojų sudėtį Suvalkų gubernijoje buvo Vladislavovo (dabar Kudirkos Naumiestis), Marijampolės, Vilkaviškio, Kalvarijos apskritys, didžioji dalis Seinų apskrities. Šiek tiek lietuvių gyveno ir Suvalkų apskrityje. Taigi Užnemunė ir toliau liko administraciškai atskirta nuo pagrindinės Lietuvos dalies. Bet lietuvybei dėl Šiaurės vakarų krašte vykdytos „rusų pradų atkūrimo“ politikos tokia padėtis buvo netgi naudinga.
Kaip ir anksčiau, anaiptol ne visa aukštoji Rusijos valdininkija pritarė M. Muravjovo ir I. Kornilovo parengtai ir jau pradėtai įgyvendinti politikai. Kai kas manė, kad ši politika, reikalaujanti papildomų išlaidų ir gerokai nukrypstanti nuo Rusijos imperijos to meto vidaus politikos bendrųjų principų, nėra būtina Rusijos interesų požiūriu. Juk blaivesniam protui buvo aišku, kad lenkų kalbos uždraudimas ir atvira tautinė bei religinė katalikų diskriminacija net ir ištikimus Rusijos valdžiai šio krašto žmones verste vers potencialiais jos priešais. Žinoma, niekas iš šitaip galvojančių valdininkų neabejojo, kad krašte rusų kalbai, Stačiatikių bažnyčiai ir apskritai vadinamajai „valstybinei“ kultūrai reikia sudaryti privilegijuotas sąlygas. Kai rusų kraštutinis nacionalizmas (pirmuoju smuiku čia griežė Michailo Katkovo redaguojamas laikraštis „Moskovskije vedomosti“) sustiprėjo, perėjo į atviro didžiavalstybinio šovinizmo pozicijas ir ėmė pretenduoti į oficialios ideologijos vaidmenį, kai jis skelbė M. Muravjovą „Rusijos gelbėtoju“ ir „tautos didvyriu“, kai caras Aleksandras II suteikė jam grafo titulą ir kai aukščiausiu lygiu buvo patvirtinta „rusų pradų atkūrimo“ politikos programa, minėti taktiniai nesutarimai reiškėsi neviešai. Kada politiką pradėta įgyvendinti, jie vis dėlto turėjo reikšmės. Dar sukilimo slopinimo laikotarpiu Aleksejus Potapovas, dešinioji M. Muravjovo ranka, nesižavėjo savo viršininko pažiūromis ir taktika. Būtent jo padedami kai kurie aristokratai, apkaltinti vienokiais ar kitokiais ryšiais su sukilėliais, išsisuko nuo didesnių bausmių. M. Muravjovo nemėgo ir Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas, kuris laikėsi nuosaikiai konservatyvių pažiūrų. Kai jau kalbėti apie vadinamosios „valdiškojo liberalizmo partijos“, kurios „lyderis“ buvo caro brolis Konstantinas, šalininkus: Lenkijos Karalystės reikalų komiteto šefą, vietos savivaldos, žemietijų, arba vadinamųjų zemstvų, reformos projekto rengėją Nikolajų Miliutiną, jo brolį, karo ministrą Dmitrijų, liaudies švietimo ministrą Aleksandrą Golovniną ir kitus. Tik dėl susiklosčiusių aplinkybių M. Muravjovą palaikė ir pats caras Aleksandras II, kažkieno pavadintas „didžiai svyruojančiu“ valdovu. Mat visą gyvenimą svyravo tarp „valdiškojo liberalizmo“ šalininkų ir jų oponentų konservatorių.
„Rusų pradų atkūrimo“ politika buvo nuosekliai vykdoma iki 9 dešimtmečio pradžios, iki tol, kol aukščiausius administracijos postus Vilniuje turėjo jos rėmėjai. Nors 1865 m. M. Muravjovas buvo atšauktas iš Vilniaus ir po metų mirė, bet jį pakeitęs surusėjusių Pabaltijo vokiečių palikuonis generolas Konstantinas Kaufmanas ir toliau aktyviai, tik dar tiesmukiškiau (jis, kitaip, negu M. Muravjovas, nepažino krašto), vykdė savo pirmtako pradėtą politiką. Santūriau šia politika rėmėsi 1866–1868 m. Vilniuje generalgubernatoriavęs Eduardas Baranovas. Kurdami sisteminio rusinimo politikos pagrindus bene daugiausia padarė Vilniaus švietimo apygardos globėjai: minėtasis I. Kornilovas, konservatyvių slavofilinių pažiūrų žmogus, ir 1867–1872 m. globėju dirbęs Pompėjus Batiuškovas, kuris reiškėsi ir kaip „Vakarų Rusijos“ istoriografas, rusinimo politikai tarnaujantis krašto praeities tyrinėtojas.
Pačių rusifikatorių rengimu, netikėtą smūgį sėkmingai kuriamai rusinimo sistemai sudavė minėtasis A. Potapovas, 1868–1874 m. Vilniaus generalgubernatorius, vėliau tapęs ir Rusijos slaptosios tarnybos, arba vadinamosios „ochrankos“, šefu. Jis pasistengė, kad iš Vilniaus švietimo apygardos globėjo pareigų būtų atšauktas P. Batiuškovas, privertė išvykti kai kuriuos kitus M. Muravjovo pakviestus valdininkus. Jie buvo pakeisti, anot rusifikatorių, tipiškais, neiniciatyviais, dėl „rusų pradų atkūrimo“ nesergančiais Rusijos biurokratais, tad ir ta politika virto rutinine. Tačiau jos kryptis nepakito.
Apskritai, Rusijos valdžios tautinė politika jos įgyvendinimo požiūriu, ligi 1905 m., šiuolaikinės istoriografijos duomenimis, skirstytina į kelis laikotarpius. Kaip jau minėta, nuosekliai ir griežtai „rusų pradų atkūrimo“ doktrina buvo įgyvendinama iki 1866 m., švietimo ir kultūros srityje – iki 1872 m. Po to prasidėjo tam tikro atsipalaidavimo laikotarpis, kuris truko iki 1881 m. Tada administracija, vadovaujama ne itin didelių „rusų pradų atkūrimo“ šalininkų (jau minėtojo A. Potapovo, iki 1874 m., P. Albedinskio iki 1880 m.), nerodė ypatingo uolumo ir iniciatyvos diegdama „rusų pradus“, pavyzdžiui, leido išparduoti draudžiamas ir konfiskuotas lietuviškas knygas. Reikšmės turėjo ir 1872 m. panaikinta karo padėtis. Bylas dėl nelegalios spaudos platinimo, slapto mokymo ėmė spręsti paprasti teismai, kurių nuosprendžiai būdavo palyginti švelnūs.
Administracijos spaudimas vėl sustiprėjo Aleksandro III, vadinamo caru nacionalistu, valdymo metais (1881–1894). Rusijos tada buvo vykdomos vadinamosios kontrreformos. Jas iš dalies sukėlė neva „liaudies valią“ vykdantys ir naiviai revoliuciją sukelti tikintys teroristai, vadinamieji narodninkai, kurie nužudė nemaža aukštų imperijos pareigūnų, 1881 m. pavasarį – ir patį carą Aleksandrą II. Kontrreformomis buvo siekiama riboti neva perdaug liberalias reformas, įgyvendintas po baudžiavos panaikinimo, ir sustiprinti visų valstybės bei visuomenės gyvenimo sričių administracinę kontrolę, nerusiškuose imperijos regionuose – ir atvirą rusinimą. Būtent tuomet visur buvo surusinta švietimo sistema, tiesa, vietos kalba kaip mokymo dalykas iš mokyklų kitur nebuvo pašalinta. Nuo XIX a. pabaigos, kai pradėjo valdyti Nikolajus II, jau galima kalbėti apie vis didėjančią „rusų pradų atkūrimo“ politikos krizę. Rusijos spaudoje ir tarp pačių pareigūnų prasidėjo vieši ginčai, ar verta tęsti politiką, kuri ne tik neduoda siekiamų rezultatų, bet ir sukelia reiškinius, su kuriais nepajėgia sėkmingai kovoti. Rusinimo šalininkai įrodinėjo, kad taip yra dėl to, jog administracija ne itin rūpestingai atlieka savo pareigas, neuoliai vykdo 1864 m. nustatytąjį kursą. Jų pastangomis Vilniuje tuo metu buvo pastatyti paminklai Jekaterinai II (šalia katalikų katedros) su užrašu „atplėštą susigrąžinusiai“ ir M. Muravjovui priešais generalgubernatūros rūmus. 1901 m. buvo įkurtas M. Muravjovo muziejus. Tačiau bręstanti nacionalinė krizė, 1905 m. išsiliejusi į pirmąją Rusijos revoliuciją, privertė vyriausybę keisti kursą. 1904–1906 m. pamažu atsisakoma „rusų pradų atkūrimo“ politikos principų (smulkesnių nuolaidų buvo padaryta ir anksčiau).
„Rusų pradų atkūrimo“ politika lėmė ir ypatingą krašto valdymo tvarką. Net ir po to, kai 1872 m. buvo atšaukta karo padėtis, kraštas valdytas remiantis ne bendraisiais Rusijos imperijos įstatymais, o įvairiomis „laikinosiomis taisyklėmis“, kurios leido generalgubernatoriui tremti administracine tvarka, konfiskuoti turtą, šalinti valdininkus, skirti pinigines baudas. Krašte nebuvo įkurtos apskrities ir gubernijos žemietijos (zemstvos), kurios kitur buvo steigiamos pagal 1864 m. įstatymą. Nors šios institucijos, renkamos trijų luomams atstovaujančių kurijų, nebuvo tikri vietos savivaldos organai, – jų veiklą kontroliavo ir ribojo caro skiriama apskrities ir gubernijos administracija, – vis dėlto jos turėjo teisę rūpintis švietimu, sveikatos apsauga bei vietos ūkiu ir darė tai kur kad geriau nei administracija. Tačiau vadinamuosius žemietijų (zemskinius) mokesčius mokėjo ir Šiaurės vakarų krašto gyventojai.
Beje, 1864 m. žinomas rusų mokslininkas slavistas, neprastai pažinęs ir baltus, liberalių slavofilų pažiūrų žmogus Aleksandras Hilferdingas, tuo metu dirbęs Lenkijos Karalystės reikalų komitete Sankt Peterburge, viešuose straipsniuose siūlė ir Vakarų krašte įkurti žemietijas. Tik čia pastarosios anot jo, turėtų būti sudaromos ne pagal atstovavimo luomams principą, o proporcingai pagal socialinę tautinę krašto gyventojų sudėtį, t. y. jose dauguma turėtų atitekti vietos valstiečių atstovams. Mokslininko nuomone, valstiečiai, t. p. ir lietuviai, nebuvo ypač suinteresuoti remti „lenkiškąjį separatizmą“. Tačiau tautinės politikos sumetimais siūlomas demokratinis Vakarų krašto žemietijų formavimo principas prieštaravo pačioje Rusijoje nustatytam jų sudarymo principui, įtvirtinusiam vyraujantį bajorų dvarininkų vaidmenį; matyt, todėl valdžiai jis pasirodė nepriimtinas.