Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Kristijonas Donelaitis » Darbo peržiūra

Kristijonas Donelaitis - vienas originaliausių Švietimo epochos Europos rašytojų, lietuvių literatūros klasikas.
Gimė 1714m. sausio 1d. Mažojoje Lietuvoje, Lazdynėlių kaime netoli Gumbinės, laisvųjų valstiečių šeimoje. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją, lankė lietuvių kalbos seminarą. Dirbo Stalupėnų mokykloje muzikos mokytoju ir choro vedėju. Veliau K.Donelaitis buvo Tolminkiemio kunigas. Laisvalaikiu rašė eiles, komponavo muziką. Pirmieji du poeto gyvenimo Tolminkiemyje dešimtmečiai buvo nepalankūs jo kūrybiniam darbui. Atsidėti kūrybai trukdė įtempti santykiai su vietos valdžia; jį slėgė tautiškai mišrios parapijos administravimas, klebonijos ūkio reikalai. Kliudė ir septynerių metų karas (1756 - 1763), kuris 1756 m. tiesiogiai palietė Tolminkiemį.
Literatūrinį darbą K.Donelaitis pradėjo apie 1740-1743m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu. Pagrindinį savo kūrinį "Metus" K.Donelaitis rašė 1765 - 1775m.
Mirė 1780m. lapkričio 18d. Tolminkiemyje, palaidotas bažnyčioje.

K.Donelaičio "Metai" - lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas. Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Tautą čia reprezentuoja būrai. Jie vaizduojami remiantis cikline laiko, istorijos ir gyvenimo samprata. Atskleidžiami žmogaus (būro) santykiai su gamta, su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai; būrų ir ponų santykiai; pavaizduojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės. Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo nustatytiems dėsniams. Kaip gamtoje po pavasario ateina vasara, po to - ruduo ir pagaliau žiema, o paskui vėl viskas kartojasi iš naujo, taip ir žmogus, kaip ir augalas, gimsta, subręsta, duoda vaisius ir numiršta. Su pavasario stebuklu būrai dvasiškai atgimsta, vasarą jie kimba į darbus, rudenį suvalo gamtos duotas gėrybes, o žiemą apmąsto savo dalią ir vėl rengiasi ateinančiam pavasariui - naujam metų laikų ir būro darbų ciklui. Būrai giriami ir barami, raginami ar atgrasinami pagal krikščioniškosios dorovės normas, visas jų gyvenimas bei elgesys vertinami pagal Šventojo Rašto tiesas. Pagrindinėmis žmogaus dorybėmis laikoma darbštumas, pamaldumas, teisingumas, ištikimybė tautos tradicijoms bei papročiams, o didžiausiomis ydomis - tingėjimas, bedievystė, žiaurumas, svetimų madų bei įpročių vaikymasis. K.Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą.
K.Donelaičio "Metai", sukurti XVIII amžiaus 7-ame - 8-ame dešimtmetyje, pirmą kartą paskelbti 1818m., padėjo pagrindus pasaulietinei grožinei lietuvių literatūrai.

Nagrinėjama ištrauka yra monologas. Ištraukos laikas- vasara. Tai vienintelė poemos dalis, kuri pradedama ne gamtovaizdzio aprašymu.

K. Donelaitis „Metai“. Vasaros darbai analizė ir interpretacija

1. Šis tekstas tai epinė poema, parašyta hegzametro stiliumi. Pagrindinis kalbėtojas yra Lauras (vėžlyvasis būras). Pagrindinė mintis šio teksto ta, kad autorius sulygina gamtos laikus, augalus su būro, pono (žmogaus) gyvenimu.
2. Pirmoje pastraipoje aptariamas vasaros atėjimas, kokį džiaugsmą ir gėrį atneša. Tačiau prie džiaugsmo yra kalbama apie bobas sukrešusias, kurios parodo grožio, gėrio laikinumą.
3. Antroje pastraipoje kalbama apie vaikus, kurie palieka šeimas ir patrys pradeda savarankišką gyvenimą, perimdami iš tėvų dainas, patirtį.
4. Trečioje pastraipoje Lauras filofikuoja, sulygina žmogų su augalu: „Žmogus užgimdams pumpurui lygus“. Kai žmogus užauga, jis subręsta, ateina galas, panašiai ir augalas sunokintus vaisius numeta „užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia“
5. Ketvirtoje pastraipoje autorius samprotauja dėl žmogaus gyvenimo trumpumo lygindamas su žolelėmis. Iš pradžių žmogus jaunas, energingas, kvailai leidžia laiką („Jaunas savo dienas glūpai gaišindamas lošta“), tačiau greitai ateina senatvė ir žmogui darosi sunku ir giltinė pradeda smaugti. Žmogaus gyvenimas labai trumpas, kaip žolelių:“ Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis žydinčios ir krintančioms prilygsta žolelėms“
6. Autorius persifonikuoja saulę, jai suteikia žmogiškų savybių, ji gali kopti, žaisti.
7. Aš manau, kad šitoje ištraukoje autorius Lauras filofikuoja apie žmogaus gyvenimą, sutapatindami metų laikus su žmogaus gimimas, jaunystė, paauglystė ir mirtis panašiai kaip ir augalas (žolė), kuri greitai užauga, praskleidžia lapus, pradeda žydėti, bet žydi neilgai, kaip ir žmogus gyvena labai trumpai.
8. Autorius taip didelę reikšmę suteikia Dievui ir Biblijai. Naudojasi Biblijos išmintimi: „Mes silpni daiktai, kaip šventas mums praneša Dovyds“. Visi žmonės yra silpni ir gali pasiduoti tiek gerai, tiek blogai įtakai, gali užaugti geras arba blogas žiedas (geras arba blogas žmogus).