Darbo peržiūra

Klimatas - būdingų ir kasmet pasikartojančių toje pat vietoje tam tikrų orų visuma. Nuo jo priklauso beveik visi gamtos komponentai: požeminių ir paviršinių vandenų režimas, augalų ir gyvūnų pasiskirstymas ir kt. Klimatą formuoja trys pagrindiniai procesai: šilumos apykaita, drėgmės apykaita ir bendroji atmosferos cirkuliacija. Jie priklauso nuo daugelio geografinių veiksnių:

Klimato juostos

Pagal vyraujančias oro mases yra išskiriamos klimato juostos. Klimato juostos, kuriose vyrauja viena oro masė vadinamos pagrindinėmis klimato juostomis, o kuriose kiekvienu metų laiku skiriasi kritulių kiekis, vėjai ir vyrauja skirtingos oro masės - vadinamos tarpinėmis klimato juostomis.

Pagrindinės klimato juostos

Pusiaujo klimato juostoje ištisus metus aukšta temperatūra, dėl žemo atmosferos slėgio vyksta intensyvus garavimas, iškrinta daug kritulių. Čia vyrauja drėgni ir šilti orai.
Atogrąžų klimato juostoje susiformuoja aukštas atmosferos slėgis. Todėl nesusidaro debesys, nevyksta kondensacija ir kritulių iškrinta labai mažai. Tai karšto ir sauso klimato sritis.
Vidutinių platumų klimato juostoje išsiskiria ryškūs metų laikai. Čia šiltos vasaros ir šaltos žiemos, per metus iškrinta nemažas kiekis kritulių, tačiau jis pasiskirsto nevienodai.
Arktinėje ir antarktinėje klimato juostoje susiformuoja aukštas atmosferos slėgis, todėl giedra, mažai kritulių, šalta ištisus metus. Vyrauja šalti ir sausi orai.

Pereinamos klimato juostos:

Subekvatorinėje klimato juostoje vasarą vyrauja karšti ir drėgni, o žiemą, atslinkus atogrąžų oro masėms, - sausi ir šilti.
Subtropinėje klimato juostoje vasarą sausa ir karšta, o žiemą orą atvėsina ir atneša kritulius atslenkančios vidutinių platumų oro masės.
Subarktinę ir subantarktinę klimato juostas vasarą pasiekia oro masės atslenkančios iš vidutinių platumų. Žiemą vyrauja labai šalti ir sausi orai.

Klimatą lemia

Geografinė platuma. Kadangi Žemė yra pasvirusi, ji nevienodai gauna Saulės šviesos ir šilumos. Tai priklauso nuo Saulės spindulių kritimo kampo. Kai Saulė pakilusi aukštai virš horizonto, jos spinduliai krinta statmenai ir jų daugiau pasiekia Žemės paviršių. Kai Saulė žemai, jos spindulių kelias atmosferoje 25 - 30 kartų ilgesnis, ir į Žemę patenka žymiai mažesnis šilumos kiekis. Atogrąžų juostoje vidurdienį Saulės spinduliai krinta į Žemę beveik vertikaliai ištisus metus, todėl ten klimatas karštas ir metų vidutinė temperatūra paprastai būna aukštesnė kaip +20°C. Poliariniuose rajonuose Saulė kelis mėnesius nepasirodo virš horizonto, todėl žiemos ten šaltos, atšiaurios, su dažnomis pūgomis. Vasara trumpa ir vėsi. Tuo metu Saulė nenusileidžia už horizonto kelis mėnesius, tačiau jos spinduliai tarytum praslysta Žemės paviršiumi ir silpnai jį įšildo, be to sniegas ir ledas labai gerai juos atspindi ir dalis spindulių grįžta atgal į atmosferą.
Aukštis virš jūros lygio. Kylant aukštyn, kas 100 metrų temperatūra vidutiniškai nukrinta 0,6°C. Todėl kalnuose klimatas yra šaltesnis ir drėgnesnis nei gretimuose rajonuose. Kildamas aukštyn oras ne tik šaltėja, bet retėja, oro srautai atvėsta, kondensuojasi ir iškrinta krituliai.
Sausumos ir jūrų išsidėstymas. Vandenynas sušyla žymiai lėčiau nei sausuma. Sausuma greitai įšilusi, taip pat greitai tą šilumą ir išspinduliuoja. Tuo tarpu vandenynas šilumą atiduoda labai pamažu. Be to, jūrų pakrantėse dažniausiai drėgniau negu žemynų vidinėse dalyse. Todėl pakrančių teritorijose žiema palyginti šilta ir drėgna. Tolstant nuo vandenyno, žiema darosi vis šaltesnė ir sausesnė, nes įšilusių virš vandenyno oro masių įtaka silpnėja. Tačiau vasarą sausuma būna šiltesnė už vandenyną, todėl pakrančių miestuose vasara vėsesnė, o miestuose, nutolusiuose nuo vandenyno, šiltesnė.
Vandenynų srovės. Jos veikia jūros ar vandenyno temperatūros režimą, t.y. šildo arba šaldo aplinkinius rajonus. Virš šiltųjų srovių susidaro debesys, dažnai lyja lietus, o šaltosios priešingai - neleidžia jiems susidaryti.
Sausumos paviršius. Didžiausią įtaka turi kalvotas ar kalnuotas paviršius. Jeigu keliaudama oro masė sutinka kliūtį, pvz. kalną, jos priverstos kilti į viršų, todėl išsausėja (lyja lietus) ir į žemyno gilumą atslenka jau pakitę - sausos. Todėl didžiausias kritulių kiekis iškrinta priešvėjiniuose kalnų šlaituose. Pavyzdžiui, Himalajų kalnai beveik visiškai nepraleidžia į šiaurę keliaujančių drėgnų oro masių iš Indijos vandenyno. Todėl pietiniuose šių kalnų šlaituose per metus iškrinta daugiau kaip 3000 mm kritulių. Piečiau esančiame Šilongo plokščiakalnyje iškrenta iki 15 000 mm kritulių, o kai kuriais metais - iki 23 000 mm. Lygus paviršius sudaro sąlygas drėgnoms oro masėms nukeliauti toli į žemyną.
Vyraujantys vėjai. Vėjai perneša orą iš vienų platumų į kitas, iš vandenynų į žemynus ir atvirkščiai. Atnešama oro masė priklauso nuo vietovės, virš kurios ji susidarė.
Klimatas, kuriam būdinga šilta žiema ir vėsi vasara, nedidelė metinė temperatūrų amplitudė ir daug kritulių, vadinamas jūriniu klimatu.

Klimato sąlygos Lietuvoje

Svarbiausios Lietuvos klimato savybės priklauso nuo teritorijos geografinės padėties. Lietuva yra vidutinio klimato juostos šiaurinėje dalyje. Teritorijos nuotolis nuo pusiaujo (6100 km) ir šiaurės ašigalio (3900 km) lemia bendrosios Saulės spinduliuotės prietaką: per metus Lietuva jos gauna vidutiniškai 3600 MJ/m2 (pusiaujo sritys – 6000–8000 MJ/m2 ). Antras globalinis veiksnys – vidutinėse platumose vyraujanti vakarų oro masių pernaša, apimanti visą troposferą ir dalį stratosferos. Lietuvos klimato bruožai dar priklauso ir nuo žemynų, vandenynų ir jūrų išsidėstymo, nuo reljefo absoliučiojo aukščio, dirvožemio savybių ir augalinės dangos. Į vakarus nuo Lietuvos plyti Baltijos jūros bei Atlanto vandenyno akvatorijos ir tik nedideli sausumos plotai – Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasaliai su salomis. Į rytus kelis tūkstančius kilometrų tęsiasi Eurazijos žemynas. Todėl Lietuvos teritorijoje, nors tai ir pajūrio kraštas, klimatas nėra tipiškas jūrinis. Per metus į Lietuvą jūrinės ir žemyninės kilmės oro masių atslenka beveik po lygiai. Lietuvos teritorijoje, einant iš vakarų į rytus, klimatas darosi vis labiau žemyninis: didėja metinė ir paros temperatūros amplitudė. Žiemos darosi šaltesnės, ilgiau išsilaiko sniego danga, oras sausėja. Todėl, pavyzdžiui, vidutinė sausio mėn. oro temperatūra Rytų Lietuvoje – apie –5 °C, o pajūryje – tik –1,4 °C.
Lietuvos klimatas apibūdinamas kaip vidutiniškai šaltas, su snieginga žiema. Kritulių iškrinta nemažai visais metų laikais, gausesni jie šiltuoju laikotarpiu. Toks klimatas būdingas vidurinei Rytų Europos daliai. Vakarinio Lietuvos pakraščio klimatas nusakomas kaip vidutiniškai šiltas, nes vidutinė šalčiausio mėnesio oro temperatūra čia aukštesnė už –3 °C. Šis klimato tipas vyrauja Vakarų Europoje. Kai kurie dabartinio Lietuvos klimato rodikliai pateikti lentelėje.
Pavyzdžiui, Saulės aukštis virš horizonto Kauno platumoje kinta 47° intervalu. Didžiausias jis birželio 22 (58,5°), mažiausias – gruodžio 22 (11,5°). Daugiausiai saulėtų valandų būna gegužės–rugpjūčio mėn. (po 230–270 val.), o mažiausiai – lapkritį–sausį (po 30–45 val.). Lapkritį–sausį daugiausia apsiniaukusių dienų (vidutiniškai po 17–23 dienas per mėn.), o vasarą tokių dienų būna tik 5–10 per mėnesį.
Šilčiausiasmėnuo – liepa (pajūryje – rugpjūtis), šalčiausias – sausis (pajūryje – vasaris). Vidutinė maksimali temperatūra (šilčiausių dienos valandų temperatūra) net tris mėnesius – birželį, liepą ir rugpjūtį – aukštesnė negu 20 °C (pajūryje – tik liepą ir rugpjūtį). Vidutinė minimali oro temperatūra (šalčiausio laiko temperatūra) balandį–spalį yra teigiama (pajūryje – iki lapkričio pabaigos), kitu metų laiku – neigiama. Absoliutus oro temperatūros maksimumas 37,5 °C užregistruotas Zarasuose 1994 07 30, absoliutus minimumas – 42,9 °C Utenoje 1956 02 01.
Šiltuoju metų laikotarpiu (balandį–spalį) iškrinta 60–65 % metinio kritulių kiekio. Vasarą kasmet pasitaiko labai smarkių liūčių, kai per parą iškrinta net 30 mm ir daugiau kritulių. 14–26 dienų per metus siaučia pūgos. Bendra jų trukmė siekia vidutiniškai 90–180 valandų per metus. Yra buvę žiemų, kai pūgos siautėjo net 40 dienų, o Žemaičių aukštumoje – net 55 dienas per metus. Itin stipri ir pavojinga pūga siautė 1982 01 06. Tada vėjo greitis gūsiuose siekė net 20 m/s, o temperatūra nukrito iki –16 °C.
Vidutinis santykinis paros oro drėgnumas per metus kinta 15 % intervalu: mažiausias būna gegužę (vidutiniškai 66–77 %), didžiausias – spalį–vasarį (81–91 %). Vasaros dienomis santykinis oro drėgnumas daug mažesnis negu naktį: popietinėmis valandomis jis sumažėja iki 55–60 %, naktį vėl pakyla iki 85–95 %.
Dažnas reiškinys – rūkas. Žemaičių aukštumoje ir Baltijos kalvyno aukštumose per metus būna atitinkamai 90–105 ir 60–80 rūkuotų dienų, kitur – 40–50. Dažniausiai ir ilgiausiai rūkai tvyro rugsėjį–kovą. Upių slėniuose ir virš ežerų rudens naktimis, kai oras virš vandens labai atvėsta, dažnai susidaro garavimo rūkai. Jie paprastai laikosi tik virš vandens ir gretimose šlapiose pievose. Giedromis ramiomis naktimis gali susidaryti šlaitų ir slėnių rūkai.
Stipriausi vėjai pučia lapkritį–sausį (pajūryje – 6–7 m/s, kitur – 3–5 m/s), o silpniausi – gegužės–rugsėjo mėn. (pajūryje – 4–5 m/s, kitur – 2–3 m/s). Kartais pasitaiko pavojingų, stipresnių kaip 15 m/s vėjų: pajūryje tokių dienų būna vidutiniškai 40–50 (kai kuriais metais net 70), kitur – 10–30. Vidutiniškai kartą per 20 metų vėjo greitis pajūryje gali sustiprėti iki 26–29 m/s, o kartą per 30 metų – net 30 m/s ir daugiau. Itin stiprūs uraganai pajūryje siautė 1951, 1956, 1967, 1993, 1999, 2005 (vėjo greitis gūsiuose siekė net 35–40 m/s). Tokie vėjai padaro daug žalos, labiausiai jie tikėtini šaltuoju metų laiku. Palankiausios sąlygos vėjui sustiprėti iki pavojingos ribos susidaro iš vakarų atslenkančio stiprėjančio ciklono užnugaryje. Vyraujanti vėjo kryptis per metus keičiasi. Rudenį ir žiemą daugiausia pučia pietvakarių, pietų ir pietryčių vėjai, vasarą dažnesni vakarų ir šiaurės vakarų.
Staigias orų permainas daugiausia lemia slenkantys atmosferos frontai. Per metus jų gali būti net 160–170. Daugiausia frontų, vidutiniškai po 15 per mėn., praslenka spalio–gruodžio mėn., kai būna intensyviausia ciklonų veikla. Žiemą ryškiausi šiltieji frontai. Tada jie atneša apsiniaukusius orus ir kritulius (sniegą, šlapdribą, lietų, lijundrą). Vasarą šie frontai retesni, neryškūs, ir tik kas antras jų sukelia lietų. Šaltieji frontai žiemą atneša ištisinį debesuotumą, sniegą, dažnai ir štorminius vėjus. Šio tipo frontai ryškiausi vasarą: 70 atvejų iškrinta kritulių, 20 % jie būna su perkūnijomis. Atmosferos frontai yra pereinamoji zona, skirianti skirtingos kilmės oro mases. Visoje Lietuvos teritorijoje vyrauja vidutinių platumų oro masės (80 %), arktinės sudaro vidutiniškai 18 %, atogrąžų – tik 2 %. Slenkančių oro masių savybės nuolat kinta, todėl jos gali iš vieno tipo virsti kitu. Pavyzdžiui, vasarą į Lietuvą atslinkusi arktinio oro masė per kelias dienas gali įšilti 10–12 °C ir virsti vidutinių platumų žemyninio oro mase. Konkrečių metų orų sąlygos dėl atmosferos cirkuliacijos ypatumų gali gerokai skirtis nuo vidutinių daugiamečių klimato rodiklių.

< Atgal