Nemoku.lt » Lietuvių kalba

Rikiuoti pagal: Datą, Tipą, Vertinimą, Apimtį
"Šeiniaus "Kuprelis"" - Lietuvių kalba - Rašinys
Įžanga "Kuprelis", parašytas apie 1910m. yra I.Šeiniaus vienas žymiausių parašytų epinių romanų, impresionizmo laikotarpiu. Kūrinio pagrindas yra Kuprelio vienintelės meilės istorija. Ją Kuprelis pasakoja jaunam studentui. Tai jo gyvenimo išpažintis. Pasakotojo santykis su Olesiu yra labai tikroviškas ir surištas. Kuprelio meilė kaimo merginai Gundei - viso pasakojimo centras.. Olesis ir Gundė - buvo pagrindiniai herojai kūrinyje. Olesis kaime pravardžiuojamas Kupreliu, tačiau tai jo visiškai neliūdina. Taip žmonės jį vadina, nes jis mažas būdamas nukrito nuo rugių šalinės, susitrenkė ir tuomet išaugo dvi kupros – vieną krūtinėje, kitą – nugaroje. Olesis, žmonių manymu, niekad nesensta, nesikeičia. Jis visada išlieka toks pat: „Kiek jam metų, niekas nežino, gal penkiasdešimt, gal daugiau, tačiau senas jis neatrodo.“ Kuprelis pats liesas, baltas, dar daugiau baltas veidas būna nuo miltų. Liesą baltumą dar pabrėžia tiesi nosis. Tačiau akys vikrios, gyvos kaip žarijos, tik laksto visur. Kojos jo – ilgos, tiesios, pirštai – sudžiūvę, smailūs. Tačiau jis pats visuomet judrus, tik jo nuotaika dažnai keičiasi. Olesis – daug ką išgyvenęs ir daug patyręs žmogus. Gundė buvo visiškai kitokia negu Olesis. Jie skirėsi kaip diena nuo nakties. Gundė buvo labai graži, protinga. Gundė drąsi, tačiau vėjavaikiška mergina. Neatrodo, kad viliojimas vyro, arba, šnekant dabarties kalba, flirto menas, jai svetimas ir nepažįstamas. Todėl kūrinyje jos vardas siejamas su gundymu, viliojimu. Ji pati pirma tiesia kelius artimesnei pažinčiai:“palydėk mane tamsta.“,“duok tamsta savo ranką“, „..maloniau patamsėje“.
Komentarų (0) Apimtis (2)Išsamiau »
"Jonas Biliunas" - Lietuvių kalba - Rašinys
Jonas Biliūnas (1879-1907) Iki Biliūno literatūroje vyravo epinis pasakojimo būdas. Kurį puosėlėjo Lazdynų Pėdėda, Žemaitė ir kiti autoriai. Šie prozininkai stengėsi aprėpti kuo daugiau socialinių ir moralinių problemų.Jiems rūpėjo sukurti objektyvų tikrovės vaizdą, todėl gausu detalių, fiksuojamas ir regimas ir girdimas pasaulis. Tame pasaulyje veikia teigiami ir neigiami veikėjai, gausu įvykių, dialogai ekspresyvūs, pasakojama 3 asmeniu, nes pasakotojas visažinis. Jonas Biliūnas taip pat realistas, tačiau jo kūryba jau modernesnė. Būtent su juo siejama lietuvių prozos modernėjimo pradžia. Jonas Biliūnas pasirinko intymesnį pasakojimo būdą. Visą dėmesį jis sutelkė ne į išorinį, o į vidinį konfliktą. Tokiu budu atsirado dar viena literatūrinė naujovė psichologizmas, o tai paveikė ir kūrinio kompoziciją: Jonui Biliūnui pakako vieno įvykio, bet jis išplėtė vidinių išgyvenimų skalę, tad jo novelėse gamta vaizduojama saikingai, tik tiek kiek reikia veikėjo jausmų ir nuotaikų pasauliui atskleisti. Pasakojama 1 asmeniu, todėl išnyksta riba tarp pasakotojo ir autoriaus, bet jų sutapatinti negalima. Pasakojimo būdas primena išpažintį, tarsi skaitytojui būtų norima patikėti paslaptį ar išgyvenimą. Intrigos pagrindą dažnai sudaro veikėjo dabarties ir praeities išgyvenimų kontrastas. Ryškus kaltės ir atgailos motyvas. Meniškiausiuose tekstuose siekiama atskleisti ir pasidžiaugti žmogaus sielos tyrumu, šviesa. Nėra moralizuojama ar smerkiama. Paliekama pačiam skaitytojui spresti ir pamastyti. Tai lemia dažniausiai atvira novelių kompozicija (baigiasi daugtaškiu). Jonas Biliūnas prozos žmogus sugeba atjausti, kalba jautriai ir nuoširdžiai, todėl jo novelės lyriškos, alegiškos nuotaikos (begalo liūdna). Stilius nevaizdingas, o emocingas – gausu jausminių epitetų, palyginimų, nutylėjimų. Mintys dėstomos glaustai, iš stilistinių figūrų labai būdingos inversijos, pakartojimai. Jonas Biliūnas gilinasi į žmogaus dvasią, į vidinį pasaulį. Iki Biliūno skriauda buvo siejama su materialiniu praradimu, fizine nuoskauda. O Biliūnas akcentuoja ne nelaimės didumą, o jos gilumą. Svarbiau ne įvykis, o išgyvenimai to įvykio sukelti. Taigi Jonas Biliūnas įtvirtino psichologizmą lietuvių prozoje tęsdamas realizmo tradicijas paženklino mūsų literatūrą naujų kripčių – impresionizmo – simbolizmo – požymiais. (Šių požymių yra „Liūdna pasaka“ lyrinėje įžangoje, apsakyme „Laimės žiburys“).
Komentarų (0) Apimtis (1)Išsamiau »
"Technologijų įtaka jaunimui" - Lietuvių kalba - Kalba
Tema: kultūra Potemė: Jaunimas vis labiau išmano naująsias technologijas (remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais argumentuokite, kokią įtaką gali turėti ši tendencija) Ištrauka: Vystantis technologijoms, kinta ir žmonių bendravimo būdas – socialiniai įgūdžiai transformuojasi. Mes pereiname prie kitokio bendravimo būdo. Anksčiau galbūt reikėdavo susitikti [su draugu], dabar užtenka paskambinti telefonu. Filosofas K.Kirtiklis nemano, kad bendravimas per šiuolaikines technologijas kenkia žmonių santykiams. Jis pasakoja, kad krikščioniškoje kultūroje visada buvo labai svarbus bendravimas veidas į veidą. Vyksta bendravimas kibernetinėje erdvėje. Naujosios technologijos padeda susisiekti su žmonėmis, kurie gali būti kitoje šalyje. Sparčiai populiarėja-mokymasis nuotoliniu būdu. Kai visas užduotis gali atlikti namie, nereikia važiuoti iki mokymo įstaigos, kuri gali būti kitame mieste ar netgi kitoje šalyje. Mergaitės vaikystėje žaisdamos kompiuteriniais žaidimais išmoksta kurti įsivaizduojamas, tobulas lėles. Būdamos paauglės jos nori tapti panašios į jas ir nuvertina savo natūralų grožį. Jaunimą mažiau domina spektakliai, simfoniniai koncertai, operos. Juos labiau domina naujausiomis programomis patobulinta muzika, efektingi, kompiuterinės grafikos filmai. Taigi, kokią įtaką jaunimo kultūrai daro naujosios technologijos? . Dabartinė statistika rodo, kad labiausiai naudojama technologija – mobilieji telefonai. Jie sukelia tam tikrą priklausomybę ir jaunimas nebegali susikoncentruoti, nes telefonas juos išblaško. Pamokų metu jo dėmesys atitraukiamas nuo mokslų, jis negirdi ką kalba mokytojas, nes visas dėmesys būna sutelktas į mobilųjį telefoną. Taip darydami mokiniai išreiškia nepagarbą mokytojams. Internetiniame informacijos tinklapyje rašoma, kad anksčiau, kai nebuvo mobiliųjų, mokinių elgesys buvo daug etiškesnis nei dabar. Teatruose žiūrėdami spektaklį paaugliai dažniausiai specialiai neišjungia telefono, nes kai kuriuos gali apimti nerimas ar baimė, kad jie negalės paskambinti ar atsiliepti, kai jų kas nors ieškos. Spektaklio metu suskambėjus telefonui, jie atsiliepia ir taip rodo nepagarbą sau ir aplinkiniams. Kad išvengti šių problemų vertėtų šiuos įrenginius išjungti arba palikti namie.
Komentarų (0) Apimtis (3)Išsamiau »
"Kalbininko Pietro Umberto Dinio teiginio interpretacija" - Lietuvių kalba - Referatas
Italų kalbininkas Pietras Umbertas Dinis teigia: mokėti svetimą kalbą reiškia pažinti ir kultūrą, suprasti net ir tai, kas nesakoma žodžiais. Kaip suprantate šią mintį? Savo įžvalgas argumentuokite pavyzdžiais. Ištrauka: Mokydamiesi, dirbdami, pramogaudami, bendraudami su kitais ar tyliai galvodami neapsieiname be kalbos. Be jos žmogus neišsiverčia ne vienos dienos, dažnai nuo jos neatitrūksta ir naktį sapnuodamas. Kalba yra neatsiejama nuo žmogiškumo esmės. Dažniausiai apie tai net ne susimąstome. Kalba atrodo tarsi savaime esantis, be didesnių pastangų gaunamas, lyg neturintis ypatingos vertės dalykas. Kalbą suvokiame kaip gebėjimą judėti. Tačiau kalba nėra įgimta. Tai žmonių kūrinys, sukurtas ir nuolatos perkuriamas, keičiamas tol, kol vartojamas. Turbūt kiekvienas pasakytų, kad kalba yra svarbiausia žmonių mastymo ir bendravimo priemonė. Sakoma, kad kalba atveria vartus į pasaulį. Prancūzų rašytojas Stendalis yra pasakęs, kad „Mokėjimas kalbėti yra talentas“. Tai galioja ir gimtajai, ir užsienio kalboms, tačiau ne kiekvienas sugeba išmokti svetimą kalbą. Kalba visada liks bene pati didžiausia vertybė, kuri atspindi ne tik žmogaus esybę, bet ir visą tautos kultūrą. Sunku net patikėti, kad pasaulyje gali būti iš viso 6800 kalbų! Aišku, ne visos jos yra valstybinės ir tik 2261 iš jų turi rašto sistemą. Tačiau vis tiek tai daug, kai pagalvoji, jog pasaulyje valstybių yra tik 204... Kiekviena šalis stengiasi išsaugoti savo gimtąją kalbą, nes tai yra unikalios kultūros įrodymas. Pritariu italų kalbininko Pietro Umberto žodžiams : ,,Mokėti svetimą kalbą reiškia pažinti ir kultūrą, suprasti net ir tai, kas nesakoma žodžiais” ir argumentuosiu, kodėl.
Komentarų (0) Apimtis (2)Išsamiau »
"Vertybės K.Donelaičio poemoje ,,Metai“" - Lietuvių kalba - Rašinys
Vertybės K.Donelaičio poemoje ,,Metai“ Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poema ,,Metai“ yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi jis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K.Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės. Dėl gilaus liaudies gyvenimo pažinimo, dėl lietuvių kalbos, papročių, praeities meilės, dėl užuojautos vargstančiai liaudžiai ir atviro pasmerkimo jų skriaudėjams – ponams, ,,Metuose“ jaučiama meilė būrui, jo aplinkai, gamtai. Autorius būrai taip žavisi todėl, kad jie darbui jaučia didelę pagarbą ir meilę. Į darbą būrai skubėdavo net nespėję pavalgyti ar tinkamai apsirengti, kad tik suspėtų, visuomet būtų laiku. Visus darbus nudirbdavo sąžiningai, atsakingai, plušo savęs negailėdami. K.Donelaitis taip pabrėžė mėšlavežio temą, norėdamas parodyti, kokie būrai yra ištvermingi ir atsidavę darbui, kaip jie net ir patį purviniausią, bjauriausią darbą sugeba atlikti laiku ir sąžiningai. Taip pat šioje poemoje labai akcentuojamas tikėjimas į Dievą. Būrai tokie darbštūs, sąžiningi, dori ir geri žmonės buvo todėl, jog tikėjo, kad visus darbus, vargus ir džiaugsmus jiems atsiunčia Dievas. Jie melsdavosi, eidavo į bažnyčią, už viską Jam dėkodavo. Štai Selmas net kitus smerkdavo dėl per didelio nutolimo nuo Dievo, mokė juos tikėjimo. Jis net namuose skaitydavo Šventąjį Raštą pasidėjęs ant baltos staltiesės. Nors K.Donelaitis ir užjaučia būrus, tačiau jis nevengia parodyti jų ydų. Girtuoklius, veltėdžius ir tinginius autorius smerkia, nepalaiko. Neigiamus veikėjus net pavadina gyvenimo būdą atitinkančiai vardais: Slunkius – tinginys, kuris kiauras dienas praleidžia miegodamas ir dykinėdamas, Plaučiūnas - girtuoklis, kuris nesigėdija pragerti paskutinius šeimos daiktus. Autorius labai apgailestauja, kad lietuviai pamiršta savo papročius, mėgdžioja svetimtaučius, išsižada savo ,,šaknų“. Taigi svarbia vertybe šioje poemoje yra laikomas patriotiškumas. Jis niekino išeinančius į miestą, ponų tarnais tampančius būrus. Juk svetimų papročių nesivaikantis, savo luomo nepaliekantis ir lietuvių kalbos bei papročių nepamirštantis žmogus bus geras pilietis. K.Donelaitis žavėjosi, kaip paprastas ir vargingas žmogus mato tą nuostabų gamtos grožį, kaip būrai pradėdavo savo dieną su saulelės patekėjimu ir baigdavo jai leidžiantis. Jis labai vertino žmogaus ryšį su gamta, nes juk tai vienas ir tas pats pasaulis. Taigi K.Donelaitį mes gerbiame už tai, jog visame jo veikale vyrauja romi, lietuvio charakterį atitinkanti dvasia, tauri mąstysena, kuri bodisi bet kokia neteisybe ir nedorybe, o aukštiną tyrą tėvynės meilę, Dievo baimingumą ir darbštumą.
Komentarų (0) Išsamiau »
"Ko ir kaip moko K. Donelaitis poemoje „Metai“" - Lietuvių kalba - Rašinys
Ištrauka: Nepaslaptis, kad jau nuo gilios senovės pagrindinis literatūros tikslas buvo žmonių švietimas ir ugdymas. Nors tokie kūriniai buvo aktualūs visais laikais, ypač jų gausėti pradėjo Apšvietos epochos metu ir lietuvių literatūra tikrai neatsiliko. Būtent šiuo laikotarpiu buvo parašyta pirmoji lietuviška grožinė knyga – K. Donelaičio poema ,,Metai’’. Kadangi pats K. Donelaitis buvo kunigas, visą savo gyvenimą paskyręs žmonių lavinimui, todėl nenuostabu, kad ir jo kūrinyje galima įžvelgti gilų didaktiškumą.Iš tiesų, nesunku suprasti, kad visa poema yra lyg vienas pamokslų rinkinys, kurio aktualumas šiandien – nė kiek nemažesnis nei prieš porą šimtų metų. Poemoje daug dėmesio skiriama tautiškumo skatinimui, lietuvybės ir tautinės savimonės pamokymams. Gyvendamas krašte, kurį nuolat veikdavo vokiečių įtaka, K. Donelaitis kasdien galėdavo stebėti vis spartėjančią savotautos germanizaciją. Lietuviai vis dažniau iškeisdavo protėvių puoselėtas tradicijas į nesavą, ,,pramanytą’’ vokiečių kultūrą, o gimtąjį žodį vis dažniau keisdavo svetimšališka kalba. Visa tai stipriai paveikė K. Donelaitį, todėl nenuostabu, kad lietuvybės išsaugojimas yra bene dažniausiai ,,Metuose’’ pasitaikantis didaktinis motyvas.Kūrinyje poetas piktinasi dėl būrų suvokietėjimo, tautinės saviraiškos - rūbų, dainų išsižadėjimo. Jis gailisi senųjų laikų, kai lietuviai didžiuodavosi savo tauta, kai lietuvybė buvo svarbiausia žmonių vertybė: „Ak! Kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės, / Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo / Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, / Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės“. Tautiškumo pamokos poemoje dažniausiai išsakomos tiesioginiais pasakotojo arba veikėjų žodžiais. Puikus pavyzdys – viežlybasis būras Selmas....
Komentarų (1) Apimtis (2)Išsamiau »