Nemoku.lt » Lietuvių kalba

Rikiuoti pagal: Datą, Tipą, Vertinimą, Apimtį
"Ko ir kaip moko K. Donelaitis poemoje „Metai“" - Lietuvių kalba - Rašinys
Ištrauka: Nepaslaptis, kad jau nuo gilios senovės pagrindinis literatūros tikslas buvo žmonių švietimas ir ugdymas. Nors tokie kūriniai buvo aktualūs visais laikais, ypač jų gausėti pradėjo Apšvietos epochos metu ir lietuvių literatūra tikrai neatsiliko. Būtent šiuo laikotarpiu buvo parašyta pirmoji lietuviška grožinė knyga – K. Donelaičio poema ,,Metai’’. Kadangi pats K. Donelaitis buvo kunigas, visą savo gyvenimą paskyręs žmonių lavinimui, todėl nenuostabu, kad ir jo kūrinyje galima įžvelgti gilų didaktiškumą.Iš tiesų, nesunku suprasti, kad visa poema yra lyg vienas pamokslų rinkinys, kurio aktualumas šiandien – nė kiek nemažesnis nei prieš porą šimtų metų. Poemoje daug dėmesio skiriama tautiškumo skatinimui, lietuvybės ir tautinės savimonės pamokymams. Gyvendamas krašte, kurį nuolat veikdavo vokiečių įtaka, K. Donelaitis kasdien galėdavo stebėti vis spartėjančią savotautos germanizaciją. Lietuviai vis dažniau iškeisdavo protėvių puoselėtas tradicijas į nesavą, ,,pramanytą’’ vokiečių kultūrą, o gimtąjį žodį vis dažniau keisdavo svetimšališka kalba. Visa tai stipriai paveikė K. Donelaitį, todėl nenuostabu, kad lietuvybės išsaugojimas yra bene dažniausiai ,,Metuose’’ pasitaikantis didaktinis motyvas.Kūrinyje poetas piktinasi dėl būrų suvokietėjimo, tautinės saviraiškos - rūbų, dainų išsižadėjimo. Jis gailisi senųjų laikų, kai lietuviai didžiuodavosi savo tauta, kai lietuvybė buvo svarbiausia žmonių vertybė: „Ak! Kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės, / Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo / Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, / Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės“. Tautiškumo pamokos poemoje dažniausiai išsakomos tiesioginiais pasakotojo arba veikėjų žodžiais. Puikus pavyzdys – viežlybasis būras Selmas....
Komentarų (1) Apimtis (2)Išsamiau »
"Vertybės K.Donelaičio poemoje ,,Metai“" - Lietuvių kalba - Rašinys
Vertybės K.Donelaičio poemoje ,,Metai“ Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poema ,,Metai“ yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi jis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K.Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės. Dėl gilaus liaudies gyvenimo pažinimo, dėl lietuvių kalbos, papročių, praeities meilės, dėl užuojautos vargstančiai liaudžiai ir atviro pasmerkimo jų skriaudėjams – ponams, ,,Metuose“ jaučiama meilė būrui, jo aplinkai, gamtai. Autorius būrai taip žavisi todėl, kad jie darbui jaučia didelę pagarbą ir meilę. Į darbą būrai skubėdavo net nespėję pavalgyti ar tinkamai apsirengti, kad tik suspėtų, visuomet būtų laiku. Visus darbus nudirbdavo sąžiningai, atsakingai, plušo savęs negailėdami. K.Donelaitis taip pabrėžė mėšlavežio temą, norėdamas parodyti, kokie būrai yra ištvermingi ir atsidavę darbui, kaip jie net ir patį purviniausią, bjauriausią darbą sugeba atlikti laiku ir sąžiningai. Taip pat šioje poemoje labai akcentuojamas tikėjimas į Dievą. Būrai tokie darbštūs, sąžiningi, dori ir geri žmonės buvo todėl, jog tikėjo, kad visus darbus, vargus ir džiaugsmus jiems atsiunčia Dievas. Jie melsdavosi, eidavo į bažnyčią, už viską Jam dėkodavo. Štai Selmas net kitus smerkdavo dėl per didelio nutolimo nuo Dievo, mokė juos tikėjimo. Jis net namuose skaitydavo Šventąjį Raštą pasidėjęs ant baltos staltiesės. Nors K.Donelaitis ir užjaučia būrus, tačiau jis nevengia parodyti jų ydų. Girtuoklius, veltėdžius ir tinginius autorius smerkia, nepalaiko. Neigiamus veikėjus net pavadina gyvenimo būdą atitinkančiai vardais: Slunkius – tinginys, kuris kiauras dienas praleidžia miegodamas ir dykinėdamas, Plaučiūnas - girtuoklis, kuris nesigėdija pragerti paskutinius šeimos daiktus. Autorius labai apgailestauja, kad lietuviai pamiršta savo papročius, mėgdžioja svetimtaučius, išsižada savo ,,šaknų“. Taigi svarbia vertybe šioje poemoje yra laikomas patriotiškumas. Jis niekino išeinančius į miestą, ponų tarnais tampančius būrus. Juk svetimų papročių nesivaikantis, savo luomo nepaliekantis ir lietuvių kalbos bei papročių nepamirštantis žmogus bus geras pilietis. K.Donelaitis žavėjosi, kaip paprastas ir vargingas žmogus mato tą nuostabų gamtos grožį, kaip būrai pradėdavo savo dieną su saulelės patekėjimu ir baigdavo jai leidžiantis. Jis labai vertino žmogaus ryšį su gamta, nes juk tai vienas ir tas pats pasaulis. Taigi K.Donelaitį mes gerbiame už tai, jog visame jo veikale vyrauja romi, lietuvio charakterį atitinkanti dvasia, tauri mąstysena, kuri bodisi bet kokia neteisybe ir nedorybe, o aukštiną tyrą tėvynės meilę, Dievo baimingumą ir darbštumą.
Komentarų (0) Išsamiau »
"Kalbininko Pietro Umberto Dinio teiginio interpretacija" - Lietuvių kalba - Referatas
Italų kalbininkas Pietras Umbertas Dinis teigia: mokėti svetimą kalbą reiškia pažinti ir kultūrą, suprasti net ir tai, kas nesakoma žodžiais. Kaip suprantate šią mintį? Savo įžvalgas argumentuokite pavyzdžiais. Ištrauka: Mokydamiesi, dirbdami, pramogaudami, bendraudami su kitais ar tyliai galvodami neapsieiname be kalbos. Be jos žmogus neišsiverčia ne vienos dienos, dažnai nuo jos neatitrūksta ir naktį sapnuodamas. Kalba yra neatsiejama nuo žmogiškumo esmės. Dažniausiai apie tai net ne susimąstome. Kalba atrodo tarsi savaime esantis, be didesnių pastangų gaunamas, lyg neturintis ypatingos vertės dalykas. Kalbą suvokiame kaip gebėjimą judėti. Tačiau kalba nėra įgimta. Tai žmonių kūrinys, sukurtas ir nuolatos perkuriamas, keičiamas tol, kol vartojamas. Turbūt kiekvienas pasakytų, kad kalba yra svarbiausia žmonių mastymo ir bendravimo priemonė. Sakoma, kad kalba atveria vartus į pasaulį. Prancūzų rašytojas Stendalis yra pasakęs, kad „Mokėjimas kalbėti yra talentas“. Tai galioja ir gimtajai, ir užsienio kalboms, tačiau ne kiekvienas sugeba išmokti svetimą kalbą. Kalba visada liks bene pati didžiausia vertybė, kuri atspindi ne tik žmogaus esybę, bet ir visą tautos kultūrą. Sunku net patikėti, kad pasaulyje gali būti iš viso 6800 kalbų! Aišku, ne visos jos yra valstybinės ir tik 2261 iš jų turi rašto sistemą. Tačiau vis tiek tai daug, kai pagalvoji, jog pasaulyje valstybių yra tik 204... Kiekviena šalis stengiasi išsaugoti savo gimtąją kalbą, nes tai yra unikalios kultūros įrodymas. Pritariu italų kalbininko Pietro Umberto žodžiams : ,,Mokėti svetimą kalbą reiškia pažinti ir kultūrą, suprasti net ir tai, kas nesakoma žodžiais” ir argumentuosiu, kodėl.
Komentarų (0) Apimtis (2)Išsamiau »
"Technologijų įtaka jaunimui" - Lietuvių kalba - Kalba
Tema: kultūra Potemė: Jaunimas vis labiau išmano naująsias technologijas (remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais argumentuokite, kokią įtaką gali turėti ši tendencija) Ištrauka: Vystantis technologijoms, kinta ir žmonių bendravimo būdas – socialiniai įgūdžiai transformuojasi. Mes pereiname prie kitokio bendravimo būdo. Anksčiau galbūt reikėdavo susitikti [su draugu], dabar užtenka paskambinti telefonu. Filosofas K.Kirtiklis nemano, kad bendravimas per šiuolaikines technologijas kenkia žmonių santykiams. Jis pasakoja, kad krikščioniškoje kultūroje visada buvo labai svarbus bendravimas veidas į veidą. Vyksta bendravimas kibernetinėje erdvėje. Naujosios technologijos padeda susisiekti su žmonėmis, kurie gali būti kitoje šalyje. Sparčiai populiarėja-mokymasis nuotoliniu būdu. Kai visas užduotis gali atlikti namie, nereikia važiuoti iki mokymo įstaigos, kuri gali būti kitame mieste ar netgi kitoje šalyje. Mergaitės vaikystėje žaisdamos kompiuteriniais žaidimais išmoksta kurti įsivaizduojamas, tobulas lėles. Būdamos paauglės jos nori tapti panašios į jas ir nuvertina savo natūralų grožį. Jaunimą mažiau domina spektakliai, simfoniniai koncertai, operos. Juos labiau domina naujausiomis programomis patobulinta muzika, efektingi, kompiuterinės grafikos filmai. Taigi, kokią įtaką jaunimo kultūrai daro naujosios technologijos? . Dabartinė statistika rodo, kad labiausiai naudojama technologija – mobilieji telefonai. Jie sukelia tam tikrą priklausomybę ir jaunimas nebegali susikoncentruoti, nes telefonas juos išblaško. Pamokų metu jo dėmesys atitraukiamas nuo mokslų, jis negirdi ką kalba mokytojas, nes visas dėmesys būna sutelktas į mobilųjį telefoną. Taip darydami mokiniai išreiškia nepagarbą mokytojams. Internetiniame informacijos tinklapyje rašoma, kad anksčiau, kai nebuvo mobiliųjų, mokinių elgesys buvo daug etiškesnis nei dabar. Teatruose žiūrėdami spektaklį paaugliai dažniausiai specialiai neišjungia telefono, nes kai kuriuos gali apimti nerimas ar baimė, kad jie negalės paskambinti ar atsiliepti, kai jų kas nors ieškos. Spektaklio metu suskambėjus telefonui, jie atsiliepia ir taip rodo nepagarbą sau ir aplinkiniams. Kad išvengti šių problemų vertėtų šiuos įrenginius išjungti arba palikti namie.
Komentarų (0) Apimtis (3)Išsamiau »
"Jonas Biliunas" - Lietuvių kalba - Rašinys
Jonas Biliūnas (1879-1907) Iki Biliūno literatūroje vyravo epinis pasakojimo būdas. Kurį puosėlėjo Lazdynų Pėdėda, Žemaitė ir kiti autoriai. Šie prozininkai stengėsi aprėpti kuo daugiau socialinių ir moralinių problemų.Jiems rūpėjo sukurti objektyvų tikrovės vaizdą, todėl gausu detalių, fiksuojamas ir regimas ir girdimas pasaulis. Tame pasaulyje veikia teigiami ir neigiami veikėjai, gausu įvykių, dialogai ekspresyvūs, pasakojama 3 asmeniu, nes pasakotojas visažinis. Jonas Biliūnas taip pat realistas, tačiau jo kūryba jau modernesnė. Būtent su juo siejama lietuvių prozos modernėjimo pradžia. Jonas Biliūnas pasirinko intymesnį pasakojimo būdą. Visą dėmesį jis sutelkė ne į išorinį, o į vidinį konfliktą. Tokiu budu atsirado dar viena literatūrinė naujovė psichologizmas, o tai paveikė ir kūrinio kompoziciją: Jonui Biliūnui pakako vieno įvykio, bet jis išplėtė vidinių išgyvenimų skalę, tad jo novelėse gamta vaizduojama saikingai, tik tiek kiek reikia veikėjo jausmų ir nuotaikų pasauliui atskleisti. Pasakojama 1 asmeniu, todėl išnyksta riba tarp pasakotojo ir autoriaus, bet jų sutapatinti negalima. Pasakojimo būdas primena išpažintį, tarsi skaitytojui būtų norima patikėti paslaptį ar išgyvenimą. Intrigos pagrindą dažnai sudaro veikėjo dabarties ir praeities išgyvenimų kontrastas. Ryškus kaltės ir atgailos motyvas. Meniškiausiuose tekstuose siekiama atskleisti ir pasidžiaugti žmogaus sielos tyrumu, šviesa. Nėra moralizuojama ar smerkiama. Paliekama pačiam skaitytojui spresti ir pamastyti. Tai lemia dažniausiai atvira novelių kompozicija (baigiasi daugtaškiu). Jonas Biliūnas prozos žmogus sugeba atjausti, kalba jautriai ir nuoširdžiai, todėl jo novelės lyriškos, alegiškos nuotaikos (begalo liūdna). Stilius nevaizdingas, o emocingas – gausu jausminių epitetų, palyginimų, nutylėjimų. Mintys dėstomos glaustai, iš stilistinių figūrų labai būdingos inversijos, pakartojimai. Jonas Biliūnas gilinasi į žmogaus dvasią, į vidinį pasaulį. Iki Biliūno skriauda buvo siejama su materialiniu praradimu, fizine nuoskauda. O Biliūnas akcentuoja ne nelaimės didumą, o jos gilumą. Svarbiau ne įvykis, o išgyvenimai to įvykio sukelti. Taigi Jonas Biliūnas įtvirtino psichologizmą lietuvių prozoje tęsdamas realizmo tradicijas paženklino mūsų literatūrą naujų kripčių – impresionizmo – simbolizmo – požymiais. (Šių požymių yra „Liūdna pasaka“ lyrinėje įžangoje, apsakyme „Laimės žiburys“).
Komentarų (0) Apimtis (1)Išsamiau »
"Šeiniaus "Kuprelis"" - Lietuvių kalba - Rašinys
Įžanga "Kuprelis", parašytas apie 1910m. yra I.Šeiniaus vienas žymiausių parašytų epinių romanų, impresionizmo laikotarpiu. Kūrinio pagrindas yra Kuprelio vienintelės meilės istorija. Ją Kuprelis pasakoja jaunam studentui. Tai jo gyvenimo išpažintis. Pasakotojo santykis su Olesiu yra labai tikroviškas ir surištas. Kuprelio meilė kaimo merginai Gundei - viso pasakojimo centras.. Olesis ir Gundė - buvo pagrindiniai herojai kūrinyje. Olesis kaime pravardžiuojamas Kupreliu, tačiau tai jo visiškai neliūdina. Taip žmonės jį vadina, nes jis mažas būdamas nukrito nuo rugių šalinės, susitrenkė ir tuomet išaugo dvi kupros – vieną krūtinėje, kitą – nugaroje. Olesis, žmonių manymu, niekad nesensta, nesikeičia. Jis visada išlieka toks pat: „Kiek jam metų, niekas nežino, gal penkiasdešimt, gal daugiau, tačiau senas jis neatrodo.“ Kuprelis pats liesas, baltas, dar daugiau baltas veidas būna nuo miltų. Liesą baltumą dar pabrėžia tiesi nosis. Tačiau akys vikrios, gyvos kaip žarijos, tik laksto visur. Kojos jo – ilgos, tiesios, pirštai – sudžiūvę, smailūs. Tačiau jis pats visuomet judrus, tik jo nuotaika dažnai keičiasi. Olesis – daug ką išgyvenęs ir daug patyręs žmogus. Gundė buvo visiškai kitokia negu Olesis. Jie skirėsi kaip diena nuo nakties. Gundė buvo labai graži, protinga. Gundė drąsi, tačiau vėjavaikiška mergina. Neatrodo, kad viliojimas vyro, arba, šnekant dabarties kalba, flirto menas, jai svetimas ir nepažįstamas. Todėl kūrinyje jos vardas siejamas su gundymu, viliojimu. Ji pati pirma tiesia kelius artimesnei pažinčiai:“palydėk mane tamsta.“,“duok tamsta savo ranką“, „..maloniau patamsėje“.
Komentarų (0) Apimtis (2)Išsamiau »
"Stiprios asmenybės V. Krėvės dramoje" - Lietuvių kalba - Rašinys
Įžanga: Stiprios asmenybės V. Krėvės dramoje Viena ryškiausių XX a. dramų yra drama „Skirgaila“, kurioje susipynė konfliktas, nuolat stiprėjanti įtampa, draminis veiksmas, tragiška situacija. „Skirgailoje“ labai daug įvairių veikėjų, kurie pasižymi spalvingais charakteriais. "Skirgaila" - tai keturių dalių istorinė drama iš senovės lietuvių gyvenimo, vaizduojanti XIV a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines ir religines problemas. Lietuva – jau pakrikštyta valstybė, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai bei prievarta laikoma Lydos kunigaikštytė. Toks veikėjų „susigrūdimas“ į vieną vietą sukelia trintį, kuri vėliau yra dramos veiksmo ir jos konflikto šaltinis. Svarbiausias dramos veikėjas yra Skirgaila – valdovas. Skirgaila turi didelį tikslą – kovoti už Lietuvos suverenumą. Tai dvilypė asmenybė, politinių aplinkybių priversta griebtis klastos, tačiau kartu ir pagonių riteris, visada norintis likti tiesus. Skirgaila tuo pačiu ir tragiškas personažas, nes, norėdamas žmonėms gero, nežino, kaip to siekti. Jis nori būti švelnus, trokšta meilės ir laimės, bet, matydamas kitų politinį aklumą, darosi piktas ir žiaurus. Skirgailos dvilypumas yra akivaizdus. Protas jam kalba, kad reikia prisitaikyti prie naujų istorinių aplinkybių, nes kitaip Lietuva bus sutrypta ir sunaikinta. O širdis – išlikti ištikimam seniesiems dievams. Naujoji religija yra žiauri, dėl jos kyla daug konfliktų, Skirgailai daug mielesni galingieji senovės dievai. Tai širdies balsas. Valdovas viskuo abejoja, viską kritiškai vertina, jam reikia atramos – žmogaus, kuris neabejotų. Todėl širdyje jis simpatizuoja Stardui. Stardas - griežtasis valdovo oponentas, nepripažįstantis jokių kompromisų. Jis provokuoja Skirgailą, apeliuodamas į jo galybę „panorėk... ir vėl atgims... senovės gadynė“ ir kanklių stygų balsais bandydamas pažadinti kunigaikščio ryžtą. Nesulaukęs atsako, meta paskutinį argumentą – gundo garbe: „ ...mes, vaidilos, pakrikę visam krašte išgarsinsim tavo vardą“. Stardas visoje dramoje figūruoja kaip konfliktiška asmenybė, visą laiką besistengianti „pažadinti“ miegančius kunigaikštį bei jo patarėjus – bajorus. Mirdamas Stardas yra pakrikštijamas Jono Skarbeko prieš savo valią. Vaidilos mirtis labai paveikia Skirgailą, o žinia apie jo krikštą palaužia valdovo pasitikėjimą žmonėmis.
Komentarų (1) Apimtis (2)Išsamiau »
"Humanistinės Jono Biliūno idėjos" - Lietuvių kalba - Rašinys
Ištrauka: Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Svarbiausios humanizmo idėjos – žmogaus vertingumo pripažinimas, tikėjimas jo jėgomis ir protu – lydėjo žmoniją nuo seniausių laikų. Humanistinės minties pradmenys aptinkami jau antikos mąstytojų palikime. Renesanso epochoje humanizmui buvo skiriama labai daug dėmesio. Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų. Jie tikėjo žmogaus genijumi, jo proto ir vaizduotės galia, gynė laisvą asmenybę. Žymūs Renesanso epochos rašytojai – Petrarka, Servantesas, Šekspyras tikėjo žmogumi, matė jo gėrio siekimą. „Tauri žmogaus dvasia pati savaime vis vien tiesos ir gėrio sieks",- rašė Gėtė, Švietimo amžiuje. Stiprūs išgyvenimai ir susižavėjimas autoritetais gimdė šių menininkų kūryboje humanizmą. Lietuvių literatūroje humanistines vertybes atskleidęs rašytojas buvo Jonas Biliūnas. Jis - pirmasis prozininkas suglaudęs išsišakojusį lietuvių pasakojimą į europietiškos novelės formą. ,,J.Biliūnas į lietuvių literatūrą įnešė naują srovę, jis pirmasis lietuviams parodė, kas yra dailioji literatūra“, - rašė K. Jasiukaitis. XIX – XXa. gyvenęs rašytojas buvo demokratinių nuostatų idealistas: jei gerbi savo įsitikinimus, privalai laikytis ,,principo niekados nevaržyti žmogaus jausmų ir sąžinės, kokie jie nebūtų“. J.Biliūno kūriniuose humanizmas yra labai gilus. Dažnai jo kūriniai turi galią pažadinti žmogiškumą. Perskaičius jo kūrybą nekyla abejonių kaip turi elgtis žmogus. Savitas blogio supratimas, naujai traktuojamos dvasinės vertybės, o ypač jų stoka gyvenime suteikė Jono Biliūno kūriniams nepakartojamų bruožų: greit užmiršt padarytą skriaudą, į blogą atsakyt geru, atlaidžiai dovanoti savo priešams. Tai aukščiausios krikčioniškosios moralės normos, tai tikras humanizmas, kurio apstu rašytojo apsakymuose. Žymiomis novelėmis ,,Kliudžiau“, ,,Brisiaus galas“ autorius parodo, kiek yra reikšmingas humanizmas, koks dvasingas ir geras turi būti žmogus. J.Biliūnas savo brandžiuose kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų. Tačiau nesiėmė pirštu prikišamai nurodyti tos skriaudos priežasčių, įvardinti kaltininkų ir čia pat atstatyti teisingumą. Jam rūpi pati skriaudos situacija – nesibaigianti ir nepakeičiama. Ją galima tik atjausti ir iškentėti, o ne išaiškinti ir išspręsti. ,,Kai pasakojimas novelėse subjektyvėja, kai atidžiau įsižiūrima į žmogaus poelgius, jų priežastis, kai plačiau aptariamas vidinis žmogaus pasaulis, nusitrina ribos tarp teigiamų ir neigiamų veikėjų”. [Žukas 2001, 90]. Novelėje „Lazda“ esti panaši potekstė, kaip ir kūrinyje „Ubagas“. Tėvas, novelės veikėjas, patiria smurtą, paniekinimą, bet kilniadvasiškai atleidžia savo skriaudėjui, tai rodo pasakymas: „ Tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvę primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo...“. Jis ne tik atleidžia savo skriaudėjui, bet ir priima gyventi tą patį dvaro prievaizdą, kuris mušė jį lazda. J.Biliūno kūriniuose svarbu pasigailėti ir padėti silpnesniam, nesvarbu ką jis bebūtų pridirbęs blogo ir pikto. ,,Neskubėk teisti, pasistenk suprasti ir atleisti,” – teigė J. Biliūnas.
Komentarų (1) Apimtis (3)Išsamiau »
"Komiksai-svarbi kulturos forma. " - Lietuvių kalba - Kalba
Tema: kultūra Potemė: Komiksai – svarbi kultūros forma. Argumentuotai pritarkite šiai minčiai arba ją paneikite.
Komentarų (0) Apimtis (2)Išsamiau »
"Žmogus - gamtos draugas ar priešas?" - Lietuvių kalba - Interpretacija
Ištrauka: Gamta apima visą mus supantį materialų pasaulį, visa, kas yra natūralu, nepaliesta žmogaus, kas gyva egzistuoja aplink mus. Žmogus - tai tik nedidelė būtybė prieš gamtos begalybę bei jos jėgą ir net savo nuostabiausiomis svajomis, darbais ir išradimais žmogus negali sukurti ko nors puikesnio už gamtą. Tačiau laikai keičiasi, ir anksčiau žmogų bauginusi gamta ima pati jo bijoti. Kaip dabar galėtume pavadinti žmogų - gamtos draugu ar jos priešu? Priešas, mano nuomone, tinkamesnis pavadinimas. Dabartinė suardyta gamtos pusiausvyra stipriai pakeitė žmogų. Romualdo Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu“ nagrinėjama žmonijos praeitis, kuri palyginama su negailestinga dabartimi. Autorius skiria dvi erdves - senojo kaimo ir naujosios gyvenvietės. Pagrindinė apysakos veikėja Kairienė yra tarsi tarpininkė tarp šių dviejų pasaulių. Palikusi savo ramius, jaukius, mielus namus kaime, ji išeiną į pilką, niūrų, grėsmingą miestą. Ši kelionė simbolizuoja senojo, normalaus, natūralaus pasaulio nykimą, santykių tarp tų, kurie gyvena Žemėje, pažeidimą, ryšio su viskuo, kas buvo, praradimą. Iš tiesų šiuolaikinis žmogus nebejaučia tokio stipraus ir glaudaus ryšio su gamta, koks jis buvo kadaise. Jis nebesaugo, nebeįvertina gamtos taip, kaip ją vertino senoliai.
Komentarų (0) Išsamiau »
"Avangardizmas" - Lietuvių kalba - Prezentacija
Komentarų (0) Apimtis (18)Išsamiau »
"Kai aš gulėjau mirties patale" - Lietuvių kalba - Prezentacija
Turinys: Viljamas Folkneris Gyvenimo faktai „Kai aš gulėjau mirties patale “ 1930 m. Pavadinimo reikšmė Apie kūrini Tema Veikėjai Vertybės Kūrinio aktualumas
Komentarų (0) Apimtis (16)Išsamiau »
"Literatūros srovės ir autoriai" - Lietuvių kalba - Konspektas
LITERATŪROS SROVĖS: ANTIKA VIDURAMŽIAI RENESANSAS BAROKAS KLASICIZMAS ŠVIETIMO EPOCHA RACIONALUSIS LAIKOTARPIS ŠVIETIMO EPOCHA SENTIMENTALIZMAS ROMANTIZMAS REALIZMAS IMPRESIONIZMAS SIMBOLIZMAS NEOROMANTIZMAS EKSPRESIONIZMAS FUTURIZMAS SIURREALIZMAS EGZISTENCIALIZMAS AUTORIAI Kristijonas Donelaitis Maironis Šatrijos Ragana Vaižgantas Jonas Biliūnas Vincas Krėvė Vincas Mykolaitis-Putinas Salomėja Nėris Henrikas Radauskas Antanas Vaičiulaitis Balys Sruoga Antanas Škėma Justinas Marcinkevičius Juozas Aputis Romualdas Granauskas Vanda Juknaitė Saulius Šaltenis Bitė Vilimaitė Sigitas Geda Marcelijus Martinaitis Nijolė Miliauskaitė Judita Vaičiūnaitė Tomas Venclova Ištrauka: Žymiausias graikų rašytojas Homeras. Tai išmintingas aklas dainius. Jis sukūrė du epus: Iliadą ir Odisėją, kurie parašyti Trojos karo motyvais. Graikų drama atsiradoVIa iš dievo Dioniso švenčių apeigų. Išvertus tragediją į lietuvių kalbą – reiškia “ožių daina“. Komedija kilo iš švenčių, eisenų, dainuškų. Aischilas vadinamas tragedijos tėvu. Jis parašė apie 90 tragedijų iš kurių išliko 7. Žymiausia – „Prikaltasis Prometėjas“. Sofoklis – žymiausias tragikas. Jis parašė 120, iš kurių išliko 7. Žymiausios – tai „Karalius Edipas“, „Antigonė“. Romėnų literatūra. Ji jungė Graikijos ir Europos literatūras. Iš romėnų literatūros buvo perimti žanrai ir siužetai. Vergilijus – žymiausias romėnų rašytojas. Jis rašė lėtai, todėl paliko 3 kūrinius iš kurių svarbiausias „Eneida“. Antikinės literatūros motyvai lietuvių literatūroje ir poezijoje. Lietuvių poetai antikoje ieško grožio ir heroizmo. Pavasario gyvybingųjų galių pertekliui, žaliavimui ir žydėjimui apsakyti B. Brazdžionis randa jauno, tobulo ir gražaus dievo Apolono vaizdą. H. Radauskas taip pat pasiteikia antikos dievų įvaizdį. J. Degutytė antikos motyvais parašytus eilėraščius sudėjo į „Baltąjį ciklą“. Heroizmo tąsą pabrėžia V. Mykolaitis – Putinas poemoje „Prometėjas“. J. Marcinkevičiaus dramos „Heroica arba Prometėjo pasmerkimas“ veikėjai yra ne dievai, o žmonės. Justinas Marcinkevičius Biografija Poetas, dramaturgas, prozininkas Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. Važatkiemyje (Prienų r.), valstiečių šeimoje. 1954 m. baigė Vilniaus universitete lituanistikos studijas. Dirbo redakcijose, Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Gyvena Vilniuje. Daugelio premijų laureatas. Į literatūrą atėjo šeštojo dešimtmečio viduryje. Tuomet buvo susijęs su oficialiai sovietinės valdžios palaikoma literatūra, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje ėmė tolti nuo oficialiosios komunistinės ideologijos, tapo vienu iš aktyvių tautinės idėjos puoselėtojų ir gynėjų. Savo kūryba, viešais pasisakymais Just. Marcinkevičius Lietuvoje yra išsikovojęs aukštą moralinį autoritetą. Svarbiausi kūriniai: poezijos rinkimai „Liepsnojantis krūmas" (1968), „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas" (1978), poemos „Donelaitis" (1964), „Pažinimo medis" (1979), draminė trilogija „Mindaugas" (1968), „Mažvydas" (1977), „Katedra" (1971), esė knyga „Dienoraštis be datų" (1981). Kūrybos bruožai Drama l. Draminėje trilogijoje „Mindaugas" (1968), „Mažvydas" (1977), „Katedra" (1971) kalbama apie visiems laikams aktualias problemas: koks yra pareigos ir asmenybės laisvės santykis, ar visada tikslas pateisina priemones. Šioje trilogijoje poetas norėjo parodyti, per kokį vargą ir skausmą atsirado pagrindinės lietuvių nacionalinio gyvenimo formos: valstybė, raštas, menas. 2. Poetinės dramos „Mindaugas" siužetą sudaro Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo gyvenimo istorija: kova dėl valdžios, nelaiminga meilė, karūnavimas ir pagaliau mirtis nuo saviškių sąmokslininkų rankos. Tačiau istoriniai faktai leidžia dramaturgui šiuolaikinio žmogaus akimis pažvelgti į tautos istorijos ir žmogaus egzistencijos klausimus. Veikėjų mintys bei išgyvenimai bene svarbesni už siužeto įvykius. Tai parodo ir abiejų veikalo dalių pavadinimai: I d. - „Meilė ir smurtas", II d. - „Šlovė ir kančia". Dramoje atskleista Mindaugo tragedija - tai valdovo ir žmogaus tragedija. Mindaugas - valdovas, siekiantis bet kokia kaina suvienyti Lietuvą, bet kartu jis gyvas, klystantis, brangiai už viską sumokantis, savo asmeninį gyvenimą norintis turėti žmogus. Just. Marcinkevičius kelia klausimą: ar kilnus tikslas visada pateisina priemones? (Mindaugo kovos su politiniais priešininkais metodus dramoje taikliai nusako jo brolis Dausprungas: „Pakorė, nugalabijo, išvijo."). 3. Antroji trilogijos dalis - trijų dalių giesmė „Mažvydas" - nukelia skaitytoją į XVI amžių, kai atsirado raštija lietuvių kalba. Pagrindinis kūrinio personažas - pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Jo „Katekizmo" žodis turi būti švarus, teisingas, vienijantis, tarnaujantis laisvei. Mažvydą autorius pristato kaip gyvybinių tautos interesų reiškėją, didvyrį ir kankinį. Herojus kenčia dėl to, kad visa, kas, atrodo, galėtų būti laikoma nepajudinamomis vertybėmis - dideli siekimai ir žygdarbiai, staiga susvyruoja, nebetenka pagrindų, nes jis paliko pražūčiai savo mylimąją, nepajėgė išgelbėti sūnaus (beje, tai poeto sukurti, o ne biografiniai faktai). Taigi ir šioje dramoje pagrindine konflikto ašimi lieka žmogaus pareigos, aukojimosi aukštesniems idealams ir jo asmeninio gyvenimo susidūrimas. 4. Just. Marcinkevičiaus dramose, panašiai kaip ir poezijoje, kalbama apie žmogaus įsipareigojimą tėvynei, jos kultūrai, apie kalbos, rašto svarbą, būtinybę juos saugoti, o kartu apie žmogaus meilę, apie jo kaltes ir atgailos galimybę.
Komentarų (0) Apimtis (39)Išsamiau »
"Balio Sruogos biografija ir kūrybos bruozai" - Lietuvių kalba - Prezentacija
Turinys: Balys Sruoga Trumpa biografija „Dievų miškas" - memuarų apie Štuthofo koncentracijos stovyklą knyga Romanas “Dievų miškas” Filmas “Dievų miškas” Išvados
Komentarų (0) Apimtis (27)Išsamiau »
"Kazys Bradūnas" - Lietuvių kalba - Prezentacija
Turinys: Kazys Bradūnas Biografija Apdovanojimai Bibliografija Kūryba Kūrybos bruožai Analizė Šaltiniai
Komentarų (0) Apimtis (19)Išsamiau »
"Lietuvių kalbos konspektas" - Lietuvių kalba - Konspektas
Tai lietuvių kabos konspektas su praktinėmis užduotimis. Turinys: BALYS SRUOGA „Dievų miškas“ HENRIKAS RADAUSKAS. BIOGRAFIJA IR KŪRYBA Teksto suvokimo užduotys. LIETUVIŲ LITERATŪRA Antrojo pasaulinio karo metais VYTAUTAS MAČERNIS BEŽEMIAI Ištrauka iš konspekto: „Dievų miško“ pasirodymas Atsiminimų knyga „Dievų miškas“ buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę bei kultūrinę padėtį. Sruogos kūrinys partijos funkcionieriams kėlė asociacijas su stalininiais Sibiro lageriais, apie kuriuos viešai prabilta tik XX a. pabaigoje. Tačiau „Dievų miškas“ išsiskiria iš visos Sibiro tremtinių literatūros. Atsiribodamas nuo asmeninių išgyvenimų, Sruoga pagrindine koncentracijos stovyklos gyvenimo vaizdavimo priemone renkasi ironiją. „...Aš žvalus ir giliai ironiškas — ne žmonių, su kuriais žūstu, bet viso plačiojo pasaulio atžvilgiu“, — rašo jis laiške iš Štuthofo ir vėliau grįžęs namo šį ironijos žvilgsnį suteikia memuarinės knygos pasakotojui. Memuarai, dokumentika „Dievų miškas“ — dokumentinė knyga apie dvejus metus, pasakotojo išgyventus nacių koncentracijos lageryje. Minimos tikros vietovės, įvykiai, konkretūs sutikti žmonės (pavardės, tautybės), laikomasi įvykių chronologijos (1943-1945 metai). Atsiminimų knygose paprastai pasakojama sava gyvenimo istorija. Sruogos atsiminimai kiek kitokie — jie nuoseklaus siužeto neturi, iš aprašytų įvykių nesudėstoma konkreti pasakotojo gyvenimo istorija. Tik atsiminimų pradžioje ir pabaigoje pasakojama daugiau apie save (suėmimą, kelionę į lagerį, kelionę iš jo), o visa knyga skirta lageriui ir jo gyventojams pavaizduoti. Sruogos atsiminimai — liudijimas ateinančioms kartoms apie nusikaltimus ir žmogaus dehumanizavimą. „Sruogai labiausiai rūpėjo, kaip fašizmas XX amžiaus viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi“ (A.Samulionis). Pasakotojas. Ironiškas pasakojimas „Dievų miške“ pasakojama apie lietuvių inteligentus, kurie pateko į fašistinę koncentracijos stovyklą — mirties lagerį, apibūdinama jos tvarka, prižiūrėtojai esesininkai bei jų pakalikai, kalbama apie kalinius, jų santykius. Aprašoma koncentracijos stovyklos buitis: darbai, bausmės, mityba, apranga. Fragmentišką knygos pasakojimą jungia bendra erdvė (Dievų miškų vadinama vietovė Lenkijoje, kur buvo įkurtas lageris), laikas (nuo 1943 iki 1945 m.) ir pasakotojas — visų įvykių liudininkas.
Komentarų (0) Apimtis (77)Išsamiau »
"Senųjų raštų rašybos ypatumai" - Lietuvių kalba - Prezentacija
Turinys: Pratarmė Raštas Lietuvoje Gramatika Garsai ir raidės Lituanizmai Seniausias lietuviškas tekstas
Komentarų (0) Apimtis (15)Išsamiau »
"Maironis" - Lietuvių kalba - Referatas
Turinys: Poeto svarbumas BIOGRAFIJOS DUOMENYS Svarbiausios gyvenimo, veiklos ir kūrybos datos „PAVASARIO BALSAI" -SVARBIAUSIA MAIRONIO KNYGA PATRIOTINIAI EILĖRAŠČIAI. BENDRUMO IR ATSKIRUMO JUNGTIS „PAVASARIO BALSUOSE". POEMA „JAUNOJI LIETUVA" (1907) Apibendrinimas Kuo monumentalus Maironis? Ištrauka: Poeto svarbumas. Maironis savo kūryboje sujungė etninės lietuvių kultūros (žemdirbių patirties, liaudies kūrybos) ir europinės (krikščioniškosios kultūros) tradicijas, nutiesė tiltą tarp praeities ir savo laiko -19 amžiaus pabaigos ir 20 amžiaus pradžios. Maironio kūryba padėjo formuotis lietuvių tautinei savimonei, skatino laisvės, nepriklausomybės siekius. 100-ųjų Maironio gimimo metinių minėjime poetas V. Mykolaitis-Putinas sakė:“ Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie. Ne savo raštų gausumu, ne tematikos svarumu, ne poetiniu artizmu, o lietuviško žodžio galia ir poveikiu mūsų sąmonei,- žodžio, padėjusio mums rasti save, apsispręsti ir visą amžių pasilikti su savo kraštu, su savo tauta“. Maironio talentas universalus, daug apimantis: jungiantis lyrinį eilėraštį, dainą, poemą, istorinę dramą, vertimus ir apmąstymus apie istoriją ir literatūrą. Maironis reiškėsi kaip poetas, kaip istorikas ir kaip politikas. Rinkinys “Pavasario balsai“ yra svarbiausia knyga lietuvių lyrikos istorijoje, jos pasirodymo metai-1895- reikšminga data. Maironis siekė kūryboje suimti visą Lietuvos patirtį. Iš jo eilėraščių galima atkurti Lietuvos laiką – nuo mito iki istorijos. Eilėraščiuose „Lietuvis ir giria“. „Uosis ir žmogus“ įprasmintas archajinis žmogaus ir medžio ryšys, žmogaus ir medžio sugretinimas. Vėliau atrastume mitinius ( labai senus, kuriais nors požiūriais besikartojančius) vaizdinius, atskleistus baladėje „Jūratė ir Kastytis“. Praeitis herojiška- tai būdinga romantizmui. Dabartis problematiška ir skaudi. Pvz., eilėraštyje „Skausmo balsas“ atsiskleidžia skaudus poeto santykis su nepriklausoma Lietuva. Maironis- etapinis poetas, nes nuo jo galima žvelgti atgal – į Baranauską, Daukantą. Maironis yra perkūręs jų motyvus, sustiprinęs tradiciją. Galima žvelgti ir į priekį - į V. Mykolaitį-Putiną, Justiną Marcinkevičių. Iš Maironio matyti ryšys su rusų literatūra (A. Puškinu, M. Lermontovu, F. Tiutčevu), su lenkų (A. Mickevičiumi, J. Kraševskiu), su vokiečių - pir¬miausia su J. V. Gėte. Svarbiausio Gėtės veikalo „Fausto" - atgarsis jaučiamas Maironio librete „Kame išganymas", taip pat ir atskiruose eilėraščiuose. Literatūros tyrėjas Donatas Sauka yra sakęs, kad „už „Pavasario balsų" plyti visas pasaulinės literatūros vandenynas". Tai reiškia, kad lietuvių literatūra jau gali iš to vandenyno pasisemti ir pati į jį įtekėti. Poeto svarbą labiausiai lemia kūrybos meniškumo lygis ir ke¬liamų problemų gilumas, platumas, ryšiai su kitomis kultūromis, poveikis tolesnei literatūros raidai.
Komentarų (0) Apimtis (21)Išsamiau »
"Lietuvių kalbos etiketas" - Lietuvių kalba - Konspektas
Ištrauka: Žodis etiketas yra prancūzų kilmės (etiquette). Senoji jo reikšmė- tai nustatyta tvarka ir elgesio formos monarchų rūmuose, diplomatų santykiuose. Kintant istorinėms socialinėms sąlygoms, pakito ir etiketo reikšmė – dabar žodis etiketas suprantamas paprasčiau. Tai papročiais virtusios žmonių elgesio taisyklėmis, apimančios išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus. Daugelį etiketo savitumų parodo ne kalbiniai bendravimo dalykai, ypač – mimika, gestai, laikysena. Jie tarsi papildo tai, kas išreiškiama frazėmis, todėl ir juos reikia pažinti bei suvokti. Pokalbio metu reikia atsižvelgti į daugelį dalykų, tačiau ne mažiau svarbi yra mandagi pašnekovo kalba. Beveik kiekvienas pokalbis prasideda pasisveikinimu. Lietuvių kalboje gausu pasisveikinimo formų: Labas rytas, Laba diena, Sveiki.. Visos taisyklingos, tačiau vartotinos atsižvelgiant į situaciją. Labintis žodžiais Sveiki!, ypač Sveikas drūtas! Dera su artimaisiais, gerais pažįstamais, bičiuliais. Yra tokių situacijų. Kai pasisveikinimo žodžiai yra nevartojami. Skambindami telefonu į informacinę tarnybą arba kreipdamiesi skubios pagalbos (gaisrinė, policija) turime taupyti ten dirbančių žmonių laiką, todėl iškart privalome kalbėti apie reikalą. Čia pasisveikinimo žodžiai nereikalingi. Jaunimo kalboje bandymą išsiskirti atspindi ir jų pasisveikinimo žodžiai: Hello! Saliut! Suprantama, viešajai kalbai šie žodžiai nepriimtini dėl nelietuviškos raiškos. Kartais pokalbiai vyksta tarp nepažįstamų žmonių. Tada iškyla būtinybė susipažinti. Susipažindami pasakote vardą ir pavardę, o kai situacija reikalauja – pareigas ir giminystės ryšį, kartais – kitą reikalingą informaciją...
Komentarų (0) Apimtis (3)Išsamiau »
"Reinkarnacija " - Lietuvių kalba - Rašinys
Reinkarnacija Reinkarnacija (lot. reincarnatio 'sugrįžimas į kūną') - tariamas reiškinys, kai esminė žmogaus dalis (siela ar dvasia) po jo mirties įsikūnija į kitą žmogų, paukštį ar gyvūną. Kitas šio reiškinio pavadinimai yra metempsichozė arba persikūnijimas . Taip, aš tuo tikiu, nors oficialiai esu krikščionė, bet sielos gelmėse esu tarsi budistė. Netikiu dievu, jo egzistavimu, pragaru ir rojumi. Reinkarnacija iš dalies yra pasikeitimas. Juk kiekvienas suvokiame, kad mūsų kūnas kinta. Nuo vaikystės iki pat senatvės jis akivaizdžiai keičiasi. Vadinasi, jis paikeis ir kitame gyvenime. Dažniausiai mes neatsimename, koks mūsų kūnas buvo praeitame gyvenime. Taigi, užmarštumas- mūsų prigimtinė savybė, tačiau tai , kad mes kažko neatsimename, visai neireiškia, kad to nebuvo. Juk dažnai daug ko neatsimename iš vaikystės, bet tėvai, giminės ir draugai prisimena ir tau papasakoja. Taigi jei mes ko nors neatsimename, tai nereiškia, kad to nebuvo. Tiesa, kartais sunku būna patikėti kitų pasakojimais apie mus, bet tai tiesa, kurios pakeisti negalime...
Komentarų (0) Apimtis (1)Išsamiau »