Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio „Ižo rožės“ analizė bei interpretacija » Darbo peržiūra

Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio „Ižo rožės“ analizė bei interpretacija

Judita Vaičiūnaitė (1937-2000) – viena pirmųjų miesto poečių lietuvių literatūroje. Kūryboje pirmenybę ji teikia kultūrai, menui, gretina gamtos ir miesto grožį, vengia banalių, maloninių žodžių. Kiekvienas pojūtis, nuotaikos blyksnis aprašomas, įamžinamas kaip paveiksle, bet nėra atvirai garbinamas. Taip poetė kuria unikalų, subtilų ir muzikalų savo rašymo stilių. Jis pastebimas ir eilėraštyje „Ižo rožės“.

Kūrinyje Judita Vaičiūnaitė grakščiai kaip pianino klavišais žaidžia trumpomis „i“, „u“ („ižo“, „žiburius“) ir ilgomis „a“, „o“, „y“(„šaltos“, „tamsoj“, „spindesys“) balsėmis. Be šio asonanso, kuriama ir aliteracija. Skardų ir šaižų „ž“ („ižo“, „žydinčios“, „žėrinčios“, „žiburius“, žiedlapiais“, „pažirusios“) subtiliai keičia švelnus duslusis „š“ („širdį“), vėliau „s“ („spindesys sutilptų“). Toks priebalsių žaismas pritildo eilėraščio toną, išvengiant banalių neoromantinių klišių, rodo lyrinio „aš“ tylų džiaugsmą, kurį sukelia matomas vaizdas.Nors eilėraštis yra nerimuotas, tačiau pasikartojantys garsai kuria ritmą ir žaismingą stebėjimo nuotaiką. Darnūs sąskambiai neleidžia nė vienam žodžiui tapti svarbesniam - kiekvienas jų yra savitas.

Eilėraštyje kinta ne objektai, o tik tiksliai parinktos spalvos, kurios gali „kalbėti“ už daiktus, mintis, būti jausmo, kurį patiria lyrinis subjektas, atspindys. Menkiausias kasdieninis nutikimas J. Vaičiūnaitės kūryboje regimas kaip paveikslo siužetas. Eilėraštyje „Ižo rožės“ lyrinis subjektas mato upėje plaukiančias ledo lytis, kurios jam – lyg rožės, jų žiedlapiai („Ižo rožės“, „ ledo žiedlapiais tėkmėj pažirusios“). Jų metafora pereina į žiburėlio, spingsinčio tamsoj, vėliau į ledo žvakės įvaizdį. Taip kuriamas estetizuotas kontrastas: balta spalva vyrauja lyrinio „aš“ stebimoje aplinkoje, o šilta raudona spalva – jo vaizduotėje. Toks netikėtas ledo lyčių apibūdinimas leidžia J. Vaičiūnaitei išvengti neoromantinių klišių. Artimą, šiltą lyrinio „aš“ santykį su kūrinio erdve, miestu ( rodo įvardis „jus“) poetė vaizduoja savitai jausmingai, nebanaliai.

Eilėraštis yra vizualus. Kaip paveiksle regimas tiltas mieste, o po juo – ledo lytys, apšviestos žibintų. Akimirkos vaizdas džiugina jautrų ir pastabų lyrinį subjektą: „ledo žiedlapiais tėkmėj pažirusios,/ kad į širdį spindesys sutilptų...“.Daugtaškis sakinio gale – tarsi tylus ir subtilus nusistebėjimas, šūksnis. Eilėraštyje plaukiančių ledo lyčių motyvą lydi šviesos įvaizdžiai. Tai rodo žodžiai: „žėrinčios“, „žiburius“, „spindesys“, „sužimbant ledo žvakėms“. J. Vaičiūnaitė šviesą mato ne tiek miesto pasaulyje, kiek pačiame grožyje ( lyrinis „aš“ eilėraštyje tiesiog stebisi apšviestom ledo lytim naktį). Eilėraštyje ryškinamos regimosios detalės, jų sukeltas pirmas įspūdis, papasakotas impulsyviai, betarpiškai. Grožimasi vaizdu kaip kintančiu, judančiu, keičiantis spalvoms, paveikslu, kurį sukūrė darni gamtos ir miesto sintezė.

J. Vaičiūnaitės „Ižo rožės“ parašytas kaip impresija, perteikianti upe plaukiančių ledo lyčių sukeltą įspūdį. Eilėraščio žmogus visiškai apie save nekalba, bet netiesiogiai leidžia skaitytojui suprasti jį džiuginančius dalykus ir todėl yra gan netradiciškas lietuvių literatūroje. Taigi J. Vaičiūnaitė – subtili, nebanali ir įdomi poetė.