Nemoku.lt » Psichologija » Interviu tyrimo metodas » Darbo peržiūra

INTERVIU TYRIMO METODAS

Interviu (angl. interview – pokalbis) – socialinės psichologinės informacijos gavimas žodine apklausa, naudojama siekiant sukurti darbines hipotezes, dominančias tyrėją, norint papildyti ar patikslinti duomenis, gautus kitais tyrimo metodais, ar panaudoti kaip pagrindinį duomenų rinkimo būdą.
Interviu skiriamos kelios rūšys:

• Standartizuotasis: iš anksto numatoma klausimų eilės tvarka ir jų formuluotės, visa tai labai panašu į anketą.
• Laisvasis: numatomas tik bendras apklausos planas, klausimai formuluojami pagal situaciją.
• Iš dalies standartizuotas: iš anksto numatomi būtini ir galimi klausimai.

Rūšies pasirinkimas priklauso nuo tiriamos problemos sudėtingumo, tyrimo tikslų, tyrėjo profesinio pasirengimo.
Norint, kad tyrimas pokalbio metodu būtų sėkmingas, reikia laikytis šių sąlygų:
1) Reikia užmegzti ryšį su tiriamuoju;
2) Gerai apgalvoti pokalbio planą ir numatytus klausimus;
Pokalbis būna sėkmingas, kai tiriamasis pasitiki pokalbį organizuojančiu asmeniu. Tada tiriamojo atsakymai kur kas atviresni ir nuoširdesni. Jeigu norime, kad užsimegztų ryšys, būtina iš anksto susipažinti su tiriamuoju ir surinkti apie jį visus įmanomus duomenis. Tiriamasis turi būti užtikrintas, kas surinktos žinios nebus panaudotos prieš ji bei kitus asmenis. Pokalbį patartina pradėti be įžangų, tiesiogiai arba apie kitus abu asmenis dominančius klausimus. Gera pradžia padeda tiriamajam labiau atsipalaiduoti.
Didelę sėkmę šiam tyrimo metodui turi ir pasirinkta pokalbio vieta. Geriausia kalbėtis tiriamajam įprastoje aplinkoje t. y darbo vietoje, namuose, kartu einant iš darbo, ten kur jis laisvai jaučiasi. Labai svarbu parinkti tinkamą laiką pokalbiui, kai tiriamasis niekur neskuba, yra laisvas, nepavargęs ir pasiruošęs būsimam pokalbiui. Negalima su žmogumi kalbėtis prieš jam kokį nors svarbų susitikimą, pasitarimą ar darbą, nes tada asmuo gali būti labai išsiblaškęs, nesusikaupęs, o gal net ir nervingas, o visa tai pokalbiui turės tik neigiamos įtakos.
Taip pat pokalbio kokybė ir rezultatai priklauso ir nuo klausimų parinkimo bei jų sudarymo. Klausimai turi atitikti tyrimų tikslą. Jie turi būti aiškūs ir tikslūs, nedviprasmiški, ne per daug primityvūs, į kurios atsakymai savaime aiškūs, bet negali būti ir per daug sunkūs, geriausia iš tiriamajam asmeniui artimos srities. Reikėtų vengti klausimų, kurie tiriamajam gali sukelti įtarimą, nepasitenkinimą, būti jam nemalonūs ar net įžeisti jį. Geriau tinka naudoti ne tiesioginius, bet „aplinkinius“ klausimus. Nepatartini klausimai į kuriuos galima atsakyti lakoniškai – „taip“ arbe „ne“. Geriau siekti išsamesnio atsakymo. Klausimai negali būti įtaigūs, juose neturėtų slėptis jokia galimo atsakymo užuomina. Patartina keletą papildomų klausimų turėti atsargoje, nes pokalbis gali nukrypti nenumatyta linkme arba atsakymai gali būti nepakankamai išsamūs. Taip pat reikėtų numatyti ko tiriamasis galėtų paklausti. Šiuos klausimus svarbu užfiksuoti, nes jie gali suteikti ne mažiau naudingos informacijos negu patys atsakymai.
Svarbiausia visuose pokalbiuose, kad tyrėjas būtų visapusiškai pasirengęs: jis turi gerai pažinti pokalbio objektą ir turėti pakankamai daug informacijos apie savo tiriamąjį. Tai padės jam surinkti daugiau vertingos informacijos ir rasti išeitį, jei pokalbis staiga pakryptų nenumatytą linkme.