Darbo peržiūra

Infliacija

ĮVADAS
Ekonomika yra labai platus mokslas, apibūdinant kurį daugelis mokslininkų parinkdavo savo, vis naujus žodžius. Mes priminsime tik tiek, kad ekonomikoje galima išskirti du skyrius – mikro- ir makroekonomika. Mus, žinoma, dabar domina tik antrasis. Makroekonomika – tai mokslas, tiriantis šalies ekonomikos funkcionavimą, tokius reiškinius, kaip nedarbas, BVP, BNP, infliacija, agreguota pasiūla ir paklausa.
Šiame referate mes nagrinėsime infliaciją Pabaltijo respublikose 2004 m. Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus.
Išsamiau su teorija galėsite susipažinti tam skirtame skyriuje, o dabar leiskite trumpai pristatyti jums šito referato turinį:
Pirmoje, teorinėje dalyje, išsamiai apžvelgiami bendrieji ekonomikos, makroekonomikos, bei infliacijos reiškiniai. Šiai daliai parengi buvo naudotasi įvairiais informacijos šaltiniais: makroekonomikos paskaitų medžiaga, mokslinė literatūra ir internetas.
Antroje dalyje susipažinsite su 1990-2003 m. infliacija Lietuvoje, jos priežastimis ir pasekmėmis. Kiek prisimenate, Lietuva 1990 m. išstojo iš TSRS ir jai tai buvo sunkūs laikai. Susidurta su didžiule infliacija, dingo pasitikėjimas piniginiu vienetu ir pan. Toliau kiekvienais metais situacija šalies viduje gerėjo, infliacijos lygis nukrito iki priimtino.
Trečioje, palyginamojoje dalyje, nagrinėjame jau ne tik Lietuvą, bet ir kitas Baltijos regiono šalis – Latviją ir Estiją. Tačiau čia analizė koncentruosis tik apie 2004 metus. Palyginsime šių trijų šalių praeitų metų ekonominę padėtį, sužinosime, kaip ekonominis gyvenimas Lietuvoje skiriasi (ir į kurią pusę) nuo kitų mūsų regiono šalių.
Paskutinėje dalyje apžvelgsime 2005 m. I pusmečio šalies ekonomikos vystymąsi bei ateities prognozes. Ateities numatyme didžiausias dėmesys bus skiriamas Lietuvos galimybėms atitikti Mastrichto sutartyje numatytą infliacijos kriterijų. Tai būtina sąlyga norint artimiausiu laiku šalyje įvesti bendrą Europos valiutą – eurą.

1. INFLIACIJA

Infliacija – (lot. „inflatio“) – išsipūtimas. Ekonomikoje šis terminas reiškia pinigų nuvertėjimą, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Bet infliacija nėra bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios arba sumažėti.
Toks reiškinys kaip infliacija atsirado XIX a. antroje pusėje. Jos bruožai ėmė ryškėti atsiradus piniginiams ženklams. Manoma, kad infliacijos terminas pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais (1861-1865 m.), kai į apyvartą buvo išleista labai daug popierinių pinigų.
Kainų kilimas žmonėms pažįstamas jau nuo seniausių laikų, tačiau iki XX a. prekių kainos padvigubėdavo per 70-100 m., todėl viena žmonių karta beveik nepajusdavo turimų pinigų nuvertėjimo. XX a. pradžioje vidutinis visų prekių kainų lygis tai pakildavo, tai nukrisdavo. Senais laikais infliacija dažniausiai būdavo siejama su įvairiomis negandomis: karais, revoliucijomis ir kitokiomis politinėmis nesėkmėmis. Dažnai ir epidemijos turėdavo didelę įtaką.
Šiais laikais infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena iš opiausių socialinių ekonominių problemų.
Nagrinėjant infliaciją, būtina paminėti ir apie pastaraisiais metais vis dažniau minimą infliacijos priešingybę – defliaciją (lot.“deflatio“).
Defliacija, verčiant iš lotynų kalbos, reiškia “nupūsti”. Ekonominis terminas apibūdina bendrąjį visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimą. Ji gali būti dviejų dalių:
• Tikroji, technologinė;
• „Piktoji“, monetarinė.

1.1. Infliacijos formos

Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima skirstyti pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir pan.
Pagal vietą:
• Lokalinė- pasireiškianti atskirose šalyse;
• Pasaulinė – apimanti visas šalis arba šalių grupes.
Anksčiau infliacija būdavo vietinė ir trukdavo neilgai. Ji pasibaigdavo pinigų reformomis. Dabar infliacija – pasaulinė.
Pagal reiškimosi pobūdį:
• Atvira – pasireiškia kainų kilimu ir „matoma“ išorėje.
• Paslėpta – atsiranda tada, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Kainos gali formaliai išlikti nepakitusios arba didėti ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai.
Paslėpta infliacija buvo būdinga socialistinėms šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais, dėl ko dažniausiai didėja deficito mastai. Taip pat paslėpta infliacija pasireiškia tada, kai kainų kilimas dirbtiniai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.
Pagal infliacijos mastą arba intensyvumą:
• Šliaužiančioji infliacija – tai infliacija,kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji lėtoji, saikinga infliacija. Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3-7% per metus.
• Šuoliuojančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti. Ekonomiškai stipriose šalyse kanų kilimas tada gali siekti 25-30%. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos, įvertinus infliacijos lygį, arba siejamos su tvirta valiuta.
• Hiperinfliacija – infliacija, pasižyminti ypač dideliais tempais. Remiantis ekonomisto Filipo Keigeno apibūdinimu, hiperinfliacija yra tuomet, kai kanų kilimo tempai viršija 50% per mėnesį. Tai nėra dažnas reiškinys: per visą pasaulio istoriją iki XX a. pab. žinoma tik penkiolika jos atvejų. Įdomiausia yra tai, kad visi tie penkiolika istorijoje žinomų infliacijos atvejų pasireiškė būtent XX a.

1.2. Infliacijos priežastys

Infliacijos priežasčių nustatymas ne visada yra labai lengvas ir paprastas dalykas. Tai yra sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija – visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ekonomistai ją kartasi lygina su temperatūra, kuri gali būti įvairių ligų požymis. Kaip ir temperatūra, infliacija yra įvairių veiksnių pasekmė.
Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos - bendrosios pasiūlos sąveikos modelį, išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:
1. Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija.
2. Bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija, vadinama kaštų infliacija.
Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas.
1.3. Infliacijos pasekmės
Infliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. O kartais ekonomistai tvirtina, kad infliacijos padaryta žala yra minimali. Kai kurių ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai (2-3% per metus) yra netgi naudingi.
Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėjai pralaimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra tokios aiškios ir išoriška matomos.
Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukta, numatyta, ar netikėta.

2. INFLIACIJA LIETUVOJE 1990-2003 METAIS

1990 metų kovo 11 dieną Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Tačiau nedaug kam žinoma, jog Lietuvos bankas buvo įkurtas 10 dienų anksčiau – 1990 metų kovo 1-ąją. Dėl šių priežasčių kalbėti apie infliaciją galima pradėti tik nuo 1990-ųjų. Iki tol šalis gyveno planinės ekonomikos sąlygomis, taigi infliacijos kaip reiškinio, susijusio su kainų didėjimu, nebuvo apskritai. Tačiau buvo juntama vadinamoji paslėpta infliacija, pasireiškianti prekių trūkumu – deficitu.
Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija šalyje siekė apie 9%. Tiksliai įvardyti kainų pokyčio 1990-aisiais negalima dėl paprastos priežasties – šalyje, krečiamoje permainų, nebuvo nei institucijos, nei parengtos metodologijos, kaip jį apskaičiuoti.
Todėl išsamesnė ir labiau pagrįsta infliacijos analizė galima tik nuo vėlesnių metų.
1991-aisias metais Lietuva išgyveno tai, ką paprastai tenka išgyventi visoms santvarką keičiančioms valstybėms. Metinis infliacijos lygis pasiekė neregėtą lygį – 383%. Siekiant užtikrinti gyventojams bent tam tikrą perkamąją galią, 1991-ųjų vasarą Lietuvos bankas į apyvartą išleido bendruosius talonus, kurie buvo naudojami kartu su rubliais įsigyjant didelės paklausos pramonines prekes. Jų nereikėtų painioti su rublių pakaitalais, laikinais pinigais – talonais, kurie į apyvartą išleisti 1992-ųjų gegužės 1-ąją. Iš pradžių pastarieji cirkuliavo kartu su rubliais, o nuo 1992-ųjų spalio 1 d. tapo vienintele teisėta mokėjimo priemone.
1992 metai tapo rekordiniais infliacijos tempų prasme. Kainos Lietuvoje per metus padidėjo 12,5 karto. Tokios hiperinfliacijos pagrindinė priežastis – per didelis pinigų kiekis šalyje, kurioje realaus produkto buvo sukuriama keletą kartų mažiau, nei prieš metus-dvejus, tuo tarpu pinigų kiekis liko nepakitęs.
1993 metų birželio 14 d. Lito komitetas nusprendė birželio 25 d. į apyvartą išleisti nacionalinę valiutą – litą. Įvedus litą jau liepą mėnesinis infliacijos lygis smuko iki 0,7%, tuo tarpu balandį jis buvo 25%. Tačiau toks kainų lygio stabilizavimasis antroje metų pusėje neišgelbėjo metinio infliacijos lygio rodiklio, kuris gruodžio mėnesį siekė 189%.
Tolimesni metai, nuo 1994 iki 1999, nuteikė optimistiškai. Kainų lygio augimas sparčiai mažėjo ir 1999 tesudarė 0,3%.
2000-ieji ir 2001-ieji metai infliacijos tempų prasme atitiko tam tikrą teorinį etaloną, kuomet kainos kasmet vidutiniškai augo atitinkamai 1,4% ir 2%.
Tačiau sekantys, 2002-ieji ir 2003-ieji atnešė tokių naujovių, kokių Lietuva apskritai nebuvo mačiusi per visą nepriklausomybės laikotarpį. Kainos šiais metais sumažėjo atitinkamai 1,2% ir 1,3%.
Defliacija buvo signalas, rodantis, kad smarkiai augant bendrajam vidaus produktui (6,8% 2002 metais ir 10,5% 2003 metais) rinkoje nebeužtenka pinigų, kurie užtikrina normalų mainų prekėmis procesą.
Kita vertus, negalima ignoruoti konkurencijos. XXI amžiaus pradžia Lietuvos gamintojams nebuvo itin palankus metas. Išaugusi kova dėl pirkėjo, ypač vartojimo prekių rinkose, vertė įmones mažinti kainas, atsisakyti viršpelnių, būdingų pirmąjį nepriklausomos, tačiau dar nenusistovėjusios, ekonomikos dešimtmetį.
Tokie infliacijos tempai lydėjo Lietuvos ekonomiką 1990-2003 metais. Pergyvenusi hiperinfliaciją, taip pat defliacijos tarpsnį, ekonomika įžengė į naują, su Europos ekonomika glaudžiai susijusį laikotarpį. 4-ajame darbo skyriuje bus išsamiai nagrinėjami kainų indekso pokyčiai Lietuvoje 2004 metais.
1 grafikas. Infliacija Lietuvoje 1990-2003 metais.

Infliacija lietuvoje 1990-2003 metais

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, http://www.std.lt; Lietuvos bankas, http://www.lb.lt

3. MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI LIETUVOJE, LATVIJOJE IR ESTIJOJE 2004 METAIS

2004 metai šių trijų pabaltijo respublikų istorijoje tapo bene svarbiausiais po nepriklausomybės atkūrimo. 2004 metų gegužės pirmąją jos įstojo į Europos Sąjungą. Politinis šio žingsnio aspektas toli gražu nėra vienintelis. Ekonominiu požiūriu šalys taip pat įžengė į kokybiškai naują etapą. Toliau nagrinėsime makroekonominius rodiklius 2004 metais visose trijose šalyse, ieškosime jų priežasčių bei bandysime pateikti vertinimus.

< Atgal