Nemoku.lt » Istorija » Graikų geneologinis medis » Darbo peržiūra

Graikų dievų trijų kartų genealoginis medis

Graikijos dievų trijų kartų genealoginis medis

Įvadas
Kaip ir daugelis pasaulio tautų senovės graikai visas gamtos jėgas ir reiškinius laikė dievais. Jie kūrė mitus apie pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimo ir mirties paslaptis, filosofavo apie moralines vertybes, civilizacijos kūrimo sunkumus ir pakopas. Kaip žinia, Graikija niekada nebuvo valstybė. Ją sudarė miestai valstybės – poliai, išsidėstę Egėjo baseino dalyse – Kretos, Delo salose, vakarinėje Mažosios Azijos pakrantėje, įvairiose europinės Graikijos srityse – Epire, Peloponese, Tesalijoje, Bojotijoje, Atikoje. Poliuose kūrėsi mitinių padavimų ciklai, kurie susiliejo į savitą religinę pasaulėžiūrą – filosofinę religiją, kuri vėliau buvo pritaikyta kaip religija visuomenei. O kad Graikijos žmonės ją suprastų, dievams buvo priskirtos žmogiškos savybės, sukurti konkretūs simboliai, žymintys kosmoso stichijas, valdantys žmogaus praktinę veiklą, intelektą ir kūrybą.
Mitai yra žodinė kūryba, perduodama kartoms iš lūpų į lūpas. Maždaug VIII a. pr. Kr. Graikijoje atsiradęs raštas įgalino visa tai užrašyti. Tik rašytinių šaltinių dėka apie graikų dievus sužinome šiandien. Ryškiausi šaltiniai – Homero epinės poemos „Iliada“ ir „Odisėja“, Heziodo „Dievų kilmė“.

Graikų mitologija ir religija

Graikų mitologija buvo populiari XVII a. prancūzų klasicizmo epochoje. Šios mitologijos kultas iškilo poezijoje, vaizduojamajame mene. Rusijos inteligentijai graikų mitologiją net buvo privaloma kaip lavinamoji priemonė, tačiau ji kliudė suvokti graikų religiją. Į ją nebuvo žvelgiama rimtai, nes dievai turėjo ir neigiamų savybių – Jupiteris buvo mergišius, Merkurijus – vagišius, Bakchas – girtuoklis ir t.t.
XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje „neohumanizmo“ epochoje antikos dievybės, apsireiškiančios per grožį, buvo priešpastatomos krikščionybei su jos pabrėžiamu dvasingumu. Į graikų dievus buvo žiūrima tik iš estetinio taško.
Atsirado poreikis įvertinti graikų religiją teisingai, neišeinant iš klasikinės filologijos ribų. Nors klasikinė filologija rimtai vertina graikų religiją, tačiau vis dar nėra išsamaus jos išdėstymo. Graikus siejo bendra kalba ir religija, tačiau vieningumo ir bendrų dogmų nebuvo. Graikai toleravo pasirinkimo laisvę tikėti kurią nors dievybę ar netikėti. Žymus senovės Graikijos tyrinėtojas F. Zelinskis tvirtina, jog graikai turėjo tris religijas: mitologinę, filosofinę ir liaudinę. Toks skirstymas gali būti orientyru, sudarant Graikijos dievų trijų kartų genealoginį medį.

Graikų dievai
Pirmoji dievų karta

Graikų dievai pradėjo formuotis kosmogoniniuose mituose, kurie peraugo į religiją apytiksliai XI–IX a. pr. Kr. Mitologinis mąstymas turi ypatingą loginį ir psichologinį pobūdį. Mitologinės religijos pamatas yra supančios gamtos paslaptingos gyvasties samprata. Graikų sąmonei negyvos gamtos nebuvo. Gamta jiems buvo gyvybė, dvasia ir dievybė. Graikus domino pasaulio atsiradimo klausimas. Beje šis klausimas aktualus ir šiandien. Mitologinėje religijoje visa ko atsiradimą graikai kildina iš Chaoso. Visata jų manymu yra Vienis, kuriame viskas yra logiškai tarpusavyje susiję ir turi gilią prasmę. Mitologinėje religijoje yra matomas pasaulio modelis. Jame įvedamos erdvinės ir laiko koordinatės, nustatančios žmogaus vietą mitologizuotame kosmose. Laiko koordinatės: diena – naktis, žiema – vasara; gėrio ir blogio santykis: gyvybė – mirtis, laimė – nelaimė.
Pirmapradės dievybės yra Chaosas, Žemė, Dangus, Erotas. Iš Chaoso tamsios gerklės gimsta deivė Žemė, vardu Gaja, tamsi bedugnė Tartaras. Dangaus ir Žemės atsiradimas įveda erdvines koordinates: viršus – apačia. Žemė yra tarpinė grandis tarp Dangaus ir Tartaro iš vertikalios projekcijos. Iš horizontalios kosmoso projekcijos ji taip pat yra tarpinė zona, nes ją iš visų pusių supa Okeanas. Kairė – dešinė simbolizuoja priešpriešą. Viena iš esminių dievybių – Erotas. Jis gimdo gyvybę, skatina mylėti ir tuoktis. Iš Chaoso gimsta Tamsa Ereba ir tamsioji Naktis – Niuktė. Iš jų gimsta priešybės Amžinoji Šviesa – Eteris ir džiaugsminga Šviesi Diena – Hemera. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą.
Žemė pagimdė beribį mėlyną Dangų – Uraną. Iš Žemės iškilo aukšti Kalnai ir plačiai išsiliejo Jūra.
Dangaus ir Žemės sąjunga susilaukė šešeto sūnų ir šešeto dukterų. Tai buvo galingi ir rūstūs titanai – Okeanas, Hiperionas, Japetas, Kojas, Kirijas, Kronas. Dukterys titanidės – Tėja, Klimenė, Foibė, Euribija, Rėja, Tetija (arba Asija).
Pasaulio modelis sukurtas. Prasideda kitas etapas – kuriamos naujos dievybės, įvedančios tam tikrą tvarką pasaulyje. Tokiu būdu pradeda formuotis antroji graikų dievų karta.

Antroji dievų karta

Antros kartos graikų dievai buvo Žemės Gajos ir Dangaus Urano vaikai. Jie tarpusavyje tuokėsi ir gimdė vaikus. Atrodytų, kad dievų pasaulyje vyko kraujomaiša. Tačiau dievai ir herojai sukūrė pasaulį, nustatė socialinio ir asmeninio elgesio normas mitiniame laike. Jis buvo priežasčių ir archetipinių pirmavaizdžių šaltinis, jis gimdė ir magiškąsias dvasines galias, kurios ir toliau prižiūri tvarką gamtoje bei žmonių pasaulyje. Mitinio laiko atkarpų trukmė yra neribota – ji trunka šimtais ir tūkstančiais metų. Mitinio laiko atkarpų santykinumas kosmoso kūryboje panaikina incestą, kuris yra draudžiamas pagal universalius mišrių vedybų dėsnius.
Antros kartos dievai – titanai ir titenidės – įasmenina gamtos reiškinius. Iš Okeano ir Tetidės sąjungos gimė upės, kurios gena vandenis link jūros ir jūrų deivės Okeanidės. Hiperionas ir Tėja pagimdė saulės dievą Heliją, mėnulio deivę Seleną ir Aušrą Eos. Astrėjas ir Eos pagimdė žvaigždes ir vėjus: šiaurį Borėją, rytį Eurą, pietį Notą, vakarį Zefyrą.
Žemės vaikai dar buvo trys milžinai kiklopai, trys penkiasdešimtgalviai milžinai šimtarankiai – Gijas, Briarijas, Kotas. Jie buvo neišpasakytai baisūs ir galingi.
Uranas pradėjo nekęsti savo vaikų milžinų ir nutrenkė juos į tamsiąsias Žemės gelmes – Tartarą, ir uždraudė jiems grįžti į pasaulį.
Kankinosi motina Žemės, sušaukė titanus ir ėmė kurstyti prieš tėvą Uraną. Tik jauniausias Kronas gudrumu atėmė valdžią iš tėvo. Kronas simbolizuoja viską ryjantį laiką. Jis perskiria Žemę ir Dangų, sukuria erdvę kitiems dievams ir žmonėms.
Naktis, bausdama Kroną, pagimdė mirties deivę Tanatą, nesantaikos deivę Eridę, apgaulės deivę Apatę, naikinimo deives Kėres, miego dievą Hipną, keršto deivę Nemeridę.
Jei pirmos kartos dievai kūrė pasaulį, tai antros kartos dievai jau gyveno tame pasaulyje kurdami gyvenimo taisykles. Religijoje atsirado teisės ir moralės suvokimas. Pavyzdžiui, Temidė jau reiškia „tai, kas leidžiama“, Mnemosinė – „atmintis“. Dievybės atspindėjo žmonių gyvenimą, tarpusavio santykius, kovas dėl valdžios, neapykantą ir kerštą. Pamažu susiformavo filosofinė religija, kurią reikėjo pritaikyti demosui – paprastai liaudžiai.
Religijoje atsivėrė erdvė naujiems dievams.

Trečioji dievų karta

Trečioji dievų karta, tai Olimpo dievai. Tai visai kitokios dievybės. Jos turi žmogišką pavidalą, globoja žmonių gyvenimo sferas, gyvena tarp žmonių. Jie gali pasiversti bet kuo, tačiau nėra tokie galingi kaip jų pirmtakai. Jie prašo kitų dievybių pagalbos, kai reikia atlikti kažkokius veiksmus.
Taigi, Olimpo dievai yra Žemės anūkai.
Krono žmona buvo jo sesuo Rėja. Juodu susilaukė šešeto vaikų. Tai buvo Hestija – namų židinio deivė, Demetra – derlingumo deivė, Hera, Hadas, Poseidonas ir Dzeusas.
Kronas bijojo, kad jo vaikai su juo nepasielgtų taip, kaip jis su savo tėvu kadaise. Todėl ką tik gimusius savo vaikus tuojau pat prarydavo. Rėja nenorėjo tokiu būdu prarasti ir šeštojo vaiko – Dzeuso. Ji apgavo Kroną, vietoje vaiko įvyniodama akmenį, kurį Kronas prarijo.
Kaip ir realiame žmonių gyvenime, taip ir dievų pasaulyje egzistuoja skirtingi socialiniai sluoksniai. Dievai, kaip ir žemiškieji valdovai, turi tarnus. Rėja paslėpė sūnų Dzeusą Kretoje. Ten jį globojo Nimfos Adrastėja ir Idė. Jos girdė jį ožkos Amaltėjos pienu, bitės nešė jam medų. Pusdieviai Kuretai saugojo olą, kurioje augo mažylis. Jie kėlė triukšmą, kad Kronas neišgirstų vaiko verksmo.
Trečioji dievų karta atspindi tėvų ir vaikų, brolių ir seserų santykius. Vyksta žūtbūtinė kova dėl valdžios. Užaugęs Dzeusas nuvertė Kroną ir privertė atryti savo brolius ir seseris. Vaikai pradėjo kovą su Kronu ir titanais dėl valdžios pasaulyje. Krono vaikai įsitvirtino Olimpe. Jiems padėjo kai kurie titanai – Okenas ir jo duktė Stiksė su vaikais Prievarta, Jėga ir Pergale. Dzeusui į pagalbą atėjo kiklopai. Jie nukalė griaustinius ir žaibus. Dešimt metų vyko kova ir baigėsi lygiosiomis be pergalės. Tada Dzeusas išleido iš Žemės gelmių šimtarankius. Žemė visa degė, jūros kunkuliavo, viską aptraukė tiršti dūmai.